Rytas į mano dieną pasibeldė oreiviškai anksti, gerokai prieš saulėtekį. Šiaip jau, esant tinkamai draugijai, slapčia dievinu ilgus rytinius pasivartymus minkštoje lovoje. Tačiau tiek minkštai lovai, tiek kompanijai neesant, apgavau save pareigos ir dar kažkokiais, kaip ir viskas aplink penktą ryto iš miegų pakirdus, miglotais argumentais.
© Shutterstock

Labai apgaudinėti ir nebuvo didelio reikalo: naktį miegojau prastai, pabudau be žadintuvo dėl jau trečio iš eilės tąnakt aplankiusio košmaro. Vakarykštė pernelyg vėlyva ir nepadoriai soti jūros gėrybių vakarienė neišvengiamai pareikalavo kūno ir sielos atgailos.

Scenarijus ne tik tikėtinas, bet net ir lauktas, žinant, kiek jūros moliuskų, kriauklelių, krevečių ir kitokių iš mezozojaus eros atklydusių padarų buvo suvartota išvakarėse. „Baltymai...“ – priekaištingai pasakys mano sporto klubo treneriai iš Hojano. „Ateiviai!“ – atšausiu jiems, turėdamas omenyje ne tiek tuos suvakarieniautus nelaimėlius, bet nerealiai realistiškus kosminius „svetimus“ iš paties pirmojo šios nakties košmaro. Antrasis, žinoma, buvo apie karą. Juk karas - apsivalgymo sapnų košmarų klasika!

Trečio Pasaulinio karo tema - tiesiog lengvas poilsis prieš lemtingąjį, trečiąjį, nakties siaubų ir atgailos už saiko maistui neturėjimą naktinį raundą! Šis smogė tiesiai į paširdžius. Nors specialistai, greičiausiai, nurodytų daug mažiau romantiškas vietas: inkstus, kasą ar kepenis.

Trečiasis sapnas buvo profesinis ir siaubingai tikroviškas, apie pirmąją Naujųjų metų dieną ir jos keleivius laukiančius pažadėtojo skrydžio oro balionu, apie mane, ne tik laiku su miesto savivaldybe nesuderinusio leidimo skrydžiams, bet ir nesusikrovusio reikalingos technikos į priekabą ir net neinformavusio komandos apie už poros valandų planuojamą skrydį!

Tai – beveik istorija apie nevykėlį, dvi valandas iki starto, nežinia, kodėl važiuojantį į Mindaugo g. „Maximą“ pirkti po skrydžio keleiviams priklausančio putojančio vyno, užuot nedelsiant organizavus talką garaže ir informavus klientus apie galimą vėlavimą dėl šito „bardako“. O galvoje tik įkyriai sukosi mintis „kaip Naujuosius sutiksi, taip ir…“. Nekeista, kad prabudau dar gerokai prieš penktą, išpiltas šalto prakaito. Akivaizdu: diena žadėjo būsianti labai turininga!

Įmonės mašina prie viešbučio vartų pasirodė, vėluodama vos penkiolika minučių. O tai vietiniais standartais reiškė net kiek per anksti. Ir dar tai reiškė, jog susitikimo būsią svarbaus ir visokios ten laisvos rytietiškos interpretacijos laiko tema yra netoleruotinos. Lyg žaibu naująja įmonės boso „Audi Q-kažkiektai“ įveikę neilgą atstumą tarp Mui Ne paplūdimių ir provincijos sostinės, tiksliai sutartu laiku atsidūrėme ties karinės komendantūros vartais. Mus pasitiko du tamsiai žaliomis uniformomis ir auksiniais antpečiais su trimis žvaigždutėmis ant kiekvieno iš keturių pečių pasipuošę šeimininkai.

Vietnamietiški opusai: kaip organizmą veikia delno dydžio krevetės ir kitos jūros gėrybės
© Shutterstock

Pasodinę lauke prie stalo, šypsodamiesi bei, akivaizdžiai įvertinę mūsų minutės tikslumo karišką punktualumą, su vertėjų pagalba, paaiškino, jog dabar laukiame tik vietinės policijos komisaro su svita ir tuomet jau galėsime drąsiai judėti tvarkyti mūsų reikalų. O dienos reikalų būta tiesiog iki banalumo paprastų. Nors kita vertus, ir sudėtingų: su kariškiais bei policija turėjo pasitvirtinti oro balionų starto ir nusileidimo vietas mieste ir apylinkėse.

Nepastebėjau, kuo kinkyti atvyko policijos pareigūnai, bet, mikliai viens kitam prisistatę, šokome į savąją baltąją „Audi“ ir motoroleriais prikimštomis miesto gatvėmis nusekėme tamsintais langais ir švyturėliais ginkluotą didžiulį kariškių visureigį. Visos trys pastarojo sėdynių eilės buvo pilnai prifarširuotos tamsiai žaliomis, karinėmis, ir šviesiai žaliomis, policijos, uniformomis dėvinčių vyriškių. Visi su antpečiais, visi pasitempę – akivaizdžiai praeitą vakarą ir naktį nekovoję jūros gėrybių frontuose.

Leidimą rytais oro balionu okupuoti centrinę miesto aikštę gavome netikėtai greitai ir paprastai. Man pakako įrodyti, jog, skirtingai nuo vietinių, prieš keletą metų nesėkmingai organizavusių čia pirmąją oro balionų fiestą, apie vėjo stiprumą, kryptį, kritulius, o, svarbiausia, orų sezoniškumą nusimanau „gerai su pliusu“ arba „puikiai“! Kol policija, klausdama, kokia kryptimi ir kokį mėnesį planuoju iš minėtos aikštės kilti, bei egzaminavo mano pietų Vietnamo meteorologinių ypatumų žinias, viena akimi pavydžiai stebėjau kariškius.

Ant žemės jie buvo patiesę puikios kokybės ir tikslumo karinį žemėlapį. Menka paslaptis, jog su žemėlapiais Vietname bėda: be paprastųjų bendrų šalies žemėlapių nieko rimtesnio aptikti taip ir nepavyko. Nepaisant, begalės iššniukštinėtų knygynų ir apklaustų žmonių. Internete radau tik amerikietiškus. Tai geri ir kokybiški kariniai daiktai su prierašais „kai mes ten buvome jauni ir gražūs“. Tiesa, jie taip pat su kiek senstelėjusiais paskutiniaisiais, 1965 metų, papildymais.

Pas tamsiai žalius vyrukus išvydęs šviežutėlį karišką žemėlapį, sunkiai valdžiau staiga atsiradusį apetitą. Vos išlaikęs meteorologijos ir navigacijos egzaminą, per vertėjus ir policijos pareigūnus, kreipiausi į kariškius, tirtėdamas iš susijaudinimo kaip senokai savo dozės negavęs narkomanas. Klausimas buvo paprastas. Ar įmanoma civiliui pasvajoti apie tokį žemėlapį? Atsakymas buvo dar paprastesnis. Svajoti, žinoma, nedraudžiama. Gauti – jokių šansų.

Kariškiams pamačius mano sunkiai valdomą susidomėjimą šiuo topografijos stebuklu, pastarasis buvo mikliai suvyniotas ir paslėptas padirbtoje „Mont Blanc“ prekės ženklu papuoštoje kapitono (o gal net ir pulkininko) rankinėje. „Akys nemato – širdies neskauda“, – ne be pagrindo nusprendė jis.

Vietnamietiški opusai: kaip organizmą veikia delno dydžio krevetės ir kitos jūros gėrybės
© Shutterstock

Kaip su uniformuotais vyrais ir priklauso, mūsų draugystė mezgėsi lėtai. Lėtai, bet labai užtikrintai. Aplankėme dar vieną numatomą starto vietą, nuostabią kopą visai ant Pietų Kinijos jūros kranto. Ten turistams įrengtame restorane draugiškai išgėrėme po puodelį vietnamietiškos kavos. Atmosferai šylant greičiau nei rytinis kopų oras tropikų saulei patekėjus, tapo akivaizdu, kad lemiamas starto ir nusileidimo vietas teks tvirtinti jau po sočių, galimai alkoholio lydimų, pietų. Seno oreivio nuojauta neapgavo.

Vienintelis civilis, vietinės valdžios atstovas ir turizmo departamento viršininkas, nudangino mus į ne tik nuo turistų, bet ir nuo daugumos vietinių akių į brūzgynuose paslėptą restoranėlį, visiškai apleistame paplūdimyje, žvejų kaimelio pakraštyje. Restoranėlis dirbo principu: ką sugavom - tas ir meniu. Todėl pats meniu neegzistavo. Nei stambieji raguočiai, nei kiaulės, nei pomidorai su agurkais bei salotomis tą rytą žvejams nekibo.

Taigi, teko rinktis jūros gėrybes! Sugauta buvo nedaug. Bet visko būta kažin kokio nenatūralaus dydžio. Vietiniai juokavo, jog reikia padėkoti provincijos centre stūksančiai plieno gamyklai, kuri, upės pagalba, savo gamybos atliekomis gausiai patręšia jūrą. Pokštas nuskambėjo visai neblogai ir, pasiraitoję rankoves, įsivėlėme į naują mūšį.

Puode garavo tamsi keistos faktūros mėsa. Vėliau vertėjai man išaiškino, kad tie stambiais gabalais puode patiekti padarai, būdami gyvi, gyveno nerūpestingą kumščio dydžio sraigių gyvenimą. Lėkštėse sraigėms asistavo tokio pat mastelio t.y. delno dydžio krevetės. Pagal dydį ir išvaizdą jos buvo panašios į mano pastarosios nakties oponentes iš muzikinės-kosminės siaubo odisėjos. Negaliu sakyti, jog visa tai vyko iš keršto, tiesiog, kaip gyvenime dažnai pasitaiko, visi šie padarėliai atsidūrė netinkamoje vietoje netinkamu laiku.

Vietnamietiški opusai: kaip organizmą veikia delno dydžio krevetės ir kitos jūros gėrybės
© Shutterstock

Vos prasidėjus pietums, priešakinę fronto liniją pasiekė tailandietiško alaus ne visai sausas davinys. Palydėtas aplodismentų ir tokių tostų kaip „iki dugno!“, „dar po vieną“ ir „atneškit dar tokią pat pakuotę!“ alus aktyviai įsivėlė į kovinius veiksmus. Fone toliau skambant vietnamietiškai karaoke muzikai, slapčia nužvelgiau šalia sėdinčio kapitono riešą puošiantį šveicarišką laikrodį.

Metalinio šveicaro nuomone, mūsų platumoje tebuvo vos vienuolikta valanda dienos. Negalėjau ir tiesiog nenorėjau sutikti. Po visos nakties mūšių, po kelionių ir egzaminų buvau užvaldytas veikiau šventinių-vakarinių, nei rytinių-darbinių nuotaikų. Jas sukėlė ne tiek senokai beragautas alus (teatleidžia man pilvo presas!), kiek neįprasta vieta ir dar neįprastesnė draugija. Ir ne todėl, kad su šliužais ant stalo kovėmės petys į petį su uniformuotais vietiniais, o dėl to, kad šis karas vyko prie stalo ir kitoje fronto linijoje rikiavosi vien tik jūros gėrybės. „Make love, not war!*“ – iškilmingai skambėjo mano galvoje.

(*Jei jau lemta nusidėti, nusidėkime prie stalų, o dar geriau - lovose! - laisvas aut. vert. iš senosios anglų k.)

Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Apskaičiavo, kas bus Lietuvoje po penkerių metų (243)

Gyventojų skaičiaus mažėjimas Lietuvoje tampa grėsmingas. Naujausiais duomenimis, dėl...

Užsieniečių darbas Lietuvoje: kur ir už kiek dirba (61)

Ukrainos, Rusijos, Baltarusijos, Moldovos darbininkų Lietuvoje kai kurios įmonės laukia...

Kodėl Japonijoje nėra populizmo? (16)

Dešiniojo populizmo bangai besiritant per Europą, Jungtines Amerikos Valstijas, Indiją ir kai...

Mokslininkai išsiaiškino, kokio mikroelemento trūkumas itin svarbus vėžio išgyvenamumui (16)

Neseniai su krūties vėžiu sergančiomis lenkėmis atlikto tyrimo metu atskleista, kad moterys,...

Po paslaptingos modelio žūties Klaipėdos viešbutyje – sukrečiantis pokalbis (139)

Praėjusių metų lapkričio pabaigoje Lietuvą sukrėtė netikėta merginos žūtis – Klaipėdoje,...

Dvyliktasis Dakaro etapas: ilgiausią išbandymą atlaikė visi Lietuvos ekipažai Juknevičius artėja rekordo link, atnaujinta 06.59 (284)

Išbandymų dieną atlaikė visos Lietuvos komandos. Antanas Juknevičius ir Darius Vaičiulis...

Portlande Sabonio pastangos neišgelbėjo „Pacers“ nuo nesėkmės

NBA čempionate ketvirtadienį vakare penkių pergalių seriją siekė pratęsti Indianos „Pacers“...

Kodėl skandinaviškas stilius tampa keiksmažodžiu? (3)

Kai išgirstu ar pamatau žodžius „skandinaviškas stilius“ ar „skandinaviškas interjeras“,...

Kaip lietuviškoje fermoje veikia melžimo robotas ir kodėl karvės jį myli (2)

„Viskas yra robotizuota, ateini į tvartą ir nėra su kuo pasibarti“ – juokauja Žemės ūkio...

Jus stebi ne tik jūsų telefonas ir kompiuteris, bet ir automobilis (6)

Jūsų telefonas jūsų klausosi. Jūsų išmanusis televizorius jus stebi. Jūsų apsilankymai...