Nenuostabu, kad tokia patogi laivybai vieta nuo seno buvo patraukli jūrininkams ir tapo svarbiu kariniu bei prekybiniu uostu.
Miesto centre – karo laivai
Karingųjų kuršių žemėje įsikūrusios Liepojos apylinkės nuo seno buvo labai patrauklios ir kitų kraštų pirkliams bei jūrininkams. Netoli Liepojos, Grobinioje, dar VII–IX a. egzistavo turtinga skandinavų kolonija. Pačioje Liepojoje senos kuršių gyvenvietės vietoje Livonijos ordinas 1300 m. pastatė pilį ir pradėjo kurti miestą – vieną vokiečių kolonizacijos forpostų rytinėje Baltijos pakrantėje.
Liepoja ne kartą buvo pulta ir deginta lietuvių pajėgų. 1625 m. ji gavo miesto teises ir pradėjo vis sparčiau augti kaip svarbus uostas ir prekybos centras.
Dabar Liepoja – trečias pagal krovos apimtis Latvijos uostas. Čia taip pat yra pagrindinė Latvijos karinių jūrų pajėgų bazė. Karinių laivų galima pamatyti pačiame Liepojos centre. Beje, karo laivų rikiuotėje dažnai galima išvysti ir lietuviškų laivų, įeinančių į bendrą Baltijos šalių karo laivų junginį „Baltron“.
Įspūdingi griuvėsiai
Itin svarbi karinio laivyno bazė Liepoja tapo dar carinės Rusijos valdymo metais. XIX a. antrojoje pusėje – XX a. pradžioje šiauriniame Liepojos pakraštyje susiformavo didžiulis karinis miestelis, latviškai vadinamas Karosta. Dabar tai – beveik trečdalį Liepojos sudaranti miesto dalis, ryškiai besiskirianti nuo kitų miesto dalių.
Apsilankyti Karostoje būtina visų pirma dėl itin egzotiškai atrodančių įtvirtinimų (daugiausia – kranto artilerijos baterijų) griuvėsių. Juos pasiekti patogiausia atvykus prie Liepojos uosto šiaurinio molo. Ši vieta turistams labai paranki – čia yra didelė nemokama automobilių stovėjimo aikštelė ir paplūdimys (tiesa, be persirengimo kabinų).
Paplūdimiu žingsniuojame beveik kilometrą į šiaurę ir pasiekiame gelžbetoninių karinių įtvirtinimų griuvėsius, skalaujamus jūros bangų.
Kai kurie statiniai (pavyzdžiui, dviejų aukštų pastatas su išorėje kyšančiais laiptais) riogso vandenyje tolokai nuo kranto. 1893–1906 m. Rusijos kariuomenė čia pastatė moderniausią tų laikų jūrinę tvirtovę, kurios statinių didelę dalį pati susprogdino Pirmojo pasaulinio karo pradžioje. Besitraukianti Rusijos kariuomenė griovė įtvirtinimus nenorėdama, kad jais pasinaudotų vokiečiai. Susprogdinti įtvirtinimus pavyko tik iš dalies, ir jie riogso paplūdimyje iki šiol.
Turintiems laiko ir kantrybės labai verta pasivaikščioti šiauriniu molu ir nueiti iki pat jo galo. Molo ilgis – net 1,8 kilometro. Atskiros XIX a. pabaigoje pastatyto molo, nuo audrų saugančio Liepojos uostą, dalys labai sunykusios, ištrupėjusios, todėl eiti reikia atsargiai. Pačiame molo gale atsiveria graži Liepojos uosto, tolumoje riogsančių įtvirtinimų griuvėsių, pušimis apaugusios pakrantės panorama.
Soboras gražintas tikintiesiems
Karostoje gausu skirtingų epochų statinių. Šalia dailių raudonplyčių carinių pastatų boluoja melsvi blokiniai penkiaaukščiai, kuriuose daugiausia gyvena buvusios sovietinės kariuomenės atsargos kariai su šeimomis. Sovietmečiu Karosta buvo viena didžiausių Sovietų Sąjungos karinių jūrų bazių, čia buvo dislokuoti antvandeniniai ir povandeniniai laivai. Liepoja ilgus dešimtmečius buvo uždaras miestas, į kurį drausta įvažiuoti užsieniečiams. Dabar Karosta – rusiškiausia Liepojos dalis.
Čia, skirtingai nei miesto centre, retai išgirsi kalbant latviškai. Nepaisant to, Liepoja – latviškiausias iš trijų šalies didmiesčių. Čia latviai sudaro 53 proc. gyventojų (Rygoje – 43 proc., Daugpilyje – vos 18 proc.).
Dabar dalis sovietmečio statinių Karostoje renovuojami, kiti griaunami, o paveldo objektus pradėta restauruoti. Sparčiai atgimsta įspūdingas stačiatikių Šv. Nikolajaus jūrų soboras – viena didžiausių stačiatikių cerkvių Baltijos šalyse. Tarpukariu čia buvo Latvijos kariuomenės įgulos liuteronų bažnyčia, sovietmečiu – kino teatras, sporto salė ir Lenino kambarys. Dabar soboras gražintas tikintiesiems.
Nakvynė kalėjime
Dar vienas įdomus statinys Karostoje – 1905 m. iškilęs įspūdingas raudonplytis vandentiekio bokštas, primenantis viduramžių pilies donžoną. Čia galėtų būti įrengta apžvalgos aikštelė. Deja, kol kas bokštas turistams uždarytas.
Nemažai lietuvių turistų jau yra aplankę bene atraktyviausią Liepojos turistinį objektą – buvusį karinį kalėjimą, kuris pagal paskirtį naudotas visų čia buvusių karinių įgulų – carinės kariuomenės, vokiečių per Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus, tarpukario Latvijos, sovietų bei atkurtos Latvijos kariuomenės iki pat 1997 m.
Vėliau pastatas perduotas viešajai įstaigai, čia rengiančiai itin tikroviškus vaidinimus ir ekskursijas turistų grupėms. Programoje – tardymas, medicininė apžiūra, fizinės bausmės bei automato šūviai virš galvos. Buvusiame kalėjime netgi galima pernakvoti kameroje. Kita turistams siūloma pramoga – „Pabėgimas iš SSRS“.
Ne mažesnė kaip penkių žmonių komanda šiauriniuose fortuose žaidžia žaidimą su „sovietų pasieniečiais“, kurie turistus gaudo, bandydami neleisti jiems pabėgti į netoli kranto esantį „povandeninį laivą“ ir išplaukti į Vakarus.
Roko kavinė ir šlovės alėja
Iš Karostos unikalios konstrukcijos Oskaro Kalpako vardo tiltu, kelis kartus per parą pakeliamu praleisti plaukiančių laivų, keliaujame į miesto centrą. Automobilį verta palikti ir keliauti po Liepojos senamiestį pėsčiomis.
Liepojos širdis – Rožių aikštė, šalia kurios yra Liepojos universitetas ir turizmo informacijos centras. Mieste išties labai daug gėlynų, puikių floristinių kompozicijų. Iš Rožių aikštės keliaujame Zivju gatve Šv. Onos liuteronų bažnyčios link. Pakeliui praeisime pro pirmąją Latvijoje roko kaivinę, kurioje dažnai skamba gyva muzika, yra saugomi latvių muzikantų dovanoti instrumentai, koncertų afišos.
Šalimais – Latvijos muzikantų šlovės alėja, kurioje galima savo delną palyginti su garsiųjų latvių muzikantų rankų įspaudais. Čia įsiamžino kompozitoriaus Raimondas Paulas, 2002 m. „Eurovizijos“ dainų konkursą laimėjusi Marija Naumova (Mari N) bei kiti garsūs latvių muzikai.
Kertame Kungu gatvę, kurioje stovi Petro I namelis (čia, tuometiniame ponios Hojer viešbutyje, Rusijos imperatorius buvo trumpam apsistojęs 1697 m.), ir netrukus pasiekiame Šv. Onos bažnyčią, garsėjančią nuostabiu barokiniu altoriumi, sukurtu XVII a. pabaigoje. Paaukojus šiek tiek pinigų, galima pakilti į bažnyčios bokštą, iš kurio atsiveria puiki Liepojos panorama.
Lietuvybės centras
Bažnyčių Liepojoje nemažai, ir jei neužsuksite į visas, nepraeikite bent jau Šv. Juozapo katalikų katedros. XIX a. pabaigoje kadaise menkos katalikų bažnytėlės vietoje buvo pastatyta įspūdinga šventovė. Prie jos iškilimo prisidėjo ir daug lietuvių, kurių pavardės iškaltos fundatorių steloje. Liepoja nuo seno yra lietuviams labai svarbus miestas. 1911 m. lietuvių Liepojoje būta net 17 tūkst., ir jie sudarė penktadalį miesto gyventojų. Dar didesnį nuošimtį lietuviai sudarė Liepojos gimnazijoje.
Joje mokėsi būsimieji prezidentai Antanas Smetona ir Aleksandras Stulginskis, kompozitorius Balys Dvarionas, rašytojas Jonas Biliūnas, Antanas Žukauskas-Vienuolis ir daug kitų garsių mūsų tautiečių.
Sovietmečiu Liepojoje ir jos apylinkėse apsigyveno lietuvių tremtinių, negavusių leidimo grįžti į Lietuvą. Dabar lietuviai tesudaro 3 proc. Liepojos gyventojų.
Pajūrio parkas
Klaidžiojant Liepojos senamiesčio gatvėmis, į akis krenta specifinė šio miesto senoji architektūra. Tai įdomus įvairių laikotarpių mūrinės ir medinės architektūros derinys. Neretai galima rasti pastatą, kurio pagrindinis, į gatvę atkreiptas fasadas – mūrinis, o likusi dalis – medinė. Arčiau jūros pamatysime dešimtis iki mūsų dienų išlikusių puikių medinių vilų.
Per senamiestį keliaujame prie jūros, kurią nuo miesto centro skiria didelis ir gražus 70 hektarų ploto parkas, įveistas dar XIX a. pabaigoje. Čia yra ir žavus fontanais papuoštas tvenkinukas, kurio centre, mažoje salelėje pastatytas arbatos paviljonas. Parke stovi didžiausi Latvijoje būgnai. Jie, kaip ir greta minėtos muzikinės kavinės muzikantų šlovės alėjoje iškilusi didžiausia Latvijoje gitara, primena, kad Liepoja – latvių muzikos sostinė.
Šiaurinėje parko dalyje, pačiame Kurmajos prospekto gale stūkso įspūdingas 1977 m. pastatytas monumentas žuvusiems jūreiviams ir žvejams atminti. Moters, iškėlusios rankas ir ilgesingu žvilgsniu žvelgiančios į jūros platybes figūra simbolizuoja visų motinų, žmonų, nuotakų, kurių mylimuosius pasiglemžė jūra, skausmą.