Čia mano atsiprašymas tų vietų gerbėjams, kurių šįkart nepaminėsiu.
Ankstus rytas, sostinė dar tik bunda, danguje anei debesėlio, o išsiilgusi įspūdžių kompanija jau čiuožia „betonke“ tiesiai į šiaurę. Šiaip jau šis Aukštaitijos regionas – atšiauriausia Lietuvos vieta: čia užfiksuotas šalčio rekordas (-42,9), čia anksčiausiai susidaro sniego danga, čia ir vėjai siaučia nesilpni (didžiausias meteorologų sugautas greitis – 40 m/s), bet vasarą tai neaktualu.
Automobilis, prilipęs prie betono, pats neša mus į Utenos kraštą. Truputėlis už Molėtų, rodyklė „Kuktiškės“, gana magistralinių kelių, sukame į dešinę. Smagus vingiuotas gruntkeliukas. Pro langą bėga miškai, kalvos, kloniai, lankos, vis dar pilni nenužydėjusių margaspalvių gėlių, ežerai, pelkės, tvarkingi vienkiemiai, ir vis daugiau geltonos spalvos: prinoko javai, miežiai, išdžiūvo ūkininkų nušienauta žolė. Tai ženklas, kad vasara jau baiginėjasi.
Tvarkingas ramus Kuktiškių miestukas, važiuojame tiesiai toliau, link Tauragnų. Vėl toks pat kalvotas miškingas nerealus peizažas aplinkui. O štai ir pirmas mus sudominęs turistų kelrodis ženklas, sukame jo nurodyta kryptimi. Čia iškart pasakysiu, kad vėliau nesikartočiau. Šitame rajone keliaujančius myli: veik visur yra ženklai, daugybė informacinių stendų, lankytinos vietos sutvarkytos, nušienautos.
Pirmoji mūsų įspūdžių medžioklės sustojimo vieta labai simbolinė regionui – Avižieniškio žydų kapinės. Dar visai neseniai Utenos apylinkės buvo tikras žydų kraštas (iki karo Utenos mieste žydai sudarė gyventojų daugumą). Būtent Utenoje pirmiausiai mūsų žmonės pamatė, kaip atrodo nužmogėjimas, kai per pirmus du karo mėnesius apsiskelbėliai antžmogiai, padedami mūsiškių išsigimėlių, išžudė visą daugiatūkstantinę šio krašto žydų diasporą. O juk šitiems žydams mūsų kraštas Gimtinė buvo kone nuo Gedimino laikų. Net neverta kalbėti, kokį didelį indėlį į Lietuvos Istoriją įnešė ši tauta. Kas to nenori suvokti, tikrai ne jiems šis rašinys...
Kaip tvarkomos žydų kapinės – testas vietinei valdžiai, parodo jos kultūrinį lygį. Juk mums nemalonu žiūrėti vaizdus iš Sibire esančių lietuvių kapinių!? Kas rudųjų ir raudonųjų sunaikinta, jau neatstatysi, bet bent palaikyti elementarią tvarką privalu. Nes čia ilsisi buvę Lietuvos piliečiai. Tokiais gyvenę, tokiais mirę, ir, beje, buvę, absoliučioje daugumoje, lojalūs Lietuvos valstybei. Šitos kapinės, į kurias užsukome, tikrai prižiūrimos, pagarba vietinei valdžiai. Gal todėl aplinkui tvyro tikra ramuma.
Traukiame toliau ir netrukus atsiveria Tauragnų vaizdas. Žavus miestukas ant kalvos, su papėdėje telkšančiais Labės ir Tauragno ežerais. Sukame link Kirdeikių ir netrukus privažiuojame Taurapilio piliakalnį. Gražuolis, legendomis apipintas. Tokios vietos turi savo aurą: atsiranda jausmas, tarsi persikeli šimtus metų į praeitį ir pradedi regėti istoriją.
Šiame krašte piliakalnių labai daug, nes kadaise regionas buvo pats paribys su mūsų protėvių amžinu priešu – Livonijos Ordinu. Karalius Mindaugas Utenos žemes netgi už kažkokią pagalbą buvo kalavijuočiams padovanojęs. Tik „dovanėlės“ gyventojai niekada nesiruošė anų jungo tempti. Todėl tais laikais čia vyko nuolatinis karas.
O juk piliakalniai rankutėmis supilti, nes gi tada technikos dar nebūta. Rimtesnė bendruomeniška mūsų protėvių veikla, kad nuo šitų dirbtinių kalnų būtų lengviau kartu gintis nuo priešų ir laukinių žvėrių. Būsimų miestų užuomazga.
Ropščiamės į kalną. Vaizdukas iš 246 metrų aukščio virš jūros lygio, nerealybiškas. Iš vienos pusės giliausias (62,5 m) Lietuvos ežeras Tauragnas (jis gi ir aukščiausiai virš jūros esantis mūsų krašto ežeras), su miškais apaugusiomis pakrantėmis. Iš kitos – vasariškai išsidabinusi gražuolė Aukštaitija. Taip, ji tokia, tą pasakė ir ant piliakalnio sutikta keliaujanti Saulės miesto gyventojų šeima, cituoju juos: „Neišeina per šį kraštą važiuoti greičiau nei 40 km/h, neišpasakytas apylinkių grožis neleidžia“.
Beje, piliakalnis turi įdomią legendą. Įvedus krikščionybę, ant jo būta pastatytos bažnyčios, kuri ėmusi ir prasmegusi kiaurai į kalną. Tokių padavimų, apie prasmegusias bažnyčias, koplyčias, kryžius, turi daug mūsų krašto pilkalnių. Įdomu, ir kodėl gi tokios istorijos buvo kuriamos, iš lūpų į lūpas per šimtmečius keliavo, ką gi jomis mums norėta pasakyti?
Niekur nebesinori iš čia pasijudinti, vieta jau įsitraukė, bet reikia – dar daug stebuklų laukia. Grįžtame į Tauragnus ir judame vieškeliuku palei kitą Tauragno ežero pusę. Čia Aukštaitijos nacionalinio parko ribos. Šitoje vietoje noriu paklausti gudručių, kurie tvirtina, kad tik privati veikla efektyviai gali tvarkytis su mūsų visų Gamta, o mat kur tvarkosi Valstybė, ten tik šiukšlynai ir šabakštynai.
O mūsų parkai tai kas, ne Valstybė? O gal jie blogai tvarkosi? Aš manau, kad gerai, todėl į savo teritorijas sugebėjo neįsileisti daugybės norėjusių čia įsikurti „pateptųjų“; parkuose palyginus labai nedaug užtvertų aukštomis tvoromis vandens telkinių pakrančių, su užrašais: „Privati valda“ ir „Teritoriją saugo piktas šuo“.
Štai ir reikalingas ženklas, stojame. Einame lapuočių mišku, tikru lazdynų tuneliu. Ant žemės mirguliuoja per tankią medžių lają prasibrovusios saulės šviesos lopinėliai. Įspūdis, lyg būtume pasakoje. Vis laukiame, kada gi pasirodys tas stebukliukas. Ir štai jis – Akmuo Mokas (su Mokiuku šalimais).
Kalvos šlaite, apsamanojęs, nemažas. Lietuvoje turintis bent kelis bendravardžius. Šisai irgi su savomis legendomis, vadinasi, darė įtaką aplinkui gyvenusiems žmonėms. Pastebėsiu tai, kad šito rieduliuko istorijose nėra tradicinių pasakojimų, kaip kipšas jį kažkur nešė ir ne ten numetė. Jo įdomesnės. Diena karšta, o akmuo šaltas šaltutėlis, tiesiog spinduliuoja vėsą.
Važiuojame atgal, dabar mūsų laukia Utena. Simpatiška, gražiai sutvarkyta, paskendusi žalumoje, sovietiniais metais kartu su atsiradusia pramone išaugusi iki dabartinių didumų. Tik priešingai nei keli kiti panašūs likimo broliai, niekada nebuvo vadinama „bedarbių“ miestu.
Beje, vienas iš seniausių mūsų krašte miestų – rašytiniuose šaltiniuose minimas nuo 1261 metų. Tokiame karštyje bastytis po jį būtų katorga, juk atvažiavome pasigrožėti gamta. Bet vienas objektukas labai domina. Jei ne jis, greičiausiai ir šitos vietovės istorija būtų visai kitokia.
Basanavičiaus gatvė, senojo Pašto pastatų kompleksas (pirmasis Utenos mūrinis statinys, beje). Kai 1830–1836 metais buvo tiesiamas labai svarbus kelias Peterburgas – Varšuva, Utena užgimė naujam gyvenimui, nes tapo šio trakto svarbia dalimi. Šie pastatai statyti kaip arklių keitimo vieta pervežant paštą, krovinius ir keleivius. Čia keliauninkai ilsėdavosi. O kur keliaunama, ten puiki dirva prekybai.
Keturis kartus Uteną aplankė Rusijos carai, kartą netgi nakvojo. Čia lankėsi ir tokios Meno Žvaigždės, kaip Honore de Balzakas ir Ilja Repinas. Trakto, o tuo pačiu ir anuometės Utenos, svarba sumenko tik nutiesus to pačio maršruto geležinkelį, kuris jau ėjo per visai kitas vietas. Kur ten arkliams su diližanais (vienas iš jų stovi komplekso kieme) pakonkuruoti su traukiniais.
Paliekame miestą ir smagiai kilpuojančiu ir aukštyn-žemyn šokinėjančiu keliu (kitokių, nemagistralinių, šituose kraštuose ir neatrasi) traukiame prie Alaušo ežero pakrančių. Užsukame į mažiuką, tvarkingą Sirutėnų miestuką. Tam, kad pasigrožėtumėme skulptoriaus Jono Šimonėlio ežeriuko saloje iš akmenų sukurtu fantastiškų figūrų parku.
Ir vėl pirmyn. O štai ir gražuolis Alaušas plyti. Važiuojame jo pakrante į garsųjį Bikuškio dvarą (kadaise buvo Radvilų ir Oginskių nuosavybe). Prie ežero per ištisines privačias užstatytas aptvertas valdas ir neprieisi. Neatpažįstamai viskas pasikeitę per keliolika metų, kai čia buvau paskutinį kartą.
Tame tarpe ir dvaras: iš griuvenos pavirto tikru išvaizduoliu, kuriame vyksta menininkų plenerai, rodomi spektakliai, vyksta koncertai. Stovi ant ežero kranto, apsuptas sutvarkyto parko, puikumėlis. Ir kaip gi iš čia prisiversti išvažiuoti, ką? Taip taip, tik ugdant valią.
Čiuožiame toliau pirmyn, Alaušų miestuke kryžkelė, posūkis į kairę ir žvyrkelis mus veda į Užpalius. Pakelėse pilnu tempu vyksta šienapiūtė, ir dar pilni laukai visą kelią mus lydinčių gandrų – jaunikliai jau išmoko skraidyti, stiprinasi, kaupia jėgas būsimai kelionei į šiltus kraštus; dar vienas ženklas, kaip greitai bėga vasara.
Užpalių stebuklus neseniai reklamavau, tiek daug jų vienoje vietoje mažai kas turi. Tik išvardinsiu: mano labai mėgstamas Šeimyniškių piliakalnis (išeini iš medžių tankmės ir prieš akis išdygsta tikras status Kalnas; kažkada čia prasidėjo dabartinių Užpalių istorija)...
Šeimyniškių atodanga su Konglomerato uola (masyvus žvyro ir molio luitas)...
Užpalių varpinė (viena iš seniausių iš išlikusių Lietuvoje, 1847 m. gimimo), nuostabioji Šventosios upė pašonėje...
Lygamiškio piliakalnis su mitologiniu „Laumės valties“ akmenuku papėdėje, ir, žinoma, stebuklingasis Krokulės šaltinis, kurio vandenėlio paragauti atsibeldžiama net iš kitų kraštų.
Laikas krečia savo fokusiukus: kai nuobodu, jis vos velkasi, kai įdomu, jis lekia nepaprastu greičiu; jau vakarėja, o dar tiek daug norisi pamatyti.
Vyžuonos. Čia vėlgi visko yra daug, į ką verta pažiūrėti.
Užsukame į žydų kapines – tvarka ir ramybė tvyro aplinkui. Vyžuonų bažnyčia balta, statyta 1406 m., degusi, atstatyta, menanti aršius karus dėl jos tarp katalikų ir liuteronų. Netoliese ir Kartuvių kalnas.
Vėl Utena, sukame link Pakalnių, trupinį pavažiavus mūsų laukia piliakalnis, labai labai garsus – Narkūnų. Iš archeologinių radinių žinoma, kad čia žmonės gyveno jau prieš 3 tūkstančius metų. Štai nuo šio pilkalnio ir prasideda Utenos miesto istorija. Čia būta pilies, garsios, labai svarbios, kurioje gyvendavo šių kraštų kunigaikščiai. Tarp dviejų kalniukų yra Laimės slėnis, pasėdėjai jame ir jei norėsi ir stengsiesi, būsi laimingas.
Kelias link Pakalnių ypač įspūdingas, einantis per labai raižytą vietovę: aukštas kalvas keičia gilūs duburiai. Miestukas pasitinka įdomia bažnyčia. Pamaniau, jog šviežiai pastatyta, dėl labai jau šiuolaikiškų formų. Tik grįžęs namo sužinojau, jog jai jau per šimtą metų.
Pirmiausiai traukiame prie Pakalnių piliakalnio. Iš toli matytis šis įspūdingas kalniukas. Ir užsikerėpliojus ant jo panorama liuks klasės. Sakoma, kad nuo jo yra matomi aštuonių aplinkinių bažnyčių bokštai, tarp jų ir už keliasdešimties kilometrų esantys. Ant piliakalnio stovi kryžius ir keturių partizanų kapai. Kryžius turi savo istoriją, kuri prasideda nuo 1918 metų. Ne kartą griautas (komunistų ir vėjo), ir vėl atstatomas.
Partizanų kapai irgi Utenos simbolis. Šiame krašte partizanai buvo ypač organizuoti, karas buvo aktyvus ir ilgas. Labai daug tikrų Lietuvos Didvyrių ir labai Šviesių Žmonių čia padėjo savo Auką Tėvynei. Bet pasakius A, negražu būtų nutylėti B. Gaila, bet Didieji šio krašto partizaninio judėjimo Vadai tapo ir didžiaisiais Išdavikais. Ne tik išdavę savo kovos draugus ir rėmėjus, bet ir labai aktyviai dalyvavę padedant okupantui naikinti partizaninį judėjimą visoje Lietuvoje.
Ką gi, beliko paskutinis šios kelionės stebukliukas, traukiame pamatyti kitos šio miestuko įžymybės – Pakalnių ąžuolo. Viskas labai gerai, miestuko gale kelrodis ženklas, paliekame automobilį ir einame jo ieškoti, štai dar rodyklė, normalus keliukas, neseniai sutvarkytas tiltukas per upelį, vis dairomės, kada gi tas didingas medis pasirodys. Žinome, jog turi būti buvusio dvaro parke.
Bats, keliukas baigiasi ir visur tik žmogaus ūgio piktžolynai, o parko medžiai ten už jų. Aš nutariu nekreipti dėmesio į dilgėlynus, tiek atsitrenkus nepamatyt ąžuolo, nesąmonė. Menkas malonumas su šortais braidyti po dilgėles, bet gena viltis, kad būsiu pirmas žmogus, šią vasarą aplankęs Senolį. Randu tris nemažus klevus, bet ąžuolo niekur nesimatyti. Čia ir man praeina bet koks noras „mėgautis“ dilgėlėmis, nors, sako, sveika. Čiuožiu atgal, bet labai piktas, kaip taip galima... negi sunku...
Nieko, bus proga grįžti, ąžuolą aš tikrai šitą surasiu.
Vakaras, puiki kelionė po įstabų kraštą baigėsi. Įspūdis, lyg būtum be vizos ir bilieto patekęs į tikrą Gamtos grožio ir Istorijos Šalį. Benoriu palinkėti dviems šio krašto mano labai gerbiamiems žmonėms, Simonai Krupeckaitei ir Jonui Valančiūnui, iš Londono sugrįžti su medaliais.