Pradėsiu pasakojimą nuo kai kurių paaiškinimų. Tiems, kurie būdami ne ukmergiečiai, nepažinodami šio krašto, sugalvotų pakartoti mano kelionę.
Keliaujant po šio krašto gražias vietas beveik nepamatysite jokių kelio nuorodų apie lankytinas vietas, toks turistų lepinimas čia nepraktikuojamas.
Vaizdai nuo Ukmergės piliakalnio
© G.Katino nuotr.

Per dieną mačiau tris ženklus. Spėju, jog jie pastatyti tokiose vietose, kur tam tikromis progomis užsuka didesni Ponai iš Vilniaus. Prie gražių vietų nėra jokių informacinių stendų, daugių daugiausia, ką čia perskaitysite, tai objektuko pavadinimą ir tai toli gražu ne visur (labai geras pavyzdys yra piliakalnis miesto centre - prie jo nėra nieko).

Prieš važiuodami internete pasiskaitykite apie lankytinas vietas, išsistudijuokite kelius (vietinės savivaldybės tinklalapis švariai „valdiškas“), pasiimkite žemėlapį ir nebijokite klausinėti vietinių žmonių, nes be jų pagalbos nelabai ką surasite. Ir - į kelią. O jau gamtos ir istorijos stebuklų šiame rajone yra daugiau negu daug.

Kažkada Ukmergės miestas pagal svarbą buvo antras-trečias mūsų krašte. Geografinė padėtis tai nulėmė: pats viduriukas, kur susikirsdavo visi svarbiausi keliai. Yra daug versijų, kodėl Vilkmergė prarado įtaką, viena iš jų skamba taip: tam tikrais svarbiais istoriniais momentais miestą valdė labai nemodernūs valdovai (gyvenantys praeityje ir nemokantys numatyti rytdienos). Apkeliavau nemažą dalį Lietuvos, ir žiūrėdamas iš pozicijos, kaip vietiniai valdininkai moka reklamuoti savo kraštą, darau išvadą – šio krašto valdžia yra labiausiai atsilikusi nuo XXI amžiaus.

Ūkanotas kovo sekmadienio rytas. Pavasaris tik ateina, net ir sniegas dar deficitu netapo. Traukiame su draugų kompanija per miglą link gražuolio Ukmergės krašto.

Įspūdžių medžioklę pradedame nuo Bartkūnų piliakalnio. Jis stūkso netoli autostrados Vilnius – Panevėžys, ties Krikštėnais. Nustebina pamatytas vaizdas, netgi labai. Juk pamatyti kryžių ant piliakalnio yra tokia pat egzotika, kaip bažnyčioje Lenino portretą. Ir legendą pamokančią turi šis piliakalnis. Nemokšos pastatė ant jo koplyčią, o ji ėmė ir prasmego skradžiai į žemę.

G.Katino nuotraukos

Pasidžiaugę pamatyta egzotika, traukiame gruntkeliu į Pabaiską. Visai netoli nuvažiavus pastebime pamiškėje paminklą dviems jauniems žuvusiems partizanams.

Stabtelime atiduoti pagarbos, esu jų gerbėjas. Nesileisiu į polemikas, jog ir tarp jų buvo nusikaltėlių. Pats faktas, jog atsilaikyti šitiek metų be jokios pagalbos iš šalies prieš raudonųjų galybę, vertas didžiausios pagarbos.

Pabaisko ramus miestukas mus pasitinka parskrendančių gervių virtine ir simpatiška, XIX amžių menančia, bažnytėle. Ir saulutė trumpam nosytę iš po debesų kyšteli, gaila, jog šiai dienai pirmą ir paskutinį kartą. Nuo šio miestuko prasideda bandymas prasibrauti iki pernai nesurastų visos eilės gamtos stebuklų.

Keliukų – šunkeliukų iki jų daug, gaila, bet dauguma iš jų be visureigių nepravažiuojami. Daug visko nutiko ir šįkart, ieškant link jų kelio, bet galiausiai viską atradome. Todėl visiems kitiems, norintiems pamatyti tą patį, patarčiau pirmiausiai nuvykti į Pašilės gyvenvietę ir toliau važiuoti link buvusio sąvartyno, įvažiavus už jo į mišką, pirmas posūkis į dešinę ir daugiau niekur nebenusukti nuo pagrindinio keliuko.

Miške dar pilna sniego, kelias padengtas ledu (tai tikrai geriau už purvą). Važiuojame šalia gražaus slėnio mišku gan ilgai, kol randame apžvalgos aikštutę. Nuo jos atsiveria nerealus vaizdas į Šventosios upės slėnį.

Pagaliau privažiuojame ir pirmą stebukliuką – Šaltupio akmenuką.

Jei akmenukas turi legendų, vadinasi, darė įtaką žmonėms. Šis turi. O dar po trupinėlio - ir Mokų šeimynėlė, pasipuošusi samanomis, mūsų laukia. Štai šie akmenys legendų ir padavimų turi labai daug. Viena iš jų, jog čia būta senovės lietuvių alkavietės. Manau, jei Akmuo Mokas stūksotų kitame rajone, jis būtų ne mažiau žinomas ir už Puntuką.

Pavažiavus dar šiek tiek į priekį, laukia kitas gamtos dyvas – Žuvintės šaltinis. Tai beveik 5 metrų gylio versmė. Visai šalia žavaus to paties pavadinimo upelio.

Sako, jog šio šaltinio vanduo stebuklingas. Ir dar tai ne visi dyvai, kažkur čia pat yra Sukinių piliakalnis. Deja, kuri iš palei kelią esančių kalvų jis yra, nepavyko išsiaiškinti. Kai braunantis per klampynę susigaudžiau, jog jau tikrai pravažiavau, nebekilo noras apsisukinėti, pasilikau kitam kartui; juk kai dabar kelią jau žinau, sugrįšiu čia tikrai. Beje, štai ir iš Veprių pusės puikus įvažiavimas prie visų šių stebuklų, netgi daug arčiau, tik kaip įsiminti šį keliūkštį?

Čiuožiame į pačią Ukmergę. Čia mus pasitinka vilko su mergaite paminklas.

Iš visų šio krašto padavimų man labiausiai ir patinka šis, kaip kunigaikščio Dausprungo sūnų Tautvilą nuo vilkų išgelbėjo gražioji raganaitė. Dabar eilė Ukmergės piliakalniui, turėtų būti kažkur netoli centro. Gerai, kad kol kas medžiai be lapų, nepamatyti jo neįmanoma. Šalia simpatiškos medinės cerkvės.

Užsiropštus į šį Deltuvos krašto Kalną atsiveria gražus peizažiukas: miestas su Šventąja upe kaip ant delno. Smagi vieta, štai ir jaunimo daug, visi porelėmis susėdę, juk jau pavasaris. Nebetrukdome jiems burkuoti ir keliaujame toliau.

Stabtelime iščiustytame centre pasigrožėti gražuole Vienuolyno gatvele ir vėl pirmyn.

Dabar per Deltuvos miestelį traukiame link Siesikų - noriu užmesti akį į kelis dvarus. Pro automobilio langą bėga pilkokas peizažas, bet kai kur matosi ir akiai miela žalia spalva – tai žiemkenčiai skuba gyventi. O štai ir du parskridę garniai palei upelį maklinėja, turbūt porelė.

Pakelės kaimukai snaudžia sekmadienio ramybėje. Daugailių gyvenvietės pačiame gale, ant Siesikų ežero kranto, stūkso dvaras paslaptingas. Daugailių (Siesikų) pilis. Labai labai sena. Šiuo metu smarkiai suvargusi. Visa šių kraštų istorija su ja susipynusi.

Mane labiausiai domina viena šio dvaro garsenybė – vaiduoklis. Legenda byloja, jog kunigaikštis užmūrijo bokšte neištikimą žmoną. Ir nuo tada kai kuriomis naktimis jos dvasia ateina susitikti ant ežero kranto su savo mylimuoju. Netikintiems vaiduokliais pasakysiu, net neliesdamas tolimos Anglijos – kiekvienas save gerbiantis Latvijos dvaras turi po savo vaiduoklį. Tai vadinama romantizmo dvasia. Labai labai knieti pakamantinėti vietinius žmones, bet teks atidėti kitam kartui, nes tas išdykėlis vakaras, net nelaukiamas, vis vien spėriai artinasi.

Kratomės gruntkeliu link Užulėnio miestuko. Čia kadaise gimė pats garsiausias iš visų Lietuvos Prezidentų – Antanas Smetona. Nediskutuosime apie prieštaringus jo asmenybės vertinimus. Faktas – tai labai labai svarbus žmogus iškovojant ir įtvirtinant Lietuvos nepriklausomybę. Šiame mieste yra jam skirtas memorialas, su keliais išlikusiais autentiškais daiktais ir pastatais. Ir muziejus yra. Bet labiausiai mane domina A. Smetonos dvarelis. Jis šiek tiek už miestelio, pasukus kryžkelėje į kairę.

Tuoj paaiškinsiu savo smalsumą.

1936 metais šį dvaro kompleksą Prezidentui, praėjusio jubiliejaus proga, padovanojo Valstybė. Jis nepaprastai dvarą mylėjo. 1939 metais, kartu su atsiradusia sovietine kariuomene, galvas pakėlė ir kaimyninės valstybės klapčiukai – anų laikų paleckiukai. Pradėjo varyti propagandą apie „raudonąjį rojų“. Kad iš šitos publikos atimti klausytojų elektoratą, kai kurie politikai buvo sumanę tokį fokusiuką. Atliekama žemės reforma, maksimalus turimos žemės kiekis apribojamas 80 hektarų, o paimta (išpirkta?) viršnorminė žemė skubiai išdalinama bežemiams ir mažažemiams. Sakoma, kad A. Smetona, tik pradėjus kalbėti apie šį pasiūlymą, iškart atsistodavo ir baisiausiai įsižeidęs palikdavo patalpą. Tada ir gimė garsusis posakis, jog A. Smetonai dvarelis svarbiau už Lietuvą.

Nepaprastai noriu pamatyti šį ano Prezidento pasirinkimą. Vieta išties pasakiška, nepaisant, jog pastatai nesilpnai apsidėvėję. Ant Lėno ežero kranto, su nuostabiu parku, su visiška tvyrančia ramuma. Ne veltui šią vietą buvo nusižiūrėję įsisavinti gudrūs verslovininkai.

Aš atsisėdau parke ir vaizduotė iškart sukūrė filmą, padedama jau iškeliavusio anapilin mano labai gerbiamo rašytojo Vytauto Sirijos Giros: Smetonų šeimyna išvažiuoja iš sostinės Kauno, virš kurio tvyro kurtizanių kvepalų aromatas ir, lydima eskorto, vieškeliais juda į šį nuostabų kampelį. Sakau tiesiai, čia tikrai jaučiasi prieškario aura.

Pasibastymo pabaigai užšokame į Taujėnus. Akims paganyti. Čia, šalia senojo kelio Ukmergė – Panevėžys, yra žavus, sutvarkytas, angliško stiliaus dvariukas su jaukiu, irgi sutvarkytu, parku, tik dar nepabudusiu iš žiemos snaudulio.


Ir viskas, čiuožiame namo, kaip tik ir sutemos užslinko, liuks kelionė išėjo.

Pavasaris pamažu atrėplioja

Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
Savaitės naujienų prenumerata

Top naujienos

Kovoje dėl Grybauskaitės kėdės du kandidatai veržiasi pirmyn (93)

Pamainos Daliai Grybauskaitei prezidento poste besidairantys rinkėjai kol kas labiau simpatizuoja į...

Butų pardavėjai sugalvojo naują būdą privilioti pirkėjų (13)

Drastiškai mažėjant gyventojų Klaipėdoje stringa ir naujos statybos butų pardavimai. Šiuo metu...

Nei saviems, nei svetimiems: po mokslų iš Lietuvos išvyksta 93 proc. užsieniečių (150)

Planas skyles Lietuvos aukštosiose mokyklose užkamšyti studentais iš užsienio, panašu, virsta...

Gydytojai papasakojo, kaip per kelių minučių procedūrą atsikratyti akinių ir lęšių (100)

Oftalmolog ų teigimu, Lietuvoje daugėja žmonių, atsisakančių akinių, kontaktinių lęšių ir...

Haroldas Mackevičius toliau nagrinėja Karbauskio verslą (294)

Sekmadienį socialiniame tinkle „Facebook“ humoristas, vienas iš laidos „Dviračio šou“...

Geriausią sezono rezultatą užfiksavęs Valančiūnas pakilo „Raptors“ rekordininkų sąraše (5)

Puikią sportinę formą NBA pirmenybėse ir toliau demonstruoja Toronto „Raptors“ (20-8)...

Sabonio naktis Brukline – rezultatyvus žaidimas, asmeninis blokų rekordas ir „Pacers“ pergalė (1)

Svarbią pergalę NBA pirmenybėse šiąnakt iškovojo Indianos „Pacers“ (17-13) krepšininkai,...

Griežtos taisyklės, kurių privalo laikytis pirmosios JAV poros: tarp jų - savo laidotuvių planavimas ir netikėti draudimai

„Tu išties nežinai, ko tu nežinai, kol pats ten neatsiduri“, – yra sakiusi Michelle Obama ....

Prisijungę prie elitinės brolijos net neįsivaizdavo, kur pakliuvo: kai krisdavo bombos, tiesiog pasislėpti negalėjo (27)

Kai Peteris MacDonaldas, Flemingas Begaye ir Thomas Begay Antrojo pasaulinio karo metu prisijungė...

Parduotuvė Druskininkuose – tarsi lobis: mados namų drabužius parduoda kone veltui (47)

Išskirtinių parduotuvių ieškome visur, nes daugelis nori rasti nematytų prekių – tokių,...