Kaip šeimos nariai toleruoja fanatikus?
Jie labai supratingi ir priima mane tokią, kokia esu. Mes – kaip bendraminčių klubas. Jie džiaugiasi mano sėkme, pataria ir kritikuoja, kai klystu.
Kas dar lieka gyvenime malonaus širdžiai be turizmo?
Investicija į žinias. Jaučiau poreikį prisitaikyti prie pokyčių, augančių klientų reikalavimų, todėl su malonumu studijavau ir įgijau viešojo administravimo magistro laipsnį.
Tačiau nesvetimi ir moteriški džiaugsmai: papuošalai, apranga. Turiu savo stilių. Mėgstu drabužį paįvairinti sage, šaliu. Geriausiai jaučiuosi vilkėdama šviesių spalvų drabužius, tačiau nesvetima tamsiai mėlyna, vyšninė.
Mano aprangos kodas – patogumas.
Kada ir kaip atostogaujate?
Dažnai girdžiu repliką: „Tavo darbas kaip atostogos“. Negaliu neigti. Tikrai, bendrauji su keliaujančiais žmonėmis, dažnos komandiruotės... Tačiau mano atostogos – tai pabuvimas kartu su šeima. Tada noriu privatumo, ramybės ir pažinimo. Visa tai puikiai dera buriuojant. Sėdame visa šeima į jachtą ir plaukiame į nuo žemyno nutolusias salas. Buriavimas – ne užgaida, tai laisvalaikio praleidimo forma ir mokslas. Abu su vyru turime kapitono teises.
Kaip malšinate troškulį ir kieno paruoštas maistas jums skaniausias?
Valgyti malonu, bet gaminti nemėgstu. Galiu stalą padengti, maistą lėkštėje dekoruoti. Mano vyras kasryt gamina pusryčius, savaitgaliais – pietus. Galiu patvirtinti, kad vyrai – puikūs vyrėjai. Jie nebijo eksperimentuoti. Pačius skaniausius mėsos troškinius gamina mano vyras, o skaniausias sriubas verda mama.
Kokie žmonės gali dirbti turizmo srityje?
Smalsūs, mėgstantys keliauti ir turintys bendravimo dovaną. Manau, visų turizmo srityje dirbančių žmonių varomoji jėga yra noras. Jeigu nori – daug ką gali. Kai aiškiai apibrėži, ko nori, nuolat sieki, – tada ir dievai padeda. G. Merjė yra pasakęs: „Tas, kuris nori, daro daugiau negu tas, kuris gali“. Norint ilgai dirbti, labai svarbu patikimumas ir atsakomybė.
Ar esate laiminga? Jei ne, tai ko trūksta iki laimės?
Darbui atiduodu gerą dozę energijos. Bet laiminga jaučiuosi tol, kol turiu tikslą ir norą jo siekti. Man svarbu būti, daryti, turėti. Mano laimė – tai ne nuolatinė būsena, tai akimirkos, bet jos dažnos.
Sulaukėte garbingo svečio, kuris tik pusvalandį bus jūsų mieste. Ką jam parodytumėte?
Kiekvienas atvykęs svečias yra svarbus ir aptarnaujamas kaip labai svarbus žmogus. Garbingumą turi pelnyti savo išprusimu, smalsumu. Labai svarbu žinoti kliento norus tuo metu. Jei jis alkanas, gal visą pusvalandį praleisime vienoje iš miesto kavinių. Pokalbio metu smalsausiu, kuo šis žmogus domisi, ir ieškosiu sąsajų mūsų mieste. Mano tikslas – net pietų metu sudominti, kad klientas ieškotų galimybių likti ilgėliau ir norėtų apžiūrėti ramų ir jaukų Kėdainių senamiestį. Juk mes tikrai unikalūs. Kėdainiuose galima rasti škotų, vokiečių, žydų, rusų kultūros pėdsakų, kunigaikščių Radvilų didybės ir Tėvo Stanislovo pasaulietiškumo. Gamtos mylėtojui bus įdomus Skinderiškio dendrologinis parkas, globalistui – geografinis Lietuvos vidurys.
Ar yra Lietuvoje vieta, kurios jūs dar nematėte, bet svajojate aplankyti?
Viską aplankyti ir gyvenimo neužtektų. Net į tas pačias vietas sugrįžusi matau, kaip jos keičiasi, ir atrandu ką nors naujo. Bet yra širdžiai mielų regionų: tai gimtinė Klaipėda, Kuršių nerija, pamario kraštas. Dabar esu įsimylėjusi Kėdainių kraštą ir čia gyvenančius žmones.
Ar esate prietaringa?
Manau, kad taip. Tai daugiau kaip žaidimas. Ir dabar, perbėgus juodai katei per kelią, ieškau sagos, o prieš kelionę – prisėdu. Tikiu likimu ir manau, kad kiekvienas esame savo likimo kalvis. Mūsų lemtis siunčia mums signalus, perspėjimus – tik ne visi mokame juos įminti. Domiuosi chiromantija. Tai vertinu kaip savęs pažinimo kelią. Artima draugė, kai gavau „turizmo fanatiko“ nominaciją, padovanojo lietuviškas runas.
Koks jūsų mėgstamiausias posakis?
Mėgstu pavartyti citatų rinkinius, mintys patinka, bet „nepriauga“, pamirštu. Dažnai teigiu: mokėti kalbą – dar ne viskas, reikia turėti ką pasakyti. Ypač vertinu vieną krikščionybės dogmą „Mylėk kitus taip, kaip save patį“.
