„Galbūt ateityje jiems teks rinktis – pirkti automobilį, remontuoti butą ar užkopti į kalną? Taupyti kelerius metus ar skolintis pinigų ir važiuoti dabar, nes kai ateityje lėšų bus, gal kalnas beviltiškai nutols dėl kitų kliūčių“, – mano D. Babilas.
Gyvenimo kelionė
Dainius ir Ingrida prieš kelionę neieškojo rėmėjų, nes nenorėjo įsipareigoti. O jeigu neužlips? Atsakingi buvo tik sau ir buvo vedami be galo stipraus noro įgyvendinti seną svajonę pasiekti Kilimandžarą. Keliautojai atidavė visas jėgas, nes žinojo, kad, jei neįkops, antros galimybės neturės – kelionės biudžetas vienam žmogui siekė 10 tūkst. Lt.
Į kalną kopiantys užsieniečiai į viską žiūri paprasčiau. Jei nepasiseks šį kartą, atvažiuos kitais metais. Kai kurie pasakojo, kad darbovietės apmokėjo skiepus, vaistus nuo maliarijos, net padengė visas kelionės išlaidas.
Tokiomis sąlygomis galima pasirinkti ilgesnį maršrutą ir taip padidinti savo šansus įkopti į viršūnę. Tačiau viena diena kainuoja 200 dolerių. Babilų šeimai tai buvo per didelė prabanga. Jie pasirinko trumpesnį šešių dienų maršrutą.
Lietuviai galėjo tik svajoti ir apie specialų pasirengimą. Kartu kopusi britė (2,5 metų dirbusi kalnų žygių Šveicarijoje vadove), skautė iš Airijos, du vyresnio amžiaus maratono bėgikai vokiečiai buvo gerai fiziškai pasirengę, pratino savo organizmą išretinto oro kamerose ar aklimatizavosi lipdami į kalnus.
D. ir I. Babilai tenkinosi tuo, kad prieš kelionę stengėsi daugiau vaikščioti pėsčiomis, „lipo“ į Žaliakalnio kalną. Jie pasikliovė ankstesne savo kelionių po kalnus patirtimi – jau įkopta į daugelį Europos šalių aukščiausių viršukalnių.
Žinodami, kad organizmui nelengva ištverti aukštį (viršūnėje deguonies yra tik 50 proc. įprasto kiekio), kuriame iki šiol nėra buvę, lietuviai atsisakė vartoti vaistus nuo aukščio ligos. Nežinia, kokia būtų šalutinė reakcija. Viską stengėsi daryti taip, kad kiltų kuo mažiau rizikos.
Kopiant vargino galvos skausmas, tankesnis širdies plakimas, apskritai buvo neaišku, kur riba, kurios negalima peržengti.
„Gal jau pasiekei savo lūžio tašką, tik dar to nesuvoki? Tuomet protingiausias sprendimas leistis žemyn. Gidas neįkalbinėja ir neskatina žūtbūt kopti aukštyn. Žinojome, kad nuo deguonies trūkumo pamėlynuoja nagai. Kartais atrodydavo, kad taip jau ir atsitiko, bet pamiršdavome, kad žiūrime į savo rankas pro akinius nuo saulės...“ – pasakoja Dainius.
Malda suteikė jėgų
Grupės jėgos buvo nelygios. Iš pradžių lietuviai jautėsi prasčiausiai. Tačiau paskutinę dieną kopiant į viršūnę, staiga viskas pasikeitė.
„Bazinėje Barafu stovykloje 4550 m aukštyje vakarienės gavome spagečių – vynioti ant šakutės ilgus makaronus pasirodė per daug jėgų reikalaujantis užsiėmimas. Pamiegojome kelias valandas ir dvyliktą nakties pradėjome kopimą. Dingo prieš tai varginęs silpnumas.
Tik vėliau sužinojome, kad Lietuvoje likę mūsų draugai iš Jėzuitų gimnazijos vieni kitiems išplatino elektroninius laiškus apie mūsų kopimą ir bent šimtas žmonių kartu meldėsi už mus“, – neslėpdamas jaudulio pasakoja Dainius.
Išvakarėse skautė airė kopdama trumpai neteko sąmonės ir krisdama susižeidė koją. Jos žygis pasibaigė. Teko leistis žemyn. Vienam vokiečiui iki viršūnės pritrūko kelių šimtų metrų. Atrodo keista, bet dideliame aukštyje norint įveikti tokį atstumą, reikia eiti valandą. Dar viena bendaražygė vėmė visą kelią, bet savo tikslą pasiekė.
Kopimo diena buvo pati sunkiausia. Iki viršūnės lipo šešias valandas. Po to 13 valandų leidosi iki stovyklos, esančios 3900 m aukštyje.
Dainius ir Ingrida sako, kad tik grįžę namo pajuto džiaugsmą, kad pasiekė savo tikslą. Ant kalno tokių emocijų neišgyveno. Pirmiausia buvo labai šalta. Jie bandė naudotis cheminiais šildytuvais, bet jie buvo neefektyvūs. Specialių chemikalų pripildyti maišeliai įšyla nuo kūno temperatūros, bet kojos buvo šaltos kaip ledas.
Apskritai organizmui buvo gana sunku pakelti staigius temperatūrų svyravimus. Išvykę iš sniegu padengtos Lietuvos, pateko į karščiu dvelkiančią Keniją, paskui autobusu dardėjo „tarptautiniu“ žvyrkeliu iki Tanzanijos 300 km, kuriuos įveikė per 10 val. Pakilus į viršūnę, ryte termometro stulpelis rodė 12 laipsnių šalčio.
Nešikų komanda
Šešių kopėjų grupę lydėjo 22 žmonės: 18 nešikų, virėjas, gidas ir 2 jo asistentai. Tokios kopimo į Kilimandžarą taisyklės – savarankiškai lipti negalima. Lietuviai į tai žvelgė atlaidžiai, kaip į galimybę vietiniams uždirbti. Per dieną nešikas uždirba 5 dolerius.
Jiems galima nešti ne daugiau kaip 25 kg. Dainius sako, kad jie specialiai pasiskolino patogias kuprines, tačiau nešikai jomis nesinaudojo – įkišdavo daiktus į maišą ir užsidėdavo ant galvos.
Užteko svorio ir patiems kopėjams. Dainius nešė kuprinę, kuri svėrė 12 kg. Ingridos buvo šiek tiek lengvesnė. Jose buvo vienai dienai skirti būtiniausi drabužiai nuo lietaus ir nuo šalčio. Dar reikėjo neštis vandens, kurio kasdien privaloma išgerti penkis litrus – tai padeda organizmui įsisavinti deguonį.
Virėjas lepino kopėjus skaniais patiekalais – keturių kilometrų aukštyje jie mėgavosi net vaisių asorti. Jis gamino geriau nei viešbučio virėjas. Surinkti tokią gerą komandą – gido sėkmė.
Visas kopimas buvo labai gerai organizuotas. Kilimandžaro nacionalinio parko darbuotojai nenori rizikuoti – bet koks nesklandumas ar nelaimingas atsitikimas sugadintų kalno reputaciją.
O aukščiausia Afrikos viršūnė garsina ir reprezentuoja ne tik Tanzaniją, bet ir kaimyninę Kenijos valstybę. Apskritai, įvažiavus į tą regioną, visos turizmo agentūros siūlo kopimą į Kilimandžarą, parduodamas geriamasis vanduo, kurio etiketėje vaizduojamas šis kalnas.
Safaris ir masajų kaimeliai
Nusileidę žemyn, keliautojai dalyvavo safaryje – daug turistų iš viso pasaulio atvažiuoja į Afriką vien tik norėdami pamatyti egzotiškų gyvūnų. Lietuviams tai buvo tik papildoma pramoga – kelias dienas jie važinėjo po nacionalinius parkus, grožėjosi drambliais, zebrais, liūtais, antilopėmis, gepardais.
Lankėsi ir masajų kaime, nors suvokė, kad vietinių gyventojų pasirodymai – tik „saldainiukas“ turistams, mažai atspindintis autentiškus papročius. Dainius ir Ingrida džiaugėsi, kad galėjo finansiškai paremti kaimo bendruomenę, be to, turėjo galimybę fotografuoti.
Įspūdį paliko ir masajų trobelės iš sudžiovinto mėšlo (puiki statybinė medžiaga, bet skleidžianti tam tikrą kvapą...), apgaubtos musių spiečiaus. Nameliai žemi, bet viduje erdvūs – yra vietos vaikams, tėvams, net karvių, ožkų jaunikliams.
Tikslas pasiektas
Aukščiausioje Afrikos žemyno Kilimandžaro viršukalnėje Uhuru (5895 m) Lietuvos trispalvė su tūkstantmečio ženklu suplevėsavo 2009 m. sausio 19 d. Viršūnėje buvo palikta ir plieninė lentelė, žyminti Lietuvos tūkstantmečio datas. Kopimo metu žygeiviai dėvėjo marškinėlius su įsimintiniausios 2008 m. Kauno menininkės Monikos Vilčinskienės fotografija, kurioje vaizduojama Kauno pilis Kilimandžaro fone.
Per visą kelionę lietuviai dalino tautinius ženkliukus ir pasakojo apie savo kraštą. Vietiniai, išgirdę, kad Lietuvoje gyvena „tik“ trys milijonai, juokėsi – ar gali būti tokia maža šalis...
