Ar kada svajojote nusikelti į 1912 metus ir pavaikštinėti po „Titaniko“ laivo denį, pamatyti garsiąją salę, kuri buvo laikoma pagrindine aukštuomenės susitikimo vieta arba savo kailiu pajusti neapsakomos tragedijos mastą, kuri nusinešė beveik 1500 gyvybių.

Rygoje kurį laiką buvo „prisišvartavęs“ „Titaniko“ muziejus, siūlantis sukrečiančią kelionę į prieš 103 metus nuskendusį ir legenda iki šiol laikomą didžiausią laivą, kuris buvo pastatytas pagal pačias aukščiausias to meto technologijas. Rugpjūčio 2-oji buvo paskutinė diena, kai „Titaniko“ lankytojai dar galėjo įšokti į skęstantį laivą ir susipažinti su lainerio didybe bei prabanga. Šiuo metu muziejus jau uždarytas, tačiau siūlome galimybę bent trumpam prisiliesti prie visos istorijos dar kartelį.

„Neskęstantis“ laivas

Sautamptonas, Didžioji Britanija. Ant tiltelio – kapitonas Smitas. Pirmosios klasės keleiviai atvyksta karietomis ir aukštai pakėlę galvas, pasipuikuodami prieš smalsuolių minią, neskubėdami lipa į laivą. Po kiek laiko keleiviai jau mojuoja iš laivo denio ir mintyse rezga planus kaip grįš namo ar už Atlanto kurs naują gyvenimą.

Airijoje „White Star Line“ kompanijos pastatytas laivas neabejotinai buvo laikomas vienu didžiausiu ir greičiausiu pasaulyje. Laivas buvo suskirstytas į 16 sandarių dalių, kurios, nelaimės atveju, galėjo būti greitai izoliuojamos, kad vanduo nepatektų į kitus skyrius. Įdomu ir tai, kad laive tebuvo 20 medinių gelbėjimosi valčių. Valtyse galėjo tilpti 1178 žmonės, tačiau išsigelbėjo tik per pus tiek.

Žmonių likimai

Vykstant į parodą nekantravome kada galėsime išvysti ir daugiau sužinoti apie šio didžiulio laivo istoriją. Tik įėjus pro Rygos Sporto arenos duris mus pasitinka nemaža laukiančiųjų patekti vidun eilė. Sulaukę savosios ir susimokėję po 11 eurų suaugusiajam mes gauname bilietus ir žengiame mediniu liepteliu į savosios kelionės pradžią.

Atidžiau apžiūrime bilietus ir suprantame, kad kiekvienas gavome originalaus „Titaniko“ bilieto kopiją, ant kurio galime rasti iš tiesų laivu plaukusių žmonių duomenis. Ant manojo bilieto užrašyti vardas ir pavardė, amžius, specialybė, tačiau svarbiausia ¬– klasė. Gavau bilietą, kurio turėtoja buvo antrosios klasės keleivė – Liliana Džefrisa Renufa, gyvenusi Didžiojoje Britanijoje. Čia trumpai aptartos ir jos gyvenimo detalės. Ši moteris iš tiesų turėjo plaukti laivu „Elizabet“, tačiau ji, su vyru bei dviem broliais dėl angliakasių streiko, tuo metu vykusio Anglijoje, buvo persodinti į „Titaniką“.

Biliete rašoma, kad šeima Amerikoje norėjo iš naujo pradėti kurti savo gyvenimą. Tiesą pasakius, visą parodą mąsčiau apie laivu plaukusios moters ir jos šeimos likimą bei nekantravau sulaukti parodos pabaigos, kai ant sienoje iškabinto sąrašo galėsiu sužinoti ar ji bei jos šeima išsigelbėjo iš šios baisios tragedijos.

Štai mano kolega gauna bilietą, kur užrašyta, kad laivu plaukęs vyras buvo futbolininkas – Lavrenas Gaveyas, kuris su penkiais kolegomis į Ameriką vyko pasirašyti sutarties ir žaisti naujoje futbolo komandoje. Vyras taip pat turėjo plaukti laivu „Elizabet“, tačiau buvo persodintas į „Titaniką“.

Kiek paklosi – taip išsimiegosi

Pirmoji, antroji ir trečioji klasės už bilietus į laivą mokėjo nuo 40 iki 4500 dolerių. Pirmosios klasės keleivių kajutės priminė auksu išpuoštą rūmų salę. Jose viskas spindėjo didžiausia prabanga bei raudonmedžiu.

Muziejuje išvydę „Titanike“ buvusios kajutės pavyzdį ilgai negalėjome atitraukti akių, o gidas mielai priduria, kad laive šios klasės keleiviai turėjo ištisus butus su keliais kambariais, svetainėmis ir miegamaisiais. O susitikimų vieta laikyta didžioji salė su laikrodžiu panaši į garsiojo 1997 metų Džeimso Kamerono filmo „Titanikas“. Nesunku įsivaizduoti kaip džentelmenai vyrai laukia savo žmonų, kurios ateina išsipuošusios gražiausiomis savo suknelėmis ir kimbasi vyrui į parankę, o šie mandagiai pabučiuoja jų ranką.

Antrosios klasės keleiviams pasiseka mažiau, tačiau labiausiai nustebina trečiosios klasės kajutės. Mažame kvadratiniame kambaryje – tik dvi dviejų aukštų lovos ir kriauklė su veidrodžiu, o po lovomis padėti naktipuodžiai. Sužinome, kad aukštu žemiau laive buvo anglies krosnių skyrius, kurį taip pat pamatome savo akimis. Rodos, anglimi išsitepę, suprakaitavę ir kvapo neatgaunantys vyrai, nušiurusiais drabužiais vis kūrena parodos krosnis.

Visa paroda susideda iš beveik 400 artefaktų, kurie kiekvienas pasakoja savo istoriją. Daugelis daiktų yra paimti iš laivo „Olimpic“, nes šis buvo statomas lygiagrečiai su „Titaniku“ ir juose naudotos tos pačios medžiagos, ir daiktai. Galime pamatyti iš kokių paauksuotų indų vakarieniavo aukštuomenė bei sužinoti kokį maistą valgė trečiosios klasės keleiviai.

Gidas mielai parodo ir žymiąsias grotas, kurios skyrė skirtingų klasių keleivius ir lemtingąją naktį pražudė trečiosios klasės keleivius užtverdamos kelią link gelbėjimosi valčių.

Lemtinga naktis

Sukdami baltais koridoriais patenkame į laivo denį. Tai kone įspūdingiausias dalykas visoje parodoje. Laivo denyje pastatyti suoliukai ir „White Star Line“ gultai, kokie buvo tikrajame laive. Būtina paminėti, kad parodos kūrėjai norėjo kuo labiau atskleisti žmonėms lemtingosios nakties įvykius, todėl denyje ganėtinai tamsu, o „danguje“ galime suskaičiuoti per milijoną žvaigždžių. Iškišus galvą už laivo užtvaros galime jausti vėsų vėją, o apačioje matyti banguojančią jūrą. Pasijuntame tarsi išties plaukiančiame „Titanike“.

Vis artėjant akimirkai, kai žmonės apimti panikos lekia į denį, stumdosi, vienas kitam grasina nužudysią, salėje galime girdėti grojančio orkestro muziką. Netrukus prieiname prie tikro ledo luito, kuris simbolizuoja laivą pražudžiusį ledkalnį. O ten, minutėmis aprašytas „Titaniko“ susidūrimas ir grimzdimas gilyn į Atlanto vandenyną.

Nekantraudama žvalgausi didžiojo sąrašo, kuris pasakys ar išgyvenau. Jį pamačiusi puolu ieškoti vardo bei pavardės tarp antrosios klasės keleivių. Randu save prie išgyvenusių. Keista, nors tai tik žaidimas, man pasidaro ganėtinai ramiau. Kolegos bilieto savininkas neišsigelbsti.
Iš parodos išeiname šiek tiek susimąstę, nes sužinome, kad šiuo laivu plaukė net keturi lietuviai. Kiekvienas tyliai pasižadame pasižiūrėti „Titaniko“ filmą dar kartą.

Mistiškos detalės

Su šia tragedija yra susijusių daug protu nepaaiškinamų reiškinių, kuriuos spauda garsiai aptarinėja, o mokslininkai, psichologai bei gydytojai tiria įvykių atsitikimo galimybes.

1990-ųjų m. rugsėjo mėnesį nutiko tikrai sensacingas nutikimas – norvegų žvejybinio traleris „Fosshagen“, kuriam vadovavo kapitonas Karlas Jorgenas Hasas, Šiaurės Atlante pastebėjo ledkalnį, ant kurio buvo matoma moteris. Keli komandos nariai valtimi nuplaukė prie ledyno ir moterį atplukdė į laivą. Tai buvo apie 20 m. amžiaus mergina, apsirengusi XX amžiaus pradžios drabužiais.
Mergina prisistatė esanti Vinė Kouts. Ji tvirtino, kad yra „Titaniko“ keleivė ir jai per stebuklą pavyko išsigelbėti iš naktį nuskendusio laivo.

Kapitonas Hasas vėliau papasakojo: „Ji buvo labai susijaudinusi ir kai kada puldavo į isteriją. Ji manė, kad po katastrofos praėjo tik para, kad dabar yra 1912-ųjų metų balandžio mėnuo“. Tralerio „Fosshagen“ komanda buvo apstulbinta savo keistosios pakeleivės pasakojimo. Vinė Kouts atrodė išsekusi, išblyškusi, tačiau visiškai nepanašėjo į senutę, kokia turėjo būti. Kaip įrodymą apie savo papasakotą istoriją mergina iš rankinuko ištraukė ir kapitonui padavė nedidelį lapelį. Tai buvo „Titaniko“ keleivio bilietas.Kaip vėliau paaiškėjo ši moteris tikrai buvo įtraukta į laivo keleivių sąrašą.

Tame pačiame Atlanto rajone, kur buvo aptikta Vinė Kouts, vėliau buvo išgelbėtos dar dvi katastrofos aukos. Praėjus metams mokslinis tiriamasis laivas „Larson Naper“ atviroje jūroje pamatė gelbėjimo valtelę, kuriame buvo vienintelis keleivis. Pagyvenęs vyras su žila barzda pareiškė, kad jis yra „Titaniko“ kapitonas Džonas Smitas ir dabar yra 1912-ieji metai. Šis vyras iš tiesų buvo apsirengęs „White Stars Lines“ kompanijos, kuriai priklausė „Titanikas“, uniformą, o rankose laikė pypkę.

Vyro pasakojimu nepatikėjo, grįžus į krantą jis buvo išsiųstas į Oslo psichiatrijos kliniką.
Dar vienas paslaptingas įvykis nutiko 1994-ais metais. Norvegų žvejai iš Atlanto vandenyno ištraukė maždaug 10-ies mėnesių amžiaus mergaitę, kuri buvo pririšta prie „Titaniko“ gelbėjimo rato. Kaip mažylė atsidūrė taip toli nuo kranto ir kaip jai pavyko išlikti gyvai? Specialistai, nagrinėję šį atsitikimą, vėl pakėlė archyvus su laivo keleivių sąrašu, kuriame buvo užsiminta apie mažylę.

Okeanologas Malvinas Idlandas sakė: „Susidaro įspūdis, kad šiame pasaulio rajone laikas nebeteko savo reikšmės. Čia atsiranda žmonės, kurie žuvo 1912-ais metais. Jie netgi nė trupučio nepaseno. Tikriausiai, „Titanikas“ ir jo keleiviai pateko į kažkokius laiko spąstus“. Taip atsirado hipotezė apie „laiko kilpas“, kuriose žmonės dingsta be pėdsakų ir po kiek laiko visiškai netikėtai staiga atsiranda mūsų dienomis.
Tikėti tuo ar ne – kiekvieno reikalas, tačiau, kad vyksta keisti dalykai – nenuginčijamą.