Gerai, kai viskas gerai baigėsi, sako jis, nors tuo metu situacija buvo beviltiška – kalnuose pasiklydę lietuviai buvo likę be vandens, maisto, o mobilieji telefonai jau netrukus galėjo išsikrauti. Laimei, jie dar suspėjo išsikviesti pagalbą, o tada Neatidėliotinos pagalbos ir saugumo koordinavimo centras vietos žiniasklaidai pranešė, kad La Junquera galerijos teritorijoje, Santjago del Teidės savivaldybėje, pradėjo specialią turistų iš užsienio gelbėjimo operaciją.
„Trys žygeiviai buvo surasti ir pargabenti į Santjago del Teidės sraigtasparnių aikštelę GES sraigtasparniu“, – vėliau nurodė vietos policijos pareigūnai.
„Šią išvyką prisiminsime visą gyvenimą“, – neslepia ne vieną trasą kalnuose įveikęs J. Gutauskas. Tik ne šįkart, nors su giminaitėmis jis leidosi į visiškai nesudėtingą kelionę.
Su žmona ir mažamečiais vaikais žiemoti į Tenerifę atvykęs uteniškis pasakojo, kad tuo metu į Kanarus pasisvečiuoti buvo atvykusi žmonos sesuo su drauge, jie tada gyveno lietuvių pamėgtame Los Gigantes kurorte.
„Kasdien matydavome taip vadinamąją Los Gigančių „akį“ kalnuose, tai populiari ir turistų mėgstama vieta, todėl vieną dieną su merginomis nutarėme ją aplankyti – šeimininkai, pas kuriuos nuomavomės butą, sakė, kad tai nesudėtingas maršrutas, Los Gigančių „akį“ galima pasiekti per dvi valandas, tiek pat laiko reikia ir kelionei atgal, – pasakojo nuotoliniu būdu Tenerifėje dirbantis kelionių agentūros „Ekspromtu tours“ vadovas. – Šeimininkai tuo metu buvo išvykę atostogų, todėl nutarėme akį pamatyti be jų – telefonu papasakojome, kad ketiname eiti į kalnus, jie mums atsiuntė žemėlapį, bet jame nieko nebuvo galima įžiūrėti.“
Kur eiti, J. Gutauskas žinojo tik iš pasakojimų, be to, kalnuose yra gausu ženklų, rodančių kryptis į žymiausius objektus.
„Apie 11 val. degalinėje palikome automobilį, manėme, kad išėjome keturioms valandoms, – pasakojo jis. – Nežinojome, ar einame teisingu keliu, kai užlipome į kalno viršų, praėjome leistis link La Junquera galerijos, bet visą laiką tikėjome, kad tuoj bus užkilimas į viršų, pakeliui matėme dvi panašias „akis“, bet vis dar ne tą, dėl kurios leidomės į žygį. Jau buvo praėjusios dvi valandos, bet vis dar vylėmės, kad tuoj pasieksime tikslą, bet jau po trijų valandų nebetryškome optimizmu – svarstėme, kaip bus toliau, supratome, jog jau esame kitoje trasoje ir „akies“, ko gero, šįkart nebepamatysime.“
Laikas bėgo nenuvaldomai, maršruto trasa darėsi vis sudėtingesnė, todėl lietuviai nutarė, kad jau nebe „akies“ reikia ieškoti, o kaip sugrįžti atgal į Los Gigantes.
Pakeliui jie sutiko ne vieną kalnų žygeivių grupę, kurie patikino, kad miestelis yra visai netoliese.
Netrukus maždaug kilometro ilgio tunelį pasiekę žygeiviai jį sėkmingai praėjo, tačiau tada laukė dar sudėtingesnė trasa.
„Buvo labai statu, akmenys slysta, mums dar kažkiek pavyko nusileisti, bet tada žmonos sesuo pasakė, jog toliau neis – priešais buvo status maždaug 10 metrų kalnas, nuo kurio reikia nusileisti, o mes neturėjome jokios kalnų įrangos, – tęsė pasakojimą vyras. – Supratome, kad nulipti negalėsime, reikia šokti, bet yra per aukštai – tai pernelyg pavojinga. Nutarėme grįžti atgal, nors, iš tikrųjų, leisdamiesi žemyn nuo kalno vis vylėmės, kad mums nereikės lipti atgal. O ir laiko jau nebuvo daug likę – vien iki tunelio mes ėjome penkias valandas, apie 18 val. Tenerifėje pradeda temti.“
„Situacija buvo sudėtinga – vanduo pasibaigė, valgyti nebeturime, nes juk išėjome tik keturioms valandoms, telefonai nusėdę, o interneto ryšys labai prastas, – merginoms pasakiau, kad jeigu mes tris keturias valandas vien leidomės nuo kalno, kaip mums reikės į jį užlipti, esame pavargę, – sakė jis. – Prieš įeinant į tunelį telefone mačiau, kad jau buvome nuėję 8 km, supratau, kad jau mums niekas nepadės, reikia kviestis pagalbą, kol dar šviesu. Tada paskambinau pagalbos telefonu, iš pradžių atsiliepė ispaniškai kalbanti moteris, sujungė su angliškai kalbančia, o ryšys labai prastas, sunku susikalbėti, mes jau net tarpusavy ėmėme ginčytis, merginos netikėjo, kad sulauksime pagalbos, siūlė kilti į kalną, bet žinojau, jog nieko nebus – sutems, neturėsime kuo pasišviesti, kaip mes eisime tarp kaktusų. Užsispyriau ir pasakiau, kad būtinai reikia prisiskambinti.“
Taip J. Gutauskas gavo Neatidėliotinos pagalbos ir saugumo koordinavimo centro telefono numerį, tiesiogiai susisiekė su gelbėtojais, kurie netrukus pažadėjo atsiųsti sraigtasparnį.
„Tada sraigtasparnio pilotas manęs paprašė atsiųsti tikslias vietos, kurioje esame koordinates, taip pat padarėme keletą nuotraukų, kad jie maždaug žinotų, kokioje vietoje esame, bet dėl stringančio interneto nežinojome, ar jie mūsų duomenis gavo, – pasakojo jis. – Tada susisiekiau su žmona, nusiunčiau jai mūsų koordinates, ir laukėme, nes mums buvo pasakyta niekur neiti, likti toje pačioje vietoje. O žmonos sesuo buvo didžiuliame strese, vandens paskutinius lašelius išsidalinome – ji su drauge taip ir netikėjo, kad atskris mūsų išgelbėti. Bet maždaug po 40 minučių išgirdome, kaip atskrenda sraigtasparnis – supratome, kad tai mūsų ieško, iš džiaugsmo ėmėme mojuoti.“
Keliautojo teigimu, gelbėjimo operacija įvyko be nesklandumų, tačiau tokius vaizdus tiek jis, tiek kartu keliavusios merginos, iki tol matė tik filmuose.
„Sraigtasparnis nenusileido, jis buvo danguje, tada virve nusileido du gelbėtojai, kurie iš karto mums davė specialią įrangą, kuria buvome prikabinti prie virvės ir tada mus po vieną sukėlė – aukštis tikrai buvo nemažas, viena mergina vėliau prisipažino, jog net atsimerkti bijojo, visą laiką verkė, o aš pasižiūrėjau, tikrai gražūs vaizdai, ne kasdien pamatysi, – pasakojimą tęsė J. Gutauskas. – Mus parskraidino į gelbėjimo stoties aikštelę, pakeliui matėme Teidės ugnikalnį iš viršaus – nuostabus vaizdas.“
Nusileidus lietuvių turistų laukė policijos pareigūnai: „Viską jiems papasakojome, pasakėme, kad buvome priversti kviestis pagalbą, nes neturėjome nei laiko, nei jėgų – likti kalnuose be ryšio, be maisto, be šviesų nakčiai nesinorėjo, be to, ir buvo pavojinga, bet pareigūnai mus nuramino, sakė, gerai padarėme, kad paskambinome, net pajuokavo, jog kasdien jie žmones gelbėja, juk tai – Tenerifė. O paskui mus nuvežė iki komisariato, davė vandens, iškvietė taksi, kad galėtume nuvažiuoti iki savo degalinėje palikto automobilio.“
Už gelbėjimo operaciją lietuviams nereikėjo susimokėti, tačiau jeigu jie į šią išvyką būtų išvykę ir pasiklydę keliomis dienomis vėliau, jiems būtų grėsę dideli nemalonumai – toje kalnų vietoje, kurioje juos išskraidino sraigtasparnis, nuo vasario iki rugpjūčio mėnesio yra draudžiama vaikščioti, nes vyksta paukščių perėjimo sezonas. Už neteisėtą apsilankymą šioje teritorijoje grėstų ne tik solidi bauda, bet ir būtų tekę padengti 6 tūkstančius eurų atsiėjusias gelbėjimo išlaidas.
„Tai tikrai buvo nuotykis, kurį bus verta prisiminti – mano žmona juokavo, kad su manimi būna įvairiausių nuotykių, tai ne išimtis ir šis, tik šįkart buvo ne visai juokinga, nes jai skambino tėvai ir klausinėjo, kaip sekasi dukrai, o ji buvo priversta nuo jų slėpti, kokioje ji yra situacijoje, nenorėjo pasakyti, jog yra kalnuose ir laukia gelbėtojų“, – sakė J. Gutauskas, kurį po šios istorijos dalis lietuvių Tenerifėje ėmė vadinti ne ekspromtinių, o ekstremalių kelionių vadovu.
„Dabar suprantu, kad mes pražiopsojome vieną posūkį ir, ko gero, nusukome ne ten, dėl to taip ir nutiko“, – sakė jis.
Vyras neslėpė, kad buvo apsvarstęs ir tą variantą, jeigu gelbėtojai į kalnus taip ir nebūtų atskridę.
„Žinoma, būtume rizikavę ir ėję atgal, aišku, tai sunki trasa, nežinau, kiek būtume užtrukę, juo labiau, kad jau apie 10 km buvome praėję, o greitai būtų sutemę, – sakė jis. – Turėjau dvi mintis – arba eiti iki Atlanto vandenyno, nes turiu pažįstamų, kurie būtų atplaukę su laivu ir išgelbėję, arba, kaip vienas pažįstamas sakė, prie vandenyno gali atskristi ir sraigtasparnis, jiems čia gerokai paprasčiau atlikti gelbėjimo operaciją nei kalnuose.“
