„Kokia gėda, – palinguoja galvą žemaitis Vaclovas Matavičius. – Visokius beisbolus, golfus žinome, o apie ritinį – nieko.“
Žaidimas be pykčio
Rimantas Diržius, Lietuvos ritinio sporto federacijos prezidentas ir Vilkaviškio „Žiedo“ ritinio sporto klubo vadovas, pasibaigus pirmam varžybų turui prisėda pailsėti. Jis šiuo žaidimu susidomėjo dar jaunystėje, pirmosiose varžybose dalyvavo būdamas penkiolikos, 1979 metais. Tuo metu Vilkaviškio ritinio komanda treniruodavosi stadione netoli Rimanto namų. „Iš pradžių būdamas vaikas padavinėdavau ripkas.
Man patiko, kad tai gražus, senas, lietuviškas žaidimas“, – prisimena Rimantas.
Ritinis – nekontaktinis žaidimas, net nelygintinas su krepšiniu ar futbolu, kur žaidėjai labai dažnai patiria traumas, neišvengia ir tarpusavio konfliktų. Ritinio komandos viena prie kitos per daug nepriartėja. „Sportinį azartą žaidėjai gali išlieti tik visa jėga sviesdami ripką, bet ne įspirdami priešininkui“, – tvirtina ritininkas.
Jeigu per varžybas komandos apsisvaido vienu kitu aštresniu žodžiu, tai po žaidimo įtampos nelieka, visi susirenka draugiškai pabendrauti. R. Diržiui svarbu tai, kad ritinis yra lietuviškas žaidimas.
„Mano senelis buvo Lietuvos savanoris, sūnus Edgaras priklausė Šaulių sąjungai. Jaunystės laikais galėjome būti tik pionieriais ir komjaunuoliais, tai bent mušdami ripką ugdydavome patriotinius jausmus. Ir dabar norisi išsaugoti žaidimą ateinančioms kartoms. Mes visi žaidžiame tik iš idėjos, jokios finansinės ar kitokios naudos neturime“, – prisipažįsta Lietuvos ritinio sporto federacijos prezidentas.
Tarybiniais laikais Lietuvoje buvo 16 komandų. Vien tik Plungės rajone – 7. Žaidimas buvo populiarus Vilkaviškio, Kupiškio, Raseinių, Anykščių rajonuose. Atgavus Nepriklausomybę, iširus gamykloms, kolūkiams, neliko rėmėjų. O lėšų reikia ir aprangai įsigyti, ir į varžybas nuvažiuoti, todėl ritinis buvo beveik užmirštas.
Piemenėlių ir vyrų pramoga
Anot R. Diržiaus, visos sporto šakos, žinomos Lietuvoje, yra atvežtinės. Vienintelis ritinis – lietuviškas, žinių apie jį aptinkama XVII a. rašytiniuose šaltiniuose. Manoma, kad net Vytautas Didysis atokvėpio minutėmis nusimetęs šarvus mušė ritinį. Simonas Daukantas mini ritinį kaip lietuvių jaunuomenės, kalnėnų ir žemaičių žaidimą.
Anksčiau tai buvo liaudies žaidimas – Žemaitijoje žaidė vienaip, Aukštaitijoje – kitaip, organizuoti turnyrai tarp kaimų. Ritinis buvo daromas iš ruplėto beržo, apkaustomas metaliniu lankeliu ir kiekviename Lietuvos kampelyje vadinamas skirtingai: ripka, rifle, ritule, katilka.
Kai buvo suvienodintos ir parašytos taisyklės, žaidimas tapo nacionaliniu. Iš sodžiaus į futbolo stadioną ritinį padėjo perkelti Karolis Dineika, 1923 m. apibendrinęs žaidimo taisykles ir išleidęs knygelę „Vilniaus ripka“.
Pokario metais žaidimą atgaivino tautinių žaidimų entuziastas ir tyrinėtojas Vytautas Steponaitis. Jo dėka beržinį kaustytą ritinį pakeitė guminis. V. Steponaičio garbei ir rengiamas ritinio turnyras Kaune. Šį kartą į jį susirinko Plungės, Kauno ir dvi Vilkaviškio komandos.
Šeimų dinastijos
Į varžybas žaidėjus dažniausiai palydi draugės ir žmonos, susidomi svainis, išgirsta kaimynas – jei neturi ką veikti, ateina pažaisti. Taip ir susiburia komandos. Tėvai ir sūnūs, artimi giminaičiai ir šeimų draugai ritinio aikštelėje nėra reta išimtis. Vienu metu Vilkaviškio komandoje žaidė keturi broliai Kasparaičiai – daugiau kaip pusė komandos.
Žaidėjų profesijos įvairiausios: kūno kultūros mokytojas, inžinieriai, apsaugos darbuotojai, informacinių technologijų specialistas, studentai, moksleiviai.
R. Diržiaus sūnus Edgaras pirmą krikštą stadione gavo būdamas trejų.
„Žmona su sūnumi atėjo pasižiūrėti žaidimo, o lekianti ripka pataikė tiesiai vaikui į krūtinę. Jis nugriuvo, bet net neverkė, nesuprato, kas atsitiko. Todėl juokaujame, kad Edgaras ritinį žaidžia nuo trejų“, – pasakoja Rimantas.
Pradėjęs žaisti Vilkaviškyje, dabar Edgaras atstovauja Kauno ritininkams, nes studijuoja Kaune medicinos mokslus. Kauniečių komandos branduolį stiprina ir du žemaičiai: „Platelių“ vadovo ir trenerio Povilo Rubino sūnus Vytautas ir ilgamečio komandos žaidėjo Vaclovo Matavičiaus sūnus Kęstutis, šiuo metu gyvenantys Kaune.
Iš vieškelių – į stadionus
Žaidžiant ritinį stadione išsidėsto dvi komandos po septynis žaidėjus (vartininkas, puolėjai ir gynėjai), „apsiginklavusius“ plačiomis medinėmis lazdomis, ir stengiasi atmušti lekiantį ritinį. Atsarginiai sėdi ant suolo, laukdami savo eilės.
„Man kol kas šiek tiek baimę kelia ta ripka“, – prisipažįsta debiutuojantis Kauno komandos žaidėjas Virgis, bet pastebėjęs įjungtą diktofoną pasitaiso – nekantriai laukia, kada galės pirmą kartą išbandyti savo jėgas aikštėje...
Kitas kaunietis Saulius irgi sėdi ant atsarginių suolelio su fotoaparatu: nors apsivilkęs aprangą ir pasiruošęs išbėgti į aikštę, tikriausiai šiandien nežais, nes patyręs traumą. Tiesa, ne nuo ritinio, o nuo krepšinio kamuolio. Programuotojui Tomui – taip pat debiutas.
Ritinis sveria 700 g ir skrieja apie 35 metrų per sekundę greičiu. Lekiančio disko smūgis būna toks stiprus, kad lūžta medinės lazdos, vadinamos ritmušomis. Jas pasigaminti gali ir patys žaidėjai, bet dažniausiai užsako pas meistrą. Lazda išpjaunama iš beržo storgalio, kur mediena yra labai kieta.
Delnai kaip kultuvės
Medinių ritinių jau neliko, juos pakeitė guminiai. Autentiškas kaustytas medinis dar saugomas Platelių nacionalinio parko muziejuje. Mediniai ritiniai buvo sunkesni už dabartinius guminius – žaidėjai per dieną sulaužydavo po kelias lazdas.
Masyvios ritmušos gana sunkios, todėl vyrų, kurie žaidžia jau dvidešimt metų, delnai stiprūs kaip kultuvės.
„Kuo stipriau suspaudi lazdą, tuo stipresnis smūgis“, – paaiškina Rimantas.
Lekiantis ritinis turi būti sustabdytas ritmuša, bet, žinoma, visko pasitaiko – kartais po žaidimo lieka ir viena kita mėlynė... Vyrai į jas nekreipia dėmesio, net nejaučia skausmo. Moterims tai kažin ar patiktų, todėl ritinis yra vyriškas žaidimas.
„Jeigu mergina pareikštų norą žaisti, žinoma, kad priimtume, tačiau iki šiol dar tokios neatsirado“, – šypsosi Rimantas. Kažkas iš žiūrovų tai išgirdęs pakomentuoja, kad po straipsnio „Šeimininkėje“ atsiras ir moterų...
Žemaičiai nepralenkiami
„Platelių“ komandos žaidėjas Vaclovas Matavičius ritinį muša jau 32 metus. „Krepšinio treniruotėje pasimaišė rankinio kamuolys, kaip sviedžiau – atšoko nuo vartų, tai man ir pasiūlė pabandyti pamėtyti ripką, – pasakoja V. Matavičius. – Baigęs Žemės ūkio akademiją ir gavęs paskyrimą, grįžau į gimtuosius Platelius. Tuo metu buvo suburta „Platelių“ komanda, kuriai iki šiol vadovauja Povilas Rubinas. Pirmosios varžybos buvo skaudžios, pralošdavome po 18 taškų. Paskui sustiprėjome ir tapome daugkartiniai, nuolatiniai ir todėl „nuobodūs“ čempionai.“
Vytauto Steponaičio taurės ritinio varžybas Kaune šį kartą taip pat laimėjo Plungės r. „Platelių“ komanda, nugalėjusi Kauno „Aisčius“, Vilkaviškio „Žiedą“ ir Vilkaviškio r. Alvito „Širvintą“.
Atsimuša kaip į sieną
Tarp kitų sporto šakų ritinis nei menkinamas, nei aukštinamas, tik įrašytas į bendrą sąrašą ir reitinguojamas pagal rezultatus. Atsižvelgiama į varžybų rezultatus, pirmiausia pasaulyje ir Europoje, svarbu ir masiškumas.
„O juk mes žaidžiame tik Lietuvoje, todėl negauname jokių balų iš tarptautinių čempionatų. Atitinkamas ir finansavimas“, – apgailestauja federacijos prezidentas R. Diržius. Draugiškos varžybos vyko tik Punske, Lenkijoje. Platelių komanda demonstravo žaidimą Latvijoje.
Kita vertus, ritinio komandos pakviestos šiais metais dalyvauti pasaulio neolimpinių sporto šakų žaidynėse Šiauliuose. Ritinio federacija priimta ir į Lietuvos neolimpinį komitetą.
Tačiau tai tik formalumai, realios paramos yra labai mažai. Rimantas sako, kad anksčiau turėjo daugiau entuziazmo, dabar rankos kartais nusvyra. Kur besikreipsi, atsimuši kaip į sieną.
„Žiūri į mus kaip į marsiečius“, – palygina ritininkas. Jam pradėjus vadovauti federacijai, Lietuvoje buvo telikusios dvi komandos. Šiuo metu žaidžia šešios. „Džiaugiuosi, kad šiek tiek išjudinau, nors norėtųsi didesnio susidomėjimo“, – tikisi prezidentas R. Diržius.
Kitose šalyse nacionalinėms sporto šakoms skiriamas didelis dėmesys. Tai ne komercinis sportas, todėl įrašomas į kitą „eilutę“ ir finansuojamas valstybės.
Iš tiesų, ritinis – kitoks žaidimas, be alaus reklamos, palaikomas vien tik sportinės ir tautinės idėjos. Šiais laikais retas reiškinys, tiesa?
