Maža to, dažnai tas vaikas yra alkanas, nes namuose nebuvo nei pinigų, nei maisto. Logiškai įvertinus šalies ekonominį potencialą sunku patikėti, kad šis vaikas yra reprezentatyvus šios šalies gyventojas.
Šiame straipsnyje nesigilinsiu į politinę bei ekonominę sritį ir nebandysiu paaiškinti, kodėl šalyje, turinčioje tiek daug naudingų iškasenų ir resursų, dauguma žmonių gyvena mums sunkiai suvokiame skurde. Šiame straipsnyje pasidalinsiu savo – 25 metų vilnietės Evelinos Kozubovskos patirtimi, kuri baigusi studijas Vilniaus universitete emigravo į užsienį, o vėliau atsidūrė mažame Afrikos šalies – Ganos kaimelyje.
Emigravo į Londoną
Baigusi socialinio darbo bakalauro studijas Vilniaus universitete nebuvau tikra, ką noriu daryti toliau. Žinojau, kad norėsiu tęsti magistratūros studijas, bet ne iš karto. Nebuvau apsisprendusi, ką noriu mokytis ir kokią specializaciją pasirinkti, tad nusprendžiau pasidaryti sau metų pertrauką ir susidėlioti tolimesnius studijų bei karjeros planus.
Norėjau išbandyti savo galimybes užsienyje, tad kilo mintis išvykti į Londoną. Neslėpsiu, viliojo didesni socialinių darbuotojų užmokesčiai, bet labiausiai traukė galimybės įgyti patirties, kokybiškesnės studijos bei platesnės karjeros galimybės.
Londone pagal specialybę darbą susirasti lengva nebuvo. Nieko nedomino nei diplomas, nei darbo patirtis Lietuvoje. Tad laikinai susiradusi darbą kavinėje, likusiomis laisvomis dienomis atlikinėjau praktiką viename Londono jaunimo centre su tikslu įgauti įsidarbinimui reikalingų žinių ir patirties.
Įsitraukus į Jaunimo centro veiklą, ilgai netrukus gavau pasiūlymą iš vienos organizacijos dirbti jaunimo mentore valstybinio jaunimo pilietiškumo projekto metu. Dirbdama toje organizacijoje sužinojau apie galimybę išvykti savanoriauti į besivystančias pasaulio šalis pagal valstybinę programą. Net nedvejodama užpildžiau anketą ir po ilgų pokalbių ir atrankų gavau laišką patvirtinantį, kad esu pakviesta vykti į savanorystės projektą į Abrobiano kaimelį Ganoje.
Apsigyveno pas „mamą“ ir „tėtį“
Jau prieš išvykimą buvome įspėti, kad projektas vyks kaime ir kad mūsų gyvenimo sąlygos bus labai paprastos. Morališkai tam ruošiausi, bet atvykus į vietą daug dalykų ir vaizdų šokiravo.
Kaimelyje dalinausi kambariu su kita savanore iš Ganos. Gyvenome vietinėse šeimose. Nors iš pradžių gyvenimas šeimose šiek tiek baugino, bet dabar galiu drąsiai teigti, kad tai buvo vienas geriausių patyrimų.
Gyvenimas vietinėje šeimoje leido mums pažinti aplinkinius, jų kultūrą, pamatyti jų gyvenimo kasdienybę bei ją patirti. Mano „tėtis“ buvo vienas iš kaimo seniūnų ir šiek tiek kalbėjo angliškai. „Mama“ deja, kalbėjo tik vietine fante kalba, tad su ja bendrauti buvo sudėtinga.
Mus priimančius žmonės taip ir vadinome „mamomis“ ir „tėčiais“, nes į vyresnius žmonės kreiptis vardais Ganoje yra nepagarbos ženklas. O iš tikrųjų priimančios šeimos sutiko mus taip šiltai, kad sudėtinga buvo nesijausti jų šeimos dalimi.
Jau nuo pirmų dienų pastebėjau, kad Ganos gyventojai yra be galo jausmingi ir mėgstantys prisilietimus. Bendraudami jie nesilaiko mums būdingo atstumo. Iš pradžių tas atrodė keista bei buvo sunku priprasti, kai kas nors tiesiog paimdavo už rankos ar apsikabindavo, bet vėliau pripratau prie afrikietiško būdo.
Žmonės yra labai draugiški, geranoriški ir visada nori padėti. Kartais netgi kiek nejaukiai jaučiausi, kai kas nors pribėgdavo ir norėdavo padėti nešti mano daiktus ar atlikti vietoj manęs kažkokius buities darbus, bet, pasirodo, pas juos tai yra įprasta.
„Šiandien atrodai baisiai“
Nemažiau stebino gyventojų tiesmukiškumas. Jeigu kurią dieną tavo išvaizda nebus geriausia, tai jie nesivaržydami tau pasakys: „Šiandien atrodai baisiai“.
Ypatingai anglams, kurie yra pripratę prie perdėto mandagumo, buvo sudėtinga girdėti „duok“, „atnešk“, „padaryk“ vietoj jų įprasto „Prašau, ar galėtum man paduoti...?“. Bet visgi, gyvenimas kitoje aplinkoje nepaliko mums kito pasirinkimo, kaip suprasti, atleisti, nepykti, priprasti ir ieškoti kompromisų.
Ne paslaptis, kad mes esame iki tiek pripratę prie visų patogumų, kad nevertiname jų. Daugeliui rytinis dušas su visada bėgančiu vandeniu yra tiesiog savaime suprantamas reiškinys, o man tai tapo didžiule privilegija.
Mes Lietuvoje nemėgstame lietaus, o kitiems žmonėms lietus reiškia galimybę susirinkti pakankamai vandens ne tik prausimuisi ar skalbimui, bet ir maisto gamybai, o jį užvirus – gėrimui.
Gėlas vanduo Ganoje nėra brangus, bet vis tiek sunkiai įperkamas kaimelio gyventojams. Taigi, keliems mėnesiams, prausimasis lietaus vandeniu iš kibiro, lauko tualetas, rūbų skalbimas rankomis ir nuolat dingstanti elektra tapo mano buitimi. Nesiskundžiau, nors lengva nebuvo. Ši patirtis mane išmokė vertinti tuos dalykus, kurie palengvindavo mano buitį, bet apie kuriuos net negalvojau, kurių nepastebėdavau.
Neturi net rašiklių
Mūsų projektas buvo orientuotas į bendruomenės švietimą sveikatos klausimais. Dėl to didelę laiko dalį leisdavome mokyklose bendraudami su vaikais bei vesdami pamokas su sveikata susijusiomis temomis, pavyzdžiui: ŽIV/AIDS, maliarija, hepatitas B, lytiškai plintančios ligos ir kontracepcija, sanitarija bei asmeninė higiena.
Abrobiano kaimelyje yra trys mokyklos – dvi pradinės ir viena jaunesniųjų vidurinė mokykla (Junior High School). Mokyklos ten atrodo labai liūdnai. Kai kuriose klasėse yra po 60 ir daugiau vaikų, trūksta vietų suoluose, o apie resursus, tokius, kaip sąsiuviniai, rašikliai ir knygos, net nekalbu, nes jų visada trūksta.
Nors didžioji dalis Ganos gyventojų yra katalikai, man teko dirbti musulmoniškoje pradinėje mokykloje. Žiūrėdama į skylėtas, dulkėtas klasės grindis bei medinius lūžtančius suolus prisiminiau mokyklą, kurioje pati mokiausi. Prisiminiau Jaunimo centro, kuriame dirbau Londone muzikos įrašų studiją, šokių sales, kompiuterių klases ir žaidimų kambarius. Londone jaunimas dažnai skųsdavosi, kad jiems neįdomu, nuobodu ir kad centre nėra ką veikti.
Vis susimąstydavau, kaip kartais mes nesugebame vertinti galimybių ir sąlygų, kurias turime ir norime vis daugiau ir geriau. Tuo tarpu, Ganos kaimo mokykloje, savo klasėje turėjau keletą mokinių, kurių akyse degė noras mokytis ir kurie pasižymėjo gabumais, bet deja, sąlygos kažką pasiekti yra nepalyginamos.
Vieną dieną paklausiau savo mokinių, kuo jie nori būti užaugę, ir išgirdau – gydytoju, mokytoju, advokatu, policininku.
Pasirodo, visi vaikai, nepriklausomai nuo to, kur gyvena, svajoja vienodai. Kuris iš mūsų nenorėjo būti policininku ar gydytoju? Deja, tik labai nedaugelis Abrobiano kaimo vaikų, net ir prie didžiausių norų, turės galimybę tęsti mokslus vyresnėje vidurinėje mokykloje (Senior High School) ar universitete. Tokia padėtis susidaro dėl kelių priežasčių.
Visų pirma, tėvai dažnais atvejais nori, kad vaikas daugiau padėtų buityje arba dirbtų, pavyzdžiui pardavinėdamas gatvėse produktus, ir neštų namo pinigus, negu kad mokytųsi.
Antra, vyresniųjų vidurinių mokyklų mokslas yra mokamas, o kainos yra per aukštos ir neįkandamos daugeliui kaimo gyventojų.
O visų trečia, pasiruošti baigiamiesiems egzaminams, kai nėra knygų ir informacijos išteklių, yra sudėtingiau net lyginant su vaikais iš didesnių Ganos miesto mokyklų.
Būtent taip ir susidaro didžiulis skurdo ratas, iš kurio ištrūkti yra be galo sudėtinga. Visa ši situacija atrodo dar dramatiškiau, kai pamatai kiek daug kaime yra aktyvių, protingų ir smalsių vaikų, kuriems mokslas, deja, yra sunkiai prieinama prabanga.
Mokyklose vaikai mušami
Dar viena menko merginių išsilavinimo lygio priežastimi yra labai didelis nepilnamečių nėštumo lygis, kuris dažnai priverčia jauno amžiaus merginas palikti mokyklos suolą.
Džiugina tik tiek, kad mūsų organizacijos savanoriai per pusantrų metų darbo Abrobiano kaimelyje pasiekė neblogų rezultatų lytinio švietimo klausimu ir tokių merginų skaičius per pastaruosius metus ženkliai sumažėjo.
Mus, Europos šalių jaunimą, ne ką mažiau už kaimelio buitį šokiravo mokyklų papročiai. Labiausiai stebino bausmės. Už bet kokius nusižengimus mokykloje vaikai yra mušami. Tai, ką mes vadintume smurtu prieš vaikus, Ganoje įvardinama auklėjimo metodu.
Iš pradžių labai sunkiai galėjau toleruoti tokį, namo manymu, nežmogišką elgesį, bet teko prie to priprasti. Man asmeniškai susidarė įspūdis, kad auklėjimui tiek mokyklose, tiek šeimose nėra skiriama pakankamai dėmesio.
Tėvai ir mokytojai nuolat kartodavo, kad vaikai yra užsispyrę, neklauso ir kad nieko su tuo negali padaryti. Nors mano nuomone, tėvai yra pernelyg užsiėmę buities darbais, kad skirtų laiko vaikų priežiūrai, kurių dažniausiai turi ne du ar tris, o šešis ar net daugiau. Dėl to pasakymas, kad vaikai yra užsispyrę ir nieko čia nepadarysi yra geras pasiteisinimas bet kokiam jų elgesiui.
Sunki vaikystė
Kai Londono Jaunimo centre vedžiau dailės ir dizaino užsiėmimus, 12-13 metų jaunimas be mano priežiūros net žirklių negalėjo naudoti. Visiškai kitaip yra Ganoje. Čia vaikai į mokyklą ateidavo su mačetėmis, nes po pamokų eidavo į ūkį padėti tėvams, arba atlikdavo tam tikrus darbus mokykloje. Mergaitės tvarkydavosi namuose, padėdavo mamoms ar skalbė šeimos rūbus būdamos vos dešimties. Nežinau, ar tikslinga būtų visa tai vadinti savarankiškumu, gal tiksliau būtų vadinti skirtingu požiūriu į vaikystę.
Vaikystė... Ganoje tokia sąvoka sunkiai egzistuoja. Vaikai yra priversti atlikti suaugusiųjų darbus ir nėra net ką kalbėti apie tai, kad kas nors pasirūpintų jų saugumų ar interesais. Ganoje vis dar giliai įsišaknijusi patriarchalinė sistema ir darbo tarp lyčių pasidalinimas.
Visgi, man susidarė įspūdis, kad dauguma darbų yra užkraunama ant moterų pečių. Ne kartą mačiau, kaip moteris, prisirišusi vaiką prie nugaros, eina dirbti laukuose, o vėliau vakare nešina vaiku ant nugaros, derliumi ant galvos ir darbo įrankiais rankose grįžta namo tam, kad pagamintų visai šeimai vakarienę, vėliau suplautų visus indus ir surinktų ryte rankiniu būdu išskalbtus ir padžiautus skalbinius.
Be darbo mokykloje kartu su kitais savanoriais vykdėme daugybę kitų projektų. Prisidėjome prie naujos mokyklos konstrukcijos darbų, įrengėme ir knygomis aprūpinome biblioteką bei organizavome sveikatingumo renginius. Jų metu gyventojai galėjo pasitikrinti sveikatą bei atlikti kraujo testus nustatančius labiausiai paplitusias regione ligas, tokias kaip ŽIV, maliarija ir hepatitas B.
Vieno renginio metu mokėme apie asmeninės higienos svarbą bei aprūpinome mokyklos vaikus vaistais nuo kirmelių, kurios yra ypatingai ūmi problema vietovėse, kur sanitarija pasirūpinti yra tikrai sudėtinga.
Viena iš mūsų infrastruktūros projekto dalių buvo futbolo tinklų pynimas iš plastikinių vandens maišelių. Kadangi Ganoje dauguma geriamo vandens yra parduodama maišeliuose, o ne buteliuose, plastikiniai maišeliai kelia nemažą aplinkos taršos problemą. Šiukšlių rūšiavimas ir plastikinių vandens maišelių panaudojimas pasirodė labai gera idėja, nes visų pirma yra rūšiuojamos šiukšlės, visų antra – futbolo žaidėjai turi vartų tinklus.
Mūsų savanoriai mokė vaikus ir patys įdėję daug darbo supynė futbolo tinklą. Galbūt mums tai atrodytų mažas ir nereikšmingas darbas, tačiau be galo svarbus kaimo jaunimui, kurie labai mėgsta žaisti futbolą ir kuriems naujas tinklas yra per brangus pirkinys.
Neįkainojama patirtis
Po trijų mėnesių praleistų Abrobiano kaimelyje, drąsiai galiu teigti, kad tai buvo neįkainojama patirtis. Esu tikra, kad geriau yra vieną kartą pamatyti negu šimtą kartu išgirsti, nes nesvarbu, kiek kartų būčiau girdėjusi, kas vyksta besivystančiose šalyse, koks yra Afrikos kaimelių gyventojų gyvenimas, tai ką patyriau ir pamačiau labai skyrėsi nuo mano įsivaizdavimų.
Žinau, kad tai, ką aš mačiau, yra tik vienas kaimas iš daugelio, tik keli šimtai vaikų iš milijonų. Suprantu, kad vienas žmogus tikrai nepakeis nei bendruomenės, nei šalies, nei valstybės, o tuo labiau pasaulio, bet kiekvieno mažas indelis gali šį pasaulį padaryti šiek tiek geresniu gyventi.
Prieš vydama į Ganą, maniau kad projekto metu aš mokysiu ir savo darbais padėsiu bendruomenei. Bet iš tikrųjų, projekto pabaigoje supratau, kiek aš pati išmokau ir pasisėmiau patirties iš mane supančių žmonių, mūsų veiklų ir paties projekto.
Savanorystė yra neįkainojama patirtis, o pridėjus galimybę gyventi bendruomenėje ir išgyventi viską pačiai yra dar įdomiau ir vertingiau. Ši patirtis suteikė man dar daugiau noro ir ryžto tęsti magistro studijas, kurias pradedu šių metų rugsėjį Edinburgo universitete.
Kadangi mano tolimesnės studijos yra susijusios su visuotine sveikatos apsauga, labai tikiuosi, kad ir ateityje galėsiu gerinti sveikatos paslaugų teikimą besivystančiose pasaulio šalyse.
