Buvo minčių kažką padaryti Lietuvoje, tačiau pasiūliau organizuoti kelių etapų kalnų žygį, juk ne veltui daug metų žygiavome kalnuose, vedėme grupes, kaip ir daugelis kitų kalnų kelionių vadovų, įgiję patyrimą Vilniaus keliautojų klube pas ilgametį ir žymiausią Lietuvoje kalnų žygių organizatorių ir vadovą - Algimantą Jucevičių.
Tačiau kai paskaičiavome devynių etapų žygio sąmatą, dauguma žygeivių veteranų liko tik kandidatais dalyvauti viename ar kitame žygio etape, tik vilnietis Arvydas nusprendė kopti kartu į Elbrusą, pažadėjęs surinkti dar keletą jaunų žygeivių. Tiesa, paskutiniame dešimtmetyje jau buvau įveikęs psichologinį barjerą ir ne kartą kopiau į viršukalnes vienas (Elbrusą, Monblaną, kai kurias Pamyro kalnų viršukalnes), kadangi bendraamžių grupę surinkti darėsi vis sunkiau, o su jaunimu nepalenktyniausi.
Todėl nesijaudinau, jeigu kituose etapuose tektų kopti į viršukalnes vienam. Kada eini vienas, nereikia demonstruoti savo drąsos, jėgos ar ištvermės, priešingai – viską privalai taupyti, nepersistengti, apskaičiuoti ne tik jėgas, bet ir drąsa bei rizika turi būti labai pamatuota (juk esi vienas kalnuose, nors ir pasitiki savimi). Tačiau ir kitų šalių alpinistai tą praktikuoja, nors daugiausia keliauja grupėmis, Esant galimybei, visada įdomiau ir saugiau yra keliauti su grupe, nors kiekviename žygyje pasitaiko jo dalyvių nesusikalbėjimo, sąmoningų arba nesąmoningų klaidų, gamtos stichijos išbandymų.
Taigi netrukus pradėjo aiškėti planas, kad reikėtų įkopti (per tas likusias 700 dienų) į septynias ar devynias viršukalnes kelių žemynų kalnuose (Europos, Afrikos, Amerikos, Azijos, gal ir Australijos...), nes tai jau intriga – juk kai kurių žemynų kalnuose dar niekada neteko būti.
Žinojau tą tiesą, kad „Kiekvienam įkvėpimo lašui reikia dar pridėti 99 prakaito lašus”, tačiau žingsnelis po žingsnelio pradėjau žvalgybą dėl minėto projekto įgyvendinimo galimybių. Reikia pažymėti, kad minėtą projektą visų pirma labai geranoriškai ir teigiamai įvertino Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkcijos darbuotojai ir jos direktorius Gediminas Ilgūnas (žinomas ir patyręs kelionių vadovas). Tai paskatino mane daryti tolimesnius žingsnius organizuojant minėto projekto vykdymą.
Buvo nuspręsta, įkopus į viršukalnes, palikti jose (arba aukščiausiose iš jų) specialią kapsulę su Lietuvos vardo tūkstantmečio oficialiu ženklu, visų Lietuvos valstybės žinomų sostinių herbais bei kitų svarbiausių (apskričių centrų) ir istorinių miestų herbais, taip pat su Lietuvos banko išleistomis kai kuriomis proginėmis monetomis. Pirmiausia buvo suplanuotas žygis į aukščiausią Europos kalną Elbrusą.
Daugeliui žinoma, kad Elbrusas – kalnas su viršūnėmis dvynėmis (Rytine ir Vakarine), esantis Kaukazo kalnuose, Rusijoje, netoli sienos su Gruzija. Nemažai lietuvių žygeivių čia yra įkopę, ir man anksčiau čia tris kartus buvo tekę vesti kalnų žygeivių grupes skirtingais keliais – iš pietų, rytų ir šiaurinės pusės.
Galima būtų sakyti, kad kalnas lyg ir „prijaukintas”, jei nereikėtų pripažinti, kad kalnas turi kažkokių mistinių traukos ir naikinimo galių, nes kiekvienas įkopimas būdavo ganėtinai sunkus, kiekvieną kartą pasitaikydavo gamtos stichijų šėlsmas, ne vienas alpinistas čia yra dingęs be žinios. Dar Antikoje manyta, kad tai čia Dzeusas prie uolos prikalė Prometėją (kalnas buvo žinomas kaip Strobilus).
Elbruso ledinis masyvas (ledinio apvalkalo storis – iki 100 m) tai nupjautas 18 km diametro vulkaninis kūgis, kurio viršutinėje dalyje iškilusios viršūnės dvynės (5621 – 5642 m. aukščio). Iš Elbruso ledynų išteka tokios vandeningos upės kaip Kubanė, Malka, Baksanas. Visas masyvas išsidėstęs į šiaurę nuo Didžiojo Kaukazo kalnagūbrio šoniniame kalnagūbryje.
Mūsų grupės žygis į Elbrusą truko 20 dienų (2007 m. liepos 27 d. – rugpjūčio 16 d., kartu su kelione), tačiau pasiruošimas jam – apie 60 dienų (grupės komplektavimas, sveikatos patikrinimas, bilietų į abi puses įsigijimas, Rusijos ir Baltarusijos vizų gavimas, grupinio bei asmeninio inventoriaus ir specialių alpinizmo reikmenų įsigijimas, maisto raciono apskaičiavimas bei produktų nupirkimas, medicininės žygio vaistinėlės sukomplektavimas ir t. t. Per pasiruošimo laikotarpį žygio dalyvių sudėtis visiškai pasikeitė, o svarbiausia – rimtai susirgo grupės seniūnas - vilnietis Arvydas ir nebegalėjo vykti į kelionę.
Iš žygio dienoraščio
27.07. Po pietų jau esame Minske, po kelių valandų išvyksta traukinys į Kislovodską (važiuoja tik kas 4 dienas). Mūsų grupėje liko tik 5 dalyviai: Rasius Janukaitis iš Molėtų, Gintaras Balnys iš Ukmergės, Julius Survila iš Jonavos, Darius Plėštys iš Kėdainių, ir aš. Visi keturi jauni žygeiviai buvo gerai fiziškai pasiruošę, gal tik trūko kalnų patyrimo, kuris įgyjamas žygiuojant. Susitinkame dar vieną nedidelę žygeivių grupę iš Vilniaus, vykstančią į Pamyrą (per Maskvą), su jais ir bendraujame likusį laiką iki traukinio išvykimo.
28.07. Visą dieną važiuojant per Ukrainą tvyrojo karštis – ir lauke, ir vagone – 30 laipsnių šilumos, jaučiamės lyg pirtyje su rūbais, kurie prilipę prie kūno, tačiau viską atperka mintis, kad važiuojame link Kaukazo... Vėlai vakare pravažiuojame Rusijos sieną (tai jau šeštasis dokumentų patikrinimas šioje kelionėje).
29.07. Ryte traukinys atvyksta į Kislovodską, kuris pasitinka 35 laipsnių karščiu ir visišku abejingumu turistams, norintiems prisiregistruoti. Šiandien - sekmadienis, migracijos tarnyba dirbs tik pirmadienį nuo 14 val. Bandymas prisiregistruoti Centriniame pašte nepavyko, nes reikia kokio nors vietinio gyventojo sutikimo, o norint jį gauti, reikia didelių pinigų (apie 6 tūkst. Rub. “nuo galvos”, t. y. sumokėti už gyvenamojo ploto nuomą dvi savaites į priekį, nors ir negyvensi). Paskaičiuojame, kad ko gero pigiau bus įsikurti po plačiašakiu medžiu pievelėje šalia geležinkelio stoties, na, ir sėkmingai pernakvojame, kažkodėl net milicija nepasidomėjo ir baudos neskyrė, tikriausiai pagalvojo, kad laukiame rytinio traukinio.
30.07. Šiandien dar šilčiau – 37 laipsniai karščio, todėl iš pat ryto susirandu kepuraitę, nes vakar patyriau saulės “smūgį” tiesiai į pakaušį... Sulaukėme 14 valandos, tačiau migracijos tarnyboje eilę reikėjo užsiimti iš pat ryto, mūsų laimei, joje buvo tik apie 20 žmonių. Pasirodo, kad be reikalo laukėme – niekas ir neketina mūsų registruoti, nes neturime to “kurio nors vieno” Kislovodsko gyventojo sutikimo dėl priregistravimo...
Apie 16 val. priemiestiniu traukiniu išvykstame į Piatigorską, nes iš čia galima pasiekti Nalčiką. Tik išėję iš geležinkelio stoties, pakliūname vietinės milicijos patruliui tiesiai į rankas. Paėmęs mūsų pasus, nusinešė į mašiną ir ilgokai tyrinėjęs nusprendė, kad gal reikėtų paimti iš mūsų baudą 10 tūkst. rub. Pasakėme, kad tiek pinigų neturime grynais... Vis tik grąžino tuos mūsų pasus, nes kuprinėje suradau nukreipimą (išduotą dar Vilniuje) į viešbutį Nalčike. Nusisamdėme mikroautobusą į Nalčiką (Kabardino – Balkarijos administracinį centrą) - pabandysime ten prisiregistruoti...
Deja, kai atvykome į Nalčiką, migracijos tarnyba jau buvo uždaryta. Išsiaiškinome, kad nakvynė viešbutyje „Rossija” visai grupei (su vairuotoju) kainuos 5 tūkst. rub. Tada vairuotojas pasiūlė grįžti atgal iki Baksano plento apie 30 km ir važiuoti į Prielbrusjės administracinį centrą Tyrnyauzą, jei padidinsime jam atlygį. Sutinkame, nes tai kaip tik arčiau mūsų tikslo – Elbruso gyvenvietės.
Neilgai teko grožėtis vaizdingu Baksano upės slėniu, nes pradėjo temti. Apie 21 val. jau buvome Tyrnyauze, “Baksano” viešbutyje. Šeimininkai mus priėmė geranoriškai, pildė visus mūsų pageidavimus – leido visiems kartu įsikurti (kad mums pigiau kainuotų) didelėje šokių salėje (nutraukė vykstančią vaikų diskoteką), nusiprausti dušuose, parūpino karštos arbatos, su matomu pasididžiavimu sakydami: „Žinokite, kad jūs atvykote į Balkariją!”
31.07. Tai paskutinė – trečioji diena, per kurią būtina prisiregistruoti migracijos tarnyboje, kitaip gresia didelė bauda. Ir vėl geranoriškai padėjo viešbučio administracija, padėjusi gauti ir užpildyti specialius blankus ir nepareikalavusi sumokėti už dvi savaites gyvenimo į priekį.
Prisiregistravę galėjome eiti į netoliese esantį pasieniečių karinį dalinį dėl leidimo keliauti pasienio zonoje. Tai dar užtruko keletą valandų, spėjome papietauti, tačiau leidimą išdavė tiksliai nurodytą valandą. Nedelsdami pakrovėme kuprines į mikroautobusą ir išvykome link Elbruso gyvenvietės (dar apie 30 km), juk vairuotojas jau visą parą su mumis gaišta...
Užsikalbėję net pravažiavome tą gyvenvietę ir teko 5 km grįžti atgal. Dar pusvalandis ir mes jau kraustomės iš mašinos, spėję apsirūpinti benzinu savo primusams. Išsilaipinome pervažiavę gyvenvietę netoli tilto per Iriko upę, už kurios prasideda staigus pakilimas į Iriko (balkarų kalba reiškia – „Ten, kur laisvai ganėsi avinai”) tarpeklį, vedantį link Elbruso ledynų. Po valandos kilimo pasiekiame narzano šaltinį ir statome palapines, nes neužilgo saulėlydis. Pagaliau mes kalnuose!.. Vėlai vakare stebime galingą audrą su fantastiškais žaibais pietų pusėje virš Didžiojo Kaukazo kalnagūbrio. Deja, kitą vakarą šis ciklonas pasiekė ir mus...
1.08. Keliaujame, nors ir lėtai (kuprinės sveria apie 30 kg) tolyn ir vis aukštyn Iriko upės slėniu. Oras palankus – debesuota, bet dėl to nekaršta. Paskutinė nakvynė pušų miško zonoje. Vėlai vakare atslenka audra, visus geležinius daiktus (ledkirčius, kates) slepiame toliau nuo palapinių, nes dangų skrodžia galingi žaibai visai netoli mūsų stovyklos.
2.08. Labai debesuota, vėjuota ir lietinga diena. Netoli nuėjome, gal tik 5 km. Palapines statant ištisai pliaupia lietus, pradėjo užtvindyti palapines, todėl kiaurai permirkę bandome iškasti griovelius aplink palapines. Aplinkui jau purvynas, bet lijo visą naktį, todėl didžioji palapinė permirko ir visi daiktai viduje šlapi. Netoliese ganėsi banda arklių, kurie, atrodo, irgi nelabai džiaugėsi.
3.08. Anksti ryte pro mus praslenka tūkstantinė avių banda, kurią gena aviganiai šunys, tik piemenų nematyti... Priėję Iriko upės santaką, kur įteka jos intakas Irikčatas, toliau keliaujame jo kairiuoju krantu. Šalia upės matome besiganančią laukinių jakų bandą. Čia pat prie šniokščiančios upės įsirengiame stovyklą, nes tai patogiausia vieta – toliau prasideda staigus pakilimas į Irikčato perėją, už kurios prasideda Elbruso ledo laukai.
4.08. Vėjuota ir debesuota visą dieną, status pakilimas šlapiu ir purvinu ledynu. Pavakary artėja dideli debesys, bet nėra kur pastatyti palapinių, ant statoko nuobirynų šlaito (3500 m. aukštyje) šalia Irikčato ledyno tenka patiems daryti aikšteles. Buvau nuėjęs į žvalgybą iki perėjos balno, ten yra aikštelių, bet pučia stiprus vėjas ir nėra vandens maistui paruošti. Vietoj lietaus iškrenta kruša...
5.08. Naktį išsigiedrijo ir ryte buvo pašalę, teko pramušti ledą, norint pasisemti vandens iš mažo upeliuko. Po pusryčių tuoj pat išardome palapines, sudedame daiktus į kuprines ir kopiame į Irikčato perėjos (3643 m.) balną. Nuo jo atsiveria didingi vaizdai: pietuose – Didžiojo Kaukazo kalnagūbrio viršukalnės Ušba, Kaukazas, Bžeduch, Laisvoji Ispanija, Džantugan ir kt., vakaruose - Elbruso didybė ir Prometėjo dvasia, apačioje į šiaurę – platus Džikaugenkiozo snieginis slėnis su charakteringa Kalickio viršūnės piramide ir Elbruso ledo laukai.
Nuo rytinio Elbruso link Čatkaros viršukalnės leidžiasi Ačkerjakolo lavos srautas, kuriuo alpinistai kopia į Elbruso viršukalnę iš rytinės pusės (vienas iš klasikinių, bet pavojingesnių maršrutų). Susirišę virve ir būtinai su katėmis pereiname ledyną su daugybe atvirų ledo plyšių (tai geriau nei užsnigę plyšiai) ir išeiname ant Ačkerjakolo lavos srauto. Čia įsirengiame stovyklą 3650 m. aukštyje.
6.08. Treniruočių ir žvalgybos diena. Grupės dalyvius pasiunčiau bandomajam kopimui akmenuotu lavos srautu link viršukalnės, o pats užsidėjęs kates ir apsiginklavęs ledkirčiu išeinu ieškoti patogesnio kelio kopti į viršukalnę. Deja, praradau pusę dienos, bet ledyno labirintuose su didžiuliais plyšiais ir ledo sangrūdomis trumpesnio kelio surasti nepavyko. Vidurdienį grįžau į stovyklą, o grupės nėra – kaip vėliau paaiškėjo, jie įsismaginę užkopė net iki 4600 m., nors be reikalo eikvojo jėgas, nes sekančią dieną buvo numatytas kopimas į viršukalnę.
7.08. Keliamės vos pradėjus aušti, 4 val. ryto, bet ir tai buvo per vėlai, nes pasiruošiame išeiti tik 5 val. 30 min. Tačiau dangus kol kas giedras, pašalę, todėl bandome kopti. Grupės dalyviai pavargę nuo vakarykščio persistengimo, todėl judame lėtai. Apie 12 val. buvome tik apie 4800 m. aukštyje, virš kraterio. O jėgos jau blėsta, ženkliai auga debesys, darosi pavojinga.
Duodu signalą leistis žemyn, bet manęs negirdi, matau, kad jaunieji žygeiviai ir toliau bando kopti aukštyn. Tačiau neužilgo pamatė mane besileidžiantį žemyn ir artėjančius galingus debesis, tai irgi paskubėjo leistis žemyn, nors buvo pikti ir be nuotaikos...
Pagalvojau, kad rytoj oras gali visai sugesti, todėl nusprendžiau palikti nors atsarginę kapsulę su Lietuvos vardo tūkstantmečio ženklu palikti čia pat, nors jau buvau nusileidęs iki 4800 m., tačiau vieta puiki - tiesiai priešais kraterį. Kai padedu kapsulę ir apkraunu akmenimis. Tačiau dar likus valandai ėjimo iki stovyklos, prasidėjo audra su žaibais ir krušos pragariškas šokis. Taigi laiku atsitraukėme...
8.08. Šiandien kaip tyčia išaušo giedra diena... Pagal pirminį planą mes turėjome kopti į viršukalnę iš šiaurinės pusės (jeigu būtų pavykę prisiregistruoti Kislovodske). Galima būtų nueiti ledo laukais į šiaurinius lavos srautus nuo dabartinės mūsų buvimo vietos, bet nebėra laiko – liko tik 3 dienos (12.08 vakare jau turime grįžti į Kislovodską).
Pasiūlau grupei perkelti stovyklą aukščiau ir rytoj dar kartą bandyti kopti į viršukalnę. Grupė sutiko su sąlyga, kad po to išeisime iš kalnų ne tuo pačiu keliu, kuriuo atėjome, bet šiauriniais Elbruso ledo laukais (jie čia pirmą kartą, todėl nori daugiau vietovių pamatyti). Taip ir sutariame. Pailsėję, po pietų atrenkame daiktus, kuriuos turėsime neštis su savimi (kitus čia paliekame neperšlampamuose maišuose, prislėgę akmenimis) ir iškeliaujame lavos srautu aukštyn.
Pavakary pasiekėme apie 4400 m. aukštį, galima būtų kopti dar aukščiau (iki 4600 m.), bet matome tenai judančias žmonių figūrėles – reiškia, aikštelės užimtos (kaip kitą dieną paaiškėjo ten buvo įsikūrusi gausi Kislovodsko alpinistų grupė), todėl stojame čia, nes yra laisva aikštelė palapinei statyti (kitą palapinę palikome žemutinėje stovykloje).
9.08. Keliuosi 3 val., dairausi į dangų – mirga žvaigždės, tik nedideli debesys virš Elbruso matyti, galėjo būti apie 10 laipsnių šalčio. Deja, jaunimas keltis nenorėjo... Vengiu ginčų, todėl neprieštarauju (bet tos vienos valandos labai trūko besileidžiant nuo viršukalnės, kai užklupo audra...). Taigi, išeiname tik apie 5 val., jau beveik išaušo. Pusryčiauti neteko – nėra laiko virti ir vandens turime tik 2 litrus (atsinešėme vakar iš žemutinės stovyklos). Išverdame tik arbatą, po gurkšnį išgeriame, o 1,5 litro supilame į du termosus (nešime su savimi, taip pat ir šiek tiek maisto).
Palyginti greitai užkopėme iki 4600 m., jau patekėjo saulė, bet dar liko apie 1000 m. aukščių skirtumas iki viršukalnės. Kislovodsko alpinistai buvo išėję į viršukalnę anksčiau nei mes. Rytinis Elbruso šlaitas ganėtinai status, apledijęs, akmenuotas, todėl dažnai tenka pailsėti, nes labai padažnėja kvėpavimo ir širdies plakimo ritmas (nors alpinistams tai ne naujiena).
Į kairę stengiamės nežiūrėti, nes už kelių žingsnių kraterio bedugnė. Valandos bėga labai greitai, bet dar tik nedaug pakilę virš kraterio viršutinio skardžio (aukštis - apie 5000 m.). Čia pamatome dirbant ukrainiečių gelbėjimo ekspediciją (ieško pernai ledo plyšiuose virš kraterio dingusio savo draugo, bet neranda...). Pagaliau iki Rytinės viršūnės lieka apie 100 m. Dar stovykloje buvau nusprendęs, kad pagrindinę kapsulę su Lietuvos vardo tūkstantmečio ženklu paliksiu toje vietoje, kur netoli viršūnės matyti paslaptingas kryžiaus pavidalu išsidėstęs uolų darinys. Kol ieškau konkrečios vietos kapsulei paslėpti, jaunieji žygeiviai nerimsta ir, palikę nereikalingus reikmenis, nueina į pačią viršukalnę (neskubu, nes ten jau keletą kartų praeityje vaikščiojau).
Pagaliau surandu vietą, kur giliame didžiulio lavos darinio plyšyje galima bus paslėpti kapsulę, nufotografuoju tą vietą, padėjęs kapsulę, šalmą ir ledkirtį. Netikėtai greitai grįžta mūsų azartiškieji žygeiviai nuo aukščiausio viršukalnės taško ir aiškina, kad atslenka galingi debesys iš pietvakarių pusės. Tada paskubomis užbaigiame kapsulės paslėpimo procedūrą, susirenkame savo inventorių ir nedelsdami leidžiamės žemyn akmenuotu lavos srautu, toliau – snieguotu ledo šlaitu. Įkopimą į Vakarinę viršūnę teko atidėti kitam kartui, nors ji buvo taip arti...
Nusileidę iki 4800 m, pajutome kažkokį keistą ūžesį – tai galingi audros debesys visu smarkumu pažėrė ledinę krušą į sustingusios lavos uolas, kurios klaikiai skambėjo lyg koks pragaro orkestras, žaibai akino, o perkūnas (gal Dzeusas?) trankėsi lyg pasaulio pabaigai atėjus... Numetę ledkirčius prie vienos uolos (nes gali žaibas trenkti), už kitos patys pasislėpėme.
Per valandą laiko krito vis didesnės ledo krušos granulės, kol išaugo iki 1,5 cm dydžio (gali išmušti ir akį, todėl delnais dangstėme veidą). Vis tik pasaulio pabaigos nebuvo, audros debesys nuslinko tolyn, ir per kokias dvi valandas beveik temstant nusileidome iki savo stovyklos. Dar 4500 m. aukštyje pastebėjau, kad kažkur pamečiau savo ledkirtį (gaila, nes buvau per 12 metų su juo ,,susigyvenęs”, išliko tik nuotraukose), todėl teko vieną slidžių lazdą pasiskolinti iš draugo (neturėdamas trečio atramos taško gali paslysti ir patirti traumą).
Nors visi buvome pavargę, tačiau budintieji vis tiek turėjo paruošti vakarienę. Neprisimenu, iš kur gavome vandens (gal iš kaimyninės palapinės – vienišo ukrainiečio alpinisto Georgijaus), bet tikrai gėrėme karštą arbatą ir turistinės košės išvirė, nes šventėme pergalę.
10.08. Naktį siautėjo sniego pūga, bet buvome pavargę ir nejutome, tik ryte pastebėjome, kad esame užpustyti, net palapinės viduje buvo užpustyti miegmaišiai, kuprinės, o iš batų sniegą teko su šaukštais gremžti, nes buvo prišalęs. Po šaltų ir menkų pusryčių pradėjome ruoštis išėjimui į žemutinę stovyklą, kur buvo palikta didesnė dalis mūsų mantos. Pagerbėme mūsų naujojo draugo ukrainiečio Georgijaus pernai rugpjūčio mėn. žuvusius draugus ties vakar jo prikalta atminimo lentele ir kartu su juo iškeliavome žemyn, ten - kur baigiasi lavos srautas ir paliktos maisto atsargos.
Grįžus į žemutinę stovyklą, budintys išvirė tokius gausius pietus (juk dvi dienas karšto maisto mažai teko ragauti), kad teko visą valandą pietauti, o kai nuo ledyno atėjo pavargusi grupė iš Saratovo, tai ir juos karšta arbata su vitaminu C pavaišinome.
Nors persivalgę vos galėjome pajudėti, tačiau tenka ruoštis nusileidimui ledynu. Iškeliaujame tik 16 val., susirišę ir su katėmis. Iki sutems reikia nusileisti ledynu kiek galima žemiau ir įsikurti nakvynei, tačiau tik visai temstant pavyksta surasti vienintelę lygesnę aikštelę palapinėms, nors ir iš visų pusių apsuptą ledo kalvų. Tačiau vakaras ir naktis, nors ir neįtikėtina, buvo šilti (lyginant su naktimis ant Ačkerjakolo lavos srauto) – gal tik 1 –5 laipsniai šalčio. Šauniai pavakarojome, išgėrėme net du puodus arbatos ir maisto nebetaupėme.
11.08. Nebeilgai tenka laviruoti per ledyną, išeiname ant žolėtų, nors ir akmenuotų kalno šlaitų, nusileidžiame link upės ir keliaujame jos krantu, kol prieiname „liepto galą”, t. y. reikia keltis per sraunią kalnų upę, kurios dugnu dundėdami ridenasi dideli akmenys. Palaukęs, kol pradundės porcija tokių akmenų, šoku su batais ir rūbais į upę. Jei ne kuprinė ir lazda, tai srovė nuneštų mane kaip šapelį...
Persikėlėme sėkmingai, tik reikia nors batus ir kelnes kiek padžiovinti, todėl organizuojame šaltus užkandžius pietums. Papietavę be didesnių nuotykių pereiname kalvas, pasipuošusias lavos uolų natūraliomis skulptūromis ir vakare nusileidžiame į srauniosios Malkos upės slėnį. Palapines pastatome kiek toliau nuo gelbėtojų palapinių miestelio, šalia puikaus narzano (mineralinio vandens) šaltinio, kurio skoniu negalime atsigėrėti.
12.08. Tik spėjome atsikelti, kai paaiškėjo, jog gelbėtojai su mašina žada važiuoti į Kislovodską (83 km kalnų keliais), nes praėjusį vakarą jų šuo nukrito nuo uolos ir sunkiai sutrenkė galvą, todėl reikia vežti pas veterinarijos gydytoją. Be didelių pastangų pavyksta sutarti, kad nuveš į Kislovodską ir mūsų grupę. Kelyje išgirdome labai įdomių istorijų – nuo seniausių laikų iki dabartinių, pasirodo, tie gelbėtojai iš Kislovodsko - išprusę ir įdomūs žmonės...
Kislovodske mūsų jau laukė vietiniai alpinistai, su kuriais susipažinome kopdami į Elbrusą (naudingi kontaktai labai pravertė žygio pabaigoje, ir ateityje gali kam nors praversti). Nuvežė mus į alpinistų klubo vadovo Vladimiro sodą (vilą), įrengtą kalno šlaito terasoje, kur buvo net karšto vandens dušai (juk dvi savaites nesiprausę...). Netrukus atvažiavo Vladimiro grupės dalyviai ir kiti draugai, peržiūrėjome jų ir mūsų žygio nuotraukas, ir labai šauniai pavakarojome skambant gitarai, kazokų, ukrainiečių ir lietuviškoms dainoms bei romansams.
13.08. Po rytinio arbatos gėrimo, šeimininkas nusprendė pietums pavaišinti mus tikru kaukazietišku – nacionaliniu karačajų patiekalu ,,Šuliam” (tai įvairių daržovių aštri sriuba su avienos mėsa ir kauliukais). Tikras gardumėlis, suvalgėme po kelias porcijas, nors ir riedėjo ašaros nuo skausmo (nes lūpos apšalusios ir žaizdotos) ir nuo aštrumo.
Po pietų atsisveikinome su svetingu šeimininku ir išvykome į geležinkelio stotį – gal reikėtų jau namo, į Lietuvą keliauti, juk pirmasis tūkstantmečio kalnų žygio etapas baigtas...Tikiuosi, kad žygeiviai, planuojantys kada nors kopti į legendinį Elbrusą pasinaudos mūsų žygio patirtimi.
Su geriausiais linkėjimais,
Stasys Venskus
