Krabi pakrantė nusėta įvairiausio dydžio ir formos salomis. Iš pirmo žvilgsnio šiek tiek primena Halong įlanką Vietname, bet čia daugiau salų su smėlėtais paplūdimiais. Maži autobusiukai surenka dienos keliautojus iš viešbučių ir atgabena prie kelionių agentūros miesto centre.
Vyrauja nemažas chaosas. Kiekvienam užlipina po spalvotą lipduką, pagal tai gidai susigaudo, ką į kokį autobusą susodint. Po nesėkmingo bandymo išsiaiškinti su gidu, kur yra artimiausia pašto dėžutė, supratau, kad informacija anglų kalba gidas tikrai mūsų nevargins.
Nors ne sezonas, susidaro pilnas laivas turistų. Pirmas sustojimas - vos ne „už kampo” - už Ao Nang uolos, Phranang paplūdimy. Laivas sustoja toliau nuo kranto, vanduo nešaltas, bet sunku nuspėti, koks gylis, todėl įdrimbu iki juosmens į vandenį su visais rūbais. Gan stipriai banguoja, tai dar gaunu porciją vandens ant galvos.
Belieka tik stebėtis, kaip mano kamera atlaikė tokius išsilaipinimus ir įlipimus. Gal kažkam kažką gidas ir pasakė, bet aš kažkodėl nieko negirdėjau.
Priešais restoranas ir viešbutis, po kaire - nedidelis paplūdimys, po dešine - uolos ir kažkokia skylė uoloj. Kliūdami už medžių šakų, talžomi bangų ir vienas kitą prilaikydami, pasiekėme urvą.
Phranang urvas vietinių laikomas šventu. Pagal legendą, tenai kažkada gyveno deivė. Turistams tai eilinis urvas, nieko labai įdomaus. Aš, pavyzdžiui, tikėjausi, kad bus galima įeiti toliau ir pamatyt stalaktitus. Realiai pamatėme gėlių ir falų kompoziciją, nes vietiniai ateina į šitą vietą pasimelsti, o urvas kaip šventa vieta jiems asocijuojasi su vaisingumu.
Nedidukas Phranang paplūdimys palieka geresnį įspūdį. Geltonas smėliukas ir šiltas, skaidrus Andamanų jūros vanduo negali nepatikti.
Norint grįžti į laivą, tenka beveik plaukt su visais rūbais ir daiktas. Gerai, kad šiltas oras ir šiltas vanduo.
Kita stotelė - Koh Poda sala, esanti maždaug 8 km nuo Ao Nang. Sala maždaug kilometro skersmens, apaugus palmėmis, iš vienos pusės - stačios uolos, iš kitos - paplūdimiai. Dėl tų stačių uolų nėra kaip jos apeiti aplinkui.
Tai populiariausia sala tarp turistų apsistojančių Ao Nang. Pagal šiukšlių kiekį paplūdimy neabejotinai taip ir yra.
Saloje taip pat gyvena gudrios beždžionėlės, aktyviai reaguojančios į turistų turimus plastikinius maišelius. Geriau tokių rankose nelaikyti, nes kėsinasi atimti gana aršiai.
Sunku įvertinti paplūdimio „kokybę”, kai visuose geltonas smėliukas ir skaidrus žydras vanduo, tačiau man šitas paplūdimys labiausiai nepatiko. Daugiausia turistų ir šiukšlių.
Toliau maršrute - Viščiuko sala. Labai įdomi salos forma, geriau įsižiūrėjus, primena paukščio galvą. Saloje išlipt neleidžia. Nelabai ir yra kur, gan statūs krantai.
Sunku pasakyti, kodėl būtent čia turistus atplukdo panardyti. Žuvų tikrai daug, nesu jų žinovė, vyrauja dryžuotos ir, atrodo, labai mėgsta batoną, nes toks maistas jų priviliojo tuntus.
Gidas ištraukė jūrų ežį. Norintys galėjo palaikyti rankose. Savotiškas jausmas. Apatiniai spygliai nebado, svarbu nenusitverti ilgų viršutinių.
Paskutinė stotelė - Tup sala. Tiksliau, dvi mažytės salelės, sujungtos smėlio ruožu. Pačios salos akmenuotos, augmenija gan skurdi. Didžiausia atrakcija - būtent tas smėlio „tiltukas”.
Sėdint ramiai vandenyje, apspinta žuvytės. Kam reikėjo vargt ir šerti batonu žuvis prie Viščiuko salos, jei čia jos pačios atplaukia patikrint, ar aš joms tinkama maistui. Pavojaus nekelia, kramtyti manęs net nebando.
Didesnį pavojų tokioj išvykoj kelia saulė. Nepaisant apsauginių kremų, dienos gale tampu rožinė kaip paršelis. Jei dienos pradžioje dar buvo minčių kitą dieną paskirt Phi Phi salai, kuri laikoma gražiausia iš maždaug 200 Krabi regione esančių salų, tai dienos pabaigoje supratau, kad paplūdimio malonumų man užteks ilgam.
Krabi dėkinga vieta tikriems paplūdimių gerbėjams. Apsistojus ilgesniam laikui, galima kiekvieną dieną plaukt vis į kitą salą ir išbandyti vis kitą paplūdimį. Kai nakvynės vieta man davė nemokamą ekskursiją, maniau, tikriausiai niekas nevažiuoja, nes nieko gero. Tikrai klydau. Laikas prabėgo labai greitai ir smagiai.
