Pristatome Ryto Šalnos knygos „Kelionių razinos“, kurią išleido leidykla „Didakta“, ištraukas.
© R.Šalnos nuotr.

Pažintis su Didžiąja kinų siena

Kiekviena šalis turi objektų, kartais ne pačių įspūdingiausių, bet ypač garsių, ir jeigu kurio nors tokio objekto svečioje šalyje nepamatei, „žinovai“ lietuviai tokią kelionę gali net nuvertinti. Dauguma žmonių apsiriboja aplankydami vos kelis konkrečius objektus, likusieji objektai jų galvose susilieja į nedarnią visumą.

Į kelionių po Kiniją maršrutus beveik visada įtraukta Didžioji kinų siena. Jos istorinė reikšmė nekelia jokių abejonių ir ją tikrai verta aplankyti. Patogiausias būdas tai atlikti iš šios supervalstybės sostinės Beidžingo (Pekino). Vos valandos atstumu nuo miesto yra bent keli restauruoti ir specialiai turistams lankyti pritaikyti šios didingos sienos ruožai. Nors Didžioji kinų siena kaip milžiniška gyvatė rangosi apie 6000 km, nedaug tėra vietų, kur įmanoma prie jos privažiuoti.

Mūsų autobusas sunkiai brovėsi Beidžingo gatvėmis, bet namų retėjo, daugėjo neužstatytų teritorijų – darėsi aišku, kad mes jau šio megapolio priemiesčiuose. Mūsų tikslas – Didžioji kinų siena. Laukiau šio objekto nekantraudamas ir, jei būčiau galėjęs, būčiau stūmęs autobusą, kad šis važiuotų bent kiek greičiau. Nei iš šio, nei iš to jis nusuko nuo pagrindinės gatvės ir įvažiavo į neasfaltuotą dulkėtą aikštelę.

Vietinis gidas Cuji man paaiškino, kad dabar mes galime pailsėti, t. y. išgerti kavos, arbatos ir aplankyti porcelianinių indų gamybos dirbtuvę. Tikrasis sustojimo tikslas – pasipinigauti iš turistų. Pamatęs tiek grožybių, dažnas turistas, dar neturintis imuniteto suvenyrų pirkimui, traukia piniginę ir įsigyja ką nors nedidelio, bet gražaus ir visiškai nereikalingo. To ir tereikia kinams.

Kadangi nagingų amatininkų labai daug, parduoti prekę sunku, tad klesti susitarimu tarp prekybininkų ir gidų pagrįsta verslo schema – vietinis gidas visada gauna procentą nuo pardavimo, tad neriasi iš kailio viliodamas turistus į tokias manufaktūras. Kelionės pradžioje viena kita tokia dirbtuvė bendrame kelionės kontekste puikiai tinka, bet viskam yra saikas.

Susitikimas su rusais ant Didžiosios Kinų sienos: jei gerbi - išgerk
© R.Šalnos nuotr.

Prisižiūrėję porcelianinių grožybių, o kai kas ir apsipirkę, važiavome toliau link Didžiosios kinų sienos – šlovingo civilizacijos simbolio. Senovėje tai buvo kompleksinė gynybos sistema, o šiais laikais garsi įžymybė, traukianti šalies ir užsienio turistus. Tai pasaulio architektūros istorijos stebuklas ir puikus fortifikacinių įrenginių pavyzdys.

1987 m. siena buvo įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Galvoje sukantis informacijai, kurią ruošiausi perduoti savo bendrakeleiviams, autobusas vėl sustojo prie kažkokio fabrikėlio. Šį sykį – perlų manufaktūra. Jie čia patys geriausi, gražiausi, tikriausi ir pigiausi. Neturėdamas kur dėtis, ir aš kiūtinau į parduotuvę.

Apžiūrėjau gamybos technologiją bei pasigrožėjau tikrai skoningai sukurtais papuošalais. Apsipirkę artėjome prie Didžiosios kinų sienos. Sunku patikėti, kad ji buvo statoma 2000 metų. Statybos darbai prasidėjo VII a. pr. Kr., siekiant apsiginti nuo plėšikiškų barbarų genčių. Kinijos suvienytojas ir pirmasis imperatorius Cin Ši Chvandis 221 m. pr. Kr. įsakė sujungti atskirus sienos fragmentus į vieną darinį.

Senovės laikais ji buvo matuojama ne kilometrais, bet li mato vienetu (1 li – 500 m). Tai, kas matoma šiandien, yra Mino dinastijos laikų palikimas. Kai viską, ką turėjau papasakoti turistams, mintyse jau surepetavau, Cuji staiga pranešė, kad keičiame maršrutą. Ten, kur planavome privažiuoti sieną, labai daug autobusų, todėl važiuojame į kitą. Ir… vėl sustojame. Vėl kažkoks fabrikėlis.

Tą kartą mano kantrybė neišlaikė, nes mums mineralų nereikia. Tegul jie būna patys gražiausi pasaulyje, patys pigiausi, patys pačiausi. Pareikalavau, kad mus vežtų prie kinų sienos, bet man buvo atsakyta, kad laiko turime į valias, viską suspėsime. Vis dėlto tą kartą viršus buvo mano – mineralų fabriko mes nelankėme.

Taip vargais negalais privažiavome slėnį, kuriame iš tolo pamatėme šlaitais kylančią akmeninę gyvatę. Privažiavę stovėjimo aikštelę, išvydome labai daug žmonių, tad galima buvo tik įsivaizduoti, kaip turėjo atrodyti kitas ruožas, į kurį važiavome iš pradžių. Bet man kilo mintis, kad Cuji, įvertinęs procentą, gautą į kišenę iš pirmųjų fabrikėlių, suprato, kad mano žmonės galėtų ir daugiau nupirkti, tad kodėl jiems nepasiūlius dar kokios vietelės? O dėl to galima sugalvoti aibę priežasčių. Gal taip ir nebuvo, bet ši nuojauta niekur nedingo, prabėgus net nemažai laiko po tos kelionės.

Savo turistams pasakojau, kad statant sieną pagal galimybes buvo panaudoti vietos ištekliai ir reljefas. Dėl to, keičiantis reljefui, kinta sienos aukštis ir plotis. Kai kur siena labai siaura, kyla stačiais laiptais, bet yra vietų, kur vienas greta kito sutilptų ir du automobiliai. Tuo turėjome įsitikinti jau vaikštinėdami ant sienos.

Tam tikru atstumu kaip akylūs sargai stovėjo sargybiniai bokštai. Per visą Didžiąją kinų sieną jų yra apie 25 000. Juos statė dviejų strėlės šūvių atstumu – taip sargybiniai galėjo pasiekti bet kurią sienos kertelę. Iš bokštų kareiviai dieną ir naktį stebėjo apylinkes. Kiekvienas bokštas turėjo du aukštus: iš viršutinio buvo žvalgomasi, o apatiniame kariai ilsėjosi.

Vaikštinėti ant sienos Cuji mums paskyrė laiką, kuris man pasirodė per trumpas tokiam objektui. Vėliau pasirodė, kad daugeliui to visiškai pakanka, nes grįžęs beveik visus savo keliautojus suradau suvenyrų parduotuvėje.

Stačiais laiptais užlipau ant sienos ir atsidūriau tarsi lovyje, nes iš abiejų pusių vidurinę dalį iš kraštų ribojo maži stulpeliai. Ant sienos vaikštinėjo nemažai žmonių ir visi fotografavo ar fotografavosi. Pasukau dešinėn ir aukštyn kylančiais laipteliais patraukiau iki artimiausio sargybinio bokšto. Tas dviejų strėlių atstumas man prailgo, nes pakeliui sutikti žmonės trukdė eiti į priekį. Einant nuo vieno bokšto iki kito dažniausiai nesimato, kaip siena tęsiasi toliau – kyla, leidžiasi, vingiuoja ar sukasi.

Pasiekęs pirmąjį bokštą, užlipau į antrą jo aukštą ir pamačiau ugniavietę. Iš pradžių sutrikau, bet tada prisiminiau, kad siena buvo ne tik fizinė kliūtis, bet ir puiki informacijos perdavimo sistema. Artėjant pavojui, bokštuose užkurdavo laužus, kurių signalai sklido neįtikėtinai greitai. Manipuliuojant dūmais, o liepsną tamsiuoju paros metu pridengiant skudurais, sienos telegrafistai siuntė signalus, kurie informavo apie užpuolimo kryptį ir pavojaus dydį.

Iš čia įvertinau atstumą iki kito bokšto. Taip, kinų lankininkai buvo labai stiprūs. Nusileidęs pernėriau bokštą kiaurai ir atsidūriau kitoje atkarpoje, kurioje siena stačiai kilo į viršų. Prisiminęs, kad skaičiau, jog Kinų siena laisvai galėjo joti trys ar net keli žirgai, supratau, kaip kuriamos legendos.

Tais laiptais sunku lipti net žmonėms, tai apie kokius arklius dar galima kalbėti, o ir plotis toje vietoje tiktų daugiausia dviem žirgams. Bet ne plotis mane labiausiai stebino, o žmonių skaičius. Visas ruožas buvo pilnas žmonių, žinoma, daugiausia kinų, iš visos šalies atvykstančių pamatyti šio savo šalies istorijos stebuklo.

Netrukus įsiliejau į bendrą dviem priešingomis kryptimis judantį kinų srautą, kuris mane nešė tolyn ir aukštyn. Tokia spūstis man nepatiko, bet ėmiau galvoti kitaip – kad ne papuoliau į minią, bet esu minios dalis, tad nėra ko pykti. Minia mane nešė, vilko iki kito bokšto, nuo kurio siena toliau kyla aukštyn, ir čia, matyt, daugumos jėgos išsenka, nes žmonės apsisuka ir grįžta atgal, žemyn.

Susitikimas su rusais ant Didžiosios Kinų sienos: jei gerbi - išgerk
© R.Šalnos nuotr.

Už antrojo bokštelio paspartinau žingsnį ir daviau sau žodį maksimaliai išnaudoti laiką, kad nueičiau siena kuo toliau. Gal pavyks atsidurti ten, kur nebūtų žmonių, kur niekas netrukdytų ramiai pasėdėti ir pamedituoti. Praėjau kelis ruožus ir žmonių minia praretėjo, greitai visai jų nebeliko. Kilti statokais laiptais beveik valandą yra rimtas iššūkis net man, fiziškai stipriam žmogui.

Galvoje sukosi vaizdiniai, kaip čia kelis tūkstančius metų kasdien vaikštinėjo kinų kariai su šarvais ir ginkluote. Žvelgiant nuo sienos krašto žemyn, ji neatrodė aukšta: nesunkiai galima vienas kitam užsilipus ant pečių užsikabaroti į viršų. Neabejotina, kad yra ir gerokai aukštesnių ruožų, bet įkalnėse ir nuokalnėse siena žema.

Toptelėjo mintis, kad visai ne jos aukštis buvo svarbus – kas kita. Juk mongolai, galima sakyti, gyveno ant žirgų, o su jais įveikti šią sieną neįmanoma. Mongolas be žirgo yra ne karys, tad per visas apgultis buvo stengiamasi pragriauti sieną arba įveikti oficialius praėjimo punktus, kuriuose įrengtos durys ir vartai patikimai saugojo Vidurio Karalystę Kiniją.

Suplukęs pasiekiau kažkurį bokštelį, bet tai buvo tikrai ne tryliktasis. Žinojau, kad nuo vienos iš perėjų lipant Didžiosios kinų sienos laiptais, ant trylikto bokštelio galima pamatyti lentelę su užrašu: „Kas neužkopė ant kinų sienos trylikto bokštelio, tas neturi teisės vadintis tautos didvyriu.“

Pažiūrėjęs į laikrodį supratau, kad toliau eiti negaliu, didvyriu netapsiu, bet užlipsiu į bokštelį ir ant jo pailsėsiu minutę kitą. Belipdamas laiptais, išgirdau, kad viršuje kažkas šneka... Ir vėl aš ne vienas. Viršuje pamačiau du vyrukus, ant grindų pasidėjusius butelį degtinės. Jie garsiai kalbėjo rusiškai. Pasisveikinau ir netrukus, kaip gerbtinas ir daug jiems simpatijų keliantis pabaltijietis, buvau priimtas į simbolinio Didžiosios kinų sienos aplaistymo ritualą. Nenoras išlenkti taurelės su didvyriais ir pasiaiškinimas, kad dar turėsiu grįžti, buvo palydėtas legendiniu rusišku posakiu: „Tu mūsų negerbi?“ Iškart supratau, kad atsisakyti negaliu.

Su turistais iš Rusijos pažymėjęs savo apsilankymą ant didingos sienos, ėmiau leistis žemyn. Skuodžiau kaip vijurkas, sekdamas laiką, kol vėl paskendau kinų minioje, panėšėjusioje mane tarp dviejų sargybinių bokštų. Nuo tokios žmonių gausos darėsi koktu, bet keliaujant po Kiniją reikia su tuo susitaikyti.

Sulaukę vėluojančių, kurie užtruko suvenyrų parduotuvėje, tiesiu taikymu pasileidome viešbučio link. Jaučiausi dviprasmiškai: džiaugiausi tuo, ką mačiau, bet euforijos nebuvo. Kitose Kinijos vietose didžiulis žmonių skaičius atrodė natūralus, bet prie Kinų sienos toji žmonių gausa man atrodė kaip visiška beprotybė.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Minios žmonių užplūdo šventine nuotaika ir karščiu alsuojančią Palangą (41)

Tris dienas trunkanti vasaros sezono atidarymo šventė kaip ir kasmet subūrė poilsiautojus iš...

Paaiškino, kodėl stiuardesės laiko rankas už nugaros (36)

Žmogų visada traukė dangus. Galbūt dėl to stiuardesės ir pilotai kelia didesnį...

Startuoja unikalus projektas – išrinkite, kurios Lietuvos vietos nusipelnė patekti tarp geriausių (8)

Naujienų portalas DELFI skelbia unikalų projektą: „ 100 žingsnių per Lietuvą “, kurio metu...

Nidoje – naujas paplūdimys (6)

Šiais metais Nidoje galėsime drąsiai maudytis ne tik jūroje, bet ir Kuršių mariose. Tokias...

Lietuvos reklama atsiperka: turistai plūsta apžiūrėti mūsų šalies (48)

Turizmo departamentas jau fiksuoja teigiamus prioritetinėse atvykstamojo turizmo rinkose vykdytų...

Top naujienos

37 mln. per 18 min. surinkęs „Monetha“ įkūrėjas: juokuose apie „Lamborghini“ yra tiesos (28)

Godumo ir tuštybės varomi žmonės yra didžiausias kriptovaliutų rinkos vėžys, sako vienas iš...

Fantastiškas velsiečio dublis atnešė dar vieną Čempionų lygos titulą „Real“ ekipai (314)

Antro kėlinio viduryje aikštėje pasirodęs Garethas Bale'as po kelių minučių iš savo vietų...

Tragedija, parodžiusi visą Šaltojo karo baisumą: kaip sovietai numušė keleivinį lainerį (34)

Mintis, kad sovietų naikintuvai galėjo numušti lainerį „Boeing 747“, atrodo šokiruojančiai...

Puotos Daktarų irštvoje: sumušta Džordana, Valinsko šou ir šūviai vietoj fejerverkų (136)

Alkoholiu ir maistu nukrauti stalai, garsiausi Lietuvos nusikaltėliai, pusnuogės moterys, žymiausi...

Įtakingos Lietuvos didikės istorija: kodėl ją pamilę vyrai atleisdavo net išdavystę (9)

Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės istorijoje moterų reikšmė politinėje arenoje vis dar...

Tėvų išmonė beribė: tarp rečiausių vardų Vaidrius, Džema ir Ripsimėja (135)

Tuo metu, kai vieni tėvai vaikams renka vardą iš giminėje esančių ar šalies populiariausiųjų...

Visi žino Kembridžo kunigaikštienę, bet ar esate matę pirmąją Argentinos ponią? politinio pasaulio stiliaus ikona (20)

Kai į Argentinos prezidento postą buvo išrinktas Mauricio Macri , ši pergalė reiškė...

Skanusis Italijos regionas: tik čia paragausite Paskutinės vakarienės sriubos ir teisingiausių makaronų (4)

Tai nepavyko Romos imperijos legionams, užtat tai padarė italų virtuvės karvedžiai. Jie...

Scenos karalienei „Lietuvos balse“ surado pamainą: ateinu suteikti daugiau spalvų ir aistros (13)

Muzikinis TV projektas „Lietuvos balsas“ atsinaujina. Šiemet šou gerbėjai savo ekranuose...

Garsenybės tiesiog apsėstos šios dietos: kodėl neturėtumėte sekti jų pavyzdžiu? (21)

Pastaruoju metu ne viena garsenybė ėmė laikytis vadinamosios ketoninės dietos , kurios pagrindą...