aA
„Šuarų žemė“ - netikėtumų kupina istorija apie lietuvės, ekvadoriečio ir šuarų genties indėno Ju kelionę po Amazoniją. Gyvendama pas šuarus, trijulė patiria spalvingų nuotykių, sutinka keistuolių, šamanų, žvejų ir medžiotojų, susipažįsta su šuarų buitimi, mitologija, susiduria su pasaką primenančia šuarų filosofija ir neįprastu mąstymo būdu.
© K.Stalnionytės nuotr.

Amazonijos miškuose, Peru ir Ekvadoro pasienyje, gyvena šuarai - karingiausia Pietų Amerikos čiabuvių gentis. Konkistadorai, aukso ieškotojai ir misionieriai šuarus vadino galvų medžiotojais, nes šie žudydavo priešus vien tam, kad iš jų galvų pasigamintų trofėjus. Šiandien šuarų likę keliasdešimt tūkstančių, dauguma jų gyvena Ekvadore, Moronos-Santjago provincijoje.

Knyga atskleidžia šiandieninę Amazonijos genčių gyvenimo realybę, paliesdama ir problemas - miškų niokojimą, priešiškumą naftos ir kalnakasybos kompanijoms, laisvės troškimą, klasių skirtumus. Praleidę dvi savaites Šuarų žemėje, keliauninkai ją pamilsta visam gyvenimui.

Kristina Stalnionytė
Ištrauka iš knygos „Šuarų žemė“

Spektaklis

Brėkštant atbirbė valtis. Įlipusi paskutinįsyk pamojavau pro stogo tarpą išlindusiai Ymelai, pakrantėje mindžikuojantiems šunims, žolėje besikapstančioms vištoms ir mus priglaudusiai trobelei. Tolstant valčiai, Ymela stovėjo nejudėdama, žvilgsniu išlydėdama nekviestus svečius, kol išnykome ryto migloje.

Saulei pakilus, iššokę po ilgu betoniniu Jaupio tiltu, užlipom viršun. Ju kuprinė suliesėjo – dabar žingsniuodamas spintos nebepriminė. Sparčiai drožė tiltu pirmyn, per petį atsisukdamas pasižiūrėti, ar neatsiliekam.

„Šuarų žemė“ - istorija apie nuotykių kupiną kelionę po Amazoniją
© K.Stalnionytės nuotr.

Palyginti su kitais šuarų kaimeliais, Jaupis buvo didžkaimis. Už jo į 2305 metrų aukštį kilo aukščiausias Kutuku grandinės kalnas, bet kaimas plytėjo slėnyje, maždaug 600 metrų aukštyje virš jūros lygio.

Upė, susikirsdama su tiltu ir į abi puses nudulkančiu žvyrkeliu, dalijo Jaupį į keturias lygias dalis. Abiejose tilto pusėse matėsi aprūdiję, nulankstyti ir nuplėšyti kelio ženklai. Išilgai tilto tęsėsi elektros laidai, kurie, kaip ir kelias, ėjo iš miško Vakaruose, išnykdami miške Rytuose.

„Šuarų žemė“ - istorija apie nuotykių kupiną kelionę po Amazoniją
© K.Stalnionytės nuotr.

Mediniai kaimo namukai slėpėsi nuo saulės po šiferiniais stogais, kiti, surišti iš palmių lapų plokštelių, tūnojo dengti ilgais lapais arba bet kuo, kas statytojams papuolė po ranka. Prie kiekvieno namo šliejosi aptvertas gyvulių gardas – vaikų žaidimų aikštelė. Už tvorų krykštavo vaikai, šūkavo paaugliai. Tilto ir kelio suketvirčiuotame kaime gyveno keli šimtai žmonių.

Pro Jaupio pakraštyje įtaisytą autobusų stotelę kartą per dieną, lygiai vidurdienį, pravažiuodavo autobusas. Tačiau ne visada – priklausydavo nuo vairuotojo nuotaikos, galimybių, oro sąlygų ir nenugalimų kliūčių. Už penkių žingsnių nuo stotelės stovėjo medinis namas, šalia jo merdėjo suknežintas oranžinis sunkvežimis išdaužytais langais. Toks sutrintas, aprūdijęs ir purvinas, kad sunkai galėjai įžiūrėti, kokios markės.

„Šuarų žemė“ - istorija apie nuotykių kupiną kelionę po Amazoniją
© K.Stalnionytės nuotr.

Vidury daržo po metriniu iš žemės kyšančiu čiaupu turškėsi mergaitė. Purslai tyško į šalis, priversdami kikenti tris pusnuogius į sunkvežimį sulindusius berniukus. Vyriausiasis sėdėjo kabinoje ir visokiais garsais bei klyksmais įgarsino įsivaizduojamą sunkvežimio kelionę. Vairuotojas burzgė, cypė, signalizavo ir vaitojo priklausomai nuo to, ką manė darąs.

Jo pakaušis kyščiojo virš vairo, kai pasilenkdavo arčiau lango pasižiūrėti į veidrodėlį ir paraginti brolį priekaboje. Brolis nekreipė dėmesio, tik pliaukšėdamas padais lakstė po priekabą, protarpiais pažvelgdamas per bortą. Apačioje galavosi trečiasis, mažiausias, nepajėgdamas užsikarti ant padangos.

„Šuarų žemė“ - istorija apie nuotykių kupiną kelionę po Amazoniją
© K.Stalnionytės nuotr.

Mums atžingsniavus prie trobos, sujudimas nuščiuvo. Mažėlis prie sunkvežimio, pirmasis pastebėjęs įsiveržėlius, davė ženklą broliams lėkti trobon. Krūva kieme zujusių vaikų sukruto ir pasileido namo link, užblokuodama duris išsigandusiais veideliais. Šešių pusnuogių vaikų galvos, įstrigusios duryse, stebėjo, kaip sulindom į pašiūrę. Iki vidurdienio buvo likę keturios valandos.

Priešais pašiūrę stovėjo dar du pastatai, abu su kryžiais. Baltas namas su raudonu kryžium ant sienos buvo medicinos punktas, o rožinis su juodu kryžium – bažnyčia. Jaupyje kaip ir Makase gyveno keli misionieriai, kad vestų paklydusius čiabuvius į doros kelią. Šiokiadieniais bažnyčia virsdavo mokykla, į kurią rinkdavosi Jaupio ir artimiausių vienkiemių vaikai.

„Šuarų žemė“ - istorija apie nuotykių kupiną kelionę po Amazoniją
© K.Stalnionytės nuotr.

Mokykla-bažnyčia neveikė, medicinos punktas irgi skendėjo tyloje. Apmiręs Jaupis laukė Naujųjų. Automobiliai nevažinėjo. Retsykiais nuo vieno kaimo galo į kitą prabirbdavo motociklas. Gyventojai rengėsi švęsti, nors buvo tik gruodžio trisdešimtoji.

Pašiūrėje, kuri kartu atstojo ir restoranėlį, lūkuriavo raumeningas ilgaplaukis indėnas. Įėjus linktelėjo galva, tačiau nusuko akis neprataręs nė žodžio. Pro atsagstytus mėlynus marškinius švietė apvalus pilvukas, atraitytos rankovės atidengė dideles, tvirtas plaštakas. Odinės smėlio spalvos skrybėlės kraštai irgi rietėsi į viršų.

„Šuarų žemė“ - istorija apie nuotykių kupiną kelionę po Amazoniją
© K.Stalnionytės nuotr.

Vyrukui buvo maždaug penkiasdešimt. Stangrų rudą veidą vagojo kelios smulkios raukšlelės, plačią nosį dar labiau pabrėžė didelės šnervės, o skvarbios akys bylojo apie nenuspėjamą žaliūko charakterį. Surišti į uodegą vyro plaukai krito ant nugaros. Iki šiol nebuvau mačiusi nė vieno ilgaplaukio šuaro.

Nepažįstamojo veidas ir laikysena prikaustė mano žvilgsnį. Vyro akys šaudė plačiais smūgiais, persimesdamos nuo vieno daikto ant kito, raižė erdvę it peiliai ir smigdavo ten, kur nusileisdavo. Jose sykiu atsispindėjo griežtumas ir pašaipa. Žaliūkas atrodė ne iš kelmo spirtas. Įkyriai piršosi mintis, kad mėgo pasismaginti.

Spoksojau į skrybėliuotį, kol iš šalimais stovinčio namo į pašiūrę atliuoksėjo guvi penkiasdešimtmetė su ledinuku rankoje ir įsitaisė šalia. Pasisveikinusios nusukom žvilgsnį kiekviena sau. Vyrukas su žmona užsižiūrėjo į daržą, o mes trys įsispitrijom į kitapus kelio snaudžiančią mokyklą. Nuo jos pusės sklido mirtina tyla.

„Šuarų žemė“ - istorija apie nuotykių kupiną kelionę po Amazoniją
© K.Stalnionytės nuotr.

Moronos Santjago provincijoje veikė keturių rūšių mokyklos: valstybinės, misionieriškos, misionieriškos-valstybinės ir šuariškos-valstybinės. Valstybines išlaikė ir valdė valstybė, misionieriškas – misionieriai, misionieriškas-valstybines prižiūrėjo misionieriai, bet išlaikė valstybė, o šuariškas-valstybines, vadinamas dvikultūrėmis, irgi išlaikė valstybė, tačiau jas valdė patys šuarai.

Jaupio mokykla buvo misionieriška-valstybinė. Kaip ir kitose šuarų mokyklose, pamokos čia kasdien vyko gimtąja kalba per šuarų radiją, kurio programos vaikus pasiekdavo iš Šuarų Federacijos Centro Sukujoje. Mokymo programas kūrė Šuarų švietimo ir kultūros komisija. Mokytojams padedant, vaikai mokėsi ne tik skaityti, rašyti, skaičiuoti, bet ir šuarų istorijos.

Iki šiol šuarai padavimus, legendas ir žinias perduodavo tik žodžiu. Dabar Federacija stengiasi atgaivinti tautos tradicijas ir jau išspausdino daug šuariškų tekstų, pasinaudodama lotyniškomis raidėmis. Ne šuarai buvo tokie išradingi – šuarų kalbos rašybą ispanų kalbos pavyzdžiu irgi sukūrė saleziečių vienuoliai, kad galėtų mokyti atsivertėlius religijos gimtąja kalba.

„Šuarų žemė“ - istorija apie nuotykių kupiną kelionę po Amazoniją
© K.Stalnionytės nuotr.

Tačiau dar nėra vieningos šuarų rašytinės kalbos, nes žodžiai skiriasi dėl tarimo. Nei Peru, nei Ekvadoro šuarai neturi jokių šuariškai užrašytų tekstų apie papročius, kultūrą ar istoriją, išskyrus kelis antropologų surinktus mitus.

Apžiūrėjęs daržą, vyrukas vėl ėmė pjaustyti erdvę akimis. Žvilgsniu grįžom į pašiūrę. Sėdėjom ant suolo prie priešingos sienelės, protarpiais nužvelgdami kaimynus. Knietėjo užmegzti kalbą, bet nežinojau kaip. Netrukus Ju, pravėręs burną, ištirpdė ledus. Vyrukas, vardu Tivis, ir jo žmona Rebeka laukė to paties autobuso miško link.

Rebekos laikysena ir manieros priminė Tivį. Abiejų žvilgsniai buvo greiti, skvarbūs ir supratingi, o kūnai – it iš to paties medžio ištašyti. Tas medis, be abejonės, buvo kiečiausias šiose vietovėse. Nuo porelės nesklido nei šiluma, nei šaltis, tarsi jų jausmai būtų užkonservuoti. Jų kūnai irgi atrodė it užkonservuoti. Prasiskverbti pro paviršių ir perskaityti, kas dėjosi šių žmonių mintyse, galėjo nebent dievas ar šėtonas.

Kažkodėl džiaugiausi, kad mums pakeliui. Vyrukas nerodė noro bendrauti, bet nenustygau vietoj.

- Ar greitai atvyks autobusas? – paklausiau lyg nežinodama.

- Vidurdienį, – abejingai nutęsė Tivis ir nusuko žvilgsnį.

Iki vidurdienio dar buvo likusios trys valandos. Tiviui ir Rebekai tai nerūpėjo. Kalba nesimezgė.

- Važiuojat prie Moronos sutikti Naujųjų? – Pamėginau darsyk.

- Mes jau atšventėm vakar, – atrėžė Tivis.

„Šuarų žemė“ - istorija apie nuotykių kupiną kelionę po Amazoniją
© K.Stalnionytės nuotr.

Keista, pamaniau, švęsti Naujuosius gruodžio 29 dieną. Tačiau paaiškėjo, kad miškų gyventojams nei šilta, nei šalta – diena šen ar diena ten, svarbu proga pašvęsti. Kuo didesnė šventė, tuo ji švenčiama ilgiau, o Naujieji – visą savaitę. Kada patogiau, tada jiems ir Naujieji. Naujųjų metų naktį – baliaus kulminacija, tačiau anksti pradėję, ne visi jos sulaukia. Tivis ir Rebeka buvo atvykę užvakar ir porą dienų jau atšventę pas Tivio sūnų. Atvykęs autobusas turėjo parvežti juos namo.

Laikas slinko lėtai, nebuvo, ką veikti.

- Užvakar pagavau anakondą, – pasigyrė Tivis. – Parodysiu spektaklį, jei duosi dvidešimt dolerių.

Dvidešimt dolerių buvo daugoka už tai, kad pasižiūrėtume į gyvatę, todėl vietinių papročiu palinkčiojau, nusišypsojau ir nusukau žvilgsnį. Tačiau pasiūlymas sudomino, juolab kad buvo galima linksmiau praleisti laiką nei spoksant į bažnyčią, medicinos punktą ir tuščią kelią.

- Didelė? – pasidomėjo Ju.

- Ne, dar vaikas. Gal du metrai bus.

- O kur tu ją laikai? – įsikišo Manuelis.

- Pas sūnų palikau. Dvidešimt dolerių ir parodau. Užvakar pagavau.

- Kur radai?

Šliaužė naktį per kelią, mums atvažiuojant čia. Vairuotojas, nespėjęs sustabdyti autobuso, pervažiavo ją priekiniais ratais. Maniau, sutraiškė, bet nieko panašaus. Truputį apkvaito nuo smūgio, tad spėjau pasiimti. Atsivežiau ir užkaliau dėžėje. Dvidešimt dolerių ir parodau.

Dar pusvalandis, ir kaina nusileido iki dešimties. Nusekėm paskui Tivį tiltu į kitą upės pusę. Vaikai, išgirdę, kad einam pažiūrėti gyvatės, paleido žinią visam kaimui. Iš kiemų lindo galvos, žmonės mums praėjus šokdavo į kelią ir sekė iš paskos. Nespėjom pasiekti tilto galo, o įkandin jau vilkosi šleifas smalsuolių.

Už tilto nusileidome šlaitu žemyn, kur lomoje vienas šalia kito stovėjo du namukai. Priešais juos plytėjo kiemas, už jo tyvuliavo juoda kūdra. Tarp kūdros ir kelio žaliavo daržas, kuris toliau susiliejo su mišku. Būreliai paauglių, mamų su vaikais, ir visi, kas tik pasitaikė pakeliui, sugužėjo į kiemą paskui Tivį.

Tivio sūnus Kasentas, maždaug trisdešimties metų vyras, sėdėjo ant slenksčio, gurkšnodamas čičią. Ju akys sužibėjo. Nieko nelaukęs, įsitaisė ten pat ir po kelių minučių jau glostė pilvą, kita ranka laikydamas moliūgą.

Prie slenksčio gulėjo užkalta medinė dėžė, šalia snaudė šunėkas. Publika apstojo kiemą ratu. Kas pritūpė ant slenksčio, kas ant akmenų, kas ant žemės, kiti ramstėsi prie sienų ar stiebėsi už nugarų. Visų žvilgsniai buvo įsmeigti į dėžę, kuri tebuvo šiek tiek didesnė už naudojamą buteliams sukrauti.

Kasentas atnešė dar vieną moliūgą čičios, ir spektaklis prasidėjo.

„Šuarų žemė“ - istorija apie nuotykių kupiną kelionę po Amazoniją
© K.Stalnionytės nuotr.

Tivis it reindžeris priėjęs prie dėžės vienu plaktuko smūgiu nudaužė lentelę prilaikiusią vinį. Prie dėžės snaudusio šunėko akimirksniu neliko nė kvapo. Tivis, čiupęs gyvatę už gerklės, ištempė į šviesą ir kita ranka mikliai pagavęs už uodegos, užsimetė ant kaklo. Šliužo gerklė išsižiojo 180 laipsnių kampu, iššiepdama tris iltis – vieną ilgą viršuje ir dvi trumpesnes apačioje.

Minia sulaikė kvėpavimą, o šunėkas, pindamasis po kojomis, džiaugėsi išnešęs sveiką kailį.

Gyvūnas raitėsi ir žiopčiojo. Kelios mergaitės aikčiodamos spoksojo į jį iš gretimo namo balkono persisvėrusios per turėklus. Tai buvo didžiausios pasaulyje gyvatės vaikas, kuris užaugęs galės didžiuotis rekordiniu ilgiu, svoriu ir jėga. Jo mama galėjo būti dešimties ir daugiau metrų.

Dešiniosios Tivo rankos pirštai spaudė gyvio gerklę, kairiosios pirštai laikė uodegą, kad gyvatė, nors ir labai supykusi, negalėtų nei įkąsti, nei pasprukti. Tivio raumenys įsitempė, gyslos išsišovė – gyvačiukas buvo ne iš kelmo spirtas. Jo raumenų stiprumas veik prilygo Tivio rankų jėgai. Apsivyniojęs Tivio riešus, mėgino juos sutraiškyti.

„Šuarų žemė“ - istorija apie nuotykių kupiną kelionę po Amazoniją
© K.Stalnionytės nuotr.

Staiga Tiviui iš delno pasiliejo kraujas. Nustėrau. Publikos akys išsipūtė, pasigirdo liežuvio caksėjimai ir viena kita aimana.

- Šūdas, kad tave kur! – nusikeikė Tivis ir pamėgino nusivynioti gyvatę, bet ši nepasidavė.

- Nieko, – nuramino sūnus, pastebėjęs, kad išsigandau, – gyvatė šamano neims.

„Šuarų žemė“ - istorija apie nuotykių kupiną kelionę po Amazoniją
© K.Stalnionytės nuotr.

Gyvačiukas, apsivyniojęs Tivio ranką, nė nemanė paleisti. Kurį laiką atrodė, kad gyvūnas stipresnis už Tivį, niekaip nepajėgiantį juo nusikratyti. Pagaliau nusinarpliojęs kilpas it virvę, Tivis įkišo gyvatę į dėžę. Viniui įsmigus į dangtį, publika atsikvėpė, o Tivis susirūpino žaizda. Iš delno besisunkiantis kraujas lašėjo žemyn, akimirksniu susigerdamas į kiemo dulkes. Šuo pasišiaušęs ir urgzdamas stovėjo už kelių metrų.

„Šuarų žemė“ - istorija apie nuotykių kupiną kelionę po Amazoniją
© K.Stalnionytės nuotr.

- Ir vėl ta žaizda, kad ją kur velnias paimtų! – murmėjo Tivis, bet nė kiek nesikarščiavo.

Publika ėmė kleketuoti – kiekvienas reiškė nuomonę artimiausiam kaimynui.

- Gyvatė vakar mane paženklino, – nuramino Tivis. – Žioplas buvau, per daug išgėriau. Daugiau girtas gyvatės į rankas neimsiu.

Gyvatė buvo gerokai grybštelėjusi Tivio delną. Turėdama daugiau dantų, būtų galėjusi iškąsti gabalą mėsos tarp smiliaus ir nykščio. Tarp pirštų iš abiejų pusių matėsi gilios dantų žymės. Tivio žmona su stiklainiu džiovintų žolių jau tupėjo šalia, valydama kraują.

„Šuarų žemė“ - istorija apie nuotykių kupiną kelionę po Amazoniją
© K.Stalnionytės nuotr.

- Niekis, kraujas sunkiasi dėl spaudimo, – tikino Rebeka. – Tuoj nustos.

- Vakar buvo blogiau. Aštrius dantis turi vaikutis! Tik neapsižiūrėk ir suleis, kad jį kur! – keikėsi Tivis.

Kita Tivio ranka laikė stiklinę su rudame skystyje plaukiojančiais tirštimais. Žvilgtelėjau iš arčiau – joje mirko tabako lapai. Tivis trūktelėjo skysčio, nurijo ir paprašė žmonos, kad įpiltų į delną. Pirštu užsispaudęs vieną nosies skylę, per kitą įsiurbė vidun visą delno turinį ir nurijo. Klaikus vaizdas nupurtė. Spėliojau, ar čia spektaklio su anakonda tęsinys, ar jau prasidėjo kitas.

Tivis dėl kraujuojančios žaizdos nė kiek nesikrimto, bet Manuelis atrodė sukrėstas. Jis kraujo nemėgo.

- Ką vakar darei, kai tau įgėlė? – pasidomėjo. – Tu juk nenumirei. Ir žaizda neištino.

- Anakondos įkandimas nepavojingas, ji gali tik pasmaugti, – paaiškino Tivis.

- Arba sutraiškyti, – patikslino Kasentas. – Bet tėčiui nusispjaut į gyvates. Moronos šamano velnias neims. Greičiau jis jam padus pakasys!

Tivis žybčiojo akimis. Iš tikrųjų buvo panašus į tokį, kuris galėjo pakasyti velniui padus. Kol Rebeka tvarkė Tivio ranką, šis griaudėjo virš Jaupio perkūnišku balsu, protarpiais blykstelėdamas baltais dantimis ir nusikvatodamas. Jo judesiai buvo tvirti ir kieti.

Atrodė, kad šio žmogaus kūną valdo kažkoks varikliukas. Tivis šypsojosi, draugiškai tapšnojo bičiuliams per pečius, bet atidžiau į jį pasižiūrėjus, nukrėsdavo šiurpas. Jo užtikrintumas baugino. O gal baugino praraja, skyrusi jo ir mano pasaulius.

Kita vertus, atrodė, kad įsikibus į to žmogaus skverną galima nueiti iki žemės krašto arba dar toliau. Tivio pasaulis buvo sudarytas iš kažkokios kitokios medžiagos – net oras jame buvo tirštas ir kietas, it Tivis būtų įdėtas į skaidrios želė kaladėlę.

„Šuarų žemė“ - istorija apie nuotykių kupiną kelionę po Amazoniją
© K.Stalnionytės nuotr.
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Žinodami tai, neapsigausite: pasakė, kiek dienų iki skrydžio galite sumedžioti pigiausius lėktuvo bilietus (15)

Kažkada keliauti po pasaulį buvo prabanga, o šiandien lėktuvo bilietas gali nesiekti ir 20 eurų....

Kurortai, kuriuose pasivysite vasarą, bet nereikės stumdytis su atostogaujančiųjų minia (47)

Pričiupti sprunkančią vasarą bandome skirtingais būdais. Vieni įsigyja vitamino D atsargų ir...

Turizmo industrijos užkulisiai: kalbama, kad greitai kelionei parduoti visai nebereikės žmogiškos rankos (4)

Praėjusią savaitę Vilniuje vyko šeštasis Lietuvos turizmo forumas, kurio tema –...

Naujametinės kelionės: tobulos šalys sutikti 2020-uosius (6)

Nors kalendoriuje dar vasarą, planuoti žiemos keliones – pats laikas. Bent jau tiems, kurie...

Kelionių ekspertė įvardijo karščiausias atostogų kryptis ir kada pirkti kelionę, norint sutaupyti daugiausiai (20)

Šiais metais lietuviai buvo apdovanoti puikiais vasaros orais, tačiau, artėjant rudeniui, nemažai...

Top naujienos

Vienoje didžiausių šalies ligoninių – milžiniškos problemos dėl maisto: viskas prasidėjo nuo tarakonų (26)

Vienoje didžiausių šalies ligoninių, Santaros klinikose, užsitęsė problemos dėl pacientų...

„Kommersant“: pasirašytas „radikalus“ Rusijos ir Baltarusijos planas papildyta 14.38 (247)

Rugsėjo 6 d. Rusijos ministras pirmininkas Dmitrijus Medvedevas ir Baltarusijos ministras...

Gyvai / DELFI Dienoje – Žemaitaitis: kodėl bendrapartiečiai įkūrė kitą frakciją ir kas būtų, jeigu prie partijos vairo grįžtų Paksas? vyksta apklausa (4)

DELFI Dienoje – Žemaitaitis: kodėl bendrapartiečiai įkūrė kitą frakciją ir kas laukia...

Turistai iš viso pasaulio stebisi keistu viešbučiu netoli Vilniaus, tačiau patys lietuviai jo dar nežino (68)

Kaimynų kaime, Širvintų rajone, tarsi viduryje nieko – tarp pievų ir miškų, ant ežero kranto,...

Po DELFI straipsnio KAM tiria žvalgybininko elgesį ir gaisro Lentvaryje aplinkybes (15)

Krašto apsaugos ministerija ( KAM ) tiria žvalgybininko elgesį ir gaisro Trakų rajone,...

Magistralėje Vilnius-Kaunas-Klaipėda atsiras nauji ženklai: tokius jau matė panevėžiečiai (6)

Siekiant pagerinti eismo saugą , magistralėje A1 Vilnius–Kaunas–Klaipėda planuojama įrengti...

Vijūnėlės dvaras – jau be stogo (115)

Pirmadienį Druskininkuose pradėtas ardyti Vijūnėlės dvaru vadinamo pastato stogas.

Atvira Demi Moore išpažintis knygoje šokiruoja: buvo išžaginta, prarado Ashtono Kutcherio kūdikį, o vėliau kentė jo neištikimybę (1)

Jau rugsėjį aktorės Demi Moore memuarai „Inside Out“ pradžiugins žvaigždės gerbėjus....

Pajudėjo ledai dėl naujo „Akropolio“ statybų prie Vingio parko (188)

Panašu, kad po beveik dešimtmečio nežinios netrukus gali pajudėti naujo „Akropolio“ prie...

Trumpos rinktinės narių atostogos baigiasi: „Žalgiris“ į darbus kibs visa jėga (1)

Praėjusios savaitės viduryje iš pasaulio krepšinio čempionato sugrįžę Kauno „Žalgiriui“...