Koks Stambulas šiandien? Ilgos ir klaidžios senamiesčio gatvelės, dieną naktį netylantis šurmulys, pro šalį šmėsčiojantys veidai, smalsūs žvilgsniai ir susimaišę kalbos. Mėlynos, žalios, juodos akys. Metisai, mulatai, baltieji ir juodieji. Visi, įšokę į bendrą masę, skuba kas sau.
Šiame kosmopolitiniame mieste atvykėlį pasitinka tirštos automobilių spūstys, tranki muzika iš naktinių klubų, stebina gatvėje besimeldžiantys tikintieji ir vyrai, vaikštinėjantys draugiškai susikibę už rankų. Šiuolaikinio Stambulo kraujas smarkiausiai kunkuliuoja Beyoglu rajone, kurio judriausia gatvė Istiklal atsišakoja nuo Taksimo aikštės. Tai pėsčiųjų zona su restoranais, kavinėmis, parduotuvėmis, džiazo ir roko klubais.
Kur atvykėlis beeitų, Stambule jį nuotaikingai sveikina spalvoti prieskonių, arbatų ir kitokių mišinių kalnai, o pinigus iš kišenės vilioja į piramides sudėlioti skanėstai. Pastarieji ypač meistriškai suvynioti, susukti, išdailinti, sukrauti į krūveles vienas ant kito ar išrikiuoti eilėmis, parduotuvėlėse sukabinėti virš galvos it palėpėje padžiautos dešros.
Nosį kutena kebabų kvapai, o tarp jų įsimaišę kvepalų aromatai kelia iki debesų. Nelygu į kurį skersgatvį pasuksi - miesto gatvelėmis sklando ir rytietiška, ir vakarietiška dvasia.
Pažvelgus iš aukštesnės vietos, Stambulas primena pasakų miestą. Matyti, kaip saulėje spindi mečečių kupolai ir vienas už kito kyla minaretai. Viena, dvi, trys, penkiolika mečečių... Stambuliečiai sako, kad šiame mieste jų yra per tris tūkstančius. Tarp minaretų žydi parkai, stūkso didingi rūmai, stiebiasi gyvenamieji namai.
Stambulo grožybės verčia akis lakstyti nuo vienos prie kitos, kol galų gale paleidžia pasiilsėti ten, kur baigiasi sausuma ir prasideda vanduo. Pakrantėse ant bangų supasi jachtos, laivai, laiveliai ir išdidūs kruizai.
Europietiškąją Stambulo dalį Auksinio Rago įlanka dalija į Senamiestį ir Naujamiestį. Visas tris dalis – abi europietiškąsias ir azijietiškąją - jungia tiltai. Azijoje esanti dalis taip ir vadinama – Azija. Smagu pasivaikščioti Auksinio Rago įlankos krantine bei dviaukščiu Galatos tiltu pereiti į kitą pusę.
Apatiniame tilto aukšte įsikūrę parduotuvėlės, restoranai, kirpyklos, o viršutiniuoju į abi puses zuja automobiliai ir minios žmonių. Stambulo neįmanoma įsivaizduoti be žvejų, nuo tilto sumerkusių meškeres į vėsius įlankos vandenis. Susispietę vos per metrą vienas nuo kito, jie mikliai traukia žuvį po žuvies, o kol plūdė sujudės, gurkšnoja arbatą, šnekučiuojasi, papsi dūmelį ir mėgaujasi saule. Galima tik stebėtis, kad jų meškerių valai nesusipainioja.
Turistai čia pat krante gali įsigyti meškerę ir patys išbandyti laimę. Tačiau nebūtina - krantinėje šurmuliuojančiame žuvų turguje apstu jau pagautų jūros gėrybių, tik pirk ir neškis. Riksmai ir klegesys turguje susilieja su nuo įlankos dvelkiančia vėsa.
Senajame Stambule ne taip triukšminga, tačiau kultūros paminklų ir muziejų yra daugiau nei bet kurioje kitoje miesto dalyje. Senojo Stambulo dangų remia ir viena žymiausių Bizantijos laikotarpio architektūros vertybių - Šv. Sofijos soboras. Jo erdvus, spalvingomis freskomis ištapytas vidus maldininkams primindavo Dangų. Soboras tuo tikslu ir buvo suprojektuotas.
Tačiau Bizantijos imperatoriui Justinianui pastato didybės nepakako - VI a. jis įsakė perstatyti jį į dabartinę baziliką, tais laikais tapusią didžiausia bažnyčia krikščioniškajame pasaulyje. Laikas bėgo, valdovai keitėsi, tad nenuostabu, kad prieš penkis amžius (1453 m.) sultonas Mehmetas Fatihas pertvarkė baziliką į mečetę. Dabar šiame didingame pastate veikia muziejus. Įėjus vidun, nuo freskų gausybės ir švieselių jūros užgniaužia kvapą. Spalvoto marmuro interjeras, freskos ir mozaikos sukurtos VIII-XIV a., o kai kurios lubų mozaikos išlikę dar iš VI a.
Priešais Šv. Sofijos soborą XVII a. pr. išdygo ir viena gražiausių Stambulo mečečių romantišku pavadinimu - Žydroji. Mečetė nuo grindų iki lubų išmarginta smulkiais, žydrais raštais, todėl ir jos pavadinimas tiesiogiai siejamas Iznike gamintomis dekoratyvinėmis plytelėmis. Mečetės įkūrėjo, sultono Ahmeto I įsakymu, Žydroji mečetė turėjo būti didesnė ir įspūdingesnė už šalia stovėjusią Šv. Sofijos mečetę.
Karališkasis architektas Mehmetas Aga taip nepriekaištingai įvykdė įsakymą, kad užbaigto pastato didingumas tuomet sukėlė pasipiktinimą. Mat Žydroji mečetė su šešiais minaretais varžėsi su Mekos architektūra. Raidės ant mečetės sienų ir kolonų ištapytos auksu, margas sienas apšviečia 250 langų. Sklido gandai, kad ją sumūrijo tie patys mūrininkai, kurie padėjo statyti Tadž Mahalį.
Į marmuru išklotą Mėlynosios mečetės kiemą veda 8 vartai. Ateinantieji melstis apsiplauna kiemo viduryje įrengtame fontanėlyje, skirtame ritualinėms apeigoms, pasiima iš spintelės kilimėlį ir tyliai dingsta už mečetės durų. Išeidami maldinikai vėl padeda kilimėlį į vietą. Mauzoliejuje prie Žydrosios mečetės palaidoti trys sultonai – Ahmetas I, Osmanas II ir Muratas IV. Sofijos Soboro mauzoliejuose irgi ilsisi sultonai - Mustafa I, Ibrahimas, Muradas III, Selimas II ir Mehmetas III.
Be mečečių ir soborų Stambulą puošia didingi rūmai ir buvusių sultonų rezidencijos. Seralio kyšulyje baltuojančiuose Topkapio rūmuose sultonai gyveno nuo XV a. iki XVIII a. Paskutiniųjų sultonų ir pirmojo prezidento rezidencija tapo Dolmabačės rūmai. Šiuos rūmus galima aplankyti su organizuota ekskursija.
Lauktuvių artimiesiems ir įvairiausių gėrybių smagiausia įsigyti didžiausiame Stambulo turguje Grand Bazar, kuris primena miniatiūrinį miestelį su puse šimto gatvių ir netoli penkių tūkstančių krautuvėlių ir dirbtuvių. Galima parvežti ir meistriškų keraminių dirbinių.
Šalia Šv. Išganytojo bažnyčios Choroje veikia Choros keramikos dirbtuvė Firca, visame Stambule garsėjanti porceliano, fajanso ir molio dirbiniais, pagamintais pagal anksčiau Turkijoje klestėjusių kultūrų technologijas ir išmargintų tradiciniais, tūkstantmečių istoriją menančiais raštais. Čia galima įsigyti net Mėlynosios mečetės keraminių plytelių mozaikų kopijų.
Kristinos Stalnionytės nuotraukos
