aA
„Žmogus pasensta tada, kai nustoja stebėtis“, – mano neuronų sistemoje vis sukasi ir sukasi ši kažkokio šiuolaikinio apaštalo citata. Ta proga pirmosios mano viešnagės Saigone dienomis beveik ištiko isterija. Ne ta Isterija, kuri ištinka vargšes Vietnamo moteris, dirbančias Iliuminatų mega gamyklose-miestuose, kur dešimtys tūkstančių jų, pavergtos pasaulinio kapitalizmo, pluša nuo ryto iki sutemų. Pluša, nesutikdamos nei vieno vyro ištisas savaites ar net mėnesius ir to pasekoje susiduria su rimtais psichiniais sutrikimais. Ne, ne tokia.
Slapti siaurų Saigono skersgatvių malonumai
© Shutterstock nuotr.

Nejuokais sunerimau, pajutęs, kad nematyti prieš mane nusidriekę toliai ir nauja vieta - Saigonas - manęs visai nestebina. Ir visai ne senatvės išsigandau. Išsigandau, kad nesibaigiančiame sraute būsiu pradanginęs savo ir taip liauną pastabumą. O be jo, kaip ir be fantazijos, negimsta istorijos. Paskui staiga nurimau: praregėjimui kartais tiesiog reikia laiko.

„Vis tik Saigone nėra paukščių“, – mintyse sau pakartoju, kažką gurkšnodamas backpackerių rojumi vadinamo Pirmojo Saigono rajono gatvės kavinėje. Pastebėjau tai jau anksčiau. Iš karto po saulėlydžio, kai, sėdėdamas miesto parke, spoksojau į eilinę mėnulio superpilnatį, į mane beveik atsitrenkė šikšnosparnis. „Saigone nėra paukščių“, – tarsi nušvitau tą akimirką. Lažinuosi, tokį tvankų Pietryčių Azijos vakarą esu vienintelis šiame balagane susirūpinęs tokiu klausimu. O ir Pirmasis Saigono rajonas neskirtas ornitologijos, o juoba egzistencinių klausimų nagrinėjimui. Jis skirtas švęsti gyvenimui.

Slapti siaurų Saigono skersgatvių malonumai
© Shutterstock nuotr.

Tai – tipiškas, tipiško Azijos megapolio, nedidelio biudžeto turistų rajonas. Jam būdingi visi tokiai teritorijai priklausantys atributai: nesibaigiančios kavinės, užkandinės ir visokiausi barai, besigiriantys „akcijiniu“ alumi ir nesibaigiančia „laimės valanda“, gatvės maistas – kokio tik norite ir kokio norėti jums neužtektų drąsos, suvenyrų parduotuvės kartu su visais vietnamietiškais blizgučiais nebrangiai prekiaujančios „Breitling“ ir „Rolex“ laikrodžiais, kelionių agentūros, siūlančios turus tik triguba kaina (rimtosios juos pardavinėja penkiagubai brangiau), visi įsivaizduojami ir už kliento fantazijos ribų esantys nuotykiai, įvairiausi hosteliai ir kišenės dydžio pigūs viešbutukai, naktiniai klubai ir panašios įstaigos, išnyrančios pigios ir triukšmingos muzikos fone ir teikiančios paslaugas kone visą parą.

Siauresniuose ir gerokai šykščiau apšviestuose rajono skersgatviuose bet kokia kaina įtikti siekianti turizmo sfera persipina su čia pat plaukiančia vietinių buitimi: ant žemės žaidžiančiais pusnuogiais vaikais, beveik čia pat miegančiais tokiais pat suaugusiaisiais, išbadėjusiaisiais, gatvėje kelių rakandų pagalba ruošiančiais savo skurdų maisto davinį, prekeiviais, smulkiu urmu parduodančiais savo prekes aplink esančioms turistų aptarnavimo įstaigoms. Užklydus į šią prietemą, viliokės mergaitės iš ankščiau minėtų įstaigų jau ne tik siūlo, bet tiesiog griebia už rankos žioplinėjantį baltąjį ir tempte tempia į dar siauresnius ir tamsesnius skersgatvius pagaliau atrasti tų svaiginančių azijietiško masažo malonumų. Už kelių žingsnių nuo jų du studentiško amžiaus veikėjai tupinėdami pažeme plačiai nusišypso jau beveik paralyžiuotam įspūdžių pirmos dienos atvykėliui ir pasiūlo marihuanos. Bent jau taip patys sako.

Slapti siaurų Saigono skersgatvių malonumai
© Shutterstock nuotr.

Atrodo, kad čia bet kokia žmogaus veikla vyksta nenutrūkstamai: net kampinis statybininkų šlifuoklis netyla jau paskutines keliolika valandų. Krūva smarkuolių įrenginėja šalia kavinės esantį keliasdešimties metrų plotą, vargdami nuo ankstyvo ryto iki pat nakties. Sprendžiant pagal didžiulį įmontuotą gartraukį, jau rytoj čia bus dar viena maitinimo įstaiga, nors dienos pradžioje nesimatė anei langų, anei tinko ant sienos.

Šiam kasdienybės spektakliui nereikalinga scena. Jis vyksta nenutrūkstamo eismo Saigono gatvėmis fone. Kaip ir priklauso mega miestui, žmonės čia dažniau važiuoja, nei vaikšto. Tačiau po miestą jie juda ne viešuoju transportu kaip Europoje, taksi kaip Manhetene, o motoroleriais. Nespėliosiu tikslios to priežasties. Gal dėl importuojamų automobilių brangumo, o gal dėl to, kad dauguma šalies gyventojų, rodos, gimsta, net drįstu teigti, yra pradedami ant tų motorolerių. Jų pilnas miestas. Pilna visa šalis.

Saigonas – tai upės motorolerių. Jų čia kone keliomis dešimtimis kartų daugiau viso kito transporto priemonių kartu sudėjus. Turbūt jie tik ir gelbėja didmiestį nuo nesibaigiančių transporto kamščių. Motoroleriais čia rieda visi: po vieną ir poromis, kartais net trise. Kartais du iš tų trijų - gyvos kiaulės, prieš tai sprauste įspraustos į niekur kitur man dar nematytus cilindro formos bambukinius narvus ir pririštos prie vairuotojui už nugaros esančios galinės motorolerio sėdynės.

Senukai čia rieda lėtai, smulkūs verslininkai kalbėdami telefonu, jaunimas rieda pasipuošęs save ir savo transporto priemones madingais aksesuarais, statybininką dažnai atpažinsi iš užmaukšlinto statybų darbams skirto šalmo, administratorę – iš aukštakulnių, kariškį – iš dėvimos uniformos. Vairuojant motorolerį, viskas dera.

Slapti siaurų Saigono skersgatvių malonumai
© Shutterstock nuotr.

Žiūrėk, vienas važiuoja ant šonų pasikabinęs dvi didžiules visureigio padangas, kitas neįsivaizduojamu būdu sau už nugaros įtaisė statybinį vėžimėlį smėliui vežtis, kažkam ant galinės sėdynės telpa kone lauko virtuvėlė su krepšiais, pilnais virtų kiaušinių, kvepiančių žolelių ryšulių, džiovintos žuvies ir prieskonių.

Gyvenimas Vietname skrieja ant dviejų ratų. Jau pirmą viešnagės vakarą ant jų skrieju ir aš. Įsitaisęs keleivio vietoje galinėje sėdynėje nardau tarp lėtesnių kolegų, o dar greitesni tuo pačiu lenkia ir mane. Ką tik pabudau iš trumpo pietų miego, todėl man atrodo, kad randamės kažkokio neįsivaizduojamo dviráčio motorizuoto transporto chaoso viduryje. Visą laiką su kitais eismo dalyviais, rodos, prasilenkiame vos milimetro atstumu. Net važiuojant vienpusio eismo gatve, priešinga numatyta judėjimui kryptimi, į mus dažnai lėkte lekia nežinia iš kokio tamsaus skersgatvio išlindęs vienas ar kitas motoroleris. Tačiau kiekvieną kartą visi akimirkai pristabdo arba pasuka tinkamiausiu metu ir ne tik išvengia susidūrimų, bet ir niekam nesukelia rūpesčių.

Viskas panašėja į niekur kitur nematytą egzotišką šokį arba kokį paslaptingą gamtos reiškinį, kuris, Aukščiausiajam viską tinkamai sutvarkius, atliekamas saugiai ir savotiškai tvarkingai. Jei čia šis žodis iš viso turi kokią nors prasmę. Tačiau net ir Vietname vairavimas turi tris esmines taisykles. Pirmoji: turi būti pasirengęs bet kada praleisti šalutiniu keliu ar net ir prieš eismą važiuojančią transporto priemonę. Antroji: priekyje tavęs važiuojantis turi teisę atlikti bet kokį manevrą, o tavo atsakomybė – išvengti susidūrimo. Trečioji ir pagrindinė taisyklė: griežtai draudžiama atlikti staigius manevrus!

Slapti siaurų Saigono skersgatvių malonumai
© Shutterstock nuotr.

Pėstiesiems galioja beveik tos pačios taisyklės. Bet kokioje vietoje, degant bet kokiam šviesoforo ženklui, kertant gatvę svarbu tai daryti užtikrintai ir tuo pačiu lėtai. Taip ir elgiuosi, grįžęs į pėsčiųjų gretas: prieš kirsdamas eilinę judrią gatvę, beveik paneriu į transą ir tikėdamas savo nemirtingumu, dedu koją ant važiuojamosios gatvės dalies. Paskui kitą ir tuo pačiu vienodu ritmu pereinu gatvę. Nekeičiu ėjimo ritmo net už dviejų žingsnių matydamas šaligatvį ir į mane lekiančias tris dešimtis motorolerių. Ir, nors tenka veikti prieš visus gyvenime išsiugdytus instinktus, kertu gatvę stebuklingai sklandžiai: kam reikia, tas mane apvažiuoja, kam reikia, tas pristabdo.

Po tokių įspūdžių dera kur nors prisėsti ir pagurkšnoti, kad ir pačioje pigiausioje Pirmojo Saigono rajono knaipėje, lėtai minkant jau gerokai padėvėto kompiuterio klavišus. Mano kampinis regėjimas, sudirgintas netikėtos, oro balionų degiklius primenančios ugnies, nesąmoningai sureaguoja ir priverčia akimirkai pakelti akis nuo monitoriaus: priešais kavinę tiesiog viduryje gatvės vidutinio amžiaus moteris spjaudosi ugnimi tarsi koks kinų drakonas. Žinoma, po pasirodymo ji iš prie kaimyninių staliukų sėdinčių stebėtojų reikalauja atlygio. Manęs nejudina - aš vienintelis, kiek akis užmato, susikaupusiu veidu vis kažką įnirtingai spausdinu elektroninės skaičiavimo mašinos klaviatūra.

Slapti siaurų Saigono skersgatvių malonumai
© Shutterstock nuotr.

Spausdinu, kaip ir pusė vietinių bei dauguma turistų nevadinu šio miesto tikruoju Hošimino vardu. Paprasčiausiai todėl, kad pastarąjį ištarti daug sudėtingiau. O juk patogumas jau tapo oficialia nauja pasaulio religija. Todėl ir čia, Pirmajame rajone, viskas subalansuota svečio, ieškančio triukšmingo Azijos gyvenimo ir malonumų, patogumui.

Hot Air Lines
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Orijus Gasanovas pataria planuojantiems vasaros atostogas: dabar – paskutinės minutės kelionių laikas (8)

Artėjant vasarai daugelis svarsto, kaip planuoti 2021-ųjų atostogas ir kokios jos apskritai bus....

Parodė, kaip Turkijoje poilsiauja turtingiausi lietuviai: tai tikras atostogų rojus, kuriame pildomi visi norai (92)

Turkija , tai toli gražu ne tik taupių, ekonominės klasės turistų rojus. Šią šalį mėgsta ir...

Po metų pertraukos sugrįžta legendinės, aukso amžių menančios kelionės, kuriose uždrausti džinsai (11)

Pasaulinė pandemija metams sustabdė ir istorinį Rytų ekspresą. Aišku, metai pertraukos – tik...

Lietuvių atostogų planuose – daugiau saugumo priemonių ir laiko su šeima

Net du trečdaliai atostogas planuojančių lietuvių šiemet ketina keliauti svetur, dauguma tam...

Sugalvojo originalų būdą įamžinti gražiausias Lietuvos vietoves: šis namų akcentas abejingų nepalieka (19)

Norite, jog į namus atėję draugai kalbėtųsi apie keliones, Lietuvos grožį ir pamirštų...

Top naujienos

Epidemiologė po Šeimos gynimo maršo: grėsmė išplisti virusui – milžiniška (215)

Epidemiologai nesiima vertinti savaitgalį vykusio „Šeimų gynimo maršo“, tačiau pasak jų,...

Seime – idėja dėl prabangos mokesčio: paskaičiavo, kiek brangių automobilių prisipirko įmonės (80)

Nepaisant karantino ir pandemijos, pernai įmonės Lietuvoje prabangiems automobiliams išleido 67...

Kalėjimų departamento Imuniteto tarnybos vadovė traukiasi, nors tyrimai dar nebaigti (6)

Prieš dvi savaites nuo pareigų laikinai nušalinta Kalėjimų departamento Imuniteto tarnybos...

Net 27 Europos šalyse COVID-19 atvejai krenta, nesiseka tik Lietuvai ir Danijai: kokia vasara laukia (286)

Europos ligų prevencijos ir kontrolės centro (ECDC) duomenimis, 17–18 savaitėmis, palyginti su...

1,5 milijono žmonių Galimybių pasu galės naudotis iškart: kokios papildomos paslaugos laukia (321)

Ekonomikos ir inovacijų minsiterija skaičiuoja, kad nuo pirmadienio startuosiančiu Galimybių pasu...

Analitikai: Rusija demaskuota, prie pabaigos artėja ištisa era (296)

6-ajame praeito amžiaus dešimtmetyje pačiame Rusijos sostinės centre pastatyta milžiniška ir...

The Economist | D+

Paviešino protu sunkiai suvokiamą COVID-19 statistiką: tai parodo tikrąją pandemijos kainą

Praėjusią savaitę „The Economist“ paskelbė apytikrius duomenis, kiek, jų skaičiavimu,...

Renginių organizatoriai reikalauja Vyriausybę pasiaiškinti: kuo „Didysis šeimų gynimo maršas“ skiriasi nuo kitų renginių? (76)

Panevėžio „Cido“ arena ir renginių organizatorius „Seven Live“ antradienį išsiuntė...

Transliacija / ARTimai. Režisierius Tomas Smulkis ragina nebijoti kalbėtis ir nepatogiomis temomis

Kino teatrus netrukus pasieks debiutinis ilgametražis režisieriaus Tomo Smulkio filmas „Žmonės,...

Japonija namuose: lengvas naminio vištienos rameno receptas

Nors apribojo didžiąją dalį įprasto gyvenimo, karantinas visgi išlaisvino lietuvių kulinarinę...