Nesiimsiu spręsti, koks variantas geresnis, tiesiog pabandysiu papasakoti apie kelionę į Šiaurę. Į uolomis ir rieduliais nusėtą kraštą Švedijoje, kur gyvena skandinavų dievai ir dievukai, kur nuo kalnų kriokliais leidžiasi upės, ganosi elniai ir švedai - vaikščiotojai. Taip mintyse praminiau gausius vietos turistus, kurie, apsiginklavę lazdelėmis, kantriai mina Abisko nacionalinio parko takučius ir žvaliai sveikinasi. Jų nuolat šūkčiojamas „hej hej“ man dar kurį laiką girdėjosi ir grįžus į Lietuvą.
Mūsų kompanija – nepriklausomas amatininkas-filosofas, dizainere dirbanti grafikė, mokslo aukštumas šturmuojantis archeologas ir aš – Šiaure užsikrėtėme dar prie kelerius metus, kai plaukėme Umba, Kolos pusiasalyje. Rusijos laukinės gamtos gniaužtuose patirti nuotykiai įsismelkė galvose it kokia idee fixe, tad ir praėjusią vasarą, šiaip ne taip radę kelias laisvas savaites ir saujelę atliekamų litų, be didesnių diskusijų nusprendėme traukti būtent šiaurės kryptimi.
Kur kyšo suomių galvos
Taigi Abisko nacionalinis parkas – atšiauri kalnuota ir upinga vietovė, užimanti beveik aštuonias dešimtis kvadratinių kilometrų, išsidėsčiusi šiaurės Švedijoje, Laplandijoje, jau už šiaurės poliarinio rato. Lietuvių, mūsų žiniomis, čia pabuvojo dar gana nedaug, nors atstumas nėra ypatingai didelis, apie 2 tūkst. km. Patogiausias būdas ten nukakti yra automobiliu. Kadangi patikimos transporto priemonės neturėjome, ją išsinuomavome ir apkrovėme pilnut pilnutėlę įvairiausias rakandais – nuo maisto beveik dviem savaitėm iki dviejų pripučiamų baidarių. Ir žinoma, vėliau viską teko perkelti ant vargšių nugarų.
Kiek daugiau nei parą trukusi kelionė „pasatuku“ buvo vienas malonumas, skandinavų kelių galėtų pavydėti kiekviena šalis. Persikėlę keltu į Helsinkį, čia trumpam susitikę su vienu pažįstamu tradiciškai santūriu suomiu, spaudėme per visą šalį ir jos garsiuosius uolynus, miškus ir ežerynus, retkarčiais sustodami pasiteškenti šiltuose jų vandenyse. Patyrėme, jog suomiai juos išties mėgsta, aplankytuose ežerėliuose kartu su antimis kyšojo ir daug žmogiškų galvų. Įdomu buvo jas stebėti, gurkšnojant gardų kisielių iš pakuočių ir kramsnojant rūgščias bulvių salotas (nepirkite tokių Suomijoje).
Beje, apie pirkimus. Be minėtų vaišių, kelionėje daugiau išlaidų beveik ir nebuvo. Neskaitant dyzelinio kuro, kurio kaina tokia pat kaip ir pas mus, suomiško šokolado, alaus ir dar šio bei to. Apskritai pusantros savaitės atostogų kiekvienam atsiejo kiek mažiau nei po tūkstantį litų, įskaitant transporto išlaidas, maistą ir lauktuves. Kita vertus, kalnuose pirkti ir nėra ko, nebent išsiderėtum elnią iš vietinio samio. Pastarieji Švedijoje vieninteliai turi teisę juos auginti ir medžioti.
„Dvigubėjantys“ maršrutai
Nors planavome pirmąją naktį praleisti jau Abisko parke (tiksliau antrąją, pirmosios ankstyvas rytas prabėgo belaukiant kelto apšnerkštoje Talino krantinėje), išėjo taip, kad palapines išskleidėme vienoje Švedijos pakelėje prie kasyklų apgriaužto kalno, likus pusšimčiui kilometrų iki tikslo. Čia sutikome internacionalų porelę, jaunas dieneles leidžiančią tyrinėjant Europą senoviniu motociklu. Nusistebėję, kad į kalnus traukiame su laivais, jie palinkėjo mums gero vėjo ir nurūko savais keliais.
Dar nežinojome, kad aplinkinių nuostaba mus lydės gerą gabalą kelio. Jau atvykę į nacionalinio parko direkciją – kelis namus su mini parduotuve bei muziejumi, išvydome pilnas aikšteles automobilių ir šen bei ten šmirinėjančius žmones. Visi jie ruošėsi kopti į kalnus.
Susikimšę daiktus į kuprines patyrėme, kad šis mūsų bagažas dydžiu bent kelis kartus lenkia švediškųjų kolegų nešmenis. Lietuviškieji gabaritai ypač pasijautė užsivertus visa tai ant kuprų, visgi keturiasdešimt kilogramų – juokai menki. Guodėmės, kad žygis pėsčiomis, kaip buvome suplanavę, truks tik 20 km., iki upės, samių kalbą vadinamos Vistasjokka, ištakų. Nuo ten tikėjomės persėsti į baidares. Bet ne viskas šiame pasaulyje vyksta pagal planą. Namie kompiuteris apskaičiavo maršrutą, einant lygia vietove, bet nepaėmė domėn, jog teks kopti į viršų. Tad, trumpai tariant, maršrutas „pailgėjo“ dvigubai.
Irklai – meškoms atbaidyti
Bet ryžtingai patraukėme kalnų link. Orientuotis buvo nesunku ne tik dėl aiškių takučių, kurie drėgnesnėse ar šiaip sudėtingesnėse vietose buvo nukloti lentoms, bet ir dėl vaikščiotojų gausos. Mat Švedijoje, kaip niekur kitur, skirtingai nuo vandens turizmo, populiarus vadinamasis „trakingas“ arba tiesiog žygiai pėsčiomis. Į tokius pasivaikštinėjimus kalnais ir kloniais švedai ima visą šeimyną – nuo kūdikių, besimataruojančių ant kupros, iki šunų. Beje, pastarieji vedami tik su pavadėliais, nepaisant to, kad aplink šimto kilometrų spinduliu – beveik vien laukinė gamta.
Nuėjus apie penketą kilometrų, sutikome bent kelias dešimtis tai pirmyn, tai atgal žingsniuojančių švedų. Jie pabrėžtinai draugiški, nuolat sveikinasi ir vis stebisi mūsų „karavanu“. Daugiausia dėmesio susilaukė „antenos“ – prie kuprinių primontuoti irklai, o ant jų užvynioti plastikiniai buteliai. Jie neleidžia irklui nuskęsti, jei jau pastarasis išsprūsta iš rankų.
Ne vienas vis klausinėjo, kas tai per daiktai. Patyrę, jog tai visai ne antenos ar prietaisai meškoms atbaidyti, kraipė galvas. Jiems buvo nesuvokiama, kaip galima eiti į kalnus su laivais ant pečių. Po poros dienų ėjimo švedų nuostaba mumis jau beveik persidavė ir mums patiems. Galbūt tokia jau lietuvių dalia – stebinti pasaulį savo neblėstančiu unikalumu.
Nors žygiavome išties nuostabaus grožio vietovėmis – palei slenksčiais ir kriokliais šniokščiančias upes, tarp įspūdingo dydžio uolynų ir kanjonų įsispraudusius ežerėlius, per žaliuojančias kalnų pievas ir miškelius, padengtus raudonikiais – nuovargis vis didėjo. Kulminaciją jis pasiekė trečią dieną, kai teko ropštis į kilometro aukščio kalną.
Tuomet ūmai prabilęs jau trečiasis kvėpavimas keitė antrąjį ir vertė prisiminti tėvo pasakojimus apie sovietinę armiją bei desantininkų „marš brasokus“. Bet tai – akimirkos silpnumai. Tie, kurie yra matę ir jautę kalnus „iš vidaus“, žino, jog čia ilgai neužsilaiko nei nuovargis, nei alkoholis. O kalnų papėdėje ant minkštų kaip pūkas samanų žmogus, sukirtęs laužu kvepiančią vakarienę, išsimiega ir jėgas atgauna sparčiai it kūdikis.
Upės jėga ir dovanos
Nukinkavę per keturias dešimtis kilometrų, atsidūrėme prie upės ištakų. Čia turistų srautai jau buvo išnykę kaip dūmas. Krištolo skaidrumo Vistasjokka vandenys smigo tiesiai nuo kalno ir tarsi kvietė išbandyti šlapią upės svetingumą. Prisipūtėme baidares, užsimaukšlinome šalmus bei gelbėjimo liemenes ir pasileidome tyrinėti rėvų, slenksčių ir kitų vandens turizmo grožybių.
Deja, vandens kiekiu upė nenudžiugino. Nors mūsų baidarės pakankamai lengvos ir manevringos, dažnai striginėjome tarp akmenų, teko ropštis iš laivų ir juos tiesiog tempti, brendant per šaltutėlį vandenį. Čia labai pagelbėjo specialios kojinės iš neopreno – nors botai ir prisemti, koja išlieka šilta ir sausa.
Taip į priekį stūmėmės kurį laiką, kol priplaukėme atšaką, kuri suteiktų malonumo net labiausiai patyrusiam vandenininkui – laivus pagriebė didelė srovė, tik spėk vairuoti. Nors nuolat sustodavome ir darėme žvalgybas (tai būtina, jei nenori netikėtai „pasimauti“ ant didelio slenksčio), ekstremalių išbandymų neišvengėme.
Po vieno staigaus posūkio draugų laivą nunešė tiesiai ant nuvirtusio medžio. Baidarė pakrypo šonu, palindo po medžiu, ekipažas išbyrėjo į vandenį. Su draugu iki pusės stovėdami šniokščiančioje srovėje, kirviais kapojome rastą, kol didelių pastangų dėka išlaisvinome įstrigusią baidarę. Nereikia nė sakyti, kad sušlapome iki paskutinio siūlelio, bet laužas ir arbata pataisė situaciją ir po valandos kelionę tęsėme.
Kitą dieną upės jėgą pajaučiau dar kartą, kai nešdamasi slenksčiais, mūsų baidarė pakibo ant akmens. Siekdamas išvengti apvirtimo, šokau į vandenį ir apsukau laivą, bet atgal įsiropšti nebepavyko. Srovė pagriebė mane kaip šapelį ir nunešė jai vienai žinomais keliais. Besivartaliodamas kūliais vandenyje tarp uolų ir akmenų, mąsčiau apie tėvynę. Juokauju, tiesiog stengiausi ko nors nesusilaužyti. O stengtis nebuvo lengva. Visgi nuplaukęs (jei čia tinka tas žodis) apie kelis šimtus metrų, patekau į ramią zoną, kur jau mane pasitiko išgąstingos draugų akys ir numesta virvė. Išlipęs apsižiūrėjau, kad esu gyvas sveikas ir jau nebežinojau, kam už tai dėkoti.
Likusi upės atkarpa staigmenų nebepateikė, dar pora dienų plaukėme ramiau, mojuodami mus žvilgsniais tyrinėjantiems elniams ir klausydamiesi tykaus kalnų dūsavimo. Rutina, kuri, anot vieno prancūzų klasiko, neverčia jausti šiurpulingos Laiko naštos.
Tas šimtas kilometrų, įveiktų Abisko nacionaliniame parke, liko sielos kertelėje iki šiol, ir bus ten iki to laiko, kai jį pagriebus nusineš jau kita upė. Tokios mintys sukosi grįžtant atgalios, įsitaisius su draugais saulėtame kelto denyje, kuris iš lėto plukdė mus iš mįslingosios Šiaurės namų link.
