Oro uoste sukosi bagažo konvejeris. Ant jo ir greta – dešimtys suplėšytų, supjaustytų lagaminų, krūvos laikraščių, išbarstytų daiktų.
Tai liudijo paprastą faktą: muitininkai norėjo arbatpinigių. Keturi lietuviai sumokėjo 20 eurų. Dviems iš jų nemalonumai nesibaigė: savo lagaminų jie nerado.
"Naivu buvo tikėtis ant suglamžyto popierėlio viešbučio pavadinimą ir telefono numerį užsirašiusio muitininko skambučio", – bendrovės "Rodiklis" direktorius Linas Budrikas neslėpė, kad Senegalo įspūdžių atsikando bent dešimčiai metų.
Po keliolikos minučių likimas nusišypsojo: už kelių šimtų metrų nuo oro uosto prie mašinų aikštelės lietuviai pastebėjo lagaminų krūvoje besirausiantį juodaodį. Greta – dar nepradėtas kraustyti ryškus, raudonos spalvos lagaminas: "Mūsiškis!" Išgirdęs, kad lagaminas jų, senegalietis susirinko daiktus iš kitų lagaminų ir dingo.
Viešbutyje – blakės ir pelės
35 eurus parai kainuojančio šveicarams priklausančio viešbučio dviviečiai kambariai atrodė kuklūs. Bet tokios pragariškos nakties lietuviai nesitikėjo. Juos sukandžiojo blakės, neleido miegoti krebždančios pelės, kurios graužė lietuvių atsivežtą juodą duoną ir sausainius.
"Ko krapštaisi naktimis?!" – pusiau miegodamas žmonos pasiteiravo kaunietis, o supratęs, kad ji miega, uždegė šviesą. Po lagaminą landžiojo pelės. Persikėlę į kitą viešbutį ir išgirdę krebždėjimą lagamine pamatė, kad kartu atsivežė ir vieną pelę.
"Eidami vandenyno pakrante už turistinio miesto Saly ribų vandenyje matėme vis daugiau šiukšlių, pastipusias žiurkes, nudvėsusias ožkas, – stebėjosi L.Budrikas. – Prie žvejų uosto Emburo šiukšlių kalnas vandenyje siekė 4 metrus!"
Vietinių kulinarijos šedevrų aukos
Prastos antisanitarinės sąlygos turėjo įtakos turistų skrandžiams. Jau po pirmojo vakaro, kai lietuviai paragavo į kuskusą panašaus patiekalo su žaliomis morkomis, kopūstais, neįprastu padažu ir nemaloniai kvepiančiomis žuvytėmis, penkiems sustreikavo skrandžiai.
Nepadėjo ir rytinės 50 gramų viskio dezinfekcijos – nesusirgo tik L.Budrikas ir "Rodiklio" bendraturtis Robertas Reklaitis. Vidurius paleido ir dviem maždaug po 15 eurų už kinų patiekalą mokėjusioms merginoms. "O valgėme tik geruose baruose ir restoranuose", – pastebėjo L.Budrikas.
Tačiau net netvarkingos gatvės su leisgyvėmis šalikelėje tįsančiomis karvėmis neįrodo, kad vietiniai nevalyvi: senegaliečiai – itin paiso asmens higienos, o savaitgaliais vandenyne prausia ir savo naminius gyvūnus.
Vyrai – labai sportiški, todėl pavakare ilgame 150 metrų pločio smėlio paplūdimyje pilna bėgiojančių, besimankštinančių, besigalynėjančių, žaidžiančių futbolą žmonių.
"Moterys – kaip nendrės, – nuostabias senegaliečių figūras gyrė L.Budrikas. – Aukštos, lieknos, gracingos, žingsniuoja su trimis padėklais kiaušinių ant galvos, jų nė nemano prilaikyti, juokiasi, bendrauja ir dairosi į šalis."
Kainos ir papročiai
Lietuviai aplink dairėsi atsargiai, nes kišenvagiai nesnaudė. Kai lietuviai už rankos sučiupo vieną senegalietį, vagiantį fotoaparatą, tamsiaodis vyras tik nusišypsojo.
Keliantis į Gorė salą per penkiolika minučių dviems turistams dingo rankinės: užteko akimirksnį atsipalaiduoti, grožintis gamta ir spragsint fotoaparatu.
Turistams Senegale brangu: pigiausia pica kainuoja 20 litų, alaus buteliukas – 10, kepsnys – nuo 40, o litras benzino – daugiau nei 4 litus: "Tiesa, už pusvalandžio pasivažinėjimą taksi keturiese mokėjome tik 10 litų."
Lietuvius nustebino, kad labai retai gatvėje matė vyrus kartu su moterimis: net ir vaikai būdavo arba su tėčiu, arba su mama, arba vieni.
Tik nuo 1962 metų pagal senovės papročius Senegalo gyventojams uždrausta mirusiuosius laidoti baobabo medžių drevėse: dar ir dabar jose daugybė griaučių ir kaukolių. Vietiniai tikėjo, kad mirusiųjų sielos susilieja su neva amžinai augančiais baobabais.
Universaliausias pasaulyje gidas
Gorė – labiausiai į vakarus nutolusi Afrikos sala. Manoma, kad per 200 metų pro vienas vis dar tebestovinčias akmenines duris praėjo ir į Ameriką buvo ištremta apie 26 milijonai juodaodžių vergų.
Šią ekskursiją įkyriai siūlė įvairiaspalviais nacionaliniais Senegalo drabužiais vilkėjęs savamokslis gidas. Bandžius jo atsikratyti, sumokėjus 8 litus, jis kėlėsi keltu, sekiojo iš paskos ir nenorėjo dingti. "Neatstojo ir už pasakojimą apie vergus gavęs 25 litus. Pabėgome, o kai bandėme atsikvėpti kavinėje, pamatėme, kad jis ir čia prašo pinigų. Teigdamas, kad būtent jis pasiūlė apsilankyti šioje vietoje", – juokėsi L.Budrikas.
Kitą dieną senegalietį gidą lietuviai pamatė petankės čempionate. Apsukrus sukčius atrodė kaip verslininkas ir kažką aiškino organizatoriams. Praeidami kauniečiai pastebėjo ant jo kostiumo prisegtą kortelę: šį kartą senegalietis atliko solidų Alžyro delegacijos vadovo vaidmenį.
Apie petankės čempionatą
Pasaulio petankės čempionatas vyko ant vandenyno kranto. Organizaciniai ypatumai, švelniai tariant, buvo afrikietiški, nes iki paskutinės akimirkos buvo neaišku, kas, su kuo ir kada žais.
Lietuviai iš 67 rinktinių užėmė 49 vietą. Paskutiniai liko bulgarai. Pasaulio čempionai – vėl prancūzai, finale 13:0 nugalėję Tailandą, trečiąją vietą pasidalijo Belgijos ir Prancūzijos rinktinės. Senegalas pateko į dešimtuką.
Apie Senegalą
Senegalo Respublika (Senegalas) – valstybė Vakarų Afrikoje. Ribojasi su Mauritanija – šiaurėje, Maliu – rytuose, Gvinėja ir Bisau Gvinėja – pietuose, apsupa Gambiją, taip pat ribojasi su Atlanto vandenynu vakaruose.
Sostinė – Dakaras, plotas – 196 tūkst. 190 kvadratinių kilometrų. Vanduo sudaro 2,1 procentus teritorijos. Šalyje apie 13 milijonų gyventojų. Valiuta – CFA frankas. 1960 metų rugpjūtį paskelbta nepriklausomybė nuo Prancūzijos. Laiko juosta – UTC, vasaros laikas.
Senegalas – prezidentinė unitarinė respublika. Valstybės ir vyriausybės vadovas – prezidentas, renkamas septynerių metų kadencijai. Įstatymų leidžiamąją valdžią sudaro vienerių rūmų Nacionalinė Asamblėja, kurioje posėdžiauja 120 parlamentarų. Senegale veikia apie 80 politinių partijų, kai kurios iš jų kursto regioninį separatizmą (pvz., Kasamanso atsiskyrimą). Taip pat veikia įtakingos musulmonų brolijos.
