aA
Kai tik atvykau, virtuvėje aptikau kobrą. Nesu vabalų ir gyvačių mylėtoja, o kai sutikau mėnesį dirbti savanore Jharkhando pakalnėse Indijoje, nepagalvojau, kad mano kaimynės bus medžių gyvatės, kobros ir skorpionai.
Indės
© Corbis
Bet tai manęs nesustabdė. Aš, komunikacijų ir plėtros specialybės absolventė, norėjau pirmosios patirties realiomis sąlygomis, o Dakshinayanas man būtent tai ir pasiūlė. Cheo projektas buvo vykdomas mažuose kaimeliuose, kuriuose namai buvo drėbti iš molio ir žolės. Čia gyveno nedidelės Paharia gentys.

Mergaitė graužia kukurūzų burbuolę
© Corbis

Šios bendruomenės, Indijos kastų sistemoje priskiriamo „neliečiamiesiems“, išgyvena medžiodamos, rinkdamos gamtos gerybes ir augindamos kukurūzus. Jie kepinami ant laužo ir valgomi visą dieną. Ir taip - kasdien.

Gyvenimą kaime pavadinčiau egzistavimu lenkiant nugarą. Neoficialioje mokykloje anglų kalbos pagrindų mokiau grupeles, kuriose buvo nuo 3 iki 30 mokinių – tai priklausė nuo to, kiek daug darbo būdavo namie ar laukuose. Tris kartus per dieną tampydavau vandens kibirus iš šulinio, kuris buvo vienintelis vandens šaltinis, esantis 20 minučių ėjimo atstumu.

Išmokau gaminti čapati (duoną) ir apsaugoti laužą nuo užgesimo per lietų, todėl galėjau padėti gaminant maistą. Siaurais miško takais vaikščiodavau iš vieno kaimo į kitą, kur lankydavau žmones ir rengdavau pamokas.

Skorpionų ieškojimas miegmaišyje ir artimiausių medžių apžiūrėjimas, kad juose nebūtų mirtinų medžių gyvačių, tapo antrąja mano prigimtimi. Tokie drastiški gyvenimo būdo pokyčiai greitai tapo įprastais. Daugiau laiko reikėjo pritapti.

Vaikai
© Corbis

Nenuostabu, kad skriaudžiami dėl kastų skirstymo, Paharia genčių žmonės atėjūnus vertina labai atsargiai. Tik po kurio laiko būnant kartu su jais galima atsargiai bandyti su kuo nors susidraugauti. Vaikai mane priėmė greitai ir netrukus su jais jai žaidžiau ir lydėjau pasivaikščiojimuose prie upės.

Mokiniai buvo draugiški ir jų būrys dažnai plyšdavo iš juoko, nepaisant nuo alkio prie stuburo prilipusių pilvų ir nusidėvėjusių drabužių. Vyriausi mokiniai buvo turbūt septynerių metų (nors Paharia gentims neįprasta skaičiuoti metų) ir į užsiėmimus neretai ateidavo su broliuku ar sesute, parištu krepšyje ant nugaros. Jų prisiimama atsakomybė už šeimą yra įspūdinga...

Kurį laiką kaimo moterys su manimi elgėsi šaltai, kai susitikdavome prie šulinio skalbti drabužių. Bet ilgainiui jos pradėjo šypsotis ir keistis su manimi papuošalais. Jos netgi užsibrėžė ištatuiruoti platų piešinį man ties raktikauliais – jos pačios didžiavosi panašiomis tatuiruotėmis. Pasiūlymas, be abejo, iš pradžių glostė širdį, bet visgi po kiek laiko teko atkakliai spyriotis.

Kai mane priėmė kaimo moterys, priėmė ir vyrai.

Paharia gentys sunkiai dirba. Dauguma jų yra neišsilavinę, o maliarija, tuberkuliozė ir alkoholizmas yra tikros šios bendruomenės rykštės. Bet jie vis vien yra tvirtai pasiryžę geranoriškai visiems padėti.

Cheo iš pradžių buvo vyriausybės globojamas projektas, kurio paskirtis buvo dalinti drabužius, statyti namus bei kasti šulinius – nesvarbu, ar vietiniai žmonės to norėjo, ar ne. Kai baigėsi projektui skirti pinigai, jo vykdymas perėjo į vietinės valdžios rankas. Dabar tai – vietinės valdžios iniciatyva, kuria siekiama atitikti gentinių bendrovių siekius bei poreikius. Daugiausia dėmesio šis projektas skiria savęs išlaikymo ir nepriklausomumo galimybėms gerinti. Mano manymu, tai yra tokia raida, kokia ji iš tikrųjų turi būti – vienintelis jai trukdantis dalykas yra finansavimo stoka, su kuria susiduria didžioji dalis mažų nepriklausomų projektų.

Kai atvykau į mišką, mąsčiau kaip (ir ar) aš galėsiu šiems žmonėms padėti. Be žodžių aišku, kad pati šio projekto metu gavau daugiau, nei daviau. Dažnai girdėjau, kad žmonės murma dėl to, jog reikia mokėti už savo savanorišką darbą, bet mano piniginis įnašas visuomenei padengė mano buvimo ten išlaidas ir padėjo finansuoti projekto siekiamus tikslus.

Daugeliu atžvilgiu tai buvo labiausiai apčiuopiamas įnašas. Bet aš taip pat supažindinau vaikus su kai kuriomis angliškomis raidėmis bei žodžiais, o taip pat skaičiais. Parodžiau jiems, kaip laikyti kreidelę (kai kurie jų iki tol apskritai nebuvo matė kreidelių ir popieriaus).

Išmokiau dainų, saugojau vaikus, kol mamos buvo gydomos, padėjau paskirstyti vaistus ir prisijungiau prie medžių sodinimo darbų. Taip pat tikiu, kad savanoriai gali padidinti Paharia liaudies pasitikėjimą savimi parodydami jiems, kad yra žmonių, pasiryžusių juos mokyti ir su jais dalintis. Visas mano indėlis į šį projektą buvo labai ribotas – nieko kito ir negalima tikėtis iš trumpą laiką prie bendruomenės prisidedančios savanorės. Bet ar buvo verta? Be jokios abejonės.

Kobra
© Corbis

Vieną vakarą virtuvėje pasigirdo smarkus triukšmas. Iškart prisiminiau istoriją su kobra. Projekto darbuotojas buvo išvykęs ir palikęs man instrukcijas gamintis maistą, todėl ryžtingai nužygiavau į patalpą su cemento grindimis, kur saugomi puodai, malkos ir maistas.

Ir ką reikės daryti, kai susidursiu su kobra? Dėkui Dievui, jos ten nebuvo – vietoj kobros virtuvėje radau ožką su ant galvos užstrigusiu metaliniu kibiru.

Įspūdžiais dalinosi Korina Miller (www.lonelyplanet.com)

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Lietuvis sukūrė stulbinantį filmuką apie Vilnių: išvydę jį apie sostinę kalbės visi (42)

Prieš metus nuoširdų ir įtraukiantį vaizdo klipą apie Lietuvą „Youtube“ kanale paskelbęs...

Šalia Vilniaus oro uosto – beveik tūkstantis naujų automobilių stovėjimo vietų (1)

Pernai šalia Vilniaus oro uosto pradėtą statyti modernią daugiafunkcę automobilių stovėjimo...

Daugėja gaudančių paskutinės minutės kelionių pasiūlymus: ar tikrai galima išlošti? (12)

Pasaulyje itin populiarus keliavimo būdas – neplanuoti atostogų iš anksto, o keliauti ten, kur...

Į Pakruojo dvarą sugrįžta didelio pasisekimo sulaukęs milžiniškų Kinijos žibintų festivalis (10)

Jau nuo lapkričio 23 dienos į Lietuvą ir Pakruojo dvarą sugrįžta ryškiaspalvis šviečiančių...

„Ryanair“ skraidins iš Vilniaus į Lvovą (7)

Airijos pigių skrydžių bendrovė „Ryanair“ nuo kitos vasaros skraidins keleivius iš Vilniaus...

Top naujienos

Alytaus košmaras: gaisro metu po miestą vaikščiojo vaikai, meras pratrūko feisbuke (113)

Alytuje ir Alytaus rajone apsilankęs parlamentaras iš opozicinės Tėvynės sąjungos-Lietuvos...

Pranckiečio drama tęsiasi: rytdienos darbotvarkė jau pasirašyta (172)

Seimas antradienį imsis ne tik kitų metų biudžeto projekto, bet ir spręs Seimo pirmininko Viktoro...

Lietuvis sukūrė stulbinantį filmuką apie Vilnių: išvydę jį apie sostinę kalbės visi (42)

Prieš metus nuoširdų ir įtraukiantį vaizdo klipą apie Lietuvą „Youtube“ kanale paskelbęs...

Paauglei per klaidą buvo sulašintas dezinfekcinis skystis: paaiškino, kaip tai įvyko papildyta 13.28 (310)

Praėjusį penktadienį per Lietuvą nuaidėjo žinia apie Kauno klinikose įvykusią slaugytojos...

Šeima negalėjo patikėti reginiu: namo rūsys buvo užtvindytas krauju (8)

Besirengdamas parduoti namą, šeima Ajovoje susidūrė su netikėta kliūtimi. Tai buvo ne...

Žemaitijoje atrado vietas, kur auga įspūdingo dydžio baravykai

Užpraėjęs savaitgalis grybautojus džiugino įspūdingais laimikiais. Švėkšnos miškuose...

Gaisro gesinimo realybė Alytuje: skambinome per visą Lietuvą, maldavome verslininkų papildyta 13:20 val. (326)

Šeštą parą Alytuje kovojama su gaisru padangų perdirbimo įmonėje. Mieste yra paskelbta...

10 svarbiausių dalykų apie atlygį: kas moka didžiausius ir mažiausius atlyginimus? (2)

2019 m. liepos 27 d. įsigaliojo teisės aktas, pagal kurį darbo skelbimuose darbdavys privalo...

Estijos trečios pakopos pensijų fondų pajamingumas pernai buvo beveik -10 proc. (1)

Trečios pakopos pensijų fondų realus pajamingumas buvo blogas visoje Europoje, o didžiausia...