Išilgai Saulės kranto driekiasi virtinė kurortų. Didžiausias, jaukiausias ir labiausiai mėgiamas Saulės kranto miestas Malaga garsus ne tik istorijos ir kultūros, bet ir meno palikimu – jame atgyja didžiojo dailininko Pablo Picasso atminimas.
Praėjo daug metų nuo to laiko, kai Malagos gatvėmis aidėjo Pablo Picasso žingsniai, tačiau daugelis miesto pastatų, gatvelių ir užeigų mena jo gyvenimą ir kūrybą. Šiandien kiekvienas Malagos svečias gali aplankyti vietas, kurios šiam dailininkui buvo brangios: Senamiestyje galima užsukti į dailininko vaikystės namą La Merced aikštėje, pasižvalgyti po Buenavista pilaitėje įsikūrusį Picasso dailės muziejų, pasėdėti viename iš jo lankytų barų ar išsitiesti ant smėlio jo pamėgtame paplūdimyje.
Daugiausia prisiminimų apie dailininką saugo keturių aukštų namas Plaza de la Merced aikštėje, atrodantis vis dar taip pat, kaip ir 1881 m. gimus Picasso. Dailininko tėvai gyveno antrojo aukšto bute su langais į aikštę. Čia XX a. pab. įsikūrė Picasso meno fondas ir muziejus. Tarp visų jo šeimai priklausiusių daiktų čia yra net Pablo krikšto drabužiai. Ceremonija vyko netoliese - kitoje aikštės pusėje stovinčioje Šv. Jokūbo bažnyčioje.
Pablo tėvas José Ruiz Blazco dėstė dailę Malagos San Telmo akademijoje. Gimtajame Pablo kambaryje yra suolas iš akademijos klasės ir tėvo lagaminėlis su XIX a teptukų ir dažų rinkiniu, ant sienų kabo dailininko šeimos ir draugų nuotraukos. Malagoje Picasso praleido tik vienuolika vaikystės metų, tačiau čia jam taip patiko, kad jis visą gyvenimą dažnai lankydavosi. Kaip ir šių dienų turistai, Pablo vaikštinėdavo Alcazabilla gatve, sustodavo prie romėnų teatro griuvėsių ir užvertęs galvą žiūrėdavo į kalno viršūnėje dunksančias Alkazabos tvirtovę ir Gibralfaro pilį. Šių islamiškosios architektūros paminklų išvaizda nepakito nuo XI a., kai tokius juos įsakė pastatyti tada Malagoje viešpatavęs karalius Badis.
Sugrįžęs į Malagą, Picasso būdavo dažnas svečias Ramos Martin gatvėje esančiame Cervantes teatre. Iki šiol tai vienintelis miesto teatras, jame beveik kasdien vyksta įvairių trupių pasirodymai, šokamas flamenko ir dainuojamos operos.
Nuo ankstyvos vaikystės dailininkas nesustodamas kūrė ir po savo mirties 1973 metais paliko per 5 tūkstančius darbų, kurių dauguma išsibarstę po viso pasaulio muziejus. Tik 2003 m. jo marčios Christine Picasso ir Andalūzijos savivaldybės iniciatyva Malagoje pagaliau buvo atidarytas Picasso meno muziejus. San Augustino gatvėje stovinčioje Buenavista pilaitėje dabar eksponuojama daugiau nei pusantro šimto dailininko darbų – paveikslų, piešinių, skulptūrų, raižinių ir keramikos lipdinių.
Vaikštinėdamas senamiesčio gatvelėmis, Picasso užsukdavo į Alameda Principal g. 18, kur nuo 1840 m. veikia seniausia Malagos vyninė Casa de Guardia – taip tikina ilgametis vyninės šeimininkas. Viduje ant sienos kabo nuotrauka, pažymėta dailininko autografu.
Šiandien, kaip ir prieš šimtmetį, garsiausioje Malagos vyninėje galima paragauti įvairių rūšių malagos – pajarete, guinda, solera, moscatel dorado, malaga virgen, quitapenas, pedritos ir kitų. Padavėjas tiesiai iš bačkutės pripils stiklinaitę pageidaujamos. Šis rubino spalvos vynas, kuriuo garsėja Malaga, gaminamas daugiausia iš Pedro Ximenez ir Muscatel vynuogių.
Senamiestyje smagu užsukti ir į kitas vynines bei užeigėles paskanauti tapų (užkandžių) ir pasigrožėti ispanų temperamentą atspindinčiu interjeru. Restorano El Chinitas sienas puošia flamenko šokėjų ir garsiausių Andalūzijos matadorų portretai, jame vyksta flamenko vakarai. Antonio Banderas’o pamėgtas El Pimpi baras irgi pilnas andalūzietiškų motyvų. Ši netoli Picasso namo šurmuliuojanti vyninė - viena originaliausių ir seniausių Malagoje. Vakarais baruose susirinkęs jaunimas smagiai leidžia laiką, gurgšnodami saldųjį pietų pakrantės eliksyrą.
Kaip ir dabartiniai Malagos lankytojai, šiltais vasaros vakarais Picasso mėgo vaikštinėti Pedregalejo paplūdimiu, o gal Carihuela pakrante nužingsniuodavo net iki Torremolinos. Dabar šioje vietoje palei jūrą išsirikiavę dešimtys žuvies restoranų, vadinamų chiringuitos, kuriuose galima paskanauti ypatingo malagiečių skanėsto - ant iešmo keptų sardinių.
Kiekvienas chiringuito turi savo sardinių kepėją, kai kurie restoranėliai net pavadinti sardinių kepėjų vardais. Viena promenado puse nusidriekę lauko restoranai, o kita – paplūdimyje ant smėlio išrikiuotos sardinių kepėjų pastogės.
Stebiu, kaip kepėjas iš Andrés Maricuchi suveria sardines ant iešmo ir įsmeigia jį į smėlį šalia ugnies. Po kelių minučių valgis jau paruoštas. Šiltomis vasaros naktimis gera sėdėti tokio žuvies restoranėlio terasoje ir kremtant sardines žiūrėti į jūrą – tą pačią, kurią dar taip neseniai regėjo Pablo Picasso.
