Italiją įsimylėjau prieš šešerius metus, kuomet išvykusi su mainų programa, ten praleidau tris nuostabius mėnesius. Turėjau progą bent trumpam prisiliesti prie jų tradicijų, mažų įpročių ir nuostabios virtuvės. Nuo to laiko stengiuosi bent kartą į metus sugrįžti į šį saulėtą kraštą. Ir galiu drąsiai sakyti, kad visos kelionės buvo vieną už kitą geresnės. Bet viena buvo įsimintiniausia...
Su drauge visai netikėtai užtikome labai pigius skrydžius į Siciliją vos keturioms dienoms. Sicilija... Tiek daug girdėta, tiek daug matyta filmuose. Būtina aplankyti! Tad ilgai negalvojusios įsigijome bilietus ir jau netrukus sėdėjome lėktuve, skraidinančiame į visame pasaulyje žinomą salą.
Nusileidusios Trapani oro uoste susiradome autobusą ir jau netrukus dardėjome link miesto centro. Nei aš, nei mano kelionės draugė nesame didelės planuotojos, susirandančios viską iki mažiausiai smulkmenų iš anksto. Viską, ką susiplanavome – tai grubiai sumėtėme taškus, ką norėtume šioje saloje pamatyti ir maždaug „primetusios“ laiką, iš anksto užsisakėme nakvynę kas naktį vis skirtingame mieste.
Nesunku suprasti, kad neturėjome žalio supratimo nei kur išlipti, nei kaip susirasti savo nakvynės vietą. Tikriausiai nei vieno nenustebins ir tai, kad vietiniai angliškai nekalba. Nori kalbėt, kalbėk itališkai. Taip ir darėm. Pasinaudojusios savo sukauptomis žiniomis per tuos kažkada Italijoje praleistus tris mėnesius, šiaip ne taip išsiaiškinome, kur mums reikės lipti.
Mums pasisekė, nes vis dar dirbo informacijos centras. Susiradusios žemėlapį, netrukus susiradome ir savo nakvynės namus. Pirmasis vakaras buvo ramus, su išsiilgta itališka pica (jei sakot, kad jos nieko ypatingos, vadinas, neragavot tikros itališkos picos, kuri tirpsta burnoje..) ir pasivaikščiojimu po vakarinį Trapani.
Antrą dieną buvome numačiusios nuvažiuoti į Agrigento miestą, ten aplankyti šventyklas ir spėti į vakarinį autobusą, vežantį į Sirakūzus. Ko mes nenumatėme, kad autobusai važiuoja mums reikiama kryptimi kas tris-keturias valandas ir mūsiškis buvo visai neseniai išvažiavęs. Dar kiek pasidžiaugusios Trapani miestu, pagaliau pajudėjome link kito taško. Pasiekusios Agrigento suvokėme, kad jei norime aplankyti šventyklas, Sirakūzų niekaip nepasieksime.
Iš ryto iškeliavome susipažinti su Sirakūzais. Kaip ir dvi dienas prieš tai, neturėjome nei žemėlapio, nei žalio supratimo kas, kur ir kaip. Iš pirmos dienos išmokome tik tai, kad būtina pasitikrinti autobuso tvarkaraščius prieš ką nors planuojant. Taigi, atsidūrusios Sirakūzuose nesugebėjome rasti informacijos, kur galėtume pasičiupti žemėlapį. Kiek suniurzgusios prisėdome ant suoliuko.
Iki šiol sekėsi puikiai būti neorganizuotomis, bet sėkmė nusisuko. Ir vos tik taip pagalvojome, sėkmė atšuoliavo žmogaus pavidalu. Prie mūsų priėjo pagyvenęs vyras, kuris pasiekė miestą tuo pačiu autobusu kaip mes. Pasiteiravo, ko mes ieškome ir ką norime pamatyti. O tada pasisiūlė pabūti mūsų gidu. Kiek įtariai jį nužvelgusios, ilgai nesilaužėm ir sutikom. Afera? Reikalavo pinigų? Tikrai ne! Jis užaugo Sirakūzuose, tačiau čia nebegyvena. Grįžo tiesiog aplankyti savų.
Pamatęs mus, pasimetusiomis akimis besiblaškančias po gatvę, jis nusprendė padaryti gerą darbą ir aprodyti bei papasakoti apie savo gimtąjį miestą. Tiesiog. Nes jis neturėjo planų tą dieną ir pagalvojo, kad neskauda padaryti kažką gero. O jau kiek jis mums istorijų pripasakojo! Vos spėjome ausimis karpyti ir informaciją apdoroti.
Tą patį vakarą atsidūrėme Catania mieste. Ten mūsų laukė draugai – viena lietuvė ten gyvena jau dešimt metų. Tą vakarą pirmą ir, tikiuosi, paskutinį kartą ragavau arklio mėsos. Nebuvo blogai, kalbant apie skonį. Bet vieną kartą paragavau ir, tikiu, užteks visam gyvenimui. Kaip pasakojo draugai, ši mėsa labai populiari. Kaip ir patys arkliai bei nelegalios jų lenktynės.
Beje, mafija šioje saloje vis dar egzistuoja. Gal ne tokia pikta ir galinga, kaip įsivaizduojame iš filmų, bet ji egzistuoja. Vienas iš jų pateiktų pavyzdžių – nemokamos stovėjimo aikštelės, kuriose pasistatęs savo automobilį turi susimokėti prie tavęs prišokusiam žmogui, kuris renka savo bosui. Atsisakysi – grįžęs nerasi langų ar padangos bus pradurtos.
Kitą dieną draugai mus nuvežė prie Etnos ugnikalnio. Labiausiai įstrigo šalia kelio, kylančio į ugnikalnį, išlikęs namas, kažkada užlietas lava ir dabar kyšo tik jo stogas. Po lava paslėpta tiek daug istorijų... Ir vėl gi, ne apie tai. Jei planuojate aplankyti šį įžymųjį ugnikalnį, prigriebkite patogius batus, su kuriais nebus gaila braidyti po žvyru virtusią lavą. Pripažinsiu, aš turėjau niekam tikusią avalynę, iš kurios nespėjau purtyti prikritusių uolienų.
Tos pačios dienos vakare atsidūrėme Palermo mieste. Su juo pažintį pradėjome kitą rytą. Susiradusios žemėlapį apėjome žymiausias vietas ir jau tos dienos vėlyvą popietę sėdome į lėktuvą, kuris mus grąžino į realybę.
Sala pati paliko didelį įspūdį, nes turi daug išsaugotos istorijos ir nesugadinto grožio. O kiek dar nespėjome pamatyti! Bet didžiausią įspūdį paliko žmonės: jų paprastumas, nuoširdumas ir siekis padėti. Per šiais keturias dienas prikaupiau tiek gerų emocijų, kad jų užtenka dar iki dabar. Iki šios dienos Siciliją atsimenu kaip šiltą, draugišką, saulėtą salą su beprotiškai skaniais ledais.
Valda V.
