Planuojantis kelionę po Sardinijos salą, teko gerokai pavargti ieškanti nakvynės. Jokių problemų sostinėje Cagliari, bet kurtuose daugelis viešbučių kovo mėnesį tiesiog uždaryti.
Turint daugiau laiko, Sardinijos salą galima pasiekti keltu iš Italijos arba greta esančios Korsikos salos. Saloje yra trys tarptautiniai oro uostai. Taigi taupantys laiką gali pasirinkti kur skristi: į salos šiaurėje esančius Alghero ir Obia oro uostus ar į pietuose esantį Cagliari. Pasirinkau skrydį iš Italijos Bergamo į Cagliari su pigių skrydžių bendrove.
Cagliari nėra didžiulis miestas-sostinė, pačiame mieste gyvena apie 156 tūkst. gyventojų, su aplinkiniais priemiesčiais susiskaičiuoja 480 tūkstančių.
Pergyvenęs kelių civilizacijų valdymą, Cagliari yra svarbus kultūrinis, mokslo, politinis bei meno centras, garsus savo Art Noveau architektūra bei vienu didžiausių Viduržemio jūroje uostų.
Caliari istorija siekia VII a. pr. m. erą. Istorijos mėgėjai tikrai čia atrastų ką veikti savaitėmis. Na, o man iš ledinės Lietuvos atskridus, užteko pamatyti saulę ir palmes, kad nesinorėtų lįsti į jokį muziejų.
Ant kalno esantis Saint Remy bastionas turi puikią aikštelę, iš kurios nemokamai galima grožėtis miesto panorama: vienoje pusėje uostas, kitoje - senamiestis, virš galvos saulė ir, atrodo, nieko daugiau nereikia, visiškas grožis.
Nuo bastiono labai smagu praeiti istoriniu Cagliari rajonu „Castello“. Siauros gatvelės, paslaptingi kiemeliai, bažnyčių aikštės - su niekuo nesupainiojama Italija, nors kelionių gidai ir kaip bando įteigti, kad Sardinija labai skirtinga, iš pirmo žvilgsnio nieko labai skirtingo nematyti. Visur ta pati itališka tvarka, makaronai, vynas, sūris ir atsipūtę veidai.
Apžiūrinėti romėnų amfiteatro nepanorau. Iš tolo pasirodė tiek įmontuotas į pastolius, kad labiau priminė stadioną. Patraukiau į šalia esantį universiteto botanikos sodą. Sunku nepavydėti.
Milžiniški kaktusai auga lauke ir nereikia jiems jokių vazonų, jokių šiltnamių. Jei jau ne sezonas, tai visapusiškai. Nežydėjo ne tik kaktusai. Milžiniška agava krovė žiedą, kuris tikriausiai išsiskleis atvykusiems į salą sezono metu.
Dienos išbandymu tapo „žygis“ pėsčiomis iki Poetto paplūdimio. Tai yra pagrindinis Cagliari paplūdimys, kuris tęsiasi apie 8 kilometrus. Pagal žemėlapį viskas atrodo labai kompaktiška ir netoli, kol nepradėjau eiti. Iš pradžių eiti pakrante buvo visai smagu, tačiau iš kur man žinoti, kad tas smagumas greitai baigsis priėjus stadioną su labai kombinuotu privažiavimu automobiliams ir jokio normalaus šaligatvio pėstiesiems.
Eiti palei keturių juostų kelią nesant normalaus šaligatvio - jokio džiaugsmo. Guodė tik mintis, kad pagal žemėlapį viskas jau čia pat „už kampo“. Tas „netoli“ gavosi ne mažiau 10 kilometrų.
Kai pas mus kovo mėnesį dar ledas ir sniegas, Poetto paplūdimy atrodo, lyg būčiau nukritus į rojų. Vietinių gyventojų maudynėmis negąsdinau, užteko džiaugsmo matyti geltoną smėliuką, žydrą vandenį ir aprangą susimažinti iki marškinėlių. Tuo akivaizdžiai skyriausi nuo vietinių, dėvinčių striukes, bet gal aš grūdinuosi, ruošiuosi grįžimui į šiaurę.
Po žygio į paplūdimį iš viešbučio išginė maisto poreikis. Kitaip nebūčiau radus jėgų vėl kur nors eiti. Galima sakyti, labai pasisekė. Išėjus į gatvę papuoliau į margaspalvę minią. Paaiškėjo, kad man pasisekė būti Cagliari karnavalo metu. Susidarė įspūdis, kad tai pirmiausia šventė vaikams. Daugelis jų dėvėjo įspūdingus karnavalinius kostiumus.
Kadangi neturėjau supratimo, kokiomis miesto gatvėmis ir kada žygiuos karnavalas, nieko kito nebeliko, kaip tik įsilieti į minios srautą. Pats karnavalas nei labai didelis, nei super įspūdingas, bet atmosfera nepaprastai smagi. Tikiuosi, tokios puikios nuotaikos užteks visai kelionei po Sardiniją.
