Giliai po šia spalvų prisodrinta ir vakarais gausiai nušviesta Šiaurinės Palmyros panorama stūkso kitas ne ką mažiau įdomus reginys, panardinantis į miestiečių kasdienybę ir netolimą Sankt Peterburgo praeitį. Čia spalvinė gama kuklesnė, o ją nušviečia ne šykščiai vietinius lepinanti saulė, o masyvūs sietynai, panardinantys į rutiniško dundesio drumsčiamą prieblandą. Joje nuolat aidi aksominio balso įgarsinti skelbimai, primenantys netrikdyti tvarkos ir užtikrinantys, jog reklamuojami produktai turi būtinus sertifikatus.
Ornamentuotas lubas remia marmuro ir dekoruoto stiklo kolonos, o į praeivius žvelgia, sakoma, vieninteliai Peterburgo viešoje erdvėje aptinkami Josifo Stalino atvaizdai. Šimto metrų ilgumo, o neretai ir giliau nusitęsusiais eskalatoriais žemyn neriančius miestiečius gelmėje pasitinka iš stiklinių būdelių žvelgiančios darbuotojos, akylai stebinčios į požemį besileidžiančią masę. Kartais per garsiakalbius jos griežtai įspėja ant eskalatorių laiptų prisėdantį jaunimą atsistoti ir nedrumsti tvarkos, persmelkusios požeminius socializmo rūmus.
Sankt Peterburgo baroko, klasicizmo ir XX a. betoninių degtukų dėžučių peizažų pamatus raizgantis metro, kaip ir kitos prabanga alsuojančios buvusioje Tarybų Sąjungoje aptinkamos požeminės erdvės, visų pirma buvo ne susisiekimo priemonė, o eiliniams piliečiams skirti požeminiai rūmai. Čia pastarieji galėjo ne tik judėti iš vienos stoties į kitą, bet ir patirti į kitokią realybę. Marmuru, kolonomis, mozaikomis ir bareljefais išdabinti Maskvos požemiai veikiausiai ją simbolizuoja įtaigiausiai ir iki šiol yra bene grandioziškiausias paminklas ideologijai, įkūnijęs socializmo utopiją po Tarybų Sąjungos sostinės šaligatviais.
1935 m. atidarytas Maskvos metro didybe, be abejonės, nustelbia požeminę Peterburgo susisiekimo sistemą. Vis dėlto jau po J. Stalino mirties atidarytas, tiesa, dar XX a. pradžioje planuotas Peterburgo metro yra neįprastas būtent tuo, jog dviprasmiškai žiūrisi greta šio miesto panoramos, nubloškiančios į tuos laikus, kuomet iškilo kerinti šio miesto utopija - beprotiškai prabangi ir ne tiek nerusiška, kiek kūrusi kitokią Rusiją.
Būtent dėl požemyje sutinkamo kontrasto neriu svaiginančio ilgumo eskalatoriumi į metro, kur išlikę neseną praeitį bylojantys simboliai ir pavadinimai įtvirtina dviprasmišką santykį su artima istorija, kuri ypač mano kartos žmonėms, gimusiems jau yrant Tarybų Sąjungai, yra ne ką mažiau įdomi nei Žiemos rūmų malachitas ar Peterhofo auksas.
Prieš dvidešimt metų prancūzų mąstytojas Marc Augé parašė esė apie Paryžiaus metro, žanrine prasme balansuojantį tarp filosofijos, memuarų ir etnografinių pamąstymų. Jis rašo, kad šioje po miesto pamatais glūdinčioje erdvėje susiduria svetima ir sava, todėl metro tampa keistu slenksčiu, skiriančiu intymumą ir atstumą. Dėl susidūrimų su nepažįstamais, dėl drauge su jais besidalinamų kvadratinių centimetrų betoniniais tuneliais besislenkančiuose vagonuose ir dėl rutiniškai pravažiuojamų istorinių naratyvų, su kuriais dažną kartą siejami stočių pavadinimai, metro tampa chimeriška erdve.
Anot M. Augé, kuomet rutiniškai pravažiuojamos su praeitimi susaistytos erdvės, istorija tampa neįtikima, svetima ir neapčiuopiama. Galbūt todėl sėdęs į metro filosofas stengiasi stabtelėti, sulėtinti mintį ir aprašyti, kad kelionė nėra vien judėjimas tarp konkrečių tikslinių vietų.
Aklinoje erdvėje į pravažiuojamo tunelio sieną atsimušantis žvilgsnis tegali klaidžioti praeivių veidais ir kūnais ar skaitomo teksto raidėmis. Klausomą muziką perrėkia bėgių gausmas. Besiklausant pravažiuojamų stočių pavadinimų ar įsiliejant į iš traukinio pasipylusią minią kelionė sukelia galybę įspūdžių. Ne veltui metro ne kartą tapo rašytojų, režisierių ir fotografų dėmesio objektu, sužavėjusiu savo skversvėjais, kvapais, garsais, ir nenumaldomu judėjimu.
Nepaisant šios pojūčių misterijos, kiekvienas kasryt besinaudojantis didmiesčių transporto sistemomis nusijuoks, jog romantizuoti šių požeminių tunelių ir juose kunkuliuojančios rutinos neverta. Ypač Rusijoje, kur šimto metrų gelmėje aptinkama atmosfera vien turistams atrodo egzotiškai, mat primena galbūt tik kine patirtą sovietmetį. Vietiniams tai tėra kasdienybės fragmentas, kurį bent jau kalbėdami apie savo miestą peterburgiečiai dažnai linkę iš pradžių aplenkti.
Vis dėlto klaidžioti po šį kiek alternatyvų klodą, nubloškiantį į kitokią erą ir šviesą, kurioje kai kurios išlikusios praeities nuotrupos atrodo lyg svetimkūniai Peterburgo topografijoje, neįprastai įdomu. Stebint požeminį kontrastą bei kitus, tūnančius už šviežiu tinku kvepiančių fasadų šio miesto kiemuose, koridoriuose, 'komunalkose' ir kasdienėje rutinoje Sankt Peterburgas įsuka į tirštą minčių verpetą, iš kurio net išvykus nelengva, o galbūt ir nesinori greitai išbristi. Taigi, atsargiai - durys užsidaro.
Turintiems aukščio baimę vertėtų tvirtai laikytis turėklo besileidžiant į šį vieną giliausių pasaulyje metro. Žetonas kainuoja 20 rublių (maždaug 1,2 Lt). Sakoma, juos kala iš išlydytų komunizmo vadų kūnų. Taip šie toliau cirkuliuoja po žeme glūdinčioje utopijoje.
Pirmoji linija. „Sukilimo aikštė“. Tai viena pirmųjų metro stočių, atidaryta 1955 m., kuomet buvo pastatyta pirmoji metropoliteno atkarpa.
Būtent šioje atkarpoje esančios stotys tirštai prisodrintos architektūrinio socrealizmo, taigi ir revoliucijos atmosferos bei socialistinės dvasios ugdymo. Pats įėjimas į stotį - ne šiaip žemyn vedantys laiptai, o masyvus apskritas paviljonas, stūksantis Nevskio prospekto pašonėje lyg šventykla. 'Sukilimo aikštė' perkelia į 1917-uosius. Ąžuolo lapų gijomis nusagstyti žemi skliautai šonuose padabinti bareljefais. Juose - į darbininkus bei karius ranką tiesiantis Leninas, kreiseris „Aurora“ ir Žiemos rūmų šturmas.
Ta pačia linija netrukus pasiekiamas „Technologijos institutas“, kuriame įamžinti buvusios Tarybų Sąjungos moksliniai pasiekimai. Į marmurą įkaltos raidės mena kosmoso užkariavimą, atominių jėgainių veiklą, masinę traktorių gamybą, povandeninių laivų statybą, ir t.t.
Progresyviai pakili tematika išlaikoma ir „Narvos“ stotyje, kurią prieš atidarymą ketinta pavadinti J. Stalino vardu. Čia keleivis panardinamas į eilinio Tarybų Sąjungos darbininko kasdienybės euforiją. Stoties salėje įamžinti įvairių profesijų atstovai - menininkai, kolūkiečiai, tekstilininkai, jūreiviai, gydytojai, kariai, statybininkai. Ant suoliuko prisėdusi moteris švelniai glosto šalia stovinčio atletiško žemės ūkio darbuotojo žirgelį.
Jūreivis apolonišku kūnu žvelgia į po vynmedžiu susėdusias moteris, o galbūt ir į naro kostiumą besispraudžiantį pusnuogį bendražygį. Homoeortiškumo šiems požemyje stūksantiems kūnams galėtų pavydėti net Vilniaus Žaliojo tilto skulptūros. Iki 1961 m. į šią tarybinės euforijos utopiją iš milžiniškos mozaikos žvelgė ir pats J. Stalinas, bet pasmerkus jo kultą šis buvo patalpintas už sienos.
Dar pora sustojimų ir pasiekiamas požeminės prabangos apogėjus ir viena pirmųjų metro stočių – „Avtovo“. Jos žemas, gausiai ornamentuotas, todėl dar labiau pasunkėjusias lubas remia 30 marmurinių ir 16 dekoruotu stiklu puoštų kolonų. Stikle išraižytos ąžuolo vainikų juosiamos penkiakampės. Kolonų stiklą laižo nuo masyvių sietynų krintanti blausi šviesa, kuria kartkartėmis pasigėrėti užklysta turistai.
Traukinys toliau šauna požeminiais tuneliais. Ne visi prisodrinti tiesmukos ideologijos. Vėliau atidarytos stotys kuklesnės, kai kurios jų ištikimos pavadinimų sufleruojamai tematikai. Antai 'Sporto' stotyje - gausybė sportinę dvasią įplieskiančių mozaikų su lyg iš plieno nukaltais standžiais ir apnuogintais atletų kūnais.
Kai kuriose stotyse vis dar galima aptikti sukryžiuotų kūjų ir pjautuvų, tiesa, neaišku, ar dar ilgam. Tai tampa akivaizdu grįžus iki „Technikos instituto“ ir persėdus į antrąją liniją pavažiavus porą sustojimų. „Elektrosila“ - ode elektrifikacijai tapusi stotis, pastatyta netoliese to paties pavadinimo fabriko, praėjusio amžiaus viduryje trumpam pajungto karo pramonei. Begėdiškai plikame sienos betone vos žymus anksčiau joje įspaustas „Valio“.
Stotyje iškabinti skelbimai, atsiprašantys dėl galimų nesklandumų dėl šiuo metu vykdomos renovacijos ir jei ne tas „Valio“, iš smalsumo nepatrauktum link statybininkų suręstos barikados. Ten, už darbininkų paliktų įrankių ir pastolių sienoje įspaustame buvusios TSRS žemėlapyje patalpinta praėjusios epochos vado, vis dar tebesivaidenančio Peterburgo skveruose ir parkuose, sparnuotoji išmintis: „Komunizmas - tai tarybų valdžia ir visos šalies elektrifikacija“.
Išnirus į miestą, 100 metrų po žeme aptikti vakarykščiai reliktai atrodo sunkiai suderinami su ties Neva tvarkingai lyg kariuomenė išrikiuotomis gatvėmis ir jas jungiančiais paslaptingais Peterburgo kiemais, vingiuojančiais per vos tris šimtmečius aprėpiantį, bet, nepaisant to, neįtikėtinai painų miesto naratyvą, bloškiantį į dar klampesnę akistatą su Rusija, vis balansuojančia ties riba, kaip ir šis miestas.
