Saulius Norkevičius praeitais metais laimėjo DELFI skelbtą konkursą „Mieliausia kelionėse atrasta šalis“, šiandiena rankose laikome jo knygą „Polinezijos salos. Ramiojo vandenyno perlai: Tahitis, Makemas, Raroja, Kon Tikis” (leidykla „Aukso pieva”).
© S.Norkevičiaus nuotr.

Saulius – nenuilstantis aistringas keliautojas, aplankęs daugelį šalių ne tik Afrikoje, Azijoje, Okeanijoje, keliavęs po daugelį Europos valstybių, tačiau labiausiai pamėgęs Prancūzijos Polineziją. Tai kerinčio grožio salos, kurių krantus skalauja Ramusis vandenynas.

Būtent šis kraštas yra didžioji autoriaus aistra, variklis ir kelionių tikslas. Sykiu Saulius yra sėkmės lydimas verslininkas, vadovaujantis statybų sektoriui, didelis gamtos bičiulis ir aplinkos sergėtojas. Paklaustas apie gyvenimą Polinezijoje, autorius sutiko pasidalyti įspūdžiais.

- Praeitais metais laimėjote DELFI skelbtą konkursą „Mieliausia kelionėse atrasta šalis“, šiandien rankose laikome jūsų pirmąją knygą. Kuo užbūrė šis Polinezijos kraštas?

- Prisipažinsiu, kad parašyti knygą apie Polinezijos salas noras brendo gan seniai. Stabdė galbūt tai, kad nebuvau tikras, ar skaitytojams bus įdomu skaityti apie šį saulėtą, nuostabų kraštą. Taip pat dvejojau, ar pakankamai jau įgijau patirties ir žinių, kad galėčiau pristatyti tolimąją Polineziją.

Laimėjus DELFI skelbtą konkursą apie mieliausią kelionėse atrastą šalį bei padrąsintas leidyklos „Aukso pieva" ryžausi parašyti, tiksliau, aprašyti savo keliones (jų buvo ne viena), nuotykius po mažai turistų lankomas salas, pasidalyti su kuo daugiau žmonių apie tai, kad dar yra pasaulyje vietų, kur žmonės gyvena harmonijoje su gamta, kur nėra tokios sąvokos, kaip „turistas", kur žmonės tiesiog gyvena ir tuo labai džiaugiasi, kad būdamas tolimoje Polinezijoje, nuošaliose salose jauti, kad polineziečiais gali pasitikėti, kad jie tiki tavimi.

Ypač sužavėjo vietinių būdas – gyventi taip, kad netrukdytum kitiems. Pvz. viena šeima augina savo vaikus griežčiau, kita liberaliau, bet niekam net nekyla minčių vieniem kitus auklėti, skųsti kažkokiom tarnybom. Apsiribojama tik pagrindinėmis taisyklėmis ir draudimais. Mano galva, Polinezija – ideali vieta civilizacijos ar įvairių draudimų nualintam europiečiui ar amerikiečiui.

Salos, kuriose laimei nereikia prabangaus šampano
© S.Norkevičiaus nuotr.

- Šiek tiek geografijos. Kur yra šios salos? Ar lengva ten patekti?

- Nesigilinant į geografinius terminus, Prancūzijos Polinezijos salos išsidėsčiusios Ramiojo vandenyno viduryje, šiek tiek piečiau nuo pusiaujo. Jeigu turite namuose mažesnio mastelio gaublį ar žemėlapį, tai šių salų galite net nepastebėti. Bet tai nereiškia, kad tai labai mažas sausumos taškelis, kuriame auga kelios palmės ir gyvena keletas „laukinių". Vien Tahičio saloje gyvena apie 170 000 gyventojų. Pačios salos išsibarščiusios 2000 km atstumu.

Norint ten patekti, populiariausias būtų oro transportas. Tahičio saloje yra tarptautinis oro uostas, kuriame leidžiasi lėktuvai iš Paryžiaus, Los Andželo, Tokijo, Sidnėjaus, Oklando. ES piliečiams vizų nereikia, buvimo laikas neribojamas. Sudėtingiau yra patekti į nuošalias, turistų nelankomas salas. Pvz. kai pirmą kartą atskridau į Polineziją, turėjau tikslą pasiekti mažą, niekam nežinomą Rarojos salą (prie šios salos krantų baigė savo kelionę legendinis Kon Tikio plaustas). Buvo susidariusi absurdiška situacija, kad skridęs iš Lietuvos 24 000 km iki Tahičio, nesugebėjau įveikti likusių 800 km iki tikslo. Dėl salos nuošalumo, man tai pavyko padaryti tik po metų ir tik su savo bičiulių polineziečių pagalba.

Bet jei Jūsų tikslas yra šiek tiek kitoks – aplankyti žymiausias Prancūzijos salų vietoves, aprašytos kelionių vadovuose, pailsėti prie žydros lagūnos, panardyti, tai rasite išties didelę salų „pasiūlą". Į kiekvieną salą galima nuskristi vietiniais lėktuvais, kurių maršrutai driekiasi labai plačiai.

- Kokie vyrauja stereotipai apie šią šalį?

- Man teko kalbėtis apie Polinezijos salas su daugeliu žmonių iš įvairių pasaulio šalių, įvairaus socialinio sluoksnio ar profesijų. Bendravau ir su tais, kurie jau buvo Prancūzijos Polinezijoje ir su tais, kurie nėra buvę. Bendra susiformavusi nuomonė – tai rojus žemėje, bet būti tame rojuje labai brangu. Tame esama dalis tiesos.

Išsakysiu savo asmeninę nuomonę, su kokiais stereotipais man teko susidurti. Dažnas amerikietis galvoja, kad Prancūzijos Polinezija – tai tik Tahitis ir Bora Bora salos, kur galima praleisti prabangias atostogas ar medaus mėnesį. Japonai mąsto, kad Polinezija – saugiausia vieta žemėje atostogoms, europiečiai, o ypač jaunimas galvoja, kad Polinezija, tai salos į kurias ritasi didžiausios bangos, galima „jėgiškai pakaituoti ir paserfinguoti" ir, kad Tahityje gyvena gražiausios merginos pasaulyje.

Čia dalis tiesos taip pat yra. Bet labiausia mane glumina kai kurių žmonių požiūris, kad Polinezijoje gyvena laukiniai, jų namai kokoso palmių viršūnėse ir vaikšto nuogi. Deja deja, civilizacija taip palietė šį kraštą, kad būtų sunku atrasti salas, kur neveiktų mobilus ryšys...

Salos, kuriose laimei nereikia prabangaus šampano
© S.Norkevičiaus nuotr.

- Ar tikrai dar ten pasitaiko kanibalizmo atvejų?

- Geras klausimas. Studijuojant Polinezijos kultūrą mane labai domino visa informacija susijusi su kanibalizmu. Galiu drąsiai pasakyti, kad polineziečių genčių proseneliai buvo kanibalai. Jeigu užklysdavo koks nors svetimšalių laivas ir suduždavo prie salų krantų, puota garantuota. Nepalikdavo nei vieno gyvo – visus suvalgydavo. Taip pat jei gentys susipešdavo tarpusavyje, laimėjusi pusė žuvusius priešus iš karto kepdavo ir valgydavo.

Tais laikais kanibalizmas egzistavo ne iš noro valgyti žmogieną, o buvo tikima, kad nugalėtojui tenka suvalgytojo jėga, drąsa, išmintis. Bet tokios „puotos" vyko prieš 150–200 metų. Kai pradėjo salas valdyti prancūzai, kanibalizmo atvejų vis mažėjo, o ir krikščionybės skleidėjai padarė didelę įtaką.

Su laiku kanibalizmas visiškai išnyko. Bet... 2011 m. Markizų salose (taip pat priklauso Prancūzijos Polinezijai), kurios labiausiai nutolusios nuo Tahičio, buvo užfiksuotas toks įvykis – vietinis gyventojas, klasta įviliojęs vokiečių keliautoją į džiungles, jį nudobė, kūną iškepė ir suvalgė.

Mano galva, Polinezijoje kanibalizmas yra išnykęs, o tokie pavieniai atvejai pasitaiko ir civilizuotose šalyse kaip JAV ar Rusijoje. Prieš keletą metų ir Lietuvos kaime buvo įvykdytas kanibalizmo atvejis, kai žmogus buvo nužudytas ir dalis kūno suvalgyta.

Mano žiniomis, šiais laikais polineziečiai žmonių nevalgo, bet mėgsta pasmaguriauti šunimis. Šuo – didelis delikatesas.

- Koks pragyvenimo lygmuo? Kokia švietimo sistema?

- Jeigu lygintume su Lietuva, tai Prancūzijos Polinezijoje gyvenančių žmonių pragyvenimo lygmuo aukštesnis. Prie gerovės kūrimo labai prisideda pati Prancūzija. Ne veltui yra sakoma, kad „Prancūzijos Polinezija yra brangiausia Prancūzijos meilužė".

Visgi reikia atskirti miesto žmones nuo atokiuose salose gyvenančių vietinių. Mieste žmonės gyvena civilizuotai, net pasiturinčiai, nemačiau nei elgetų, nei valkataujančių. Minimalus mėnesio atlyginimas 1200 eurų, dirba bankuose, savivaldybėse, medicinos įstaigose, parduotuvėse, švietimo sistemoje.

Labiausiai mane nustebino tai, kad specialistai, tokie kaip gydytojai, inžinieriai, policininkai, lakūnai, kurie atvyksta pagal darbo sutartis iš Prancūzijos į Polineziją, jų algos būna iš karto pakeliamos +30% nei jie gaudavo savo šalyje. Gera alga čia skaitoma apie 3000 eur/mėn. Žinoma, gydytojai ar lakūnai gauna ir daugiau.

Salose darbų mažiau. Pagrindinis darbas valdiškose institucijose. Kartais man susidarydavo nuomonė, kad valdžia atokiose salose specialiai prikuria daug etatų, kad tik visi turėtų užsiėmimą. Čia visada sutiksite oro uosto darbuotojų, kiekvienoje saloje yra keletas policininkų, gaisrininkų, komunalininkų, mokytojų, paštininkų, pardavėjų.

Labai svarbus pragyvenimo šaltinis – kopra (kokoso riešutų branduolių rinkimas, džiovinimas ir pardavimas). Tai labai pelningas užsiėmimas – šeimos pajamos per metus iš kopros ruošimo gali siekti iki 30 000 eur. Kiti augina perlus – juodieji Tahičio perlai žinomi ir vertinami visame pasaulyje.

Švietimo sistema sutvarkyta pagal vietinių gyventojų poreikius. Visi turi galimybę mokytis, visi mokosi, vidurinis išsilavinimas nemokamas. Didesnėse salose yra mokyklos, į kurias vaikai atplukdomi laivais iš mažesnių salelių ir paliekami savaitei ar mėnesiui.

Tahityje yra ir universitetas, bet dauguma polineziečių vyksta studijuoti į JAV ar Prancūziją. Žmonės išsilavinę ir kultūringi. Labai maloniai buvau nustebęs, kad jaunimas pabaigęs mokslus Prancūzijoje grįžta atgalios į savo gimtas salas.

Salos, kuriose laimei nereikia prabangaus šampano
© S.Norkevičiaus nuotr.

- Kurios iš salų paliko giliausią įspūdį?

- Polinezijoje vyrauja dviejų tipų salos – koralinės arba vulkaninės kilmės. Vienos iš jų pasižymi aukštais kalnais, kriokliais, vešlia augalija, giliais tarpekliais, žydromis įlankomis. Kitos, t. y. koralinės salos – skurdesnės, nes dirvožemio beveik nėra, auga pagrinde tik kokosinės palmės, bet paplūdimiai dažnai būna platūs, balto smulkaus smėlio – atrodo kaip iš atviruko.

Mano kelionės tikslas buvo atrasti salą, kurioje gyvena laimingi ir laisvi žmonės, kurių nevaržo griežtos taisyklės, neleidžiančios rinktis, spręsti. Visa tai atradau Rarojos saloje. Vien tai, kad į šią salą nėra labai lengva patekti, jau tai kelia įspūdį. Raroja padarė didžiausią įspūdį, man tai buvo atradimas, o sykiu ir galutinis tikslas.

Nedidelė, apsupta vandenyno iš išorės, su nuostabaus grožio lagūna viduje. Su kokoso palmių šnarėjimu, lengvo vėjelio gūsiais. Ten patyriau didžiausius atradimus ir nuotykius. Juk saloje nėra gėlo vandens, tad geriamas yra lietaus vanduo. O kur dar maudynės su rykliais ir rajomis, tunų žvejyba, bendravimas su vietiniais, kurie net nesupranta ką reiškia žodis „turistas". Rarojoje pajutau tikrą gyvenimo skonį. Supratau, ką reiškia „tikrai gyventi". Raroja – mano mylimiausia sala.

Kartu norėčiau rekomenduoti ir Huahinės salą. Ji man paliko teigiamą įspūdį. Nustebau, kad sąlyginai netoli nuo Tahičio, galima atrasti dar mažai lankomą turistų, didelę Huahinės salą. Esu tikras, kad po kokių penkerių metų tai bus vienas iš turistų traukos centrų. Kol kas Huahinės saloje dvelkia ramybe.

Čia galima pasigrožėti nepaprasto grožio gamta, iš rankų maitinti mėlynakius ungurius, aplankyti senasias polineziečių kapines, pabendrauti su turistų neišpaikintais vietiniais gyventojais. Jeigu nepatiktų Huahinės sala, tai lėktuvai skraido į Tahitį 5 kartus per savaitę. Saloje yra parduotuvių, yra kur apsistoti, net galima nebrangiai išsinuomoti mažą salelę su įrengtu namuku ir pagyventi kaip kokiam Robinzonui Kruzui.

- Ar daug turistų atvyksta į Tahitį? Ar brangu poilsiauti?

- Masinis turizmas Tahityje ir pačioje Polinezijoje pradėjo vystytis nuo 1961 m., kada buvo įrengtas tarptautinis oro uostas. Nepraėjus nei 15 metų po šio įvykio, turistų skaičius perkopė 100 000 lankytojų per metus ir jis vis augo geometrine progresija. Kiek šiuo metu turistų aplanko Tahitį ir aplinkines salas nežinau, bet turizmo industrija labai jaučiasi.

Jau nusileidus Tahičio tarptautiniame oro uoste, pasitinka merginos su vietiniais šokiais, o vaikinai su dainomis. Lėktuvas iš JAV turistus atskraidina kiekvieną dieną. O kur dar turistai iš Europos, Azijos, Australijos.... Visi nori papulti į rojaus salas. Ne veltui dar XVIII a. sukilo anglų laivo „Bounty" jūreiviai ir išlaipinę kapitoną į mažą valtelę, pasuko ieškoti laimės į Tahičio salą.
Tiesa, dauguma turistų neužsibūna pačiame Tahityje, jie skrenda arba plaukia į kitas Prancūzijos Polinezijos salas.

Vienintelis kriterijus, kuris atsijoja turistus ir ne visi gali nuvykti į Prancūzijos Polineziją, – tai kainos. Viskas yra labai brangu. Tarptautinių skrydžiai brangūs, viešbučiai brangūs, maistas, gėrimai už nesuvokiamą kainą. Prancūzijos Polinezija yra labai brangi šalis. Mano paskaičiavimais, jeigu asmuo atvyksta pailsėti į nelabai prabangų viešbutį, vienai dienai vis tiek išleis mažiausiai 150 eurų. Vien papietauti paprastoje, bet tvarkingoje užeigėlėje kainuoja nuo 40 eurų ir daugiau.

Atsimenu vieną atvejį, pačiame Tahityje mane užkalbino pagyvenusi kanadiečių pora, kai jie sužinojo, kad aš Polinezijoje jau antras mėnuo, rimtu veidu tarė: „Tu turbūt milijonierius".

Paskutinio apsilankymo metu aš sugebėdavau dienos biudžetą sumažinti iki 20 eurų. Tai įtakojo, kad nakvynė būdavo nemokama, maistas iš dalies nemokamas – žuvų ir kokoso riešutų sočiai buvo galima gauti.
Apie turizmą norėčiau daugiau papasakoti, bet, deja, mano apsilankymo tikslai Polinezijoje buvo visai kiti, tad žinios nėra labai plačios. Daugiau galėčiau papasakoti apie laimę, geriant ne prabangų šampaną, o paprastą lietaus vandenį.

Salos, kuriose laimei nereikia prabangaus šampano
© S.Norkevičiaus nuotr.

- Kokia tradicinė virtuvė?

- Žmonės šioje šalyje valgo ypatingai daug žuvies, žuvis šviežia, ką tik sugauta, nuostabiai įvairi ir skani. Valgo palyginus daug žalio maisto. Tarkim, tuno praktiškai niekas nekepa, valgo jį žalią, skirtingi paruošimo būdai suteikia vis kitą skonį. Man ypač patiko tunas su daržovėmis ir kokoso pienu, tikrai liežuvį galima praryti. Kiek keistas ir nedrąsiai ragaujamas patiekalas pavadinimu fafaru. Šiam patiekalui tunas yra specialiai pūdomas vandenyne, kvapas ypatingai aitrus, neįprastas.

Kai kuriose salose kartais skanauja ryklieną, bet tai nėra populiaru.
Bet vis tik Polinezijoje visa ko karalius yra KOKOSO riešutas. Jis čia ir gėrimas ištroškusiam, ir maistas išalkusiam, ir vaistas, ir pragyvenimo šaltinis. Sakyčiau, tai bene dažniausiai naudojamas tradicinėje virtuvėje ingridientas. Nuo pagrindinių patiekalų iki desertų, kad ir ką valgytumėte, kokoso išvengti ko gero nepavyks.

Labiausiai patiko ragauti kokoso blynelius. Kokoso sultys yra skirtingų skonių ir labai gaivinančios, be kurių sunku įsivaizduoti dienos pradžią. Kokoso pienas (gaminamas iš kokoso branduolio minkštimo) naudojamas ypač dažnai, bet jo skonis kitoks, nei mūsų parduotuvėse parduodamo – nėra to saldumo, iš jo gaminami užpilai, padažai.

Ypač daug šviežių vaisių, mangai, kurių sultys tiesiog teka valgant, bananai, papajos, ypač gardūs ananasai.

Iš tokių egzotinių man buvo keptas Duonmedžio vaisius, kažkas tarp batono ir virtos bulvės, kvapnus ir sotus, kaip garnyras prie žuvies ar mėsos. Garnyrui taip pat kepa bananus, verda Taro vaisius.

Na, o jei norite savo namuose išbandyti polinezietišką virtuvę, siūlau nusipirkti gabalėlį šviežio tuno, supjaustyti jį plonomis juostelėmis, papipirinti, padruskinti, apšlakstyti laimo sultimis, alyvuogių aliejumi, apiberti balto svogūno kubeliais ir leisti šiek tiek pastovėti, kad įsigertų skonis. O po dešimties minučių ragaukite su skrudintomis orkaitėje prancūziško batono riekelėmis.

- Ką rekomenduotumėte aplankyti, pamatyti?

- Kaip ir minėjau, Prancūzijos Polinezija – tai didelė teritorija. Vien didelių atolų (salų grupių) priskaičiuojama 118, o dar kiekvieną atolą sudaro iki 100 salų ir salelių. Manau, kad kiekvienas apsilankęs Polinezijoje tikrai ras sau mielą veiklą.

Jau leidžiantis lėktuvui prieš akis nusidriekia vandenynas su stebuklingomis koralų spalvomis, užburiantys kalnai, saulėje blizgantys laiveliai. Na, o pamatyti tikrai yra ką: žydrosios lagūnos, kriauklių, krabų, delfinų, banginių, vėžlių , tūkstančius įvairiaspalvių žuvelių. Sausumoje gražuolės palmės su sunokusiais kokoso riešutais ar bananų giraitėmis. Mango vaisius skinsite tiesiai nuo medžio, avokadus irgi patys galit nusiskinti, papajos ir tokie nematyti duonmedžiai su savo didžiuliais vaisiais, kurie kepami, kvapu ir skoniu primena batoną.

Kiekviena sala turi kažką tokio kas yra tikrai šventė akims ir mintims.

Kas mėgsta prabangų poilsį, rinkitės SPA centrus ir viešbučius Bora Bora saloje. Sala savo grožiu ir nepriekaištingu servisu lenkia net Maldyvų salas.

Nesate matę banginių, o gal norite ir paplaukioti šalia šių milžinų? Nuo rugpjūčio iki lapkričio mėn. vyksta šių nuostabių žinduolių migracija per Polinezijos salas. Geriausia tai matosi prie Rurutu ir Tubuai salų.

Įdomu, kaip auginami natūralūs perlai? – skriskite į Tuamotų archipelago salas tokias, kaip Manihi ar Anna.

Jeigu esate paviršinio ar giluminio nardymo gerbėjas, tiesiog būtina aplankyti Rangiroa ir Fakarava koralines salas. Patikėkite manimi, Jūs pasaulyje niekur nepamatysite tokios gausos žuvų, kaip tik šiose Polinezijos salose.

Mėgstate civilizuotas salas, bet norite ramaus ir nebrangaus poilsio – aplankykite Huahinės salą. Turistų mažai, bet šeimyninių viešbutukų verslas klesti, nes šį sala pasakiško grožio. Tiesiog būtina pamatyti Huahinės salos kalnus, tarpeklius, įlankas.

Vandens sporto gerbėjams siūlyčiau apsilankyti Tahičio saloje nuo balandžio iki birželio mėn. Tada kyla vienos aukščiausios bangos visame Ramiajame vandenyne, tad pasigalynėti su jomis bus tikras adrenalino pliūpsnis.

Jeigu norite visko po truputį, ką išvardinau anksčiau, bet nenorite matyti nei vieno turisto - skriskite į Makemo. Jus ten tikrai šiltai pasitiks.

Jeigu domina mistinės vietos ir norite pabendrauti su karingiausios Polinezijos salų gyventojų palikuonimis - Markizų salos tinkamiausios. Jeigu įgysite vietinių gyventojų pasitikėjimą, išgirsite tokių istorijų, kad nuo šiurpo plaukeliai piestu stosis.

Salos, kuriose laimei nereikia prabangaus šampano
© S.Norkevičiaus nuotr.

- Kaip gimė knyga? Šiek tiek pristatykite, ką skaitytojai galės joje rasti?

- Kiek save atsimenu, svajojau apie keliones, apie tolimus kraštus. Nežinau kodėl, bet mano kelionių kryptis visada ten, kur šilta, kur visada vasara, kur gali pamatyti turkio spalvos jūrą, palmes, kurių vainikai stiebiasi į žydrą dangų.

Mano aistra kelionėms gimė iš knygų, jos mane įkvėpė ir drąsino. Keletą kartų pabuvojęs Prancūzijos Polinezijoje, lankydamasis atokiose salose, gyvendamas vietinių namuose, patirdamas daug nuotykių, savo kelionių įspūdžiais norėjosi pasidalinti su žmonėmis, su kuo daugiau žmonių. Gerdamas lietaus vandenį, naktimis girdėdamas Ramiojo vandenyno bangų mūšą, kokoso palmių šnaresį, gulėdamas vakarais ant smėlio ir žiūrėdamas į pietų pusrutulio dangų, jaučiausi labai laimingas. Potyriai tiesiog netilpo manyje, tad lyg ir logiška buvo, jog norėjosi visa tai užrašyti ir pasidalinti.

Knygą planavau parašyti dar po kelių apsilankymų Polinezijoje, bet padrąsintas leidyklos, kibau į darbą – išsitraukiau savo dienoraščius, kuriuos rašiau būdamas Polinezijoje, peržiūrėjau paties filmuotą medžiagą apie viešnagę atokiose salose ir, žingsnis po žingsnio, gavosi nuostabiai iliustruota, pirmoji lietuviška knygą apie tolimą, bet labai gražų kraštą – Prancūzijos Polineziją.

Ši knyga tikrai lengva skaitosi, kupina mano paties patirčių, patarimų. Pasakyčiau, kad aprašiau ne kraštą ar šalį, o savo keliones. Tai išties rojus žemėje.

- Kokie planai ateičiai ir ko palinkėtumėt skaitytojams?

- Tolimesnei ateičiai, tapti Lietuvos ambasadoriumi Ramiojo vandenyno saloms... Juokauju.... Planų turiu tikrai daug ir daugelis jų susiję su Prancūzijos Polinezija. Artimiausias mano troškimas išmokti sklandžiai šnekėti prancūzų kalba, nes tai raktas į dar gilesnį bendravimą su polineziečiais. Antra, ir toliau domėtis Polinezijos kultūra, papročiais, ieškoti sąveikų su kitomis kultūromis. Pusiau rimtai, pusiau juokais galiu teigti, kad turiu tikslą išsiaiškinti – kodėl mūsų amžiuje, vis dėl to, Markizų salose vietiniai suvalgė tą vargšą vokietį. Kas tai įtakojo? Bandysiu nusigauti iki tos salos ir pasikalbėti su vietiniais apie kanibalizmą.

O skaitytojams nuoširdžiai linkiu pasinerti į mano knygą...

Keliautojams galiu palinkėti daug kelionių, kitaip kokie gi jie keliautojai, o jei rimtai, tai drąsos, ryžto, svajonių, norų ir žinoma linkiu milijono galimybių. Nebijokite svajoti, svajonės pildosi. Aš vėl pasiilgau to krašto, savo bičiulių, net vietinių ryklių jau pasiilgau. O ir žiemot atpratau, nes paskutinius dvejus metus, kai į Lietuvą ateidavo žiema, aš kaip tik pakildavau skrydžiui į Tahitį. Tad linkiu dar ir dar kartą patikėti, jog visos svajonės pildosi, reikia tik labai panorėti...

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Reikalauja, kad „Airbnb“ skelbtų galutines kainas

EK ir ES vartotojų apsaugos institucijos ragina „ Airbnb “ savo sutarčių sąlygas suderinti su...

Išrinkite, kuris Lietuvos paplūdimys yra pats geriausias (16)

Naujienų portale DELFI vyksta unikalus projektas: „ 100 žingsnių per Lietuvą “, kurio metu...

Lėktuvu dangų raižanti žavi kaunietė: išvydę mane, keleiviai klausdavo, kur pilotas (130)

Kaunietė Ieva Liekytė šiemet Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigė operinį dainavimą,...

„Ryanair“ streikas: atšaukiama 600 skrydžių (36)

„ Ryanair “ kitos savaitės trečiadienį ir ketvirtadienį (liepos 25 – 26 dienomis) atšauks...

Jau galima susipažinti su būsimąja „Neregėta Lietuva“ (12)

Po Lietuvos bibliotekas keliauja būsimo visiškai naujo Mariaus Jovaišos fotografijų albumo „...

Top naujienos

Kraupiausios visų laikų profesijos: net skaitant šiurpsta oda (10)

Tie, kurie dabar dūsauja prisimindami senus gerus laikus, kai „moterys buvo skaisčios, žodis...

Gyvena iš 150 eurų pensijos ir vis tiek laimingi (146)

Ar įmanoma būti laimingam, jei gauni 150 eurų pensijos, gyveni vienkiemyje, neturi mašinos, o į...

Milijardierių problemos: trys absurdiškos situacijos

Net ir patys turtingiausi turi problemų ir suka galvą, kaip jas išspręsti. Tiesa, jos drastiškai...

Penktadienio vakarą gedimas netoli Šiaulių sutrikdė traukinių eismą Klaipėdos kryptimi papildyta 21.30 (6)

Penktadienio vakarą Šiaulių rajone, netoli Kuršėnų, dėl technininių problemų sustojo...

Susiruošusiems apsipirkti į Lenkiją - puikios naujienos: tokių mažų kainų jau seniai nebuvo (255)

Šią savaitę apsipirkti į Lenkiją atkeliavusių lietuvių laukė malonus netikėtumas –...

Motiejūnas: apie sudėtingas įžaidėjo paieškas, derybas su „Rockets“ bei baimę dėl White'o (2)

Kauno „Žalgiris“ yra per žingsnį nuo komplektacijos pabaigos artėjančiam sezonui, o iki...

„Misija Sibiras’18“ dalyvei Kazachstane prireikė medikų pagalbos (32)

Nuovargis ir karštis padarė savo – viena „ Misija Sibiras ’18“ komandos narė antrą...

„Alfa vyras“ merginas viliojo apsimesdamas fotografu: jos nepastebėjo svarbios detalės (234)

Anksčiau „Alfa vyro“ mokymais pagarsėjęs Airinas Arutiunianas liepos 12 d. sulaikytas už...

Kad savaitgalis neprailgtų: nuo musių gaudymo varžybų – iki intriguojančio pasivažinėjimo dviračiais

Šį savaitgalį orai lepins vasariška šiluma, todėl sėdėti namuose mažai kas norės. DELFI...

Arti neeilinės pergalės: Gudzinevičiūtė gali papildyti olimpinio elito gretas (9)

„Džiūgauti dar tikrai anksti, tačiau šansai nemaži“, – taip Lietuvos tautinio olimpinio...