aA
Jau daugiau nei valandą pro autobuso langą regiu vien tik ryžių laukus. Tie laukai didžiuliai, o tingus autobusas vos juda išdaužytais, o gal tyčia taip nutiestais keliais. Už nugaros palikta pūpso nedidelė kalnų grandinė, skirianti baltą palmėmis nusėtą Andamanų jūros paplūdimį nuo likusios šalies dalies.
© V.Samarino nuotr.

Vingiuotus kelius spėjo pakeisti kiek tiesesni ir didžioji dalis vietinių autobuso lengviau atsipūtė, atitraukdami juodus polietileninius maišelius nuo savo burnų. Kartais į kelionę išsiruošiantys šalies glūdumoje gyvenantys mianmariečiai taip nepratę prie važiavimo autobusu, jog vargiai pakelia ir lengvą prastų šalies kelių sukeliamą supimą. Ką bekalbėti apie serpantinus!

Ryžių laukuose gyvenimas teka tūkstantmečių gilumo vaga: per drėkinimo kanalus permesti rąsto platumo tilteliai kur ne kur persidengia su platesniais iš bambuko ir nendrių sukonstruotais kokio metro pločio „tiltais“ . Tolumoje matau vienišą ūkininką iki kelių stovintį vandenyje, ariantį ryžių lauko dumblą dviem pakinkytais juodais jaučiais. Kur ne kur virš laukų stūgso bambukinės trobelės.

Staiga autobusas dar labiau prilėtina, o specifinis garsas išduoda, jog užvažiavome ant rąstinės konstrukcijos. Pažvelgiu per stiklą, o už jo kairėje ir dešinėje matau platoką, gal Nėries platumo, upę su joje burzgiančiomis žvejų valtelėmis ir kiek už jas didesniais visokių rakandų prikrautais plaustais - visu savo vietiniu pasauliu.

Šalis, kur dvasiniai žmonių turtai užgožia visą matytą grožį
© V.Samarino nuotr.

Mianmariečiai gyvena ten, kur dirba ir atvirkščiai. Pavyzdžiui, paplūdimio kavinukės savininkai po darbo dienos gultą kloja tiesiog ant stalų, prie kurių dieną buvo aptarnaujami klientai ar ruošiamas maistas. Čia kiaulės gali būti auginamos vos penkiasdešimt metrų nuo jūros, o saulėje ant smėlio ištiestų žvejybinių tinklų džiovinami tūkstančiai žvejų ryte pagautų žuvyčių.

Vytintą žuvį vietiniai naudoja visur: graužia, kepa, gruzdina, verda, deda į sriubas, troškinius ir kitus patiekalus. Toks konservavimo būdas XXI amžiuje tik tęsia šimtmečių senumo tradiciją, kai produktų šaldymas dar buvo įsivaizduojamas. Kita vertus, šaldyti produktai iki šiol Mianmare yra ne kiekvienam prieinama prabanga.

Tuo tarpu po besivytinančią žuvį romiai vaikštinėja laukiniai šunys. Tokį statusą jiems suteikiu kaip grynas europietis priėmęs sprendimą: jie neturi antkaklių ir yra palaidi. Nors kitokių čia ir nesu matęs. Gal man tiesiog nepasisekė sutikti aristokratiškos šunų giminės atstovų?

Staiga autobusas sustoja. Prie jo dar neatidarytų durų išsirikiuoja gatvės prekeiviai bei išmaldos prašytojai. Šį kartą taksi paslaugos nesiūlomos, nes vietinio miesteliūkščio gyventojai gerai žino - autobuso keleiviai čia nepasiliks. Tai tik trumpa stotelė, savotiškas Kryžkalnis. Oficialiai tam, kad keleiviai galėtų pasinaudoti tualetu ir išmesti juodus nemaloniu turiniu pripildytus maišelius.

Šalis, kur dvasiniai žmonių turtai užgožia visą matytą grožį
© V.Samarino nuotr.

Tačiau išlipęs iš autobuso, pastebiu, jog būtent jam to sustojimo reikėjo labiausiai: vairuotojai mikliai atidarinėja visokias mūsų transporto priemonės angas ir, norėdami įpūsti į ją gyvybės, pila įvairiausius skysčius. Autobusas pensininkas, kadaise kažkokio neįskaitomo pavadinimo Kinijos auto pramonės giganto kūdikis, dabar jau visai senelis, o gal jau ir miręs, tik to nenutuokia. Todėl vis dar važiuoja.

Tarp pasitinkančiųjų, pastebiu luošį, apsirengusį net tvarkingiau nei dauguma aplinkinių prekeivių, judantį atsispiriant nuo žemės tik rankomis ir draugiškai besisveikinantį. Jokio maldavimo ar blogos nuotaikos, jokio pavydo ar nusivylimo gyvenimu. Dvi neišsivysčiusios kojos gražiai sukryžiuotos po jauno vyro kūnu gula į meditacine pozą. Praėjęs ananasų pardavėją, trumpam kyšteliu nosį į vietinį smaližių rojų. Prekyboje daugiausiai žemės riešutai ir sezamas degintame cukruje. Bei neatpažįstami džiovinti vaisiai tame pačiame cukruje.

Greta išdėliotos ir kažkokios keisčiausios dėžutės, apipavidalintos vietiniais rašmenimis, visada man primenančiais ateivių iš fantastinių filmų hieroglifus. Kalbinu pardavėją, klausdamas, ar tai saldu. Atsitiktine tvarka ji vieną kartą patvirtina, o po akimirkos jau paneigia saldumo faktorių.

Šalis, kur dvasiniai žmonių turtai užgožia visą matytą grožį
© V.Samarino nuotr.

Bandau klausti dar kartą, tačiau rezultatai ir vėl prieštaringi. Šį žaidimą galėtume žaisti nors ir valandą ar dvi - rišlaus atsakymo apie paslaptingos dėžutės turinio saldumą, taip ir neišgirsčiau. Pasidavęs, nusiperku tą paslaptingai įpakuotą rinkinį. Prie arbatos ar alaus - parodys pakelio skrodimas.

Siauru motorolerių pilnu keliu toliau barškame link Jangono. Kelionę į naują šalį visada lydi bent jau šiokia tokia euforija. Matytos spalvos nejučia sutirštinamos, todėl nėra jokios prasmės stengtis savo patirtį perteikti nešališkai. Priešingai, tai norisi daryti būtent šališkai ir pabandyti perduoti naujai aplankytos vietos magiją.

Man sunkiausia aprašinėti mianmariečius: jų draugiški ir visuomet atviri žvilgsniai, atskiesti kuklumu ir pagarba, o gal net baime bendrauti su užsieniečiais. Šiuo atveju tai nėra svečio paranoja ar susireikšminimas, tiesiog dėl penkis dešimtmečius šalį valdančios chuntos kontrolės ir sekimo, labai būdingo tokio tipo santvarkoms, atvykėlių atžvilgiu, žmonės lieka draugiški, bet uždari. Dauguma jų net nelinkę bendrauti daugiau nei reikalauja pirkimo-pardavimo santykis.

Todėl tradicinis Mianmaro gyventojo charakteris man lieka paslaptingas. Iš to kyla marios hipotezių ir skirtingų šios neįprastos šalies dvasios aiškinimų: nuo diktatūros ir drakoniškų įstatymų iki visuotinio tamsumo bei aklo religijos sekimo. Mes, vakariečiai, linkę viską dėlioti į lentynas ir ieškoti akivaizdžių, visiems suprantamų paaiškinimų: budizmo įtaka, ilga šalies izoliacijos ir diktatūros kratinys…

Šalis, kur dvasiniai žmonių turtai užgožia visą matytą grožį
© V.Samarino nuotr.

Taip, rodos, viskas lengviau susidėlioja į tas vakarietiškas lentynėles. Tačiau panagrinėjus atidžiau, pasidaro aišku, jog didžioji mianmariečių būdo paslaptis ne tik taip ir liks neįminta, bet, dar liūdniau, greičiausiai bus pakankamai greitai sunaikinta globalizacijos.

Negali nepastebėti, jog būtini dvigubi kainų ir paslaugų standartai turistams ir vietiniams (kitaip vietiniai neišgyventų arba neuždirbtų iš turizmo - kas abiem atvejais yra blogai), storos turistų piniginės ir kartais elementarios pagarbos vietinei kultūrai trūkumas griauna per šimtmečius nusistovėjusią šios ypatingos tautos tvarką. O kur dar civilizacijos atneštos pagundos naujoms technologijomis!

Šalyje, kur iki šiol daug kas namuose neturi elektros energijos, jau dabar yra milijonai mobilaus ryšio vartotojų. Labai dažnai galima pamatyti, kad nendrinę-bambukinę pašiūrę puošia naujutėlaitis saulės baterijų, skirtų mobiliajam aparatui įkrauti, skydelis. Kitoms reikmėms elektra tokiuose namuose nenaudojama.

Internetas, apie kurio egzistavimą statistinis mianmarietis prieš kokius ketverius metus dar nė neįtarė, išmaniųjų telefonų pagalba, braunasi į atokiausiai gyvenančių žmonių pasaulėlius. Matyt, ne be sumaišties pasaulio nemačiusių ir apie jį už šalies sienų mažai tegirdėjusių galvose.

Mianmaro piliečiui gauti, pavyzdžiui, Šengeno vizą yra beveik neįmanoma: prašymų patenkinama mažiau nei dešimt iš šimto. Jei kam sunku įsivaizduoti vizos išdavimo procesą, siūlau prisiminti lietuvišką kryžiaus kelią, bandant gauti JAV vizą prieš daugiau nei dvidešimt metų.

Šalis, kur dvasiniai žmonių turtai užgožia visą matytą grožį
© V.Samarino nuotr.

Tačiau grįžkime prie nacionalinio charakterio paslapties. O ji glūdi kažkur kitur. Giliau. Gal budistinėje religijoje ir amžių senumo tradicijose, kurių buvo laikomasi, esant bet kokiai valdžiai ir politinei santvarkai, o gal visame tame unikaliame aplinkybių, supančių šią šalį, kratinyje. Anksčiau ar vėliau, supranti, kad nereikia ardyti harmonijos, bandant taip vakarietiškai ją perprasti.

Geriau tiesiog grožėtis, kaip grožimasi žydinčiu gėlės žiedu, saulėlydžiu prie jūros ar genialiu muzikos kūriniu. Susigėsti, kai iš įpročio rūpindamasis savo daiktų saugumu čia, Mianmare, esi labiausiai dėl to įsitempęs žmogus. Juk niekam, apart tavęs paties, šio šalyje jie nerūpi.

Apstulbsti, kai po dešimties minučių derybų (su pradžioje pasiūlyta triguba kaina) ir finalinio mūšio su taksistu dėl kiekvieno kelionės cento, netyčia palikus piniginę tame pačiame taksi, to paties taksisto po valandos būsi surastas vien tam, kad ją atgautum su visa šūsnimi ten paliktų dolerių. Gerbti, kai tavęs maldaus išmaldos, bet nepaims nei trupinio be sutikimo. Susigėsti, kai viešbučio savininkas sugaiš dvidešimt minučių įrodinėdamas, jog tikrai tavęs neapskaičiavo, nors tau, laukiančiam iš kitų kokios suktybės, taip pasirodė.

Nustebti, kai mianmarietis susikivirčys su tautiečiu dėl to, jog jis negerai ar netinkamai tave, svečią, aptarnavo. Pasijausti nepatogiai, kai vietiniai atlaidžiai žiūrės į turistų nepagarbą jų šventykloms ir religijai (budistinis nekonfrontacijos principas čia iš tikro veikia neįtikėtinai galingai).

Visa tai pastabiam ir ilgiau Mianmare viešinčiam svečiui daro tokį galingą įspūdį, jog noromis ar ne, imi peržiūrinėti savo vertybes ir stebėti elgesį. Gal todėl net į pliažą ėmiau budistų vienuolių parašytas knygas, galvodamas, kad, jei nenušvisiu, tai bent jau įdegsiu.

Šalis, kur dvasiniai žmonių turtai užgožia visą matytą grožį
© V.Samarino nuotr.

Mano mėnesį trukusi kelionė jau beveik baigiasi. Todėl norisi atsiprašyti vietinių, jei ką įžeidžiau ar neatsakiau įtikinama šypsena į nepažįstamojo šypseną. Padėkoti, kad dvasiniai šių žmonių turtai nustelbė kitus su šalies gamtos grožiu susijusius įspūdžius. O auksinių pagodų kupolų blizgesys nešvietė ryškiau nei mianmariečių akys bei šypsenos.

Atsisveikinant su realiai egzistuojančia beveik be smurtinių nusikaltimų, vagysčių ir kitų kriminalų šalimi (išskyrus korupciją, kuri šioje kultūroje vertinama gerokai kitaip ir nėra laikoma tokiu jau blogu ar smerktinu dalyku), norisi jos gyventojams palinkėti geros kloties bei perspėti per daug nesitikėti iš į jų namų duris besibeldžiančios naujosios demokratiškos eros. Juk visas tikrąsias laisves, tikruosius turtus ir gėrybes jie jau turi!

Nepaisant to, kad net šventinį mianmariečio stalą dažnai puošia vien tik garuose virtų ryžių lėkštė, o iš bambuko ir nendrių ant polių suręsta trobelė stokoja ne tik gražių užuolaidų bet ir stiklinių langų bei rakinamų durų. Ačiū!

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Lietuviai nuo Kalėdų karštinės ir gaminimo maratono bėga svetur (26)

„Yra žmonių stipriau įsikibusių į šventines tradicijas, jiems norisi šieno po staltiese ar...

Lietuvos turizmo „oskarai“: paskelbtas nominantų sąrašas

 (6)

Šiandien pradedamas balsavimas internetu tradiciškai renkant Turizmo sėkmingiausius 2018....

Keleivių nepasitenkinimas: praleidusiems išvykstamąjį skrydį, grįžtamasis skrydis anuliuojamas (10)

Naujausio tyrimo metu paaiškėjo, kad keleiviams, kurie dėl kokių nors priežasčių praleido...

Kijevo oro uoste dėl sniego atidedami skrydžiai (6)

Ukrainoje vyraujančios oro sąlygos koreguoja ir oro uostų darbą. Iš Kijevo oro uosto...

Palygino kelionių organizatorių pasiūlymus: poilsis ten pat, o kainų skirtumas – 400 eurų (159)

Planuojant kelionę visuomet svarbu gauti norimo tipo poilsį už geriausią įmanomą kainą. Vis...

Top naujienos

Egzotines keliones mėgstanti mokytoja Veronika atvira: gyventi tik iš atlyginimo būtų sunku (311)

Jau daugiau nei dvi savaites Švietimo ir mokslo ministerijoje ( ŠMM ) budinti mokytoja Veronika...

„Amerikietiškas“ Putino oligarchas po JAV sprendimo kraujuoja milijardais (48)

Netrukus po to, kai Michaelas Cohenas pasišalino nuo Donaldo Trumpo patvirtinto nekilnojamojo turto...

Žaidimu nusivylęs Jasikevičius: Eurolyga negailestinga, o mes kažkodėl nesiginame specialiai Krepšinis.lt iš Miuncheno (31)

Pratęsti pergalių serijos iki trijų Lietuvos čempionams Eurolygoje nepavyko. Kauno „Žalgirio“...

Savaitgalis atneš pūgą ir pusnis sniego (13)

Penktadienį Lietuva atsidurs pietiniame anticiklono pakraštyje. Negausiai pasnyguriuos nebent...

Pagal bavarišką muziką šokęs „Žalgiris“ pralaimėjo Vokietijos čempionams (428)

Kauno „Žalgiris“ (5/7) penktadienio vakarą laikė svarbų egzaminą Vokietijoje. Žalgiriečiai...

14 brangiausiai atsiėjusių klaidų per visą žmonijos istoriją (66)

Nė vienas nesame tobulas, todėl natūralu, kad kartkartėmis darome klaidų, dėl kurių vėliau...

Anglijoje nužudyta ir išniekinta 14-metė lietuvė dar spėjo atsiprašyti tėvų už susidėjimą su netinkama kompanija (126)

Vulverhamptone, Anglijoje , išžagintos, nužudytos ir išniekintos keturiolikmetės iš Lietuvos...

Teisėsaugai – smūgis: teisėjai suabejojo, ar dėl 6 žmonių žūties nuteisė kaltą asmenį (125)

Net šešias gyvybes nusinešio gaisro sostinės Žirmūnų mikrorajono daugiabutyje byla pakrypo...

Miunchene – itin gausios „Žalgirio“ gerbėjų gretos specialiai Krepšinis.lt iš Miuncheno (76)

Penktadienio vakaro Eurolygos rungtynėse Miuncheno „Audi Dome“ arenoje tikrai ryškiai bus galima...

Po visų negandų – Elle ir Žilvinas Grigaičiai švyti drauge: prasitarė apie ateities planus (114)

Penktadienio vakarą būrys pramogų pasaulio garsenybių traukė į Vilniuje trankiai paminėtą...