Salos viduriu driekiasi Trodo kalnai, kurių aukščiausia viršūnė – Olimpo kalnas – siekia beveik du kilometrus. Ankstyvą pavasarį, vos saulei kyštelėjus pro debesis, šlaituose sukrunta tūkstančiai per žiemą snaudusių žolynų ir gėlynų, pakvimpa citrinmedžių ir apelsinmedžių žiedais.

Žiemą Kipre drėgna ir šilta, o vasarą – sausa ir karšta. Sala toli nuo žemyno, vanduo paplūdimiuose švarus ir skaidrus. Savaitės atostogos Kipre neprailgs - daug didesnė tikimybė, kad pritrūks laiko salos įdomybėms apžiūrėti.

Padalyta į dvi dalis

Kipro Respublika užima du trečdalius salos teritorijos. Kitą dalį 1960 m. nepriklausomybę nuo Didžiosios Britanijos atgavusios šalies 1974 m. okupavo turkų kariuomenė. Nuo to laiko 240 kilometrų ilgio ir 100 kilometrų pločio sala padalyta į dvi dalis – Kipro Respubliką ir Šiaurės Kipro turkų respubliką. Sienos viduriu driekiasi respublikas skirianti JT kontroliuojama buferinė zona, vadinama Žaliąja linija.

Tarp Pafoso akmenų pasiklydusi istorija

Pasak mitų, vakarinė Kipro dalis labai patiko graikų meilės deivei Afroditei, išnirusiai iš jūros putų delfinų traukiamoje moliusko kriauklėje. Ši vieta yra netoli Pafoso kurorto, į kurį galima tiesiogiai nuskristi iš Lietuvos. Be gamtos, vakarinėje salos dalyje gausu ir kitų įdomybių bei pramogų.

Siauros Pafoso gatvelės veda į krantinę, kurioje nuo viduramžių stovi uostą nuo piratų užpuolimų saugojęs fortas. Šis miestas kadaise buvo Kipro sostinė ir svarbiausias prekybinis uostas.

Kone kiekviename Pafoso užkampyje stūkso kokie nors antikiniai ar vėlesnių laikotarpių griuvėsiai. Čia išlikę rūmų ir vilų sienų, teatrų, termų, erdvių požeminių kapų su kolonomis. Antikinis Kato Pafos kompleksas įrašytas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

Pafose esančiuose Dionizo rūmuose archeologai atkasė net du tūkstančius kvadratinių metrų iš II-V amžių išlikusių romėniškų grindų mozaikų, pasakojančių seniai užmirštus mitus. Jas 1962 m. atsitiktinai aptiko savo laukus dirbęs ūkininkas. Pafoso mozaikos laikomos vienomis gražiausių Viduržemio jūros regione ir taip pat įrašytos į UNESCO.

Be turtingiems miestiečiams priklausiusių namų ir grindų mozaikų, antikiniame Pafose žiūrovus vilioja atstatytas romėnų muzikinis teatras Odeonas, kuriame vasarą rengiami koncertai. Vaikštinėjant tarp pilių, bazilikų, forumo liekanų, akį traukia tolumoje ant griuvėsių pastatytas švyturys.

Džipu į Akamo pusiasalį

Vos prašvitus aunuosi sportinius batus ir skubu prie gatvėje lūkuriuojančio visureigio, nors Pafose lyg ir derėtų įsispyrus į šlepetes traukti į paplūdimį. Tačiau maudynės gali palaukti – kur kas įdomiau nusibelsti ten, kur ne kasdien pakliūsi. Štai ten mūsų penkių kompaniją ir pasiruošęs nugabenti visureigio vairuotojas, kurį vienas kolega vos išvydęs pavadino Indiana Džouns.

Po akimirkos džipo sėdynės jau užpildytos, o Indiana sukioja vairą, laviruodamas Pafoso gatvelėmis Akamo pusiasalio link. Už miesto atsiveria plačios erdvės: vienoje pusėje šniokščia jūra, kitoje saulė kepina žalius kadagynus ir pilkas uolas.

Kadagynų gyventojai

Mažiausiai paliestas ir sunkiausiai prieinamas Kipro pusiasalis dėl unikalios gamtos įtrauktas į Natura 2000 saugomų teritorijų tinklą. Jame auga daug endeminių ir retų augalų rūšių. Ypač saugomas - finikinis kadagys (juniperus phoenicea) - aromatingas, nuolat žaliuojantis krūmas, užaugantis iki dešimties metrų aukščio.

Akamo pušynuose sklando sakų ir žolynų kvapas. Kiekviename vingyje stabtelime jo įkvėpti ir pasigrožėti nuo kalvų atsiveriančiais vaizdais. Čia gyvena tik laukiniai žvėrys ir ožkos. Tarp žalumos matyti kadaise kalkakmenio uolose žmonių išgremžti urvai, kuriuose dabar gyvūnai slepiasi nuo lietaus.

Pasak istorijų, laukiniais paplūdimiais ir vaizdingais peizažais garsėjantis Akamo pusiasalis pavadintas Atėnų kario Akamanto vardu. Šis jaunuolis, legendinio valdytojo Tesėjo sūnus, atkeliavo į Kiprą po Trojos karo. Tuomet pusiasalyje stovėjo akmeniniai namai, driekėsi gatvės. Ilgainiui viskas atsidūrė po velėna. Nematyti jokių griuvėsių.

Akamos pusiasalio krantus juosia aukštos uolos, apačioje nusidriekę nedidukai Laros paplūdimiai. Pro kadagynus ir akmenynus į juos leidžiasi ir kyla vos pastebimi takeliai. Po kojomis šmirinėja driežai, kurių didžiausias - agana - užauga iki trisdešimties centimetrų ilgio.

Laros paplūdimiai - jūrų vėžliams

Laros įlanka patinka ir didiesiems jūrų vėžliams Caretta caretta bei Chelonia mydas. Jų patelės čia kasmet deda kiaušinius, todėl vėžlių poravimosi laikotarpiu, nuo birželio iki rugsėjo, paplūdimiai uždaromi. Juos prižiūri Laros įlankos vėžlių saugojimo stoties darbuotojai.

Vasaros naktimis į smėlėtas Laros įlankos vieteles atplaukę vėžlių patelės išsirausia pusės metro gylio duobes ir padeda į jas po šimtą kiaušinių. Po septynių savaičių išsiritę vėžliukai patys nuropoja į jūrą. Jie subręsta tik po dvidešimties metų. Tuomet patelės sugrįžta į tą patį paplūdymį dėti kiaušinių.

Letimbo kaimo sūriai ir pyragai

Akamo pusiasalį išvažinėjęs skersai ir išilgai, Indiana suka atgal pro Letimbo (Letymbou) kaimelį, kuriame gyvena Andreas ir Sofija. Tradiciniame kiprietiškame name įsikūrusi pora leidžia svečiams apžiūrėti sodybą, pabendrauti su gyvuliais, vištomis bei žąsimis.

Prie vartelių pasitinka tautiniais drabužiais apsirėdžiusi Sofijos kaimynė Olimpija. Kviečia pailsėti, pasižvalgyti po virtuvę ir po autentiškais kiprietiškais baldais apstatytus kambarius. Juos puošia pačios šeimininkės išsiuvinėtos staltiesės, lovatiesės, pagalvėlės. Atrodo lyg muziejus, tačiau tai – Sofijos ir Andreas gyvenamasis namas.

Gyvenimas sodyboje teka be jokio streso: Sofija ir Olimpija kieme kasdien iš ožkos pieno gamina kiprietiškus haloumi sūrius, lauko krosnyje kepa duoną, alyvuogių pyragus ir sūrio bandeles. Šį procesą išvys kiekvienas, atvykęs į svečius. Ne tik išvys – gaus visko paragauti.

Olimpija prieangyje darbuojasi prie didelio puodo, kupino balto ožkos pieno. Jame įmestose trijose pailgose formose valandėlę pamaišius samčiu susiformuoja pailgi haloumi sūriai. Po akimirkos vienas jau supjaustytas, lėkštelėje patiektas į stalą.

Kol Indiana su bendražygiais smaližiauja sūriu, virtuvėje stebiu, kaip Sofija formuoja į didelius kibinus panašias bandeles su alyvuogėmis. Prigaminusi pilną padėklą, neša pašauti į krosnį, kur jau baigia kepti mūsų pietūs.

Prie stalo – su dainomis

Ištrauktas iš krosnies avienos kepsnys kleftiko bei makaronų apkepas ilgam pasodina prie stalo. Besibaigiant vaišėms įsisiūbuoja dainingas vakarėlis, nes vienas bendrakeleivių – muzikantas - spaudžia moterėles užtraukti kiprietiškų dainų.

Olimpija vos spėja sukramtyti kąsnį – tenka šokti nuo stalo iliustruoti Sofijos užvestų dainų. Patrepsėjusi ir pasisukiojusi po kiemą grįžta prie lėkštės, tačiau antrą kąsnį dar pamautą ant šakutės sustabdo nauja daina. Puota tęsiasi mažiausiai porą valandų.

Į Sofijos ir Andreas sodybą už 20 km nuo Pafoso esančiame Letymbou kaimelyje, Markou Drakou g. 2, galima atvažiuoti ir automobiliu. Šeimininkams apie atvykimą reikia pranešti prieš dieną ar dvi. Viešnagė sodyboje su sūrių ir duonos degustacija asmeniui kainuoja 6 eurai, su kiprietiškais pietumis - 15 eurų (Sofijos telefonas: +357 99 99 5961). Keliones visureigiais į Akamo pusiasalį rengia Kipro kelionių agentūros.

Širdžių pribarstytas paplūdimys

Apie trisdešimt kilometrų į pietus nuo Pafos miesto esančiame užutekyje bangos daužosi į Afroditės uolą. Pagal legendą, prie šios uolos į paplūdimį iš jūros putų pirmą kartą išplaukė meilės, grožio ir vaisingumo deivė Afroditė.

Afroditės paplūdimys nusėtas nugludintais dideliais ir mažais akmenukais. Sakoma, kad radusiam tarp jų širdies formos akmenį seksis meilėje. Verta pasidairyti po kojomis – čia tikrai daug širdies formos akmenų. Afroditės paplūdimyje kartu išsimaudę įsimylėjėliai tiki, kad niekada neišsiskirs.

Pilnaties kerai

Kipro legenda byloja, kad kiekvienas, apiplaukęs Afroditės uolą per pilnatį, atjaunėja vieneriais metais. Apiplaukęs ją dukart – atjaunėja dviem, tris – trim metais. Tačiau jūra čia pavojinga ir apgaulinga, maudytis ar plaukti aplink uolas nepatariama.

Pasak mitų, Afroditė į šį paplūdimį kasryt sugrįždavo po meilės naktų išsimaudyti ir atgauti nekaltybės. Kita legenda tą patį pasakoja apie kitoje salos pusėje, netoli Akamo pusiasalio esantį šaltinį, vadinamą Afroditės voniomis.

Stebuklingas Afroditės vanduo

Prie Afroditės vonių iš automobilių stovėjimo aikštelės veda siauras takelis. Tako gale - nedidelė apsamanojusi ola, nuo kurios į baseinėlį akmenyje teka šaltinis. Pagal legendą, Afroditė prie jo sutiko atsigerti atėjusį savo mylimąjį Adonį.

Sako, Afroditės šaltinio vanduo stebuklingas – atjaunina jame besimaudančius, o jį geriantiems suteikia amžiną jaunystę. Lankytojams į baseinėlį lipti draudžiama, bet galima atsigaivinti tuo pačiu vandeniu, tekančiu iš šalia įrengto čiaupo.

Prie Afroditės šaltinio atvežęs Indiana Džouns stebuklinguoju vandeniu nesiprausia ir jo negeria – verčiau traukia į kioskelį nusipirkti kokakolos. Jis ir taip gražus. Prie čiaupo būriuojasi tik tie, kam rūpi atjaunėti. O gal ir kokakola šioje vietoje veikia panašiai?

Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!