Turintieji kvėpavimo sunkumų ar sergantieji astma čia itin laukiami: stalaktitų urve vokiečių kariai šias ligas išsigydė. Tad kodėl gi nepabandžius ir jums?
Kai akmuo pradeda lašėti
Nors tikrasis Turkijos kurortų sezonas prasideda birželį ir tęsiasi iki rugpjūčio pabaigos, atvykti čia galima drąsiai jau ir kovą, beje, pirmųjų rudens mėnesių taip pat nereikėtų nurašyti. Pavasarį patartina keliauti pagyvenusiems žmonėms ir visiems tiems, kurie nepakelia karščio. Maloni apie 20 ˚C temperatūra kovą ir kiek aukštesnė balandį retą nuvargins, o lipti į pilies kalną tokiu oru – tikrai pats tas!
Apsistojus Alanijos centre esančiame „Kahya“ viešbutyje, į akis krinta daugybė vokiškai kalbančių senukų. Nakvynės ir viešbučio paslaugų kainos neturėtų gąsdinti ir Lietuvos pensininkų: viešnagės pasiūlymą 5 dienų 4 žvaigždučių viešbutyje su programa „viskas įskaičiuota“ galima rasti vos už 350 Lt.
250 tūkst. gyventojų turintis kurortas vilioja ne tik pagyvenusius europiečius: poilsį jame renkasi šeimos, jaunimas, nes veiklos ir pramogų čia užtektinai. Įsikūrusią prie Viduržemio jūros, 130 km į rytus nuo Antalijos oro uosto, kuriame leidžiasi lietuvius skraidinančių kompanijų lėktuvai, Alaniją lepina švelnus Viduržemio jūros klimatas.
Dėl natūralaus gamtos grožio ir istorinio palikimo šis kurortas tapo populiariu turizmo centru. Miestas aptarnauja dešimtadalį (apie 1,2 mln.) į Turkiją atvykstančių turistų.
Stalaktitų ir stalagmitų urvais garsėjančios Čekija ir Slovakija galėtų Alanijai pavydėti nors ir nedidelio, tačiau, kaip vietiniai sako, itin jaukaus ir gražaus Damlatašo urvo. 1948 m. urvą atsitiktinai atrado darbininkai, kai šalimais buvo tiesiamas kelias bei statomas uostas. Damlataş išvertus iš turkų kalbos reiškia „lašantis akmuo“. Ir iš tiesų leidžiantis gilyn, tai iš vienos, tai iš kitos vietos netikėtai galvą pakutena krentančio vandens lašai.
Urvą rasite kurorto centre. Jame nuolat laikosi apie 23 ˚C temperatūra. Oro drėgnumas čia – net 90 proc. Dar vokiečių kariai, patekę į šį urvą, stebuklingai išsigydė astmą, tad urve rekomenduojama būti sergantiesiems šia liga. Urvo oro analizė parodė, kad jame yra iki 12 kartų daugiau anglies dioksido. Gydomųjų savybių turi ir nedidelis radioaktyvumas bei oro jonizacija. Įėjimas į Damlatašo urvą kainuoja apie 4,5 liros (6,5 Lt.).
Spintoje – vonios kambarys
Kitas vertas dėmesio objektas yra Alanijos tvirtovė, vietinių vadinama pilimi. Tvirtovė pastatyta ant Alanijos kalno. Ją juosia ilga 6,5 km siena. Pilies teritorijoje – net 140 bokštų ir apie 400 vandens cisternų. Aukščiausioje vietoje – kalno vakaruose – tvirtovė, iškilusi iki 250 m virš jūros lygio. Rytinė tvirtovės dalis leidžiasi žemyn, kol pasiekia pakrantėje esantį Kizil Kulę – Raudonąjį bokštą.
Pilį, kokią turistai mato šiandien, XIII a. pastatė seldžiukų sultonas Aladinas Keikubatas, bet jos pamatai mena dar helenistinį (graikiškąjį) laikotarpį. Tai – vienintelė išlikusi turkų seldžiukų tvirtovė pasaulyje! Pilies teritorijoje nemažai senovinių pastatų: mūrinių cisternų, pirčių ir bizantiškų bažnyčių. Vienos iš pirčių stogo kupole žioji apvalios skylės – taip natūraliai buvo apšviečiamas pirties vidus.
Iki mūsų dienų tvirtovėje esančiuose namuose gyvenama. O štai viename gražiai restauruotame pastate netikėtai galima rasti buities muziejų.
Tai XIX a. statytas turtingų ūkininkų namas. Netrukus jis bus atviras visiems turistams. Pastate galima susipažinti su to meto pasiturinčių ūkininkų šeimos buitimi. Kaip juokavo jau šešerius metus Turkijoje gyvenanti Laura, tai – lyg mažosios Rumšiškės Alanijoje. Turkiškųjų „Rumšiškių“ pirmame aukšte lankytojai patenka į tvartą, kurio viena patalpų skirta gyvuliams laikyti, o kita – jiems šerti. Matyt, turkai gyvulius labai jau mylėjo, jei jų „miegamąjį“ nuo „valgomojo“ atskyrė.
Lietuvoje juk ir dabartiniuose tvartuose viskas yra vienoje vietoje.
Pakilus į antrą aukštą, sienose ir balduose pastebimi puošybos elementai – Saldžiuko žvaigždė, granato gėlės bei lelijų motyvai. Jaunavedžių kambarys stebina surenkama lova, bet labiausiai – vonios kambariu, tiksliau, apsiprausimo vieta. Įsivaizduokite medinę spintą ir viename jos gale – atskiras dureles. Įlipate į tos spintos patalpėlę ir prausiatės ten atneštu vandeniu – štai tau ir vonios kambarys! Įdomu ir tai, kad prausimosi patalpa būdavo tik jaunavedžių kambaryje, tad jaunikio tėvai švarintis eidavo į sūnaus ir marčios kambarį. Tualetą senieji turkai įrengdavo balkono kampe. Lietuvoje ką nors panašaus vargiai pamatysite.
Raudonplytis kurorto simbolis
Siauromis vingiuotomis gatvelėmis nusileidus nuo pilies kalno, verta aplankyti minėtą Raudonąjį bokštą. Tai – vienas iš geriausiai matomų seldžiukų laikų paminklų Alanijoje. Raudonuoju jis vadinamas dėl plytų, naudotų viršutinių aukštų statyboms, spalvos. Apatiniai aukštai buvo sumūryti iš vietoje rastų akmenų. Šis 33 m aukščio bokštas, esantis netoli uosto, buvo pastatytas XIII a. laivų statyklos ir uosto stebėjimui bei apsaugai.
Ilgainiui aštuonkampis statinys tapo Alanijos simboliu. Bokšte yra 5 aukštai ir iki jo viršaus veda aukšti akmeniniai laiptai (85 pakopos). Saulės šviesa pro penkto aukšto ertmę nutvieskia pirmą aukštą. Bokšto viduryje įrengtas rezervuaras. Apatiniame aukšte dažnai rengiamos parodos. Įėjimas į Kizil Kulę kainuoja 3–5 liras (4,4–7,3 Lt.)
Alanijoje dar daug ką įdomaus galima pamatyti: senąjį ir naująjį uostus, archeologinių radinių muziejų, pasivaikščioti senamiesčiu ar pabuvoti sekmadieninių iškylų vietose. Remiantis perfrazuota lietuviška patarle, galima drąsiai teigti: geriau jau vieną kartą Alaniją pamatyti, nei 10 kartų apie ją iš ten buvusių draugų išgirsti.
