Iš užsienio atkeliauja vis naujų jų formų, kartais išbandęs vieną ar kitą rūšį žmogus atranda iki tol giliai tūnojusį kūrybinį talentą. Buhalteriai ima tapyti, o medikai – kruopščiai dėlioti karoliukus. Štai ką gali rankdarbių magija!
Galima dekoruoti daiktus, kurti interjero lėles ar „skrebinti“ nuotraukų albumus bei užrašines.
Trumpai apžvelgsime šiuo metu populiariausias rankdarbių rūšis.
Papuošalų gamyba – ši rankdarbių sritis išpopuliarėjo dėl kelių priežasčių. Kiekviena moteris mėgsta pasipuošti, o jei dar tai – vienetinis papuošalas... Įsisegusi rankų darbo auskarus ar vėrinį niekuomet nesutiksite tokį pat turinčios pažįstamos.
Kitas aspektas – čia nėra schemų ar raštų. Yra tik detalių, vielos ir karoliukų sujungimo technika, o visa kita priklauso nuo kūrėjo fantazijos. Galbūt todėl įvairiose mugėse šiandien pastebime įvairiausių darbų: iš pusbrangių akmenų, iš stiklo karoliukų, plunksnų, ryškaus modelino.
Vieni menininkai neperžengia klasikinio derinimo: stambių ir mažų karoliukų su intarpais, kiti gi kuria kardinaliai asimetriškus, gigantiškus, spalvingus papuošalus drąsioms asmenybėms.
Vilnos vėlimas – prieš kelerius metus buvę itin populiarūs papuošalai iš veltų bumbulų šiuo metu atsitraukė į antrąjį planą. Tačiau aktyviai veliamos šlepetės, segės, pirties ir žieminės kepurės, netgi rankinės bei šaliai. Ieškoma naujų būdų, veliant ant šilko ar apveliant kokius nors daiktus. Vėlimas – viena seniausių rankdarbių technikų. Tamsiais žiemos vakarais tuo greičiausiai užsiimdavo mūsų prosenelės.
Šiandien vilna, kuri gali būti šukuota (sluoksna) ir nešukuota (karšinys) neretai veliama adatomis - tokiu būdu galima išgauti įvairesnes formas, įvelti nedidelius kitos spalvos taškus, linijas. Be to, vilna neretai „pabarstoma“ karoliukais, kas, rodos, kasdienio naudojimo drabužiui suteikia prabangos.
Kai kurios šią techniką ištobulinusios menininkės geba nuvelti ištisus paveikslus su žmonėmis bei peizažu.
Interjero meškiukų siuvimas – užsienyje kuriasi ištisos parduotuvės, kur už mielai žvelgiantį meškiuką iš Jūsų gali paprašyti nuo 100 eurų. Kūrėjos pabrėžia, jog tai – ne žaislai, nors sukurti taip, kad judintų rankytes bei kojytes, sukiotų galvą. Visgi jie turėtų įsitaisyti kur nors jūsų namų lentynoje ir priversti nusišypsoti kaskart, kai į juos pažvelgsite.
Kuriamos įvairios iškarpos, vaškuojamos nosytės, specialiomis adatomis ir itin stipriais siūlais formuojamas snukutis. Kartu su meškiukais gimsta ir kiti gyvūnėliai – drambliai, zuikučiai. Tačiau meškinai arba „tedžiai“ vis dėlto išlieka populiariausi ir mylimiausi.
Skrebinimas – (angl . scrapbooking) tai būdas asmeniškai, įvairiomis smulkiomis detalėmis puošti nuotraukų albumus, užrašines, sąsiuvinius, vokus, atvirukus, netgi vestuvių kvietimus.
Svarbiausia, kad skrebinimui praktiškai negalioja jokios taisyklės. Dažnai naudojama tekstilė ar bent ryškiaspalvės juostelės, smulkūs štampai, kuriais gražinamas skrebinimui skirtas popierius, įvairūs vinukai, smulkias formas galintys iškirsti skylmušiai. Tokiu būdu galima susikurti labai asmeniškus darbus, dailinti juos smulkmenomis iš kelionių, džiovintais augalais, šeimos nuotraukomis, netgi koncertų/muziejų bilietais ar apyrankėmis.
Interjero lėlių gamyba – praėjusioje „Litexpo“ parodoje, skirtoje namams bei šventėms, pirmą kartą surengta tarptautinė tokių lėlių paroda. Ne vienas jos lankytojas aiktelėjo – lėlės buvo išpuoštos smulkiausiomis drabužių detalėmis, pūstomis sukniomis. Sėdėjo ant suolelių, plepėjo ar neramiai kažko dairėsi. Kiekviena jų pasakojo kokią nors istoriją ar dalijosi kokia nors emocija.
Lėlių kūrimas – užsiėmimas, reikalaujantis bene daugiausia menininko įgūdžių. Specialiais įrankiais iš modelino formuojamas lėlės veidas: nosis, ausys, vėliau – smulkučiais teptukais išpiešiamos akys, lūpos. Kai kurių lėlių pirštai netgi turi nagus, miniatiūrines raukšleles ties linkiais. Tai byloja, kad tokia lėlė – tikras kūrėjo „vaikas“.
Mozaika – tai technika, kai darbas kuriamas iš atskirų smulkių medžio, stiklo, keramikos, molio, metalo gabaliukų. Mozaika praktiškai galima dekoruoti bet ką – nuo pakabuko iki stalviršio. Tai – labai sena technika, nes, prisiminkime, anksčiau iš mozaikos buvo dėliojamos ištisos religinės ar istorinės scenos ir toks darbas jau išsitekdavo tik ant sienų ar lubų.
Tokiu amatu anksčiau galėjo užsiimti tik meistrai ir dailininkai, šiandien tai pabandyti gali kiekvienas. Menininkai gali eksperimentuoti – gal įspūdingas kūrinys gims iš užsilikusios vonios plytelės ar ryte pastebėto išdužusio stotelės stiklo gabaliukų? Tereikia stipraus mozaikoms skirto tinko, truputėlio vaikystėje įgytų „puzlių“ dėliojimo įgūdžių ir, žinoma, vaizduotės...
