Įsivaizduokime, kad tarsi kokie ledukai visus metus esame sušaldyti į tam tikras formas – mokytojo, gydytojo, vairuotojo, teisininko, dailininko. Vasaros atostogas galime palyginti su atitirpimu, kuris sugrąžina mums plastiškumą ir leidžia pabūti kitokiems.

- Kodėl žmogui reikia poilsio ne tik per atostogas, bet ir savaitgaliais, po darbo? Juk koks nors darboholikas pasakytų, kad puikiausiai gali be jo apsieiti, kad pailsės, kai uždirbs dar vieną milijoną...

Manau, šiuolaikinė (provakarietiška) visuomenė perdėm vertina įtampą, produktyvumą, rezultatus ir smarkiai nuvertina poilsį, atsipalaidavimą, tiesiog buvimą. Netgi žmogaus apibūdinime „žmogiška būtybė“ yra užkoduota mintis, kad žmogui pirmiausia žemėje reikia tiesiog būti. Jei apibūdinimas būtų „žmogiška veiklybė“, tada jau kita kalba... Psichoterapeutė Vitalija Lepeškienė yra pasakiusi, kad geriausias vaistas nuo tinginystės yra tinkamas poilsis. Šiuose žodžiuose daug tiesos.

Aktyvios veiklos (darbo) metu žmogus įsitempia, jis duoda tam tikrą produkciją, darbuojasi. Natūralu, kad po įtampos reikėtų atsipalaiduoti, tiesiog pabūti, nieko nedaryti, pailsėti. Deja, visuomenė tą „natūralią“ dalį nuvertina ir verčia mus jaustis dykaduoniais, tinginiais ar panašiai. Man patinka į gyvenimą žiūrėti kaip į maratoną. Atsibundi, būdrauji, būni aktyvus, produktyvus. Paskui pailsi, pamiegi. Ir taip labai labai daug kartų. Jei pasirinksi ne tą tempą ar sugalvosi nesiilsėti, maratono finišo nepasieksi, „užsilenksi“ kažkur anksčiau.

- Kuo gali baigtis poilsio ignoravimas?

Skrandžio opa, nemiga, depresija. Ir čia tik pirmi keli blogumai, kurie atėjo į galvą.

- Ką galėtumėte pasakyti žmonėms, kurie vengia poilsio sąmoningai, nes įsitraukus į darbą mažiau laiko lieka mintims apie problemas, rūpesčius, pagaliau, vienatvę?

Pirmame klausime paminėtas darboholizmas, kaip ir visos kitos priklausomybės, susijęs su noru patirti laimę per daug nesistengiant. Juk natūralu, kad labiau norėsiu daryti tai, kas man suteikia laimės, ir nenorėsiu to, kas jos nesuteikia. Jūsų klausime girdėti „bėgimo“ momentas. Pabėgti nuo rūpesčių, problemų, vienatvės. Turiu įtarimą, kad visi dalykai, nuo kurių bėgame, linkę pūstis ir didėti. Tai nėra labai produktyvi strategija.

Gali susikurti ydinga spiralė ir tada bėgti teks vis greičiau, kol galiausiai pritrūks valandų paroje, nes darbo gali ir nepritrūkti. Problemas ir rūpesčius geriausia spręsti. Dažnai žmonės iliuziškai galvoja, kad svarbiausia yra atsipalaiduoti nuo patiriamos įtampos. Daug geriau būtų suvokti įtampos šaltinį ir pamąstyti, ką galima su juo padaryti – sumažinti, pašalinti, susitaikyti?

- Kaip suprasti, kad būtinai reikia pailsėti?

Čia labai panašu į tai, kaip reikia suprasti, kad jau esi alkanas? Arba kad nori į tualetą? Jei žmogus aiškiai girdi savo vidaus balsą, savo kūno pranešimus, jis supras.

- Kiek laiko reikėtų, kad pasijustume pailsėję? Gal užtenka laisvų savaitgalių? Yra teorijų, kad atostogauti reikia mažiausiai dvi savaites, nes pirmoji praeina įsijaučiant į poilsį, o ilsimasi tik antrąją, būtinai du kartus per metus. Ar jos pagrįstos?

Čia vėl labai panašu į maistą ir būtų galima taip performuluoti: kiek turiu valgyti, kad pasijusčiau sotus? Poilsis man labai asocijuojasi su atitirpimu. Kai dirbu, dažnai atlieku konkretų vaidmenį (vadovo, konsultanto, žurnalisto, kasininko), tas vaidmuo mane įformina, apriboja, įstato į kažkokį rėmą.

Ilsėtis reikėtų tiek, kad pajustumėm, jog jau išėjom iš to rėmo, „atitirpom“, atgavom savo plastiškumą ir gebėjimą būti vėl visokie. Laisvų savaitgalių tokiam atitirpimui neturėtų užtekti. Esu ilgesnio poilsio šalininkas. Dar labai svarbu, kiek laiko žmogus dirba apskritai ir kiek laiko jis atlieka kažkokį konkretų vaidmenį. Kuo ilgiau, tuo labiau jis susitapatins su tuo vaidmeniu ir tuo sunkiau bus „atitirpti“, pajusti, kad jis – visoks.

- O gal svarbiau ne kiek ilsėtis, o kaip? Yra netgi sąvoka – veiksmingas poilsis. Koks jis?

Verta įsiklausyti į savo vidų. Ką sako jis? Įtariu, kad gali gana aiškiai sakyti. Pavyzdžiui, man dažnai jis sako: „Šį savaitgalį jokių žmonių“. Ir jei jam paklūsti, tada važiuoji kažkur, atsiskiri, pabūni, nes pavargsti nuo intensyvaus bendravimo su klientais, studentais. Mokytojai gali sakyti: „Šią vasarą jokių ėjimų arti mokyklos“ ar kažką panašaus. Vairuotojui – „Eik, išsitrauk dviratį ir pamiršk mašiną“. Su sąvoka „veiksmingas poilsis“ neteko susidurti. Galima ją interpretuoti paprastai – tai toks poilsis, kuris veikia. Kad pailsėtum, svarbu patenkinti organizmo poreikius. Vien sugalvoti kažką čia neužteks. Mano dvasia, psichika, kūnas yra daug daugiau nei tik protas, reikia įsiklausyti į juos visus.

- Ar įmanoma pavargti nuo poilsio?

Vis labiau artėju prie tikėjimo, kad žmogaus viduje slypi prigimtinė saviaktualizacijos jėga, kad kiekvienas mūsų esame lyg pasodinta sėkla, kuri nori stiebtis, augti. Būtent dėl šio vis stiprėjančio tikėjimo manau, kad kiekvienas, kuris nėra deformavęs ar sutrikdęs tos prigimtinės jėgos, tinkamai pailsėjęs norės kibti į darbus, eiti ir gaminti savo produkciją. Jei „poilsis“ užtrunka itin ilgai ir tam nėra racionalaus paaiškinimo (pvz., žmogus nedirbo ištisus metus itin sunkiai ir be poilsio), tada jau verta ieškoti priežasčių, žiūrėti, kas trukdo jam augti, stiebtis į saulę ir vykdyti prigimtinę programą.

- Šiais laikais ne tokia reta situacija, kai žmogus neina atostogų, nes neturi pinigų kur nors išvažiuoti, o sėdėti namuose nieko neveikdamas nemato prasmės. Ką jam būtų galima patarti?

Mūsų visuomenėje apstu šablonų. Prieš kelerius metus visi važiavom į Turkiją, paskui į Egiptą, dabar net nežinau, kurioje šalyje populiaru atostogauti. Žmogaus ambicijos ir siekiai tampa realesni, kai jis ima labiau pažinti save. Kai nesigilinu į tai, kas vyksta mano viduje ir ką norėčiau veikti ne tik darbe, bet ir laisvalaikiu (laisvu laiku – kai esu laisvas, galiu būti visoks, bet kuo), tada patiriu didelį nerimą, nes nežinau, ką veikti.

Norėdamas to nerimo išvengti, griebiuosi kitų atsakymų. Petras nuvažiavo į Turkiją ir aš noriu, o pinigų nėra. Gyventi – tai ne tik dirbti. Tai būti, patirti. Įtariu, kad galima taip „nušvisti“, kad net nuėjęs pėsčiomis iki artimiausio parko ir apsikabinęs medį taip pailsėsi, jog jokia Turkija tam neprilygs.

Poilsis nėra pasyvus sėdėjimas prie televizoriaus (nors jei vidus taip sako, galima ir tokia veikla užsiimti). Poilsis – tai galimybė patirti save visokį, atrasti naujų idėjų, kitokių buvimo šiame pasaulyje būdų. Poilsis yra labai arti kūrybos.