Daug žmonių sakė man, kad Naujoji Zelandija yra viena gražiausių šalių pasaulyje ir aš tikėjausi, kad ji bus įspūdinga… Tačiau net nesapnavau, kokia nežemiškai graži ji iš tiesų yra.
Kelionės pradžioje nuskridau į Oklandą, didžiausią N. Zelandijos miestą, kuriame yra 1,4 mln. gyventojų. Tą pačią dieną pradėjau ieškoti automobilio ir apžiūrėjęs tris skirtingus, pasirinkau 1996 metų Mazda, kurią nusipirkau praėjus dviems dienoms po atvykimo į Oklandą. Nieko nelaukęs šokau į mašiną ir pradėjau pačią įspūdingiausią savo gyvenimo kelionę automobiliu.
Iš pradžių nusprendžiau važiuoti taip vadinamu „Pakrantės atradimo greitkeliu“, kuris prasideda Oklande ir baigiasi šiaurėje. Pakeliui į šiauriausią N. Zelandijos tašką aplankiau daug olų, mažų miestelių, milžiniškų ežerų ir nemažai kitų vietų.
Po kelių dienų atvykau į taip vadinamą „Devyniasdešimties mylių paplūdimį“, kuris yra keisčiausias greitkelis, kuriuo esu važiavęs. Tai milžiniško dydžio paplūdimys, kuris tęsiasi 88 kilometrus ir yra laikomas greitkeliu. Jokios draudimo kompanijos nedraudžia važiavimo tuo paplūdimiu, kadangi jame labai lengva užstrigti ir jeigu taip atsitinka, pakilus potvyniui (kas atsitinka du kartus kiekvieną dieną), mašina bus nuplauta į vandenyną.
Man šiaip ne taip pavyko pervažiuoti visą paplūdimį, tačiau pačiame gale, mano mašina užstrigo labai šlapiame smėlyje. Tuo metu nebuvo jokių žmonių aplink mane, tad aš nusprendžiau bėgti atgal į greitkelį ir laukti pagalbos. Po penkiolikos minučių kiti du keliautojai nuvežė mane pas senolį, kuris jau yra ištraukęs kelis šimtus mašinų ir autobusų iš klampaus smėlio. Drauge nuvykome prie mano mašinos ir ištraukėme ją prieš pat prasidedant potvyniui. Visa tai kainavo tik 50 dolerių!
Tą pačią dieną nuvažiavau į patį šiauriausią Zelandijos tašką, kuris atrodė kaip pasaka. Iš ten esančio švyturio galima matyti kaip susiduria Tasmanų jūra su Ramiuoju Vandenynu.
Nuo švyturio pradėjau važiuoti į Naujosios Zelandijos pietus…
Po kelių dienų atvykau į patį aukščiausią ugnikalnį visoje šalyje (2797 metrai virš jūros lygio) ir užlipau į patį viršų. Vietiniai žmonės pasakojo man, jog šitoje vietoje buvo filmuojama „Mordoro Vartų“ scena Trijų Žiedų Valdovo trilogijoje. Pirmą kartą tą filmą mačiau būdamas dešimties , o tądien vaikštinėjau aplink vieną įspūdingiausių filmų scenų pasaulyje. Svajonės išsipildymas!
Sekantį rytą, atsikėlęs kaip įmanoma anksčiau, nuvažiavau prie taip vadinamos „Tongariro Alpių Perėjos“. Tądien nuėjau virš dvidešimties kilometrų, perlipau keletą nuostabių kalnų bei grožėjausi mane supančiais ežerais, slėniais.
Šioje nuotraukoje matote net ne kalno viršūnę, o tiesiog paprastą vaizdą lipant į kalno viršų.
Galų gale persikėliau į Pietinę Salą, kuri laikoma net gražesne už šiaurinę salą dėl ten esančių nacionalinių parkų, gamtos bei kultūrinio paveldo. Nusprendžiau važiuoti į pietus vakarine pakrante.
Apsilankiau „Abel Tasman“ nacionaliniame parke, kuris yra vienas žymiausių parkų visoje šalyje. Jo pakrantė tęsiasi apie 70 kilometrų, kuriuos puošia kalnai ir įspūdingi paplūdimiai. Eidamas per visą parką lipau kalnais ir žingsniavau labai gražiais paplūdimiais.
Visą 70-ies kilometrų maršrutą perėjau per 2 dienas. Nors žygio pabaigoje nebejaučiau savo pėdų, pamatyti vaizdai buvo to verti.
Tuomet aš patraukiau link mažo miestelio pavadinimu Wanaka, kuris turistų mėgiamas tiek žiemą dėl slidinėjimo, tiek vasarą dėl kalnų kopimo ir vandens pramogų. Iš pradžių norėjau Wanakoje praleisti tik vieną dieną, tačiau tik ten patekus supratau, kad užtruksiu ilgiau.
Pačią pirmą dieną nusprendžiau išbandyti patį populiariausią „Roy’s Peak“ žygį, kuris prasideda vos už 3 kilometrų nuo miesto centro. Praėjus keletui valandų regėjau tokius vaizdus… Tiesiog negalėjau patikėti, kad šiame pasaulyje egzistuoja tokių gražių vietų. Man tikrąją to žodžio prasme užgniaužė kvapą ir aš laukiau nesulaukiau kas bus toliau!
Kiekvieną dieną ėjau į skirtingus žygius, kad pamatyčiau kuo daugiau aplinkinių vietovių. „Isthumus Peak“ žygis buvo vienas sunkiausių, tačiau atsivėrę vaizdai nuo viršūnės – tiesiog stulbinantys. Mačiau 360 laipsnių panoramą su dviem nuostabiais ežerais „Wanaka“ ir „Hawea“ horizonte. Nuotraukoje matosi ežeras Hawea.
Praleidus keturias dienas Wanakoje, norėjau pasilikti ilgiau, bet dėl laiko stokos negalėjau sau to leisti. Taigi pamaniau, kad geresnio atsisveikinimo nei iššokti su parašiutu iš lėktuvo 4,5 kilometrų aukštyje ir pamatyti visą gamtos grožį negali būti. Nieko nelaukęs nuvykau į vietinį aerodromą, prisirišau prie instruktoriaus ir… iššokau.
Žmonės sako, kad Wanaka yra pati geriausia vieta šokti su parašiutu Naujoje Zelandijoje, nes kraštovaizdžiai yra lyg iš kitos planetos ir aš visiškai su tuo sutinku. Tai buvo vienareikšmiškai pats vaizdingiausias šuolis mano gyvenime.
Tą pačią dieną traukiau dar piečiau link mažo miestelio pavadinimu „Queenstown“, kurio populiacija 17,000 gyvenojų, nors jis yra antras pagal dydį regione (pietų kraštas nepasižymi žmonių gausa).
Kai aš atvykau į Queenstown’ą, vietiniai papasakojo man apie žygį, kuris prasideda pačiame miesto centre ir veda į apžvalgos vietą, kurioje atsiveria visas Queenstown miestelis ir aplinkiniai vaizdai. Taigi, nusipirkau vandens, įsimečiau porą sušių į kurpinę ir patraukiau į „Ben Lomond“ žygį.
Po 4 valandų aš stovėjau pačioje viršūnėje ir grožėjausi mane supančiais vaizdais. NiekaaA nebūčiau patikėjęs, kad tokia vieta yra tik už poros kilometrų nuo sąlyginai nemažo miestelio, kuriame verda gyvenimas.
Kitą rytą sužinojau, kad Queenstown’e yra kelios puikios vietos šuoliui su guma. Viena iš jų - pati pirmoji pasaulyje komercinė šuolių su guma vieta, įkurta 1988 metais.
Užsirezervavau šuolio laiką ir nuvykau tiesiai prie tilto. Laisvo kritimo greičiu leidausI nuo 45 metrų aukščio tilto link riaumojančios upės. Jausmas buvo nuostabus!
Po Queenstono aš vėl patraukiau į pietus link Fjordland Nacionalinio Parko, kuris yra pats didžiausias visoje šalyje. Kad lengviau būtų įsivaizduoti jo dydį, jis didesnis už tokias šalis kaip Kipras, Kataras, Jamaika ir kt. Trumpai tariant, jis milžiniškas.
Pradžioje plaukiau laivu į žymiusią parko vietą, pavadinimu „Milford Sound“. Po to leidausi į keletą žygių.
Šis ežeras apsuptas aukštais kalnais ir toks nuošalus, kad ten visiškai nebuvo žmonių. Aš galėjau vienas gerėtis vaizdu tiek, kiek širdis geidė.
Tuomet aplankiau dar keletą vietų pietinėje pietų salos dalyje ir pradėjau judėti link šiaurinės salos. Kiekvieną dieną po keletą kartų sustodavau atsitiktinėse vietose aplankyti krioklius, ežerus, gyvenvietes ir viską, kas patraukdavo akį.
Po poros dienų atvykau į kalno „Cook“ papėdę – didžiausio kalno Naujoje Zelandijoje, kurio aukštis siekia 3724 metrus virš jūros lygio. Tai ne tik aukščiausia viršūnė, bet ir pati pavojingiausia, kuri pasiglemžė beveik 100 alpinistų gyvybes.
Man šis kalnas atrodė taip arti, bet kartu ir taip toli… Negalėjau atitraukti nuo jo akių.
Tą patį vakarą nuvykau prie vieno iš daugelio ežerų Cook nacionaliniame parke. Saulėlydis ten buvo magiškas! Sėdėjau ir galvojau: ar visa tai tikra? Net įgnybiau sau, kad įsitikinčiau, jog nemiegu. Pasirodo, ne.
Laikas seko ir teko patraukti į šiaurės salą. Grįžtant į Auckland’ą aš sustodavau kai kuriuose miestuose.
Atkeliavau į miestą pavadinimu „Tauranga“ ir vienas iš sutiktų keliautojų mano stovyklavietėje pasakė, kad netoliese galiu rasti trumpą kelią, nuo kurio viršūnės atsiveria visas miestas. Nieko nelaukęs pajudėjau kalno link ir praėjus vos 45 minutėms sėdėjau štai čia.
Visos kelionės metu stengiausi išvengti turistinių vietų, tačiau vienos jų tiesiog negalėjau praleisti. „Hobbiton“ – vieta kur vyko filmų „Žiedų valdovas“ ir „Hobitas“ filmavimai. Nors įėjimo mokestis buvo tikrai brangus – $79 ir aš turėjau laukti eilėje porą valandų, vis tiek buvau patenkintas šia patirtimi, nes jaučiausi lyg būčiau filme (nepaisant šimtų turistų fotografuojančių su savo „selfie stick“).
Kitą dieną atvykau į Oklandą, kur pardaviau savo mašiną ir šokau į skrydį atgal į Aziją pratęsti savo kelionės.
Iš viso kelyje praleidau 39 dienas, per kurias nuvažiavau 7,714 kilometrus ir aplankiau šimtus kvapą gniaužiančių vietų.
Kelionės pabaigoje viskas atrodė kaip sapnas... Paskutinę dieną praleidau vaikštinėdamas po Oklandą galvodamas apie patirtus įspūdžius. Nusprendžiau, kad tai tikrai buvo viena įspūdingiausių kelionių mano gyvenime.
Net po kelių dienų apmąstymų vis dar negalėjau suvokti kaip tokios vietos gali būti tikros…
Naujosios Zelandijos gamta tiesiog stulbinanti!
Verslininkas Jokūbas Laukaitis, kuris keliauja po pasaulį vystydamas internetinių kuponų verslą ChameleonJohn.com, per pastaruosius trejus su puse metų aplankė daugiau nei 40 skirtingų šalių. Jo keliones galite sekti Facebook bei Instagram tinkluose.
