Oro uoste - jokio bruzdesio
Sparnu skrosdamas žydrą ir vaiskų dangų lėktuvas šiek tiek pakrypsta ant šono ir pakeitęs kryptį ima leistis žemyn. Lapkričio vidurys. Ankstyvas rytas virš Porto miesto. Kone prilipusi prie iliuminatoriaus žvelgiu į apačią, o ten bebundantys laukai - iš tolo tokie žali, kad net galva svaigsta. Boingui artėjant prie žemės iš tų žalių laukų išnyra namai, tolydžio besijungiantys į kvartalus.
Porto oro uostas keleivius pasitinka švarus - šviesiai mėlynos grindų plytelės blizga, lyg šiąnakt būtų vykusios čiuožimo varžybos mūvint vilnones kojines. Aplink tylu ir ramu, jokio bruzdesio. Susidaro įspūdis, kad esame pirmieji oro uosto svečiai.
Kaip mat išsineriame iš švarkų: nors Portugalijoje jau ne sezono metas, oras čia įšyla iki dvidešimt kelių laipsnių. Atvykus iš ūkanoto ir lietingo Lietuvos lapkričio mūsų septynetui tai lyg įsibėgėjanti vasara.
Rūkymo kultas
Bendrakeleiviai užsirūko ir traukdami paskutinį dūmą žvalgosi šiukšliadėžės. Nėra - kiek akis užmato. Paklaustas, kur išmesti nuorūką, oro uosto darbuotojas plačiai nusišypso. "Everywhere (visur - liet.)", - atsako jis.
Visos kelionės metu stebėjomės ir atsistebėti negalėjome, kad Portugalijoje į rūkymą žvelgiama itin liberaliai: rūko beveik visi ir visur. Išėjęs į gatvę portugalas stabteli prie namo slenksčio, lėtai prisidega cigaretę, užsirūko, atkraginęs galvą išpučia dūmų kamuolį ir tik tada žingsniuoja savo reikalais.
Net prabangiuose prekybos centruose pelenai kratomi tiesiog ten, kur stovi. Iki šiol gyvas epizodas, kai eskalatoriumi kylanti moteris lengvu piršto judesiu baksnoja cigaretę ir ant išblizgintų parduotuvės grindų beria pelenų smilteles. Galvoj netelpa, kaip vikriai turi suktis valytojai: nežiūrint visuotinio atsipalaidavimo, aplinka dvelkia kone preciziška švara ir gaiva.
Kalnai ir vynuogynai
Suprasdami, kad per dešimt dienų visos Portugalijos pamatyti nesugebėsime, nusprendėme keliauti Atlanto vandenyno skalaujama šalies pakrante. Išsinuomotais automobiliais čia kilome į kalnus, čia leidomės nuo jų ir riedėjome pietvakariausiame Portugalijos taške įsikūrusio miesto Sagreso link.
Žvalgėmės pro langus ir aikčiojome - viskas buvo įdomu turisto akiai: gamta, vynuogynų plantacijos, didingai besidriekiantys kalnai ir nuo jų viršūnių mojantys vėjo malūnai. Atrodo, jais nusėtas visas kraštas.
Kaip ir baltais gyvenamaisiais dviejų aukštų nameliais su jaukiomis terasomis ir išpuoselėtais gėlynais. Pakrantėse išsidėstę miesteliai kuria savitą veidą: matyt, kiekvieno iš jų gyventojai tarsi susitarę statėsi dydžiu ir architektūra panašius namelius, išdygusius greta vienas kito taip, kad terasoje vyną geriantys kaimynai galėtų susidaužti taurėmis.
Namo sienos, dekoruotos šventųjų motyvais margintomis mėlynomis mozaikinio tipo plytelėmis - ne tik atskiroms gyvenvietėms, bet visai Portugalijai būdingas bruožas. Šventųjų paveikslais, kaip, beje, ir šalies nacionalinėmis vėliavomis, namus puošia didelė dalis gyventojų. Portugalai - ne tik labai tikintys katalikai, bet ir savo krašto patriotai.
Atsiverdavo visos durys
Būdami patys sau šeimininkai stabtelėdavome visur, kur atrodė įdomu, kas žadino norą susipažinti, pavyzdžiui, baltumu tviskančios kapinės, pietietiškos augmenijos parkas, šlapio molio, iš kurio lipdomi keramikos dirbiniai, spalvos upė, neįprastos architektūros pastatai, žvejų miestelis, nenupasakojamo grožio paplūdimys, įsitaisęs aukštų uolėtų kalnų, ant kurių išrašyta visa jų formavimosi istorija, paūksmėje.
Kiekvieną naktį apsistodavome vis kitame mieste. Miesto žiburiais nutviekstų vandenyno pakrančių viešbutėliai svečius iš užsienio sutikdavo draugiškai, netgi leisdavosi į derybų dėl nakvynės kainos žaidimus.
Para dviejų žvaigždučių viešbutyje ne sezono metu paprastai kainuoja 10-15 eurų (34-52 litus). Už nakvynę keturių žvaigždučių viešbutyje tektų pakloti 20-25 eurus (69-86 litus). Kadangi buvome septyniese ir turėjome smailius liežuvius, nei karto už apartamentus nemokėjome daugiau nei 15 eurų (52 litus). Į šią sumą įskaičiuota jauki kambarių atmosfera su patogiomis lovomis ir ant naktinio stalelio stovinčiais toršerais, balkonu, iš kurio atsiveria vaizdas į vandenyną ar pagrindinę miesto aikštę, sočiais pusryčiais ir baseinu.
Ne sezono metu susirasti nakvynę pasirodė labai paprasta. Galima sakyti, atsiverdavo visos durys, į kurias bepabelsdavome.
Iš menkių - 400 patiekalų
Portugalai - draugiški žmonės. Dažniausiai juos sutiksi besilinksminančius, valgančius ar gurkšnojančius vyną - kartais net ir pirmoje dienos pusėje. Tai ypač būdinga atkampesniems miesteliams. Būdavo, užsuksi į iš išorės neišvaizdžią krautuvėlę ir pasijusi visai kaip Lietuvoje. Čia bus pastatyta pora trejetas plastikinių stalelių su kėdėmis, prie kurių palinkę vietos gyventojai lenkia nebe pirmą taurelę. Jie maloniai šypsosi ir išgirdę nepažįstamą kalbą smalsiai teiraujasi, iš kur atvykome. Žinoma, klausia portugališkai.
Kalbos barjero portugalai tikrai nejaučia ir, tarkime, pasiteirauti kelio, nesprunka į šalį. Aiškins gimtąja kalba, gestais, pagaliau, nupieš, tačiau sutrikusio miesto svečio bėdoje nepaliks.
Pakilią portugalų nuotaiką turbūt lemia ir jų polinkis į saldumynus. Rytą užsukęs į bet kurią miesto kavinukę, kaip mat suprasi, kad portugalai - nepataisomi smaližiai. Kava ir pyragaičio gabalėlis - užkandis, garantuojantis gerą dienos pradžią.
Pietums portugalai dažniausiai valgo tai, ką dosniai dovanoja gamta - žuvį. Vien iš menkių jie gali pagaminti 400 patiekalų. Ant grilio pagamintos sardinės ar didkepsnis iš tuno yra kasdienis portugalų valgis. Jūrų gėrybėmis, kainuojančiomis ne vieną dešimtį eurų, baruose dažniau mėgaujasi turistai.
Tuo, kad visa Portugalija kvepia žuvimi, netrukus įsitikinome ir patys. Užsimanęs išsimaudyti vandenyne ir nubėgęs į paplūdimį gali patekti į patį žvejų darbymetį. Atvažiavę traktoriai iš pačių vandenyno gelmių ilgai traukia laimikio pilnus tinklus. Autentiškas procesas privilioja minią smalsuolių, kantriai laukiančių pasirodant žuvims ir stebinčių, kas bus toliau. Ištrauktos gyvos, tinkle spurdančios žuvys kvepia jūros vandeniu, tačiau daugelis jau įsivaizduoja, kaip jos keliaus į jaukių restoranėlių virtuves, kur netrukus bus pagaminti šviežutėliai patiekalai vakaro lankytojams vaišinti.
Vyndarių išmonė
Lygiai taip, kaip jūros gėrybėmis, portugalai didžiuojasi ir savo vynu. Pietūs be taurės vyno čia tiesiog neįsivaizduojami - jis geriamas kaip vanduo. Parduotuvių lentynos lūžte lūžta nuo įvairiausio vyno, siūlomo įvairiausiomis kainomis: kiekvienam pagal skonį ir kišenę. Įsitikinome: visai neblogo vyno galima nusipirkti ir už eurą (3,5 lito). Portveinas, žinoma, brangesnis.
Portveino atsiradimo istorija, nukelianti mus iki Mindaugo laikų, yra neįtikėtinai paprasta. Keliai, kurie kadaise atvėrė Portugalijai pasaulį, vėliau tapo keliais, kuriais keliavo Porto vynas. Deja, į tolimas šalis gabenamas vynas statinėse imdavo rūgti. Tačiau išmoningieji vyndariai sugalvojo būdą, kaip sustabdyti rūgimo procesą ir išsaugoti vyno saldumą - į gėrimą jie šliūkštelėdavo spirito.
Taip atsirado 16-20 laipsnių stiprumo natūraliai saldus vynas, kurio pavadinimas kilo nuo Porto regiono, kuriame susitelkę seniausias tradicijas saugantys vyno fabrikėliai.
Portveinas ne visada būna raudonas. Jis gali būti baltas arba geltonas. Šis vynas skiriasi ne tik spalva, bet ir ypatingu kvapu, išgarsinusiu jį visame pasaulyje. Portveinas, kamštmedis ir konservuotos sardinės - pagrindinės šalies eksporto prekės. Dėl to portugalai su dideliu malonumu geria tikrąjį portveiną, kurį paprastai patiekia desertui prie sūrio arba pyragaičių.
Be portveino, iš daugelio čia gaminamų vyno rūšių patys portugalai labiausiai mėgsta madeirą ir vinho verde - žalią vyną.
Pašėlę miesto ritmai
Dar skriejant ilgiausiu Europos tiltu, pavadintu portugalų jūrininko Vasco da Gamos vardu, atsiveria Lisabonos panorama. Įvažiavę į miestą susiduriame su chaotiška pietiečių vairavimo kultūra, todėl automobilius paliekame krantinėje - vaikštinėti pėsčiomis kur kas patogiau.
Klaidžiojant Lisabonos gatvėmis nosį kutena ant grotelių kepamų sardinių aromatas, besiveržiantis iš požeminių ventiliacijos angų.
Portveinas, siauros vingiuotos į kalvą kylančios gatvelės, kuriose vos išsitenkame prasilenkti su ryškiu senoviniu tramvajumi, ir virš galvos besiplaikstantys gyventojų skalbiniai kuria savitą miesto dvasią - mažumėlę netvarkingą, išsiblaškiusią, nešvarią, bet artimą.
Naktis Lisabonoje dvelkia keptais kaštonais ir lauko pramogomis: centrinėje aikštėje žongliruojama degančiais fakelais, žibintų šviesoje darbuojasi gatvės muzikantai, miestiečiai šurmuliuoja prie fontanų, būriuojasi naktinių klubų prieigose, linksminasi skveruose.
"Hashish? Coke? (Hašišo? Kokaino? - liet.)", - atidengę skverną iš tamsos išnyra narkotikų prekeiviai. Viliodami į skersgatvius žvalgosi aplink, o išvydę patruliuojančius pareigūnus ima mostaguoti rankomis, lyg pasiklydusiems turistams rodydami kryptį. Toks tas kosmopolitiško miesto naktinis gyvenimas, nieko nepadarysi.
Portugalijos paveldo perlas
Keliolika kilometrų nuo Lisabonos įsikūrusi UNESCO ženklu pažymėta Sintra žavi ir karalių rezidencija, ir maurų pilimi, Penos rūmais ir parkais su dangų siekiančiais medžiais, ir stebuklingo vandens fontanėliais, ir nuostabaus grožio sodais. Pasakojama, kad Portugalijos paveldo perlu tituluojamoje Sintroje dedasi stebuklai: girdi, ten ne tik staiga gali sustoti laikrodis, bet serpantinų alkūnėje kartais ima ir užgęsta automobilio variklis. Aiškinama, kad tai gali nulemti didelis geležies kiekis kalnų uolose.
Tiesa, tokių ekstremalių išbandymų mes nepatyrėme, tačiau adrenalino buvo per akis, kai siauručiukais lyg gyvatė išsirangiusiais keliukais leisdamiesi žemyn iš maurų pilies pasiklydome miške ir tik per plauką nebuvome jame užrakinti visai nakčiai.
Prarastas realybės pojūtis
Sakoma, Ispanija - Europos galva, o Portugalija - karūna ant jos. Ko gera, su tuo sutiktų kiekvienas, apsilankęs Sagrese, pietvakariausiame Portugalijos taške. O daugelis dar ir pridurtų: tai karūna su aštriomis briaunomis, neriančiomis į šėlstantį okeaną.
Pirmąkart stovint ant Sagreso uolos, neįmanoma nepajusti savo būties menkumo prieš stichišką gamtos jėgą. Debesys sukasi tau virš galvos, o vėjas, regis, nuneš tiesiai į begalybę - ten, kur išnyksta riba tarp vandenyno ir dangaus. Tolumoje boluojantis žvejo laivelis nuo uolos krašto atrodo mažytis, vos beįžiūrimas.
Atsiveriantis vaizdas užgniaužia kvapą, todėl keliauninkai, žvelgdami į Atlanto neaprėpiamus tolius, dažniausiai būna romūs ir susimąstę. Prisėdęs ant pasaulio krašto nejučia prarandi realybės pojūtį, susilieji su gamta ir mintyse pasižadi čia vėl sugrįžti. Portugalijos neįmanoma neįsimylėti, kartoji sau.
