aA
Patyrinėjęs Rytų Afrikos žemėlapį, už Egipto ir Sudano atrandi mažutę Eritrėją, siauru ilgu kūneliu nutįsusią palei Raudonąją jūrą. Tūkstantis kilometrų nenutrintų laukinių paplūdimių ir apie 300 negyvenamų salų. Įsignybi pats sau, ar nesapnuoji, nejučiom prisiminęs Egipto turizmo industrijos nudrengtas tos pačios jūros pakrantes.
Džibutis
© Corbis
Tarsi Adomas, išvytas iš rojaus, nusimeti figos lapą ir brendi giliai smėlėta pakrante į spalvotą ir skaidrią jūrą...

Neseniai iš kelionės po Eritrėją, Džibutį ir Etiopiją su grupe bendraminčių grįžo keliautojas ir kino operatorius Vytautas Bukauskas. Tęsiame jo pasakojimą (pradžia kovo numeryje) iš ekstremalios kelionės po Etiopiją, Eritrėją ir Džibutį.

Džiaugsmai ir nesėkmės Džibutyje

Džibutis
© Corbis

„Sunkus buvo pasiruošimas šiai kelionei“, – sako patyręs keliautojas. Daugiausia rūpesčių kėlė vizos. Eritrėjos vizas keliautojai gavo Stokholme po gero mėnesio, nors internete skelbiama, kad išduodamos per 5 darbo dienas. Kelionės organizatoriai patvirtino, kad Etiopijos ir Džibučio vizą lietuviai gaus Etiopijoje.

Tik atvykę suprato, kad gali tekti grįžti atgal. Bėda ta, kad Adis Abebos oro uoste esančiame sąraše šalių, tarp jų ir Europos Sąjungos, kurioms vizos suteikiamos vietoje, Lietuvos iki šiol nėra. Nuo deportacijos išgelbėjo tik tai, kad nemaža keliautojų grupė jau buvo sumokėjusi didelę pinigų sumą, tad išimties tvarka kitą rytą pavyko gauti vizas. Pirma naktis prabėgo oro uoste ant suolų.

Džibučio vizą konsulas taip pat atsisakė duoti keliautojams. Jei ne šios šalies kelionių agentūros atstovų prancūzų pagalba, jie jos nebūtų gavę.

Sveikas, Džibuti!

Išsimiegojęs viešbutyje, Vytautas Bukauskas rytą su filmavimo kamera skuba į sostinės gatves pasižvalgyti. Nei informaciniuose leidiniuose, nei gatvėse neaptiko jokio įspėjimo ar užrašo, kad draudžiama filmuoti. Naujoką iškart pastebi patruliuojantys žandarai. Prieina, paima už parankių, pasiveda į šalį ir pradeda rašyti protokolą. Susikalbėti sudėtinga. Lietuvis aiškina angliškai, o jam – prancūziškai.

Džibutis
© Corbis

Visur knibžda legionierių. Džibutyje – didžiausia prancūzų karinė bazė Afrikoje, svarbiausias jūrų uostas. Kelionių organizatoriaus atstovė, nujausdama galimus pavojus, pati susiranda filmuotoją. Po ilgo aiškinimo juostą tenka paaukoti ir paleidžia. Teoriškai šalyje filmuoti galima, o praktiškai ne. Tai verta atsiminti kiekvienam, besiruošiančiam į šią šalį.

Džibučio įdomybės

Džibutis
© Corbis

Džibutis turi įspūdingų gamtos kampelių. Vienas iš jų – žemiausia Afrikos (153 m žemiau jūros lygio) ir karščiausia pasaulio vieta. Tarp kalnų ji atrodo kaip taurė, lyg tyčia pamiršta dykumoje. Jos dugne glūdi druskos klodai.

Asalo ežeras – pats sūriausias pasaulyje. Jo druskos koncentracija dvigubai didesnė nei Negyvosios jūros, o vanduo dešimt kartų sūresnis nei jūros. Pakrantės tuščios. Jokių kurortų aplink. Būtų sveika pamirkti nors keletą minučių, bet pakrantėje besimėtančios sudruskėjusios gyvūnų kaukolės atbaido nuo tos minties.

Džibutis
© Corbis

Kojos, pamirkytos ežere, tarsi paima visą kelionės nuovargio naštą ir tampa lengvos lengvos. Karšta. Gal ir dėl to, kad aplink juodi akmenys, kalnai. Vulkaninė dykuma. Atsigaivinti lietuviai skuba prie jūros. Tarsi savo grožiui demonstruoti išsiprašiusi gabalą sausumos, bangeles ridena gražuolė įlanka. Čia susitinka Raudonoji jūra ir Adeno įlanka. Vaizdai kaip iš paveikslėlio. Aplink tušti balto smėlio paplūdimiai – galbūt ateities kurortų vietos.

Keliautojų dėmesio sulaukia ir buvęs vergų prekybos uostas. Mat šią teritoriją valdė turkų osmanai. Apsinakvoja keliautojai trijų žvaigždučių kalnų viešbutyje. Neblogas, bet nepigus. Džibutis, palyginti su Etiopija, maždaug dukart brangesnė šalis. Gamtoje žmonių labai mažai. Daugiau kaip 80 proc. šalies gyventojų susitelkę mieste.

Eritrėja – saugi šalis

Eritrėja
© Corbis

Buvusi Italijos kolonija savo architektūra primena 1930 metų Italiją. Ramu. Jokio chaoso. Geri keliai, geležinkelio linijos, tik jais važiuoti labai brangu. Traukinių vagonai važinėja tik tada, kai užsakomi. Už valandą kelionės tenka pakloti 60 dolerių.

Eritrėja – saugi šalis. 30 metų užsitęsęs karas su Etiopija išsekino šalį. Kariauti daugiau nebenori nei vieni, nei kiti. Tiksli šalių siena iki šiol nėra nustatyta. Tačiau įtampa šalyje jaučiama. Keliaujant už miesto, visur tikrinami leidimai.

Eritrėja
© Corbis

Pasienio tarnyba seka pinigų srautus. Turi deklaruoti, kiek įveži ir išveži. Eritrėjos gyventojai – patriotai, besididžiuojantys savo šalimi ir niekam nejaučiantys neapykantos dėl buvusių karų.

Krenta į akis gražiai tvarkomos kapinės, kuriose palaidoti čia paguldę galvas įvairiausių šalių kariai.

Šalies turtai

Didžiausias šalies turtas – įspūdinga gamta: kalnai, dykumos ir Raudonosios jūros pakrantė, besitęsianti daugiau kaip 1000 kilometrų.

Eritrėja
© Corbis

Plauki laiveliu. Pamatai smėlio lopinėlį. Sustoji. Išlipi tarsi Robinzonas Kruzas. Apžiūri, o čia keli medžiai ir juose peri jūriniai ereliai. Visai nebaikštūs. Retas svečias – žmogus – čia priimamas kaip gamtos dalis.

Puikios vietos nardyti. Įspūdingi koralai. Nemažai nuskendusių laivų. Tik visiškai neišvystytos nardymo paslaugos. Vienintelis nardymo centras priklauso valstybinei įmonei. Visa nardymo įranga pasenusi ir susidėvėjusi.

Eritrėja
© Corbis

Kartą kitą panėrę, lietuviai suprato, kad labai rizikuoja savo gyvybe. Už vieną panėrimą reikia pakloti 45 dolerius, o už laivą, maistą, jei užsakai, tenka mokėti papildomai. Kai keliautojai pareiškė pretenzijas dėl nepatikimos įrangos ir atsisakė iš anksto užsakytų nėrimų, buvo pareikalauta sumokėti už viską, kiek buvo suplanuota iš anksto.

"Neišvažiuosite, kol nesumokėsite“, – išgirdo griežtą toną. Teko už neįvykusį nardymą pakloti daugiau kaip tūkstantį JAV dolerių. Vietiniai paprasti ir malonūs, kalba itališkai, arabiškai, galima susikalbėti ir angliškai.

Eritrėja
© Corbis

Visur jaučiama italų kultūra, iš jų paveldėti tvarkos ir švaros įgūdžiai. Skirtingai nuo Etiopijos, čia neteko sutikti išmaldos prašančių žmonių. Tačiau turistui pragyvenimas kainuoja triskart ar net keturiskart brangiau nei Etiopijoje.

Pirmykštis gyvenimas prie Omo

Etiopija
© Corbis

Etiopija vilioja keliautojus seniausia pasaulio tauta, nepakitusia per tūkstančius metų. Remiantis archeologinių tyrinėjimų duomenimis, žmonijos istorija prasidėjo maždaug prieš 3,2 mln. metų būtent Etiopijoje.

Toks amžius nustatytas moteriškos giminės hominidui, kuris rastas Avašo slėnyje, dabartinėje Etiopijos teritorijoje, ir yra seniausias iki šiol rastas pasaulyje. Radinys saugomas Adis-Abebos nacionaliniame muziejuje. Apie pirmykščių žmonių gyvenimą byloja ir išlikę piešiniai ant uolų.

Etiopija
© Corbis

Etiopai pasakoja legendą, kad ateis laikas, kai Dievas Džo pakvies visus savo vaikus grįžti į rojų žemėje – Etiopiją. Tai išties įspūdingos pirmykštės gamtos šalis, kurioje knibžda gyvybė džiunglėse ir upėse. Pietinis Omo upės slėnis – gyvas muziejus. Daugelis genčių gyvena taip pat, kaip ir prieš tūkstančius metų, praktikuoja animizmą, tarpusavio kovas. Jų tradicijos pamažu nyksta. Jas naikina misionieriai iš Vakarų.

Gentys gyvena biologinės atrankos principu. Kai kurių iš jų išlikę po kelis tūkstančius žmonių, o kai kurių vos po 500.

Etiopija
© Corbis

Nameliai Omo upės pakrantėse visų genčių yra panašūs. Kai kurie dengti nendrėmis, kai kurie – oda. Asketiška ir jų buitis: asla, odos skiautės, ugniakuras, moliniai indai. Iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo tarsi pasakoje.

Panašūs būtų ir žmonės, tik jie skiriasi savo stilistika: šukuosenomis, papuošalais ant kūno, jo puošybos elementais. Antai hamerių genties moteris atpažinsi iš moliu nudažytų plaukų ir daugybės kasyčių. Hameriai piešia ir puošia savo kūnus.

Etiopija
© Corbis

Kiekvienas vėrinys ant kūno turi simbolinę prasmę, nulemiančią moters padėtį gentyje ir kt. Kitas gentis įsikiša lėkštę į perpjautą apatinę lūpą. Tačiau šis paprotys pamažu nyksta ir jaunos merginos jau atsisako šios tradicijos.

Kaimo turizmas dorze gentyje

Etiopija
© Corbis

Įsiminė dorze gentis, gyvenanti kalnuose, didesniame kaip 2 tūkst. metrų aukštyje. Jie gyvena bambukiniuose nameliuose, suręstuose ant tvirto medinio karkaso. Kieme yra keletas panašių į dramblį trobelių, tik skirtingo aukščio. Iš apačios juos nuolat graužia termitai, todėl jie žemėja, kol lieka tinkami tik sandėliukui. Keletas kaimo namelių yra skirti gyventi turistams. Čia jie iš arčiau susipažįsta su genties buitimi, paragauja jų valgių, įsigyja austinių suvenyrų.

Dorze gentis garsėja savo audiniais. Moterys verpia, vyrai audžia. Turistai mėgsta jų austus medvilninius apklotus, skraistes. Kalnuose geresnės sąlygos gyventi: daugiau drėgmės, vėsu. Visas gyvenimas vyksta trobelėje, kurioje audžiama, gaminamas maistas, išsitenka ir žmonės, ir gyvuliai. Įsiminė dorze genties kepama duona iš bananų lapų. Bananmedžių yra labai įvairių rūšių. Kai kurių iš jų lapai yra valgomi. Jie sutrinami į tyrelę, iš kurios kepami papločiai.

Krokodilų apsuptyje

Keliaudami Omo pakrantėmis, lietuviai aplankė aštuonias gentis. Kėlėsi skobtu luotu Omo upe į kitą pusę, aplink knibždant krokodilams. Krokodilai kelia siaubą, tačiau vietiniai pirmiausia juos nubaido, mesdami akmenis į upę, patriukšmaudami. Gyventojai prisitaikę prie aplinkos. Maistas jų paprastas: mėsa, kraujas, pienas, sorgų kruopos. Per šventę teko matyti, kaip nudobtas ožiukas su visu kailiu dedamas tiesiai ant laužo ir kepamas.

Krokodilas
© Corbis

Geležies savo buityje gentys nenaudoja. Metaliniai yra tik papuošalai ant kaklo ir ginklai, su kuriais vyrai beveik niekada nesiskiria. Kariaujama neretai dėl gyvulių tarpusavyje, su ginklu ir lazdomis pasitinkamas svečias atvykėlis. Atvykę lietuviai ir išvydę artėjančius ginkluotus žmones vėl šmurkštelėjo į visureigius. Tačiau vietiniams toks jų elgesys nepatiko.

Dar ims ir išvažiuos nenufotografavę vietinių ir nepaliks jiems už tai plastikinių butelių, kamščių ar kitų atliekų, niekučių, dovanų. Ne vienas jau žino, kaip gerai ir pinigai. Tuomet jie lazdomis pro langus ėmė baksnoti turistus, kad šie lįstų lauk iš automobilio. Kito bendravimo būdo jie nežino. Tad keliauti į šį kraštą be vietinio gido būtų visiškai pražūtinga. Tačiau pamažu ir gyvenimas keičiasi. Pasaulis globalėja. Prabėgs dar 10–20 metų ir nebeliks čia pirmykštės egzotikos.

Enžeras – nacionalinis valgis

Enžeras – tai pilkos spalvos rūgštoko skonio sorgų miltų paplotis. Jis kepamas ant žarijų skardoje, patiekiamas su įvairiais mėsos, daržovių troškinukais.

Štai vienas iš tradicinių enžero patiekalų, kuris dažniausia gaminamas turistams. Ant papločio yra dedami kiti valgiai – troškinta vištiena su kiaušiniais ir raudonaisiais pipirais. Jautiena, troškinta su cinamonu, pipirais, aštria paprika ir pomidorais.

Troškintų daržovių patiekalas iš kopūstų, morkų, česnakų, ir raudonų lęšių, daržovės ir mėsa patiekiamos su vatu: raudonųjų svogūnų, aitriųjų paprikų, česnakų, imbiero, ir įvairių žolelių padažu, į kurį dar įdedamas kietai virtas kiaušinis.

Kavos gimtinė – Kafa

Etiopija
© Corbis

Etiopija pirmiausia siejasi su vienu populiariausių pasaulyje tonizuojamųjų ir svaiginamo aromato gėrimų – kava. Niekas šiandien nenuginčys, kad kavos tėvynė yra Etiopija. Tai vienas didžiausių šalies turtų, sudarantis didžiausią eksporto dalį. Kavos augimvietė – Kafos provincija.

Galimas daiktas, kad europiečiai, atradę kavą iš Etiopijos, ją ir pavadino provincijos, kurioje ji nuo seniausių laikų auginama, vardu, nors etiopiškai kava vadinama bunna. Etiopai turi laukinės, augančios Tano ežero salose ir kultūrinės kavos rūšių. Paradoksalu, bet Eritrėjoje, kuriai savo užaugintos kavos nebeužtenka, Etiopijos kavos nenusipirksi.

Etiopija
© Corbis

Abisinijos šalys daug kuo panašios, taip pat ir pomėgiu gurkšnoti kavą, tik skirtumas tas, kad Eritrėjos gyventojai gaivinasi šiuo aromatingu gėrimu, atkeliavusiu net iš Kolumbijos ar Brazilijos.

Visuose Etiopijos miesteliuose svečiai vaišinami šviežia kava. Čia yra ypatingas, europiečio akimis žiūrint, ir jos ruošimo ritualas. Šviežios pupelės kiekvieną kartą skrudinamos skardoje ant žarijų. Paskui trinamos specialiame inde mediniu grūstuvu.

Etiopija
© Corbis

Svečiui duodama pauostyti, jei aromatas patinka, tada kava užplikoma, o jei ne, imama kitos rūšies pupelių ir vėl viskas kartojama nuo pradžių. Toks ritualas yra kasdienis ir labai įprastas Abisinijos gyventojams. Taip paruošta kava mėgaujamasi kavinėse.

Viešbučiuose ir prabangiuose restoranuose šis dieviškas gėrimas patiekiamas iš aparatų. Etiopijoje yra daugybė kavos rūšių ir daugybė įvairių saldumynų, siūlomų prie jos. Patiekiama kava visada šviežia ir aromatinga, bet nėra labai stipri, todėl galima ja mėgautis ir mėgautis.

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Verslininkams pritaikytas maršrutas sparčiai populiarėja tarp turistų (2)

Praėjo 5 mėnesiai po to, kai Lenkijos oro linijų bendrovė LOT pradėjo vykdyti tiesioginius...

Nauja kryptis iš Vilniaus: pigių skrydžių bendrovė skraidins į Zaporožę (24)

„Wizz Air“ pradeda plėtrą Ukrainoje – nuo 2020 m. kovo bendrovė iš Zaporožės pradės...

Lietuvis sukūrė stulbinantį filmuką apie Vilnių: išvydę jį apie sostinę kalbės visi (120)

Prieš metus nuoširdų ir įtraukiantį vaizdo klipą apie Lietuvą „Youtube“ kanale paskelbęs...

Šalia Vilniaus oro uosto – beveik tūkstantis naujų automobilių stovėjimo vietų (2)

Pernai šalia Vilniaus oro uosto pradėtą statyti modernią daugiafunkcę automobilių stovėjimo...

Daugėja gaudančių paskutinės minutės kelionių pasiūlymus: ar tikrai galima išlošti? (12)

Pasaulyje itin populiarus keliavimo būdas – neplanuoti atostogų iš anksto, o keliauti ten, kur...

Top naujienos

Iš Alytaus mero – nerimą keliančios žinios: mūsų vyrai po truputį krenta (57)

Alytaus meras Nerijus Cesiulis ir toliau aktyviai informuoja žmones apie situaciją gaisro...

Po slapto STT tyrimo – kaltinimai garsiam verslininkui: dovanų maišelyje – butelis alkoholinio gėrimo ir vokelis (53)

Lietuvos transporto ir logistikos paslaugų bendrovių grupės „ Transekspedicija “ generalinis...

Skvernelis: aš esu priešlaikinių rinkimų šalininkas (111)

Šiuo metu Lietuvoje egzistuoja trys ugniagesių gelbėtojų grandys – vieni pavaldūs...

Kelionė į Keniją šeimai neapsiėjo be nuotykių: batai iš padangų, akistata su medžiojančia liūte ir pasikeitęs vaikų elgesys (12)

Jei dar visai neseniai motinystė siejosi su dvejų metų namų rutina, tai šiandien vis daugiau...

JAV bombonešių skrydžiai virš Lietuvos ir Estijos: šį kartą rusams paspendė ir spąstus (455)

Trečiadienio popietę virš Lietuvos jau antrą kartą šiais metais pasirodė JAV strateginis...

Dar viena pergalė: pajėgų kroatą palaužęs Maslobojevas užsitikrino pasaulio čempionato medalį (14)

Savo pergalingą žygį WAKO pasaulio kikbokso čempionate Sarajeve (Bosnija ir Hercegovina) pratęsė...

Užkalnis. Ši vyriausybė klyno nesugebėtų užsisegti (319)

Žiūrim, ką turim. Alytuje tai dega, tai smilksta, tai rūksta senos padangos, gyventojai...

Mantas Stonkus paviešino savo susirašinėjimą su Alytaus meru: jis galėtų būti neblogas komikas (57)

Praėjusią savaitę vienoje Alytaus padangų perdirbimo gamykloje kilęs gaisras tapo rimta...

Vyras jaučiasi atsidūręs kvailio vietoje: bandė guosti išsiskyrusią draugę, bet jos lūkesčiai tik augo (1)

Taip jau nutiko, kad susipažinau su moterimi, kuri jau turi vaiką iš ankstesnių santykių. Iš...

ES narės pritarė siūlymui atidėti „Brexit“ (37)

Europos Sąjungos narės trečiadienį iš principo pritarė siūlymui atidėti Didžiosios...