Daliai lietuvių Lenkija iki šiol asocijuojasi su prastais keliais ir gana monotoniškais kraštovaizdžiais. Tie, kas kaimyninę šalį pažįsta tik kaip neišvengiamą tranzito teritoriją vykstant iš Lietuvos į vakarus, dažnai net neįsivaizduoja, kokie istorijos lobiai, didžiuliai ir vaizdingi ežerai plyti jau keliasdešimt kilometrų nuo Lietuvos sienos. Nusprendusiam kelias dienas paskirti automobiliniam turizmui, norinčiam pamatyti viduramžių pilis ir miestus, pasigrožėti vaizdinga gamta ir pasiekti Baltijos jūrą tikrai vertėtų pasiryžti kelionei po Šiaurės Rytų Lenkiją.

Prarastieji Seinai

Pervažiavę valstybių sieną, kelionę po kaimyninę šalį pradėkime nuo Seinų. Čia – istorinės Lietuvos žemės. Lietuvių Seinuose mažiau nei netolimame Punske, tačiau ir čia mūsų tautiečiai sudaro apie penktadalį miesto gyventojų. Seinuose yra įsikūrusios lietuviškos organizacijos, mokykla, veikia Lietuvos Respublikos konsulatas.

Apsilankius Seinuose, pirmiausia būtina aplankyti katedrą. Greta jos stūksančiame buvusiame Seinų dominikonų vienuolyne 1823-1919 metais veikė kunigų seminarija, tapusi svarbiu lietuvių kultūros židiniu. Lenkams okupavus Seinus ir išvarius klierikus bei dėstytojus į Lietuvą, ši seminarija glaudėsi Zypliuose, Gižuose, o nuo 1930 m. – Vilkaviškyje.

Seminarijoje mokėsi gausybė žymių lietuvių. Įdomu, kad bene žymiausiais veikėjais tapo jos auklėtiniai, išmesti iš seminarijos arba vėliau metę kunigystę. Tarp tokių buvo net trys garsūs Vincai: rašytojas Vincas Mykolaitis-Putinas, bolševikų veikėjas Vincas Mickevičius–Kapsukas bei tautinio atgimimo žadintojas Vincas Kudirka.

1897 m. Seinų vyskupu buvo paskirtas kunigas ir poetas Antanas Baranauskas. Jis buvo pirmasis vyskupas, kuris iškilmingo sveikinimo įšventinimo metu į tikinčiuosius prabilo lietuviškai. 1902 m. A.Baranauskas Seinuose mirė, palaidotas Seinų katedros koplyčios kriptoje. Tik neseniai lietuviams buvo leista pritvirtinti prie kriptos lietuvišką užrašą, o greta katedros pastatytas skulptoriaus Gedimino Jokūbonio sukurtas paminklas vyskupui ir poetui.

Vytauto medžioklės pilis

Seinai yra Palenkės vaivadijoje, senosios jotvingių genties žemėse. Ilgus amžius šis kraštas priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, kaip ir pakeliui buvusių Rytprūsių link esančios dar dvi įdomios vietovės – Vygriai bei Suvalkai.

Vygriai – ne tik gminos, bet ir nacionalinio parko centras. Čia, vaizdingų miškų supamoje ežero pakrantėje, apie 1400 m. medžioklės pilį pasistatė Vytautas Didysis. XV-XVII a. šiose vietovėse medžiojo visi Lietuvos ir Lenkijos valdovai. 1667 m. čia įsikūrė kamaldulių vienuolynas. Gražiai restauruojamas per Antrąjį pasaulinį karą smarkiai apgriautas vienuolyno pastatų ansamblis.

30 km nuo Seinų – buvęs gubernijos centras Suvalkai. Būtent nuo jo istoriniam Sūduvos regionui prilipo „Suvalkijos“ pavadinimas (Lietuvos Užnemunė carų laikais priklausė Suvalkų gubernijai). Prie Juodosios Ančios įsikūręs Alytaus dydžio miestas, turintis 70 tūkst. gyventojų, yra pakankamai jaunas. Miesto teises Suvalkai gavo tik 1715 m. Važiuojant per Suvalkus, į akis krinta didžiuliai geltonplyčių kareivinių kompleksai. Carų laikais čia, pasienyje su Vokietija, buvo dislokuota kelių tūkstančių karių įgula.

Lenkai tausoja paveldą

Vos 20 km skiria Suvalkus nuo buvusių Rytprūsių. Iš Palenkės vaivadijos įvažiuojame į Varmijos-Mozūrijos vaivadiją. Šios senosios baltų žemės šimtus metų priklausė Vokietijai. Vokiškasis paveldas čia ryškus ir šiandien: fachverkiniai pastatai, raudonplytės sodybos, bažnyčios ir pilys, kompaktiški ir jaukūs miesteliai ir, žinoma, vaizdingi, tačiau pavojingi siauri keliai, apsodinti šimtametėmis liepomis, menančiomis kaizerio laikus. Važiuodamas per šį kraštą – pietinę buvusių Rytprūsių dalį, norom nenorom imi lyginti tai, ką matai, su vaizdais, įstrigusiais atmintyje iš kelionių po Karaliaučiaus kraštą. Ir rusai, ir didesnė dalis lenkų buvusiuose Rytprūsiuose – naujakuriai, apsigyvenę iš Vokietijos atriektose teritorijose. Tačiau lenkai nepalyginti jautriau, atsakingiau elgėsi užimtose teritorijose, dažniausiai ne niokojo, o iš pelenų kėlė paveldo objektus. Rusai sprogdino kryžiuočių statytas pilis, o lenkai jas atstatinėjo. Ir niekur pietinėje Rytprūsių dalyje nepamatysime tokių griuvėsių ir šabakštynų, kokie bado akis keliaujant po Karaliaučiaus kraštą.

Pravažiavę Olecko miestą, kelias dešimtis kilometrų riedame vaizdingais paežerių keliais, kol pasiekiame Gižycką (buvusį vokiečių Liotzeną). Tarp Negocino ir Kistino ežerų įsikūręs miestas – vienas iš kelių svarbiausių Mozūrijoje vandens turizmo centrų. Čia yra keli jachtklubai, daug viešbučių, kavinukių. Vandens turizmo mėgėjams Gižyckas yra tikras rojus. Čia galima apsistoti ilgam ir leistis po kanalais sujungtus didžiuosius Mozūrijos ežerus. Jei skubate toliau, bent jau nepraleiskite progos apžiūrėti vieną įdomiausių visoje Rytų Europoje fortifikacinių objektų – 1843-1851 m. pastatytą Bojen tvirtovę.

Betoninė Hitlerio tvirtovė

Karinio paveldo objektų šiame krašte tikrai gausu. Už 30 km į vakarus nuo Gižycko, Gerložo vietovėje, prie Kentšyno miesto, yra Vilko guoliu vadinama buvusi Hitlerio vadavietė. Didžiuliame 250 ha plote 1940-1944 m. buvo pastatyta apie 80 objektų, tarp kurių – septyni itin tvirti gelžbetoniniai bunkeriai. Fiureris čia dažnai lankydavosi, priiminėdavo šalių sąjungininkių vadovus (tarp jų - Italijos „dučę“ Benitą Musolinį). 1944 m. liepos 20 d. grupelė vokiečių karininkų, norėjusių apsaugoti Vokietiją nuo visiško kracho pralaimint Antrąjį pasaulinį karą, „Vilko guolyje“ surengė nesėkmingą pasikėsinimą į Hitlerio gyvybę. 1945 m. pradžioje besitraukianti vokiečių kariuomenė susprogdino bunkerių kompleksą, palikdama jo teritorijoje ir aplinkui didžiulius minų laukus. Lenkų išminuotojai Gerlože dirbo keliolika metų, tačiau iki šiol čia galima pamatyti ženklus, perspėjančius neiti į šalį nuo turistinių takų, nes žemėje dar gali tūnoti minos.

Šventaliepė – lenkiška Šiluva

Keliaudami toliau į vakarus, pasiekiame Kentšyną. Vokiečių laikais šis senovės prūsų gyvenvietės Rąstės vietoje įkurtas miestas buvo vadinamas Rastenburgu. Po karo Lenkijos valdžia pavadino miestą čia gyvenusio istoriko Vojciecho Kentšynskio vardu. Įdomiausias objektas Kentšyne – XIV amžiuje statyta puikiai išlikusi kryžiuočių pilis. Jos vietoje iš pradžių stovėjo medinės pilys, kurias 1345 ir 1348 m. sudegino Kęstučio vadovaujami lietuviai. Dabar pilyje įrengtas puikus muziejus.

Keliaujant toliau į vakarus, tiesiog būtina aplankyti puikiai išlikusias Rešliaus ir Varmijos Lidzbarko pilis, kuriuose taip pat veikia muziejai. Tačiau pirmiausia sustokime šio gotikinės architektūros krašto barokiniu perlu laikomoje Šventaliepėje (Sventa Lipka). Deinavos ir Virbelio tarpuežerėje esanti Šventaliepė vadinama Šiaurės Lenkijos baroko perlu. Čia esančią bažnyčią ir vienuolyną XVII a. statė iš Vilniaus atvykę meistrai. Šventaliepė laikoma stebuklinga, su Mergelės Marijos apsireiškimu siejama vieta. Prūsijai XVI a. tapus protestantiška valstybe, tik viena – Varmijos (Varmės) - vyskupija liko katalikiška, o Šventaliepė tapo šio krašto piligrimų traukos centru. Būtent Varmijos pakelėse iki šiol stūkso daugybė mūrinių koplytėlių, kokių nepamatysime kitose Prūsijos vietose.

Vilniaus arkikatedros sesė

Nuo Šventaliepės keliaudami per Rešlių, Bištyneką, Varmijos Lidzbarką, Ornetą, privažiuojame Pienienžno miestą. Telieka apie 40 km iki Aistmarių. Ši įlanka, tarsi Kuršmarių sesė, susidarė smėlio nerijai atskyrus ją nuo Baltijos jūros.

Pienienžne (buvusiame vokiškame Melzake) stovi šiuo metu restauruojama XIII-XIV a. kryžiuočių pilis, išlikusi kur kas prasčiau nei anksčiau aplankytosios. Vietos vienuolyno ansamblyje yra eksponuojamos misionierių parvežtos etnografinės kolekcijos iš Afrikos, Rytų Azijos, Pietų Amerikos.

Nuo Pienienžno per Branevą keliaujame į Fromborką. Šis Aistmarių pakrantėje įsikūręs miestelis garsus savo katedra, kurios išorė, architektūros istorikų teigimu, labai panaši į Vilniaus katedrą iki XVIII a. pabaigoje pagal Lauryno Stuokos – Gucevičiaus projektą įgyvendintos ir klasicistiniu rūbu mūsų svarbiausią šventovę apvilkusios rekonstrukcijos. Fromborko arkikatedra yra didžiausia Varmijoje bažnyčia. Čia savo gyvenimo saulėlydį praleido Varmijos vyskupo kapituloje dirbęs garsusis astronomas Mikalojus Kopernikas.

Baltijos perlas – Gdanskas

Nuo Fromborko leidžiamės į pietus. Iki Elbingo lieka 30 km. Elbingas įsikūrė greta kadaise garsaus prūsų uostamiesčio Truso. Per karą smarkiai apgriautame mieste iki šiol išliko keli puikūs XIII a. architektūros paminklai – Šv. Mikalojaus bažnyčia, dominikonų vienuolynas, miesto vartai.

Nuo Elbingo keliaudami Gdansko link, važiuojame per plačias žemumas. Daug kur upių vagos apjuostos pylimais, saugančiais apylinkes nuo pragaištingų potvynių. Čia – į daug šakų suskilusios Vyslos delta.

Už kelių dešimčių kilometrų mūsų laukia galutinis kelionės tikslas – Gdanskas. Jei čia teks nakvoti, geriau apsistoti kuriame nors aplinkiniame mieste, nes pačiame Gdanske atostogų sezono metu viešbučiai labai brangūs, o gauti juose vietą taip pat sunku, nes į šį kraštą plūste plūsta vokiečių turistai.

Viename gražiausių visoje pietinėje Baltijos pakrantėje uostamiesčių – Gdanske – verta praleisti visą dieną. Įspūdinga architektūra, gausybė muziejų, gausios kavinukės uosto prieigose neleis nuobodžiauti. Gražiausia miesto panorama atsiveria iš milžiniškos Mergelės Marijos bažnyčios bokšto.

Jei turime šiek tiek laiko, kelias dienas galime praleisti garsiajame Sopote ar kuriame nors kitame pajūrio kurorte. Atgal į Lietuvą nuo Gdansko, be abejo, verta važiuoti kitu keliu.

Kryžiuočių sostinė

Jei jau pasiekėme Vyslos žiotis, būtų nuodėmė neaplankyti Malborko – buvusios Kryžiuočių ordino sostinės Marienburgo. Milžiniška pilis laikoma didžiausiu viduramžių fortifikaciniu kompleksu Europoje bei didžiausia plytų mūro pilimi pasaulyje. Čia kadaise apsistojo pas kryžiuočius dukart paramos ieškojęs Vytautas, čia kalėjo jo tėvas Kęstutis, pabėgęs padedamas lietuvio tarno Alpio. Į Marienburgą suplaukdavo riteriai iš visos Europos, rengę grobikiškus žygius Lietuvą. Per karą žiauriai apgriautą pilį kai kurie to meto lenkų politikai siūlė nugriauti, o plytas panaudoti suniokotam Varšuvos senamiesčiui atstatyti. Laimė, sveikas protas nugalėjo, ir šiandien galime tik žemai nusilenkti restauratoriams, prikėlusiems iš griuvėsių šį viduramžių architektūros perlą.

Jei apsilankėte Gdanske, nepatingėkite pavažiuoti keliasdešimt kilometrų į pietus, kur taip pat verta aplankyti įspūdingą Kvidzino (buv. Marienverderis) pilį, kurioje įsikūręs Marienburgo pilies muziejaus filialas.

Ko tikėtis Griunvalde?

Nuo Kvidzino apie 100 kilometrų važiuosime į rytus, iki Ostrodos miesto. Ostrodoje verta aplankyti pilį, apžiūrėti vaizdingo Ostrodos – Elbingo kanalo atkarpą, šliuzus. Tačiau šioje kelionės atkarpoje svarbiausias mūsų tikslas – Griunvaldas - Žalgirio mūšio laukas. Jis yra apie 30 km į pietryčius nuo Ostrodos. 1410 m. liepą čia sprendėsi Lietuvos ir Lenkijos likimas. Istorinę pergalę prieš kryžiuočius žymi monumentas ir muziejus su kino sale, kurioje demonstruojami pagal Henriko Senkevičiaus romaną 1960 m. pastatyto filmo „Kryžiuočiai“ fragmentai. Stereotipais apie „meškos kailius vilkinčius laukinius lietuvius“ prifarširuotas filmas vienus lietuvių turistus piktina, kitus – juokina. Ruošdamiesi aplankyti Griunvaldą, nusiteikite, kad lietuviškų akcentų čia beveik nerasite. Tik memoriale esančiame schematiškume makete greta lenkų pažymėtos ir „lietuvių-rusų pajėgos“. Suvenyrų kioske rasite gausybę lenkų ir vokiečių riterių figūrėlių, gausybę vėliavėlių ir skydų, atspindinčių dvi mūšyje dalyvavusias jėgas – lenkus ir kryžiuočius. Paklausti, ar turi lietuvių pajėgas ar Vytautą Didįjį vaizduojančių suvenyrų, pardavėjai skėsčioja rankomis.

Nuo Griunvaldo per Olštiną arba Ščitną galime grįžti į Lietuvą. Jei užsuksime į Mikolaikas, kelionės nuovargį lyg ranka nuims vandens pramogų parko „Tropikana“ teikiami malonumai. Kažkada lietuviai čia plūsdavo tūkstančiais. Dabar tautiečiai mieliau renkasi Vilniaus, Druskininkų, Jūrmalos vandens pramogų parkus, tačiau ir Mikolaikų pamiršti neverta.

Kokios kainos?

Pabaigai – keli dalykiški pastebėjimai. Keliaujant po Šiaurės Rytų Lenkiją, tikrai nekils problemų dėl nakvynės. Čia gausu viešbučių, kempingų, kaimo turizmo sodybų. Keturviečio kambario kaimo turizmo sodyboje kaina – nuo 100 litų. Jei keliausite iki Gdansko, planuokite bent dvi nakvynes.

Maisto kainos panašios kaip ir Lietuvoje. Be abejo, jei pietausite prestižinėje vietoje esančioje kavinėje, gali tekti plačiau atverti piniginę. Už puodelį kavos ar bokalą alaus Gdansko senamiestyje gali tekti pakloti ir 7-10 litų. Kuklius pietus mažesniuose miesteliuose galima gauti už 20, prašmatnius – už 50 litų. Degalų kainos šiek tiek mažesnės nei Lietuvoje.

Gero kelio!