Taip pat skaitykite: Portugalijoje gyvenusi Violeta: neapsigaukite - čia būna ir sniego, ir pūgų
Sekite Perpasaulį.lt naujienas Facebooke! Tapkite mūsų gerbėju ir naudingas žinias keliaujantiesiems bei naujausius keliautojams aktualius įvykius sužinokite pirmi! Taip pat skaitykite Perpasauli.lt naujienas ir savo išmaniajame telefone. Parsisiųsti programėles: „Android“.
Atskleisime dar dabar egzistuojančias senąsias kinų tradicijas bei išsiaiškinsime kaip atrodo socialinis tikro pekiniečio paveikslas.
– Rokai, papasakokite kaip Jūs atsidūrėte Kinijoje, Pekine? Kiek laiko jau čia gyvenate?
Mokiausi Vilniaus universitete ir čia baigiau taikomosios kalbotyros magistratūros studijų programą. Vėliau, vienoje kolegijoje dirbau tarptautinių ryšių koordinatoriumi, tačiau maždaug praėjus pusmečiui sulaukiau netikėto skambučio iš Vilniaus universiteto su tokiu keistu ir tada gana egzotišku pasiūlymu – vykti į Kiniją ir dėstyti lietuvių kalbos ir kultūros kurso.
Žinoma, priimti tokį sprendimą nėra labai paprasta, tačiau reikėjo apsispręsti labai greitai, tad aš pasitaręs su artimaisiais bei draugais nusprendžiau susikrauti savo 20 kg lagaminą ir išvykti į Kiniją. Tad jau nuo 2010-ųjų gyvenu ten, o į Lietuvą grįžtu tik vasaromis.
– Pekine apie 17 mln. gyventojų. Ką reiškia gyventi tokiame didžiuliame mieste, į kurį, rodos, veda visi pasaulio keliai?
Visą gyvenimą svajojau gyventi dideliame, urbanizuotame mieste. Žinoma, Pekine žmonių tikrai labai daug, tačiau dėl to gyventi čia dar įdomiau. Dažnai tenka susidurti su įvairiausiais keblumais, tačiau susisiekimas yra labai geras, važinėju metro. Prie atstumų pripratau labai greitai, gal dėl to, kad buvau nusiteikęs, jog iš Vilniaus vykstu ne į Kauną, o į kitą pasaulio kraštą.
Pekine pakankamai saugu ir ramu. Nuvykus tikrai netenka baimintis, kad būsi apiplėštas ar nuskriaustas.
– Ar teko pajusti kultūrinius skirtumus?
Kinai labai teigiamai vertina užsieniečius, o ypač baltaodžius žmones. Į juos žiūrima iš aukšto, jie laikomi labiau pažengusiais, civilizuotais, tarsi kokia pranašesne rase, kas aišku yra malonu, tačiau ne visada teisinga.
– Nesenai atšokote savo vestuves, vedėte kinę. Kaip sekasi derinti lietuvių ir kinų kultūras realiame gyvenime? Kokie, Jūsų manymu, yra didžiausi skirtumai? Ar tai netrukdo?
Prieš atvykdamas į Kiniją tikrai neplanavau, kad turėsiu kinę žmoną. Pamenu net Vilniaus universiteto profesorė prieš man išvykstant juokavo, kad nuvykęs ten tikrai vesiu. Atsakiau, jai „jau ko, bet kinės žmonos tai tikrai neturėsiu“.
Taigi išmokau, kad geriau niekada nesakyti ne, nes dažniausiai gyvenimas viską sudėlioja atvirkščiai. Aš savo žmoną sutikau pačiais pirmaisiais metais kai atvykau čia, bendravome 4 metus, kol galiausiai viskas baigėsi vestuvėmis, kurios įvyko praėjusią vasarą. Esame labai laimingi ir šiuo metu laukiamės vaikelio.
Kultūrinių skirtumų tarp mūsų žinoma yra, tačiau man apie juos kalbėti dabar sunkiau, nes jau nemažai laiko gyvenu Kinijoje ir ji nebeatrodo tokia egzotiška. Tiesą sakant, kartais grįždamas jaučiu, kad Europa atrodo ne mažiau egzotiška už Kiniją.
Galiu pasakyti, kad patys kinai yra tikrai karštesnio, emocingesnio būdo nei lietuviai, turi mažiau kantrybės. Susipykus ar kilus konfliktui kinai vadovaujasi posakiu, tyla gera byla. Lietuviai įpratę konfliktus spręsti kalbantis, o jeigu koks nesutarimas įvyksta, kad ir mūsų šeimoje, tai žmona tiesiog tyli kaip vandens į burną prisisėmusi. Tačiau iš esmės mes puikiai viską suderiname.
Patys kinai yra žmonės, kurie nelinkę tiesiogiai atsakinėti į klausimus, kartais kalba užuominomis, kartais šypsosi, bet galbūt visai ką kitą mąsto apie jus ir yra paslaptingi. Kinai yra labai mylintys užsieniečius žmonės, tad jeigu jūs patiksite kinui, jis gali jums atiduoti viską ir paskutinius pinigus, ir visą energiją.
– Ar Kinijoje vis dar vyrauja senosios tradicijos, ritualai bei griežti nusistatymai? Tarkime, sakoma, kad Kinų tradicijos vyrą įpareigoja suteikti šeimai gyvenamą plotą ir panašiai - ar tai vis dar taip gaju praktikoje?
Tradicijos ir ritualai vis dar egzistuoja, tačiau tai ko gero labiau pastebima provincijose. Didžiuosiuose miestuose tai pastebima mažiau, bet man yra tekę kalbėti ir su studentais šia tema mūsų paskaitose. Turiu vieną studentę atvykusią iš provincijos, tad ji kartais nustebina mane pareikšdama, kad jos tėvai ją jau ragina ir „spaudžia“ ištekėti.
Paprastai, Kinijoje vyras yra atsakingas už šeimą ir turi būti jos galva. Mergina gali būti ištekinama tik tada, kai jos sužadėtinis turi savo gyvenamąją vietą ir gali ją pasiimti gyventi kartu. Taip pat vyras privalo būti šeimos finansinis garantas, tačiau Pekine šios pažiūros nebėra tokios svarbios ir reikšmingos kaip provincijose.
Geriausiai tai įrodo mūsų su žmona pavyzdys, nes aš dirbu dėstytoju ir mano pajamos nėra tokios didelės ir aukštos bei neturiu savo nuosavo būsto, o kinė už manęs ištekėjo ir tikrai dėl to nesijaudina, tad mitai gali būti ir paneigti.
– Ar tiesa, kad Kinija – ta šalis, kur itin svarbu, iš kur esi kilęs? Ar Hukou dokumentas yra svarbus ir šiandien?
Kinijoje išties labai svarbu, iš kur jūs esate kilęs. Hukou dokumentus suteikia tam tikrų privilegijų, pavyzdžiui, tai, kad mano žmona yra kilusi iš Pekino mums garantuoja, kad vaikui darželis ir mokslas pradinėje mokykloje bus nemokamas. Taip pat su šiuo dokumentu paprasčiau gauti darbą Pekine, nes žmonės iš didžiųjų miestų yra geriau vertinami darbo rinkoje.
Kinijoje labai svarbu iš kur atvykęs ir užsienietis, tiksliau kokia jo rasė. Baltaodžiai yra geriau vertinami jau nuo kinų senovės. Yra tekę matyti net darbo skelbimų, kur reikalaujama, kad žmogus būtų būtent baltaodis. Jiems lengviau rasti darbą, o ir atlyginimai gerokai aukštesni.
– Ar sunku susikalbėti su vietiniais? Jūs mokate kinų kalbą?
Taip, aš moku kinų kalbą, žinoma, gal ne taip gerai kaip norėčiau, tačiau bendrine kalba susikalbėti tikrai galiu. Kinu kalba sudėtinga tuo, kad nėra tam tikrų kategorijų, kurios, priimtos pas mus, tarkim nėra linksnių, giminės ir pan.
Taip pat sunku, nes kinų kalba yra toninė kalba. Norint, kad tave suprastų kinas žmogui reikia kalbėti greitai. Ir galiausiai, žinoma, hieroglifai. Mes neturime nė žalio supratimo apie juos, o kinai juos studijuoja ir mokosi jau nuo mažens. Tad visai ne naujiena, kad užsienietis atvykęs į Kiniją jaučiasi kaip atvykęs į Marsą.
– Ar galite nutapyti tipinio pekiniečio socialinį portretą?
Tipinį pekinietį tapyčiau labai greitai važiuojantį motoroleriu ir nepaisantį jokių kelių eismo taisyklių. Jis atrodytų šališkas aplinkiniams ir šypsotųsi tik tiems, kuriems nori, galbūt savo šeimos nariams. Pekinietis yra ganėtinai savanaudiškas, orientuotas į savo šeimą, draugus.
Labai užsiėmęs žmogus, dirbantis kaip bitė, besikeliantis labai anksti, grįžtantis vėlai po darbo. Pekiniečiai labai smalsūs, darbštūs, viskuo domisi ir nori mokytis.
– Ar Lietuvos vardas žinomas ten gyvenantiems vietiniams kinams?
Prieš keletą dienų turėjau vieną labai įdomią situaciją. Į vieną parduotuvėlę užsukau atsišviesti tam tikros medžiagos ir jos savininkas paklausė, iš kur aš esu. Atsakiau, kad iš Lietuvos, o jis iš karto pradėjo pasakoti apie krepšinį. Nors mes patys dažnai sakome, kad krepšinis per daug sureikšminamas, tačiau Lietuva yra puikiai žinoma krepšinio dėka. Parduotuvės savininkas man padarė didžiulę nuolaidą ir mano medžiagą atšvietė praktiškai už dyką.
– Ar Pekine galima rasti lietuviškų patiekalų ar produktų?
Pekine tikrai galima rasti nemažai lietuviškų produktų: traškučių, sausų pusryčių, „Alitos“ alkoholinių gėrimų. Štai šalia universiteto, kuriame dirbu, mažoje, privačioje parduotuvėlėje galima rasti ir „Stumbro“ alkoholinių gėrimų. Taigi tenka pamatyti šį bei tą lietuviško ir čia.
– Ar pasiilgote cepelinų ar naminių vėdarų? O gal kaip tik pripratote prie kiniškų valgių ir jų į cepelinus nemainytumėte?
Visada būtų malonu suvalgyti lietuviškų cepelinų, bet aš niekada gyvenime nebuvau labai išrankus maistui, tai kadangi Kinijoje tu gyveni kiniškai, reiškia ir valgai kinišką maistą. Niekada čia nevartoju pieno produktų, trintų bulvių, nepamenu kada paskutinį kartą mačiau sviestą.
Tačiau kai grįžti į Lietuvą būna labai smagu valgyti cepelinus, susitepti sumuštinį su sviestu. Pekinas labai didelis miestas, manau, kad jei norite bulvinių blynų visada galite nueiti į rusų restoraną ir juos suvalgyti. Jei negalite gyventi be sviesto, nueikite į tarptautinį prekybos centrą ir jo gausite.
– Ar dažnai grįžtate pasisvečiuoti į Lietuvą?
Paprastai grįžtame vieną kartą į metus, dažniausiai vasarą, tačiau šią vasarą grįžti ko gero nepavyks, nes vasarą turėtų gimti mūsų vaikas. Labai sunku pasakyti kas bus rytoj, tad labai spėlioti ir nenorėčiau. Štai niekada negalvojau, kad atsidursiu Kinijoje, gyvensiu Pekino senamiestyje ir tuo labiau, kad turėsiu žmoną ir vaiką.
– Jūsų palinkėjimas lietuviams?
Norėčiau palinkėti dažniau pasiduoti avantiūroms, nepabijoti išnaudoti pasitaikančias galimybes, pabandyti ką nors naujo. Ypač jei jums pasitaiko galimybė išvykti į užsienį dirbti savo mylimą darbą, dirbti pagal profesiją. Nedvejokite, nes visada galėsite sugrįžti. Turime gyventi ir būti ten, kur mums patiems geriausia, kur jaučiamės gerai ir galime save realizuoti.