Pirmieji patraukliausių turizmo vietų reitingai buvo paskelbti 2009-ųjų pavasarį, įvertinus apie 300 vietovių. Per trejus metus vertinamų vietovių sąrašas išsiplėtė beveik iki 500.

Pasak idėjos iniciatoriaus, „Terra Publica“ projektų vadovo Vytauto Kandroto, tyrimas – šiek tiek subjektyvus ir lemtas ne tik oficialios statistikos, bet ir asmeninių įspūdžių. Tyrimui buvo parengta metodika, pagal kurią visi objektų vertinimo kriterijai buvo suskirstyti į tris grupes: paties objekto svoris, jo infrastruktūra bei patrauklumas turizmui.

Medalininkai - Trakai, Neringa ir Druskininkai

Į reitingų sąrašą buvo įtrauktos tik pačių sudarinėtojų aplankytos vietovės. Kadangi šie reitingai skirti lietuviams, planuojantiems vienos dienos išvyką, nebuvo tirtas darbuotojų gebėjimas kalbėti užsienio kalbomis ir nakvynės galimybės. Taip pat tarp tyrimo objektų nepateko didieji Lietuvos miestai, nes Vilniaus senamiesčiui ar visiems Kauno muziejams aplankyti pusdienio tikrai nepakaktų. Vis dėlto atskiri miesto teritorijoje esantys kompleksai, tokie kaip Vilniaus universitetas ar Pažaislis Kaune, buvo įtraukti ir reitinguoti.

„Šiuo savo darbu mes norime pasiūlyti tautiečiams atrasti gražiausias Lietuvos vietas ir turint bent vieną laisvą dieną susiplanuoti kelionę joms aplankyti“, – sako V. Kandrotas.
Taigi kur įdomiai praleisti bent vieną atostogų dieną? Galbūt užtenka tik žvilgtelėti į populiariausių vietovių sąrašą ir išsirinkti tinkamiausią maršrutą.

Pirmąsias tris populiariausių vietų sąrašo vietas tradiciškai užima Trakai, Druskininkai ir Neringa. Į pirmąjį reitingų dešimtuką patenka ir Aukštaitijos nacionalinis parkas, Kėdainiai, Kretinga, Kryžių kalnas, Vilniaus universitetas, Anykščiai ir „Arklio“ muziejus Niūronyse. Tačiau tarp 30 patraukliausių turizmui vietovių nebeliko Smiltynės (dėl delfinariumo rekonstrukcijos), Ukmergės ir Kernavės.
Galbūt tikras atradimas keliautojams galėtų būti Telšiai, Veliuona ir Vištyčio regioninis parkas, 2011-aisiais pirmą kartą atsidūrę populiariausių vietovių sąraše.

Iš Telšių su japoniškais įspūdžiais

Daugelis atokiau nuo Žemaitijos sostinės Telšių gyvenančių žmonių tikriausiai net nežino, kad Telšių parko teritorijoje Masčio ežero pakrantėse, net 15 ha plote, plyti „mažosios Rumšiškės“ – Žemaitijos kaimo muziejus, vartus lankytojams atkėlęs 1982 metais. Iš viso šiame muziejuje yra šešiolika autentiškų XIX a. pabaigos – XX a. pradžios pastatų, suskirstytų į tris sodybas ir visuomeninį sektorių. Muziejaus ekspozicija įrengta turtingo ūkininko sodyboje, svirne, „biednioko“ ūkininko ir vidutinio valstiečio sodybose. Muziejaus lankytojai taip pat gali susipažinti su vėjo malūnu, kalve, jauja ir šių pastatų įranga. Pastatuose įrengtose ekspozicijose rodomi to meto buities apyvokos reikmenys, ūkio padargai, baldai.

Tiesa, „mažosios Rumšiškės“ šiuo metu yra atnaujinamos ir lankytojams vartus atkels kitais metais. Tačiau daug įspūdžių smalsuoliams galėtų padovanoti Žemaičių muziejus „Alka“, kurį 1932 metų vasario 16 d. įkūrė Žemaičių senovės mėgėjų draugija „Alka“. Muziejaus fonduose sukaupta daugiau kaip 60 tūkst. eksponatų iš archeologijos, etnografijos, numizmatikos, liaudies meno, spaudinių, rankraščių, fotografijų, profesionaliojo meno, gamtos rinkinių. Ypač vertingos profesionaliosios tapybos, grafikos, skulptūros, taikomosios dailės kolekcijos į muziejų pateko 1940–1941 metais iš Žemaitijos dvarų. 

Netikėti įspūdžiai keliautojų laukia dailininko juvelyro, Žemaičių ir japonų draugijos įkūrėjo Alfredo Jonušo rankomis sukurtoje Tekančios saulės šalies salelėje – žemaitiškoje, japoniškoje ir kiniškoje sodyboje-muziejuje (Muziejaus g. 88). Lankytojai čia gali pamatyti seniausios pasaulyje Horiudži šventyklos (pagodos) maketą, no teatro kaukės „Okame“ kopiją, kabukio sceninius vaizdus. Fudži kalno papėdėje – arbatos gėrimo namelis, budos Amidos ir šv. Vienuolio skulptūros bei kiti senosios Japonijos kultūros simboliai. Buvusiame medžiotojų namelyje yra įrengtos ekspozicijos Dievo Krėslo miško partizanams ir dailininkui tėvui Pranui, savamoksliam mechanikui, atminti. Galima apsilankyti ir japoniškame kambaryje, susipažinti su meniniu gintaro apdirbimu.

Mėgstantieji lankyti bažnyčias bus maloniai nustebinti 2009 metais dailininko Romualdo Inčirausko sukurtomis Šv. Antano Paduviečio katedros durimis. Remdamasis istorijos šaltiniais, menininkas vario liejiniais pasakoja krašto krikščionybės ir kultūros istoriją, prasidėjusią 1417 metais po 60 žemaičių kelionės į Konstancą (Šveicarija) su prašymu Bažnyčios susirinkimui pakrikštyti Žemaitiją ir joje pastatyti bažnyčių.

Telšių katedra unikali tuo, kad tai vienintelė bažnyčia Lietuvoje su altoriumi per du aukštus.
Kaip ir priklauso „sostinei“, Telšiuose vyksta daug renginių, o atvykę per Šv. Antaną pateksite į didžiausią miesto šventę, kur šurmuliuoja atlaidai, „jomarkas“, parodos, folkloro festivalis.

Mažas, bet turtingas

Jurbarko rajone ant Nemuno kranto įsikūręs istorine praeitimi garsėjantis Veliuonos miestelis jau seniai lankomas turistų (manoma, kad kasmet čia atvyksta apie 30 tūkst. keliautojų), tačiau tarp patraukliausių vietų nepatekdavo dėl nesutvarkytos infrastruktūros.

Dabar, sutvarkius piliakalnius, laiptai jau nekliba, miestelis pasitinka sutvarkytu įvažiavimu. Tiesa, suvenyrų čia įsigyti tikriausiai nepavyks, tačiau patirsite didelį malonumą ganydami akis po nuostabią Nemuno slėnio panoramą. Jei esate didelis Lietuvos patriotas ir jos istorijos gerbėjas, galėsite nusilenkti miestelyje priešais bažnyčią 1930 metais iškilusiam Vytauto paminklui. Netoli šio paminklo yra mitologinis akmuo su įspausta pėda. Pasakojama, kad statant bažnyčią velnias pagrobė akmenį, bet Mergelė Marija atėmė iš jo akmenį ir grąžino bažnyčios statybai. Nuo to laiko akmenyje liko įspausta Marijos pėda.

Veliuona – viena seniausių, gražiausių ir įdomiausių Lietuvos gyvenviečių. 1291 metais pirmą kartą buvo paminėta čia stovėjusi Junigedos pilis, nuo 1315-ųjų vadinama Veliuonos vardu. Manoma, kad čia, kryžiuočiams pirmą kartą panaudojus šaunamąjį ginklą, žuvo ir buvo palaidotas LDK kunigaikštis Gediminas, jo atminimui supiltas piliakalnis ir 1922 metais pastatytas paminklas.

1644-aisiais buvo pastatyta ir daug kartų rekonstruota Švč. Mergelės Marijos ėjimo į dangų bažnyčia. Iki šių dienų joje išliko puošnūs barokiniai altoriai, Petro Kalpoko, Mykolo Elvyro Andriolio darbai, Jono Kazimiero Bžostovskio epitafija (1650–1655).

XIX a. Veliuonoje buvo įkurtas puošnus, egzotinių medžių turtingas dvaro parkas. Didžiausia jo puošmena ir vertybė – du galingi gelsvažiedžiai tulpmedžiai (aukštis – 25 m). Dvare yra įkurtas krašto muziejus.

Net neįtikėtina, kad tokiame mažame miestelyje – tiek daug įdomių vietų, istorinių reliktų. Jeigu Veliuoną lankysite rugpjūtį per miestelio šventę, galite patirti ir linksmybių – nuotaikingų virvės traukimo, svarsčių kilnojimo, bėgimo su maišais ir kitų sporto rungčių.

Vištytis – „pasaulio kraštas“

Vištytis – dar vienas šių metų atradimas, nauja kryptis į „pasaulio kraštą“. Pasienio alsavimas, krantą plakančios Vištyčio ežero bangos, regioninio parko kalvos su senu malūnu, piliakalniais, dubenėtuoju akmeniu. Kam patinka pasienio alsavimas, įspūdį paliks ir trijų valstybių – Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos – sienos taškas, pasiekiamas, tiesa, iš Lenkijos pusės.

Vištyčio regioninio parko plotas – 10,1 tūkst. ha. Iš viso parko teritorijoje yra keturiolika ežerų, daug mažų pelkaičių. Išskirtinis parko miškų bruožas tas, kad čia didelius plotus užima ąžuolynai (kai kuriems medžiams – jau apie 300 metų!), beje, labai dažnai su skroblų ir liepų ar eglių priemaiša.
Iš visų pusių supamas kalvų tyvuliuoja didingas Vištyčio ežeras. Tai ketvirtas pagal plotą ežeras Lietuvoje.

Legenda byloja, kad kitados, kur dabar tyvuliuoja paslaptingasis ežeras, čia buvo didžiulės pievos ir piemenys ganydavo gyvulius. Vieną naktį išgirdo, kaip kažkas žmogaus balsu prašneko: „Kelkitės ir varykite iš čia gyvulius, nes šioje vietoje atsivers ežeras.“ Vieni naktigoniai išsigandę paklausė keisto balso, kiti tik pasijuokė ir liko lankose nakvoti. Ir staiga atsivėręs ežeras bangavo, šurmuliavo, veržėsi platyn, kol kažkas sušuko: „Vištytis, Vištytis!“ Taip buvo atspėtas ežero vardas. Vanduo nurimo, bangos švelniai nuvilnijo pakrante, tartum dėkodamos už įmintą vardą. Nuo to laiko ir ežeras, ir šalia jo įsikūręs miestelis vadinamas Vištyčio vardu.

Ežero pakrantėje esantis šaltinis dėl savo gydomųjų galių pramintas Šventuoju. Netoli Vištyčio miestelio stovi parko puošmena – Vištyčio Kanapkio vėjo malūnas. Parko pakraštyje dunkso trečias pagal dydį Lietuvoje Didysis Vištyčio akmuo, dar vadinamas Pėduotuoju, Stebuklinguoju (7,2 m ilgio, 5,7 m pločio ir 3,7 m aukščio). Gilioje senovėje šis akmuo buvo pagonių naudojamas kaip apeigų aukuras. Pasakojama, kad ant šio akmens sėdėjo velnias ir verkė. Susirenkantis akmens įdubose vanduo – tai velnio ašaros. Jos gydo įvairias ligas, ypač tinka akims gydyti.

Kitas padavimas byloja, kad velnias, užpykęs ant Vištyčio, norėjo sugriauti bažnyčią. Naktį nešė didelį akmenį bažnyčiai sugriauti. Tačiau dvyliktą valandą sugiedojo gaidys ir teko jam numesti akmenį, nenunešus jo iki bažnyčios. Kadangi šiose apylinkėse buvo daug akmenų, velnias paženklino akmenį, kad kitą naktį rastų, – įmynė pėdą (toji vieta ir šiandien žymi). Vis dėlto velniui atsirado svarbesnių reikalų, ir jis akmenį pamiršo.

Norintiesiems pakeliauti po parką pėsčiomis yra įrengti du pažintiniai takai: Mažasis Šilelio pažintinis takas (2,4 km) ir Didysis (7 km).

Pagal gyventojų sudėtį Vištytis buvo internacionalinis, iki šių dienų yra išlikusios dvejos žydų ir dvejos vokiečių kapinės. Per Pirmąjį pasaulinį karą centrinė miestelio aikštė buvo apsodinta medžiais, o jos viduryje pastatytas akmeninis obeliskas, papuoštas Vokietijos valstybės ženklu – ereliu. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, apie 1927 metus šis obeliskas buvo panaudotas Nepriklausomybės paminklo sukurti. Vietoj erelio atsirado Vytis, obelisko viršūnėje iškilo Vytauto Didžiojo biustas, šonuose – Antano Smetonos ir Jono Basanavičiaus bareljefai.

Pirmąjį rugpjūčio sekmadienį kartu su Porciunkulės atlaidais Vištytyje šurmuliuoja miestelio šventė.

Patraukliausios turizmui vietovės
1. Trakai
2. Neringa
3. Druskininkai
4. Aukštaitijos nacionalinis parkas
5. Kėdainiai
6. Kretinga
7. Kryžių kalnas
8. Vilniaus universitetas
9. Anykščiai
10. Niūronys („Arklio“ muziejus)
11. Palanga
12. Biržai
13. Rokiškis
14. Birštonas
15. Pakruojis
16. Kairėnai (Kairėnų botanikos sodas)
17. Grūto parkas
18. Europos parkas
19. Rumšiškės (Lietuvos liaudies buities muziejus)
20. Pažaislis
21. Telšiai
22. Marijampolė
23. Veliuona
24. Kulionys (Molėtų observatorija)
25. Ventės ragas
26. Kurtuvėnai
27. Dzūkijos nacionalinis parkas
28. Žemaitijos nacionalinis parkas
29. Vištyčio regioninis parkas
30. Dieveniškių istorinis regioninis parkas