Da­bar jau aiš­ku, iš kur at­rie­dė­jo tie sunk­ve­ži­miai, - juk čia sta­to­mas til­tas per Ne­mu­ną. Ki­to­je upės pu­sė­je mė­ly­nuo­ja sta­ty­bi­nin­kų va­go­nė­liai, su­stin­gę ky­šo gel­to­ni kra­nų bokš­tai. Žiū­rint į juos ka­dai­se toks aukš­tas ge­le­žin­ke­lio py­li­mas da­bar at­ro­do su­že­mė­jęs, su­si­trau­kęs, lyg pra­ra­dęs bu­vu­sį oru­mą. Be to, la­bai trūks­ta to­kio įpras­to ro­žės (ar obels, pa­sak ki­tų au­to­rių) žie­do.
© DELFI / Valdas Kopūstas

Čia bus til­tas

No­rė­čiau nu­ei­ti prie Kle­bo­no ak­mens, bet ke­lią pa­sto­ja tvo­ra su gra­si­nan­čiais už­ra­šais:

TE­RI­TO­RI­JA SAU­GO­MA, PA­ŠA­LI­NIAMS VAIKŠ­ČIO­TI DRAU­DŽIA­MA, AT­SAR­GIAI, TE­RI­TO­RI­JĄ SAU­GO ŠUO, OB­JEK­TĄ SAU­GO „KO­MAN­DA“, TE­RI­TO­RI­JO­JE ŽVE­JO­TI GRIEŽ­TAI DRAU­DŽIA­MA

Tie­siog pa­sau­li­nės svar­bos ob­jek­tas, nu­spren­džiu. Tik ne­pa­sa­ky­čiau, kad čia ver­da dar­bas. Di­džiu­lė grės­min­gais įspė­ji­mais pa­si­ti­ku­si te­ri­to­ri­ja at­ro­do lyg iš­mi­ru­si, tik kaž­kur kaž­kas ne­drą­siai kauk­ši, pa­si­girs­ta šūks­nis. A, vis dėl­to yra gy­vų žmo­nių - prie at­ra­mos iš­ny­ra dvi šal­muo­tų vy­rų fi­gū­rė­lės oran­ži­nė­mis lie­me­nė­mis, jie mo­juo­ja ran­ko­mis ir kaž­ką rė­kia aukš­čiau įsi­tai­siu­siam me­ta­lą kū­ju dau­žan­čiam tre­čia­jam. Štai iš kur tas žvan­ge­sys. Vis dėl­to la­bai įdo­mu, ka­da to­kia spar­ta bus pa­sta­ty­tas til­tas?

Ne­mu­nas tas pats,
bet ne­be tas

Ant upė­je įstri­gu­sio di­de­lio ak­mens tu­pi pa­pras­ta lie­tu­viš­ka var­na. Ne bal­to­ji, ma­tyt, iš to nak­vy­nės na­mus pra­ra­du­sio bū­rio. Šian­dien ne­įma­no­ma nuo jų pa­bėg­ti.

 - Ir vėl tu čia, - ne­drau­giš­kai krei­piuo­si. - Se­kio­ji ma­ne.

 - Ste­biu ta­vo pa­stan­gas pa­ma­ty­ti, ką vai­kys­tė­je ma­tė Jur­gis, - tik­riau­siai gal­vo­je su­skam­bo at­sa­kas.

Skaitykite taip pat: Pasivaikščiojimai po Alytų, arba Kaip aš miesto veido ieškojau

 Jau įsi­ti­ki­nau, kad ne­pa­ma­ty­siu. Vis­kas la­bai pa­si­kei­tę. Ta­da pro pu­šis ne­ky­šo­jo įvai­rias­pal­viai nau­jų Ku­ror­to vi­lų sto­gai, ne­burz­gė pa­kran­tes su­mai­to­ju­si ga­lin­ga tech­ni­ka. Upės van­duo ru­das drums­tas, plau­kia kaž­ko­kie stam­būs pū­kai, pa­kran­tė­se telk­šo ne­pa­trauk­lūs pu­tų sa­ly­nai. Ir kaip tu, Jur­gi, bri­dai į to­kį bjau­rų van­de­nį, plau­kei iš ano kran­to į šį ir dar ke­lis kar­tus tą die­ną, kai įvei­kęs sa­ve ry­žai­si nu­ga­lė­ti upę? Brr, net pa­si­pur­tau. Aš nė už ką. Ma­tyt, nuo ta­vo vai­kys­tės tas mū­sų upių tė­vas la­bai pa­si­kei­tė į blo­gą pu­sę, da­bar nei plia­žo ne­bė­ra, nei kas iš­drįs­ta čia nu­si­mau­dy­ti, ne­bent per „Jot­vos var­tų“ šven­tę karš­tą va­sa­ros die­ną su­kai­tę po sa­vo šar­vais pi­lį štur­ma­vę ri­te­riai. (Kar­tą ma­čiau, kaip jie nu­ogi nė­rė į drum­zli­nas upės vil­nis.) Ta­čiau upė­je knibž­da gy­vy­bė: kart­kar­tė­mis pa­si­girs­ta gar­sus pliaukšt ar pliumpt, į vi­sas pu­ses pa­sklin­da ra­ti­lai. Yra žu­ve­lių. Ma­tyt, ne vel­tui ant van­de­ny­je įtai­sy­to suo­liu­ko ry­mo žve­jys, o to­liau ant kran­to dar du įsi­tai­sę.

- Kaip se­ka­si? - žva­liai tei­rau­juo­si. Aš pa­ti nie­ko ne­nu­tuo­kiu nei apie žve­jy­bą, nei apie žu­vis, bet ga­lė­siu pa­pa­sa­ko­ti vy­rui.

 - Ne­la­bai, - burb­te­li vie­nas lyg teig­da­mas: „Eik ša­lin ir ne­truk­dyk.“

 - Keis­ta, - nuo­šir­džiai ste­biuo­si. - Ši­tiek žu­vų šo­ki­nė­ja. Gal jau­kas ne­pa­tin­ka?

 - Pa­tin­ka, pa­tin­ka, bet tos, ku­rios šo­ki­nė­ja, ne­kim­ba, - at­lai­džiai aiš­ki­na ne­iš­ma­nė­lei ki­tas jau­nes­nis ir drau­giš­kes­nis vy­riš­kis.

 - Ir ne­kibs šian­dien, - vėl pir­ma­sis. - Ma­tot, koks van­duo, kiek vi­so­kio bru­do ne­ša.

 Tai ko čia kiū­tot, no­riu at­šau­ti, bet tik šyp­so­da­ma­si tei­rau­juo­si:

 - O ką šiaip pa­gau­nat?

 - Vis­ko - ūso­rių, ša­mų, leš­čių tiek, kad net at­si­bo­do, - jau­nes­ny­sis žve­jys ple­pes­nis, ma­tyt, at­si­bo­do kiurk­so­ti ne­pra­ta­riant nė žo­džio.

 - O ką su jais da­rot? Iš­rū­kot?

 - Taip. Čia aš jau di­de­lis spe­cas, iš­mik­li­nęs ran­ką, tu­riu sa­vo re­cep­tus. - Vy­riš­kis pa­ty­li ste­bė­da­mas pro ša­lį plau­kian­čių pū­kų tu­mu­lą ir vėl sa­ko: - Rei­kės pa­va­žiuo­ti to­liau, prie Ka­niū­kų til­to. Ten van­duo ge­res­nis, ūsas la­biau ima.

 Na, štai, mąs­tau, ieš­ko­da­ma mies­to vei­do jau už­ka­bi­nau ir dva­sios. Pir­mas po­kal­bis su tik­ru aly­tiš­kiu.

 - Ar jūs aly­tiš­kis? - dėl vi­so pik­to tei­rau­juo­si.

 - Ne, gi­miau Rad­vi­liš­ky­je, čia at­va­žia­vau tik po ves­tu­vių.

 Tai­gi mu­du be­veik kraš­tie­čiai. Abu at­kly­dė­liai, kaip, be­je, ir dau­gu­ma šio dirb­ti­nai iš­au­gin­to nau­jo­jo Aly­taus gy­ven­to­jų. Ir vėl pa­gal­vo­ju: ka­žin kiek me­tų iš­gy­ve­nus ga­li­ma lai­ky­ti sa­ve tik­ruo­ju aly­tiš­kiu?
 Vis­kas pri­klau­so nuo to, kaip pa­ti jau­tie­si, ką šir­dis sa­ko. Nie­kas tau ne­iš­duos pa­žy­mos, kad nuo šios die­nos jau pri­klau­sai šiam mies­tui, - kaž­kur iš erd­vės at­sklin­da kaž­kie­no, tur­būt Jur­gio, jei vis­kas šian­dien su juo sie­ja­si, pa­leis­ta sen­ten­ci­ja.
 
Iš aukš­čiau ge­riau ma­tyt

Pa­lin­kė­ju­si žve­jams sėk­mės, pūkš­da­ma ko­piu į pi­lia­kal­nį. To­kia šian­dien die­na, jei jau ieš­kau iš­ta­kų, tai iki ga­lo. Juk pi­lis sto­vė­jo ten, vir­šū­nė­je. Ką ma­tė be­si­dai­ran­tys pi­lies gy­nė­jų žval­gai? O prieš­ka­rio šeš­to­jo de­šimt­me­čio vai­kai, at­kly­dę čia vie­ni ar su mo­ky­to­jais, pa­sa­ko­jan­čiais di­din­gą mies­to pra­džios is­to­ri­ją? Tik jau ne tuos iš­tai­gin­gus tin­kuo­tus būs­tus ki­to­je upės pu­sė­je, sta­dio­no pro­žek­to­rius, Pra­mo­nės ra­jo­no ka­mi­nus, Vidz­gi­rio dau­gia­aukš­čius, ša­lia ku­rių šiuo­lai­ki­nė Šven­čiau­sio­sios Mer­ge­lės Ma­ri­jos Krikš­čio­nių Pa­gal­bos baž­ny­čia iš aukš­tai at­ro­do to­kia kuk­lu­tė. Pra­dė­jo­me gy­ven­ti gra­žiau, bet ar esa­me pa­ten­kin­ti, mo­ka­me tuo džiaug­tis? Ar tik de­juo­ja­me, nes žmo­gui nie­ka­da ne­ga­na? Ar pa­to­gi bui­tis ne­už­go­žė tos tra­pios mies­to dva­sios? Kiek klau­si­mų, o at­sa­ky­mai gal­būt glū­di ki­toj upės pu­sė­je, kur dau­giau žmo­nių ir gy­vy­bės. Tai­gi rei­kės ieš­ko­ti ten.

 Tar­si tar­pi­nės sto­ties pe­ro­nas

Ge­riau­siai mies­to dva­sią tu­rė­tų at­spin­dė­ti aikš­tė pa­čio­je jo šir­dy­je. De­ja, gy­ve­ni­mas čia ne­ver­da, spal­vų ne­daug, jei ne gė­ly­nas ša­lia ro­tu­šės, sa­ky­tum, kad ji pil­ka, be še­šė­lio. Ne­gau­sūs suo­liu­kai po ke­liais per ste­buk­lą iš­li­ku­siais me­džiais be­veik ne­ap­sės­ti, fon­ta­nas, ku­ris gra­žią, sau­lė­tą anks­ty­vo ru­dens die­ną tu­rė­tų bū­ti trau­kos cen­tras, to­li ir toks juo­kin­gai ne­iš­vaiz­dus, ne­pa­ste­bi­mas baukš­čiai pri­sig­lau­dęs prie sa­vi­val­dy­bės laip­tų, kad ne­vi­lio­ja nei di­de­lių, nei ma­žų.

Įsi­tai­sau ant vie­no suo­liu­ko ir pa­si­jun­tu lyg ma­žos, ne­svar­bios sto­ties pe­ro­ne: žmo­nės tar­si grei­tie­ji trau­ki­niai sku­ba pro ša­lį ne­su­sto­da­mi, ne­kreip­da­mi dė­me­sio į ob­jek­tus šo­nuo­se, ker­ta aikš­tę trum­pin­da­mi ke­lią į ke­lio­nės tiks­lą. Mo­čiu­tė tem­pia be­si­spy­rio­jan­čią anū­kę, pa­var­gu­si rūš­ka­na mo­te­ris vel­ka di­de­lį pro­duk­tų krep­šį su už­ra­šu „Iki“, tie­siu žings­niu pra­žy­giuo­ja du vy­riš­kiai ža­lio­mis ka­ri­nė­mis uni­for­mo­mis ir pa­su­ka į... te­at­rą, vė­liau pa­si­ro­do dar ke­li ne­ši­ni in­stru­men­tais, ne­skub­riai at­pė­di­na ži­la­gal­viai se­nu­kai šau­lių uni­for­mo­mis. Ma­tyt, te­at­re vyks koks nors ren­gi­nys.

Nuo bu­vu­sio res­to­ra­no „Ne­mu­nas“ pu­sės vos kli­bikš­čiuo­ja se­nu­tė, įsi­spy­ru­si į rau­do­nas gu­mi­nes šle­pe­tes, rams­ty­da­ma­si dviem laz­do­mis, ju­da iš lė­to, vilk­da­ma ko­jas, vis pa­si­dai­ry­da­ma tar­si ko ieš­ko­da­ma. Prieš­prie­šiais se­nu­tei at­kauk­ši mer­gi­na. To­kios ne­įma­no­ma ne­pa­ste­bė­ti: juo­dos ir rau­do­nos spal­vų de­ri­nys, juo­di tar­si var­no spar­nas plau­kai, ryš­kiai rau­do­nos lū­pos, aukš­tai virš ke­lių pa­ki­lęs juo­das si­jo­nė­lis, trum­pu­tis odi­nis švar­ke­lis, juo­dos ko­ji­nės, rau­do­ni aukš­ta­kul­niai, per pe­tį per­mes­ta rau­do­na ran­ki­nė.

 - Pa­ne­le? - šūk­te­li se­nu­tė. Šūk­te­li - ne­tin­ka­mas žo­dis, nes bal­sas sil­pnas, gergž­džian­tis. - Pa­ne­le?

 Mer­gi­na ap­si­dai­ro lyg ne­ti­kė­da­ma, kad krei­pia­ma­si į ją, bet su­sto­ja ir klau­sia­mai pa­žvel­gia į mo­te­riš­kę.

 - Pa­ne­le, ar ne­ga­lė­tu­mėt pa­pil­dy­ti man te­le­fo­no?

 Ma­nau, kad to­kia gra­žuo­lė tik­rai ne­kan­triai mos­te­lės ran­ka at­si­sa­ky­da­ma ir nu­sku­bės to­lyn, ta­čiau ne - nu­si­šyp­so, pri­ei­na ar­čiau.

 - Pa­mė­gin­siu, - sa­ko.

 Mo­čiu­tė iš­trau­kia iš už­an­čio mo­bi­lų­jį te­le­fo­ną, po­lie­ti­le­ni­nį mai­še­lį su pi­ni­gi­ne, il­go­kai pa­si­krapš­čiu­si su­ran­da „Pil­dyk“ kor­te­lę, o juo­da­plaukė kan­triai lau­kia. Pa­ga­liau kor­te­lė iš­trauk­ta, mer­gi­na su­ve­da nu­trin­tą ko­dą, pa­tik­ri­na, ar te­le­fo­nas vei­kia, ir iš­klau­siu­si žo­din­gą pa­dė­ką nu­sku­ba to­lyn. Mo­čiu­tė ar­tė­ja prie ma­no suo­liu­ko pail­sė­ti. Ji sun­kiai al­suo­ja, vei­das iš­va­go­tas gi­liais raukš­lių vin­giais. Nu­spren­džiu, kad se­no­lei jau ar­ti šim­to, ir nu­stem­bu iš­gir­du­si, kad sep­ty­nias­de­šimt še­še­ri. Ji gy­ve­na ne­to­lie­se, ma­ža­me me­di­nia­me na­me­ly­je. Iš­si­ruo­šė tvar­ky­ti rei­ka­lų - nu­si­pir­ko te­le­fo­no kor­te­lę, dar ke­ti­na už­ei­ti į so­cia­li­nį sky­rių, pa­klaus­ti, ko­dėl ta pri­skir­ta pa­gal­bi­nin­kė ne­si­ro­do.

 - Ar vie­na gy­ve­na­te? - do­miuo­si.

 - Vie­na. Kai pa­do­va­no­jau duk­te­riai na­mą, tai ir at­su­ko už­pa­ka­lį. (Tie­sa, šią kū­no da­lį ji pa­va­di­na liau­diš­kiau ir vaiz­din­giau.) Nė akių ne­ro­do. Po­nia, kol dar bū­sit gy­va, nie­ka­da ne­do­va­no­kit vai­kams tur­to, - dar įspė­ja ma­ne. - Kai jau jū­sų ne­be­bus, te­gul da­ro ką no­ri.

 - Ar pen­si­jos už­ten­ka? - klau­siu ti­kė­da­ma­si iš­girs­ti, kad ne, kad mo­čiu­tė skurs­ta, ne­tu­ri ko val­gy­ti.

 - Už­ten­ka. Su­si­mo­ku už elek­trą ir nu­si­per­ku vis­ko, ko rei­kia.

 - Ir pa­ti par­si­ne­šat?

 - Pa­ti, o kas man par­neš? Gal ta mo­te­riš­kė iš so­cia­li­nio api­pirks, bet kad ne­su­lau­kiu...

 - O kuo kū­re­nat?

 - Mal­ko­mis. Kai už­si­ve­žiau, tai da­bar tu­riu ko­kiems pen­ke­riems me­tams.

 - Tai gal duk­tė su­mo­kė­jo už mal­kas?

 - Špy­gą ji tau su­mo­kės. Pa­ti su­si­mo­kė­jau ir už at­ve­ži­mą, ir už su­skal­dy­mą. Jei ne ta duk­tė, gy­ve­ni­mas bū­tų vi­sai pa­ken­čia­mas, tik va, bė­da su są­na­riais, ju­dė­ti sun­ku. Lai­mei, kai­my­nai ge­ri. Kai­my­nė pa­skam­bi­no į so­cia­li­nį, iš ten pa­ža­dė­jo at­siųs­ti dar­buo­to­ją, bet vis ne­su­lau­kiu.

 Pail­sė­ju­si se­nu­tė at­si­svei­ki­na ir vėl iš lė­to pa­trau­kia ro­tu­šės link. Ji jau pri­klau­so pra­ei­čiai, pa­ma­nau. O kur mies­to at­ei­tis? Jau­na pa­var­gu­sio vei­do ma­ma stu­mia ve­ži­mė­lį, ku­ria­me gu­li ke­lių mė­ne­sių vai­ku­tis, o ko­kių tre­jų me­tų bro­liu­kas ti­pe­na ša­lia. Pa­ma­tęs vaikš­ti­nė­jan­čius ir nu­mes­tą ban­de­lę le­sio­jan­čius ba­lan­džius, vai­kas puo­la jų gau­dy­ti, bet ma­ma pik­tai su­grie­bia sū­nų už ran­kos ir stu­mia ša­lin.

 - Ne­liesk, jie ne­šva­rūs, dar už­si­krė­si, - griež­tai su­ba­ra.

 - Ma­ma, o ką paukš­čiu­kai ge­ria?

 - Grei­čiau, grei­čiau, vi­sai ne­pa­si­vel­ki, - lyg ne­gir­dė­ju­si klau­si­mo ra­gi­na mo­te­ris ir tem­pia to­lyn jau pra­vir­ku­sį vai­ką. Ma­tyt, ma­žy­lis ne­lei­džia ma­mai iš­si­mie­go­ti, nu­spren­džiu, o vy­res­nė­lis ken­čia. Pir­mas mė­gi­ni­mas pa­žvelg­ti į mies­to at­ei­tį ne­la­bai vy­kęs. Ieš­kau to­liau. O štai ana be­si­šyp­san­ti ma­ma su kiek vy­res­ne mer­gai­te ben­drau­ja daug gra­žiau, ap­si­džiau­giu pa­ma­čiu­si aukš­tą, ap­kū­no­ką blon­di­nę bal­to­mis kel­nė­mis ir ryš­kias­pal­ve pa­lai­di­ne. Duk­ry­tė lyg lė­ly­tė raus­va suk­ne­le su rau­ki­nu­kais, juo­dais la­ki­niais ba­te­liais. Mer­gy­tė juo­da­plaukė, tam­sia­a­kė, oda rus­va.

 - Ma­myt, aš dar už­bėg­siu į pa­štą. Jūs čia pa­lau­kit, - sa­ko blon­di­nė ša­lia ei­nan­čiai pa­gy­ve­nu­siai mo­te­riai, ma­tyt, ma­mai, ir krei­pia­si į mer­gai­tę: - Su­gar, gi­ve your hand to gran­ny. Mum­my be back so­on.

 O tu var­ge­li ma­no! Bū­da­ma an­glis­tė tu­riu jai ne­ma­žai prie­kaiš­tų. Šne­ka an­gliš­ka, bet ak­cen­tas minkš­tas, ne bri­tiš­kas. Taip kal­ba žmo­nės iš In­di­jos ar ara­bų kraš­tų. Ma­tyt, ši iš­ei­vė an­gliš­kai mo­kė­si ne kur­suo­se ar ben­drau­da­ma su bri­tais, bet iš mer­gy­tės tė­vo, to­kio pat imig­ran­to kaip ir ji, dirb­da­ma jo ka­vi­nė­je ar pa­na­šio­je vie­to­je. Blo­giau­sia tai, kad grį­žu­si ap­lan­ky­ti tė­vų į gim­tą­jį mies­tą ji ben­drau­ja su duk­re­le jau ne lie­tu­viš­kai.

 - Mum­my, mum­my, mum­my, - čiauš­ka ma­žy­lė. - I wan­na go with you.
 Stai­ga už­plūs­ta liū­de­sys: ši mer­gy­tė jau ne­si­es sa­vo at­ei­ties su Aly­tu­mi, net nesu­si­šne­kės su se­ne­liais, nes pre­ten­zin­ga, ne­su­pra­tin­ga, ki­tą ša­lį įsi­die­vi­nu­si ma­my­tė ben­drau­ja su duk­ra ver­čiau blo­gai an­gliš­kai ne­gu ge­rai lie­tu­viš­kai. Ma­žie­ji im­lūs ir be var­go iš­mok­tų abi kal­bas, bet toks su­pra­ti­mas - Lie­tu­vo­je vis­kas blo­gai, čia ne­grį­ši­me, to­dėl ne­be­rei­kia nei sa­vo kul­tū­ros, nei kal­bos. O kiek to­kių mū­sų mies­tui pra­ras­tų vai­kų jau nie­ka­da čia ne­su­grįš... Prieš tris de­šimt­me­čius it ant mie­lių ki­lęs ir pū­tę­sis mies­tas ėmė trauk­tis, ma­žė­ti, bars­ty­ti sa­vo au­gin­ti­nius.

 Liūd­nas min­tis iš­blaš­ko purp­te­lė­jęs it žvit­rūs žvir­bliu­kai mo­ki­nu­kų pul­ke­lis: lan­guo­ti mer­gai­čių si­jo­nu­kai, pil­ki ber­niu­kų švar­ke­liai, ant pe­čių di­džiu­lės, ma­tyt, sun­kios, ži­nių šal­ti­nių pri­krau­tos kup­ri­nės. Pri­si­pir­kę traš­ku­čių pra­di­nu­kai tri­auš­kia juos, kle­ga, da­li­ja­si die­nos įspū­džiais, juo­kia­si.

 - Vai­kai, ar jums pa­tin­ka Aly­tus? - pri­ėju­si tei­rau­juo­si.
 - Pa­tin­ka, - cho­ru at­sa­ko jie.
 - O ko­dėl?
 - Čia gra­žu, - sa­ko vie­na mer­gai­tė. - La­bai ža­lia.
 - Di­de­lis par­kas, - pri­du­ria ber­niu­kas.
  - Daug fon­ta­nų.
 - Cir­kas at­va­žia­vo.
 - Ar no­rė­tu­mėt gy­ven­ti kur nors ki­tur? - dar klau­siu.
 - Ne! - vėl vie­nin­gai pa­reiš­kia jie.
 - Ko­dėl?
 - Nes čia ma­no na­mai, - sa­ko pir­mo­ji mer­gy­tė, ma­tyt, pir­mū­nė.
 - Čia drau­gai. Čia lan­kau fut­bo­lą, tre­ne­ris ge­ras. O aš lan­kau šo­kius, ma­no va­do­vė la­bai ge­ra, - vie­nas per ki­tą aiš­ki­na jie.
 - Bet kai už­aug­sit, iš­va­žiuo­sit mo­ky­tis ir ne­be­grį­šit, - sa­kau.
 - Aš grį­šiu į Aly­tų, - šūk­te­li gar­ba­no­ta mer­gy­tė.
 - Ir aš.
 - Ir aš, - karš­tai ti­ki­na gu­vūs pra­di­nu­kai.

 Nors die­na šil­ta ir sau­lė­ta, nuo nai­vių vai­kų pa­ža­dų, ro­dos, ta­po dar švie­siau ir šil­čiau. Da­bar jau jau­čiuo­si su­ti­ku­si Aly­taus at­ei­tį, tik ar il­gai tie ma­žiu­liai iš­liks mies­to pat­rio­tai, ar vos bai­gę mo­kyk­lą ne­pa­trauks sve­tur so­tes­nio kąs­nio ieš­ko­ti?

- Tik ne­pa­mirš­kit, ką šian­dien ža­dė­jot, - pa­pra­šau.

 - Ne­pa­mir­šim, - tvir­tai pa­reiš­kia jie ir bė­ga to­lyn aikš­te nuo jau pa­bo­du­sios te­tos (o jiems ir mo­čiu­tės) su sa­vo keis­tais klau­si­mais.
 Pra­si­ve­ria cen­tri­nės sa­vi­val­dy­bės du­rys, pa­si­pi­la pie­tau­ti iš­leis­ti val­di­nin­kai ir aikš­tė trum­pam at­gy­ja, pa­gra­žė­ja, pa­si­puo­šia da­ly­ki­niais mė­ly­nais, ža­liais, rus­vais, net raus­vais kos­tiu­mė­liais, aukš­ta­kul­niais ba­te­liais, so­li­džiais tam­siais vy­riš­kais kos­tiu­mais, pa­dvel­kia kve­pa­lų aro­ma­tu. Bet tai truks ne­il­gai - tuoj ap­lin­ki­nės ka­vi­nės su­siurbs iš­al­ku­sių­jų mi­nią. Va­sa­riš­kai nu­si­tei­kęs, šor­tus mū­vin­tis sce­nos gran­das, kau­nie­tis re­ži­sie­rius iš­di­džiai žings­niuo­ja dvie­jų jau­nų il­ga­ko­jų pa­ne­lių vi­du­ry­je, vė­jy­je plaiks­to­si jo pu­rūs il­gi si­dab­ri­niai plau­kai. Oriai link­te­li kos­tiu­muo­tas bu­vęs mies­to me­ras Do­bi­las, pra­sku­ba veik­lio­ji mu­zie­jaus di­rek­to­rė Aud­ro­nė.

- La­bas! Ne­tu­riu ka­da! Bė­gu rei­ka­lų tvar­ky­ti, - šūk­te­li ne­stab­te­lė­da­ma.

 Su­pran­ta­ma - pie­tų per­trau­ka to­kia trum­pu­tė, o rei­ka­lų vi­sa­da daug.
 Dvi sti­lin­gos mer­gi­nos vie­no­du žings­niu lyg ka­rei­viai mo­suo­da­mos ran­ko­mis žy­giuo­ja sker­sai aikš­tės.

 - Kur jūs va­rot, mer­gič­kos? - klau­sia pri­sig­re­ti­nęs tre­nin­guo­tas vai­ki­nu­kas.

 Bet šios tik pa­nie­ki­na­mai nu­si­šai­po ir ne­at­sa­kiu­sios ne­ria į par­duo­tu­vę įman­triu pa­va­di­ni­mu „E & A“. Aki­vaiz­du, kad ber­niu­kas ne­įver­ti­no sa­vo ga­li­my­bių. Kur jau to­kios puoš­nios, ža­vios pa­ne­lės ben­draus su kaž­ko­kiu tur­gi­niu.

 O štai vi­sur esan­tis ne­nu­stygs­tan­tis ašt­ria­lie­žu­vis šmaikš­tuo­lis žur­na­lis­tas Jur­gis, re­gis, nie­kur ne­sku­ba, iš to­lo šyp­so­si ir mo­ja.

 - Kaip gy­ve­ni? - klau­siu, kai pa­si­svei­ki­na­me.

 - Blo­gai, - rim­tai at­sa­ko jis. - Kur čia ge­rai gy­ven­si. Nie­kas nie­ko ne­nu­žu­dė, ne­su­mu­šė, ne­apip­lė­šė, ne­ap­vo­gė... - ir pa­ma­tęs nu­stė­ru­sį ma­no žvilgs­nį pa­aiš­ki­na: - Nė­ra apie ką ra­šy­ti.

 Ak, taip, nu­si­kal­ti­mai - vie­nas iš jam duo­ną pel­nan­čių šal­ti­nių.

 - Nie­ko, ra­šy­si apie ru­dens gė­ry­bes tur­gu­je, - pa­guo­džiu. - Žmo­nėms la­bai pa­tin­ka, skai­to kaip ro­ma­nus.

 Bet pie­tų per­trau­ka bai­gia­si, ir aikš­tė vėl iš­tuš­tė­ja, už­snūs­ta, ma­tyt, sap­nuo­ja sa­vo auk­so am­žių - Mies­to die­nas bir­že­lio mė­ne­sį, kai kar­tą per me­tus ji pa­si­jun­ta vi­sa­ver­tė, rei­ka­lin­ga, ku­pi­na gy­vy­bės, juo­ko, links­my­bių. Ko­dėl tas mū­sų mies­to cen­tras toks da­ly­kiš­kas? Pa­si­bai­gus dar­bo die­nai vi­sas ap­mirš­ta, baikš­čiai su­si­trau­kia ir kiū­to kan­triai lauk­da­mas ry­to, o ta­da ir vėl tas pats - taps tar­pi­niu pe­ro­nu, vil­da­ma­sis ka­da nors virs­ti svar­bia cen­tri­ne sto­ti­mi, kur die­ną nak­tį ver­da gy­ve­ni­mas kaip did­mies­čiuo­se.

 Ak, tas am­ži­nai jau­nas Mies­to so­das...

„Mies­to par­ko cen­tre po aly­vo­mis lauks ma­nęs Aly­taus dva­sia...“ - su­skam­ba au­sy­se at­kly­dę Al­ber­to Šeks­py­ro žo­džiai. Taip! Grei­čiau te­nai, gal ir ma­nęs ji ten lau­kia? Be­je, gir­dė­jau, kad anks­tų ry­tą prie fon­ta­no ga­li­ma pa­ma­ty­ti čia sklan­dan­čius an­ge­lus. Dar tik rug­sė­jo pra­džia, nė­ra spal­vų mar­gu­my­no, ir akis ne­pa­si­gen­da iš par­ko pa­kraš­čio din­gu­sių kle­vų. Ašt­ria­dan­čio pjūk­lo pa­lies­ti, iš­ėjo jie kaip žmo­nės, ne­ap­sau­go­ti į me­džius su­li­pu­sių mo­ki­nu­kų, pa­li­kę tuš­tu­mą, ku­rios ne­už­pil­dys juos pa­kei­tu­sios kal­nų pu­še­lės, - juk ru­de­nį jos ne­nu­si­da­žo links­mais gel­to­nais, oran­ži­niais, rau­do­nais at­spal­viais, gy­dy­da­mos žai­bu pra­skri­du­sios va­sa­ros gai­lin­čių aly­tiš­kių šir­dis.

 Ne­ju­čia sod­rios ža­lu­mos fo­ne akis už­grie­bia spal­vas: cen­tri­niu ta­ku An­ge­lo link kle­gė­da­mos ar­ti­na­si trys mo­te­rys ryš­kio­mis, gel­to­no­mis it cit­ri­na lie­me­nė­mis. Par­ko tvar­ky­to­jos, su­mo­ju. Jos stu­mia ve­ži­mė­lius, pri­krau­tus šluo­tų, kaup­tu­kų, ki­bi­rų ir dar vel­ka di­džiu­lius juo­dus plas­ti­ki­nius la­pų pri­grūs­tus mai­šus. Ša­lia oriai žir­glio­ja vy­riš­kis ža­liu kom­bi­ne­zo­nu ir kaž­ką įsak­miai nu­ro­di­nė­ja.

Ran­kos tuš­čios - ma­tyt, tų tri­jų mo­te­riš­kių vir­ši­nin­kas, pa­dė­ti joms ne­pri­klau­so pa­gal pa­rei­gy­bes. Spal­vos gra­žios, bet Al­ber­to ap­dai­nuo­ta dva­sia kol kas ma­nęs ne­ap­švie­tė ir an­ge­lai ne­skrai­do. Ak, štai ir jie! De­ja, ne tie (ši­tuos va­di­na­me an­ge­lais sar­gais) - ne­skub­riu žings­niu ta­ku pė­di­na du po­li­ci­nin­kai pa­na­šio­mis kaip ir tvar­ky­to­jų lie­me­nė­mis, prie juos­mens pri­si­ka­bi­nę juo­das laz­das, kad su­tram­dy­tų rim­ties drums­tė­jus, jei to­kių at­si­ras­tų. Bet ne­pa­na­šu, par­kas al­suo­ja tin­gia vi­dur­die­nio ra­my­be.

 Ko­jos ne­ša prie fon­ta­no, pri­ėju­si jį kles­te­liu ant suo­liu­ko, ta­da ap­si­žiū­rė­ju­si ap­si­džiau­giu ne­ty­čia at­si­dū­ru­si ne ant ti­pi­nio ža­lio, o ant vie­ne­ti­nio, puoš­to kal­to me­ta­lo or­na­men­tais, pa­do­va­no­to mies­tui ne­abe­jin­go aly­tiš­kio.

 - Pa­var­gu­si mo­te­ris, pri­sė­dus ant suo­le­lio, - stai­ga pa­si­girs­ta gar­sus bal­sas.

 Krūp­te­liu: ar čia apie ma­ne? Ne­spėk at­si­sės­ti, kai kaž­kas jau pa­ste­bė­jo, vi­sam so­dui pa­skel­bė per mik­ro­fo­ną. Bet to­les­nė ei­lu­tė nu­ra­mi­na: „Pa­si­tai­so skry­bė­lai­tę...“ Ne, ne apie ma­ne - aš ne­dė­viu skry­bė­lai­tės. At­sig­rę­žiu į tą pu­sę, iš kur at­skli­do gar­sas. Bu­vu­sio­je „ploš­čiad­kės“ vie­to­je ke­tu­ri ak­to­riai pa­si­keis­da­mi skai­to Jur­gio, An­ta­no jau­nes­nio­jo, Al­ber­to ei­les - re­pe­tuo­ja va­ka­re vyk­sian­čiam ret­ro ren­gi­niui apie prieš­ka­rio Mies­to so­dą. Ku­rį lai­ką pa­ny­ru į po­ezi­jos, taip de­ran­čios prie šim­ta­me­čių pu­šų paunks­nės, ma­gi­ją - ne vel­tui Mies­to so­das įkvė­pė ne vie­ną ei­lė­raš­tį, dai­ną, pa­veiks­lą... Ma­ne ap­ima ne­ap­čiuo­pia­mas déja vu jaus­mas, nos­tal­gi­ja tam lai­ko­tar­piui, ku­rio ne­ma­čiau. No­rė­čiau at­si­dur­ti čia tar­pu­ka­rio Lie­tu­vos sek­ma­die­nį, pa­klau­sy­ti dū­dų or­kest­ro, ste­bė­ti aikš­te­lė­je be­si­su­kan­čias po­ras - da­mas ma­din­go­mis skry­bė­lai­tė­mis, pa­si­tem­pu­sius jų ka­va­lie­rius, iš­puoš­tus vai­ku­čius...

 - Kiek pa­slap­čių jis iš­klau­sęs, kiek mei­lės pri­si­pa­ži­ni­mų iš­gir­dęs, kiek lai­min­gų ir su­dau­žy­tų šir­džių ma­tęs... - at­klys­ta nuo­tru­pa po­kal­bio nuo gre­ti­mo suo­liu­ko, kur sė­di dvi pa­na­šios ži­lap­lau­kės aki­niuo­tos sen­jo­ros il­gais tam­siais si­jo­nais, švie­sio­mis šil­ki­nė­mis pa­lai­di­nu­kė­mis, vie­na dė­vi ma­žu­tę bal­tą vą­še­liu ner­tą ke­pu­rai­tę. Tik­ros orios tar­pu­ka­rio da­mos lyg at­kly­du­sios iš ma­no sva­jo­nių. Aki­vaiz­du, kad ei­lė­raš­čiai ir joms pa­bu­di­no kaž­kur at­min­ties gel­mė­se snū­du­ria­vu­sią jau­nys­tės die­nų nuo­tai­ką.

 - Ar pri­si­me­na­te se­ną­ją šo­kių aikš­te­lę? - klau­siu su­ga­vu­si vie­nos žvilgs­nį.

 - Aš ne aly­tiš­kė, - sa­ko to­ji. - At­va­žia­vau pas kur­so drau­gę iš Vil­niaus, - ran­ka pa­ro­do į ki­tą po­nią. - O ji tai net per ge­rai pri­si­me­na. Kai tik čia at­ei­nam, pa­sa­ko­ja tą pa­tį per tą pa­tį - kaip čia bu­vę nuo­sta­bu. Vi­sas au­sis iš­ūžė. Ir da­bar šne­ka ne­nu­til­da­ma, - ne­pik­tai pa­šie­pia bi­čiu­lę.

 - Ži­no­ma, kad pri­si­me­nu, kaip ga­lė­čiau pa­mirš­ti... - gied­riai šyp­so­da­ma­si sa­ko aly­tiš­kė. - Mes su kla­sio­kėm dar bu­vom per jau­nos čia lan­ky­tis. Bet vis tiek pra­smuk­da­vom. Ži­not, tais lai­kais ir ba­te­lių ne­tu­rė­jom, tai nu­si­bal­tin­da­vom krei­da spor­tu­kus. Kai šok­da­vom pa­trep­sė­da­mos, vi­sos vai­ki­nų kel­nių kleš­nės bū­da­vo api­bars­ty­tos bal­tais mil­te­liais... - ir jau­nat­viš­kai nu­si­kva­to­ja, o ta­da bal­se pa­si­girs­ta liūd­nes­nė gai­de­lė: - Da­bar jau nie­ko ne­bė­ra... Par­ką juo­sė to­kia aukš­ta gy­va­tvorė iš to­kių krū­mų, kur bal­tai žy­di. Gra­žu bu­vo, bet jau se­niai iš­kirs­ta... Ir gry­bu­ko ne­bė­ra...

 Taip, kai ko ne­bė­ra, kai kas at­si­ra­do, bet Mies­to so­das ir šian­dien tu­ri sa­vi­tą vei­dą. Skir­tin­gai ne­gu Ro­tu­šės aikš­tė­je, žmo­nės ne­le­kia tar­si pra­si­len­kian­tys trau­ki­niai į ga­lu­ti­nį ke­lio­nės tiks­lą, o už­si­bū­na. Ant suo­liu­kų ap­link fon­ta­ną su­tū­pę dau­gy­bė jau­ni­mo. Ma­tyt, prie par­ko be­si­šlie­jan­čio­je mo­kyk­lo­je il­go­ji per­trau­ka. Kas sė­di at­si­lo­šęs ir už­si­mer­kęs, tur­būt il­si­si po sun­kaus kon­tro­li­nio, kas kram­sno­ja su­muš­ti­nius ar ban­de­les, o štai tas vai­ki­nas, vil­kin­tis spor­ti­nę pa­lai­di­nę su už­ra­šu „Adi­das“, ant ke­lių pa­si­tie­sęs są­siu­vi­nį su brė­ži­niais ir for­mu­lė­mis kaž­ką sku­biai raiz­ga­lio­ja sa­vo są­siu­vi­nu­ke, aki­vaiz­du, kad nu­si­ra­ši­nė­ja na­mų dar­bus. Ša­lia įsi­tai­sęs aki­niuo­tis lan­guo­tais marš­ki­nė­liais rim­tai ste­bi jo pa­stan­gas. Ši­tas tai moks­liu­kas, pats at­li­ko už­duo­tis ir ge­ra­šir­diš­kai da­li­ja­si su at­le­tiš­ku bend­ra­klasiu. Tei­sin­gai, spor­tą rei­kia rem­ti, iro­niš­kai pa­ma­nau, bet kas man - ne­su jų mo­ky­to­ja, te­gul ji spren­džia, kas pats pa­ruo­šė na­mų dar­bus, o kas ne.

 Ant ki­to suo­liu­ko su­si­bū­ru­si dar vie­na gru­pe­lė - trys vai­ki­nai ir pa­ne­lė. Jau­nu­tė blon­di­nė trum­pu si­jo­nė­liu rū­ko, že­ma­ū­gis vai­ki­nu­kas taip pat iš­si­trau­kia ci­ga­re­tę. Na, ne­už­si­dek, min­ty­se pra­šau. Tau dar rei­kia aug­ti ir aug­ti. Vis dėl­to pri­si­de­ga, tik neuž­si­trau­kia, ima gy­vai ges­ti­ku­liuo­da­mas kaž­ką pa­sa­ko­ti be­si­juo­kian­tiems drau­gams, o ci­ga­re­tė smilks­ta ran­ko­je. Vai­ki­nu­kai kaž­ką ge­ria iš bu­te­lio. Ne­gi alų? Įtem­piu žvilgs­nį, įsi­žiū­riu ati­džiau. Ne, skys­tis oran­ži­nis - li­mo­na­das. Tuš­čias plas­ti­ki­nis bu­te­lis tarkš­te­li ant ta­ko ša­lia suo­liu­ko.

Pa­liks? Ne, pa­kė­lė ir įme­tė į šiukš­lia­dė­žę, ten nu­ke­liau­ja ir ne­su­rū­ky­ta už­ge­sin­ta ci­ga­re­tė. Ge­ras jau­ni­mas, ap­si­džiau­giu, o jie pa­ky­la, stve­ria kup­ri­nes ir nu­kur­ni mo­kyk­los link. Per­trau­ka bai­gė­si.
 Ste­bė­da­ma žmo­nes dar ne­tu­rė­jau lai­ko ati­džiau pa­žvelg­ti į gam­tą. Prie­šais ma­ne rau­do­nos, bal­tos, raus­vos ro­žės, sau­lės nu­švies­ta aukš­ta fon­ta­no čiurkš­lė, vė­je­lio plaz­de­na­ma iš­pli­tu­si į per­re­gi­mą, rai­bu­liuo­jan­čią, mir­gu­liuo­jan­čią, it smul­kiais dei­man­čiu­kais nu­sė­tą užuo­lai­dą.

Už jos - mag­no­li­ja, pa­va­sa­rį pir­mo­ji ap­si­pi­lan­ti bal­tais žie­dais ir vi­lio­jan­ti mies­te­lė­nus pa­si­gė­rė­ti jos puoš­niu nuo­ta­kos ap­da­ru, da­bar sto­vi iš­di­di it ka­ra­lie­nė žė­rin­čia van­dens la­še­lių per­lais iš­siu­vi­nė­ta suk­ne­le, ap­sup­ta pu­šų it dva­riš­kių tam­siai ža­lio­mis liv­rė­jo­mis. Gė­ly­ne tarp ro­žių žie­dų šmėkš­čio­ja švie­sios dė­me­lės - su­bė­ga, iš­si­ski­ria, su­ka­si ra­tu, šau­na į vir­šų iki mag­no­li­jos ša­kų vir­šū­nių ir vėl nu­si­lei­džia į ro­žy­ną, pa­si­sle­pia ir vėl iš­ny­ra. Gal tai žai­ža­ruo­jan­čio van­dens ir sau­lės zui­ku­čių žais­mo su­kur­ta iliu­zi­ja, o gal tik­rai ple­ve­na links­mi an­ge­lų kū­di­kė­liai, ku­riuos ke­ra­mi­kė Ilo­na taip pat pa­ste­bė­jo ir su­sting­dė sa­vo kū­ri­niuo­se...

O kokį miesto veidą mato karta, kuri teisėtai gali laikyti save alytiškiais, nes gimė ir užaugo čia? Geriausiai apie tai klausti sūnaus, nes jis patogiausiai pasiekiamas.

Skaitykite 2014 metų lapkričio 20 dienos „Alytaus naujienose“ Viliaus Kupčinsko straipsnį „Kelionė per Alytų“.

Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Minios žmonių užplūdo šventine nuotaika ir karščiu alsuojančią Palangą (42)

Tris dienas trunkanti vasaros sezono atidarymo šventė kaip ir kasmet subūrė poilsiautojus iš...

Paaiškino, kodėl stiuardesės laiko rankas už nugaros (38)

Žmogų visada traukė dangus. Galbūt dėl to stiuardesės ir pilotai kelia didesnį...

Startuoja unikalus projektas – išrinkite, kurios Lietuvos vietos nusipelnė patekti tarp geriausių (8)

Naujienų portalas DELFI skelbia unikalų projektą: „ 100 žingsnių per Lietuvą “, kurio metu...

Nidoje – naujas paplūdimys (6)

Šiais metais Nidoje galėsime drąsiai maudytis ne tik jūroje, bet ir Kuršių mariose. Tokias...

Lietuvos reklama atsiperka: turistai plūsta apžiūrėti mūsų šalies (48)

Turizmo departamentas jau fiksuoja teigiamus prioritetinėse atvykstamojo turizmo rinkose vykdytų...

Top naujienos

Emigrantas, kuris grįžo kurti automatizuotą daržovių ūkį (13)

Nors daržovių ūkiuose Lietuvoje daugeliui procesų atlikti vis dar naudojamas rankų darbas, jau...

Rusai pučiasi: mes laimime antrąjį Šaltąjį karą, o JAV laukia žlugimas (821)

Sovietų sąjunga pralaimėjo Šaltąjį karą prieš Vakarus, o sankcijų spaudžiama Rusija laimi...

Klaipėdietis nusivylė brangiausiu Lietuvos „Passatu“ pardavėjai problemą mato kitur (80)

„Man tai buvo pirmas naujo automobilio pirkimas“, – DELFI sako Mindaugas, prieš pusmetį...

„MG Baltic“ gynyboje – buvę aukšti prokurorai (62)

Valstybės saugumo departamento informacijoje Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui...

Kitą savaitę – tropinė temperatūra: Lietuvoje bus karščiau nei Turkijos kurortuose (13)

Po labai karšto savaitgalio – dar karštesnė savaitė. Sinoptikai pastarąsias dienas nuo kaktos...

Drąsiems pokyčiams pasiryžusi 27 metų vilnietė pasikeitė kardinaliai (43)

DELFI Stilius kardinaliems stiliaus pokyčiams pasiryžo 27 metų vilnietė Miglė. Drąsi mergina...

Tautos priešas: kvapą užgniaužęs Egiptas prakeikia Salah sutraumavusį Ramosą (34)

Niekas labiau nesuvienija Egipto nei Mohamedas Salah , todėl šeštadienio vakarą dužo ne tik „...

Unikalus Lietuvos kurortas, kur poilsiautojai viliojami fazanais ir žuvimi (43)

„Žmonės, važiuojantys pramogauti, nori ir skaniai pavalgyti, tad visi prašo tik šviežiai...

„Misija Sibiras‘18” bandomojo žygio metu į dienos šviesą sugrąžinta istorinė partizanų vieta

Visą savaitgalį 80 atrinktų dalyvių žygiavo „Misija Sibiras‘18” bandomajame žygyje...

Užkalnis rado Lietuvos blogo maisto sostinę (205)

Jau esu sakęs, kad blogiausias Lietuvos regionas pavalgyti yra Dzūkija . Jie turi girias ir...