aA
Pir­mą kar­tą ap­lan­kiau Aly­tų to­li­mais 1970 me­tais, kai jis dar bu­vo ne Pie­tų Lie­tu­vos re­gio­ni­nis, o tik pa­pras­tas ra­jo­no cen­tras. Pa­ly­gin­ti su ma­no gim­tai­siais Šiau­liais, ta­da skai­čia­vu­siais jau apie šim­tą tūks­tan­čių gy­ven­to­jų, Dzū­ki­jos sos­ti­nė su jos sep­ty­nio­li­ka tūks­tan­čių at­ro­dė juo­kin­gai ma­ža.
© DELFI / Valdas Kopūstas

Tą bir­že­lį su bend­ra­klasiais šiau­lie­čiais se­nu mė­ly­nu il­ga­no­siu „pa­zi­ku“ dar­dė­da­mi - tik­rą­ja šio žo­džio pras­me - na­mo iš res­pub­li­ki­nės kraš­to­ty­ri­nin­kų sto­vyk­los prie Pa­mer­kių kai­mo, pa­var­gę, snau­džian­tys, nes vi­są nak­tį iki sau­lė­te­kio siau­tė­me prie lau­žo at­si­svei­kin­da­mi su sto­vyk­la, stab­te­lė­jo­me pa­pie­tau­ti Aly­taus „Ne­mu­no“ val­gyk­lo­je.

Se­nie­ji aly­tiš­kiai la­bai įsi­žeis, bet ta­da nie­ko įsi­min­ti­no ne­pa­ma­čiau - pa­pras­ta, dul­kė­ta ma­žo mies­te­lio aikš­tė su di­džiu­le gar­bės len­ta prie­šais ne­iš­vaiz­dų gelž­be­to­nio ir stik­lo dė­žę pri­me­nan­tį res­to­ra­ną. Po Šiau­lių, tu­rin­čių aiš­kų cen­trą su dviem su­si­ker­tan­čio­mis il­go­mis, pla­čio­mis pa­grin­di­nė­mis gat­vė­mis, so­li­džiais po­ka­rio sta­ty­bos (Šiau­liai be­veik vi­siš­kai su­griau­ti per Ant­rą­jį pa­sau­li­nį ka­rą) mū­ri­niais na­mais, ku­rių pir­muo­se aukš­tuo­se bu­vo įsi­kū­ru­sios iš­tai­gin­gos, tų lai­kų su­pra­ti­mu, par­duo­tu­vės, ne­ga­lė­jo­me pa­ti­kė­ti at­si­dū­rę pa­čio­je Dzū­ki­jos sos­ti­nės šir­dy­je ir vis klau­si­nė­jo­me va­do­vų: tai kur čia tas cen­tras? Ko no­rė­ti iš pa­si­pū­tu­sių did­mies­čio mo­ki­nu­kų, jei to pa­ties jau šiais lai­kais „Vai­di­los“ vieš­bu­čio ad­mi­nist­ra­to­rės klau­si­nė­jo sve­čiai, at­vy­kę žiū­rė­ti Eu­ro­pos krep­ši­nio čem­pio­na­to.

Ne­la­bai ska­niai pa­val­gę, kaip ir vi­so­se tuo­me­ti­nė­se so­viet­me­čio val­gyk­lo­se, ga­lė­jo­me ke­lias mi­nu­tes ap­si­dai­ry­ti, ap­žiū­rė­ti mies­tą. Bet­gi iš tik­rų­jų kur­gi jis? Ap­link aikš­tę su­si­trau­ku­sios gū­žia­si ke­lios ne­di­du­kės, skur­do­kos, mū­sų aki­mis, kai­mo par­duo­tu­vė­lės, gi­liau - ti­pi­nis bui­ti­nio ap­tar­na­vi­mo kom­bi­na­tas, ly­giai toks pat kaip Šiau­liuo­se, tik pas mus jis įsi­kū­ręs ne cen­tri­nė­je mies­to aikš­tė­je. Tuoj už res­to­ra­no pra­si­de­da miš­kas, pa­ė­jus gat­ve­le pro ne­iš­vaiz­džius me­di­nius na­mu­kus, mū­ri­nį grės­min­gai at­ro­dan­tį par­ti­jos ko­mi­te­tą, ža­lius me­di­nius ra­jo­no kul­tū­ros na­mus, gat­vės vi­du­ry ant pos­ta­mento riog­so pen­kia­kam­pė žvaigž­dė, ap­link - so­vie­ti­nių ka­rių ka­pi­nės. Ka­pi­nės? Mies­to vi­du­ry? Iš kur mums ta­da ži­no­ti apie ka­dai­se to­je vie­to­je tri­mi­ta­vu­sį Lais­vės an­ge­lą? Net Mies­to so­das ne­pa­si­ro­dė la­bai įspū­din­gas par­kas. Per ma­žas, nu­spren­dė­me, nors tuo­me­ti­niai Šiau­liai par­kais taip pat ne­ga­lė­jo pa­si­di­džiuo­ti. Gre­ti­mo­se gat­vė­se ri­kiuo­ja­si me­di­niai na­me­liai ap­si­lu­pu­siais da­žais, tarp jų tik vie­nas ki­tas rau­don­ply­tis ar tin­kuo­tas mū­ri­nu­kas.

Taip ir ne­su­ra­dę mies­to grį­žo­me į sa­vo var­ga­ną, ben­zi­nu pra­smir­du­sį au­to­bu­sė­lį, nes ne­ga­lė­jo­me už­si­bū­ti - lau­kė il­ga pen­kių va­lan­dų ke­lio­nė na­mo. Ta­čiau ir ne­ma­tė­me, dėl ko rei­kė­tų lik­ti il­giau. „Koks ny­kus mies­tas, - pa­sa­kiau bend­ra­klasiams. - Nie­ka­da ne­no­rė­čiau čia gy­ven­ti.“ Jie pri­ta­rė. Bet, kaip by­lo­ja se­no­lių iš­min­tis, nie­ka­da ne­spjauk į šu­li­nį, nes ne­ži­nai, ka­da teks iš jo ger­ti. Ma­tyt, ten aukš­ty­bė­se jau kaž­kas juo­kė­si iš ma­no mak­si­ma­lis­ti­nių pa­reiš­ki­mų ir po aš­tuo­ne­rių me­tų, bai­gu­sią stu­di­jas uni­ver­si­te­te ir iš­te­kė­ju­sią už dzū­ko, at­bloš­kė čia.

Pir­mo­mis sa­vai­tė­mis lie­ju­si aša­ras, kad at­si­dū­riau to­kio­je gū­džio­je pro­vin­ci­jo­je, da­bar, iš­gy­ve­nu­si Aly­tu­je tris­de­šimt še­še­rius me­tus ir pri­si­jau­ki­nu­si mies­tą (o gal tai jis ma­ne pri­si­jau­ki­no?), jau ga­liu šū­ka­lo­ti per­fra­zuo­da­ma Ma­ri­jų: „Aš tik­rai my­liu Aly­tų. Ar my­lit jį jūs?“ Ta­čiau ne­pa­liau­ju ieš­ko­ju­si tik­ro­jo mies­to vei­do...

Am­ži­ni nau­ja­ku­riai

Rug­sė­jo die­na kaip re­ta šil­ta, net­gi karš­ta. Sė­džiu ant sū­puok­lių sa­vo kie­me Pir­ma­ja­me Aly­tu­je Nau­ja­ku­rių gat­vė­je, iš lė­to sū­puo­da­ma­si ir mė­gau­da­ma­si gal­būt pas­ku­ti­ne šiais me­tais pro­ga pa­si­le­pin­ti prieš dar dos­niai spin­du­lius da­li­jan­čią sau­lu­tę.

Iro­niš­ka - mes am­ži­ni nau­ja­ku­riai. Kai at­si­kraus­tė­me čia prieš ket­vir­tį am­žiaus, bu­vo­me nau­ja­ku­riai, taip jais ir li­ko­me. Jau ir ši­fe­riu deng­ti sto­gai ap­sa­ma­no­jo, jau ir sū­nus, ku­rį vos tri­jų mė­ne­sių at­si­ve­žiau į nau­jus na­mus, ta­po barz­do­tu jau­nuo­liu, jau ir ta­da so­din­tos ke­lių cen­ti­met­rų aukš­čio si­dab­ri­nės eg­lu­tės sto­gus pra­au­go, nors imk ir pa­do­va­nok mies­tui prieš Ka­lė­das, nes jos gra­si­na už­kly­du­sio vie­su­lo iš­kli­bin­tos už­griū­ti ir su­dau­žy­ti tą ši­fe­rį, kad ir kenks­min­gą, bet vis tiek den­gian­tį nuo lie­taus, mes nie­kaip ne­tam­pa­me sen­bu­viais - vis nau­ji ir nau­ji, vis dar lai­ki­ni, tar­si ne­bū­tu­me čia įlei­dę šak­nų. Bet gal to­dėl ne­sens­tan­tys, ding­te­li min­tis. O kiek lai­ko rei­kia, kad žmo­gus im­tų lai­ky­ti sa­ve vie­ti­niu gy­ven­to­ju? Ar gi­mu­si ir už­au­gu­si Šiau­liuo­se, pra­gy­ve­nu­si tris­de­šimt še­še­rius me­tus Dzū­ki­jos sos­ti­nė­je aš jau aly­tiš­kė? Štai Jur­gis ir gy­ven­da­mas Vil­niu­je vi­sa­da li­ko aly­tiš­kis ir su to­kia mei­le ap­ra­šė sa­vo gim­tą­jį mies­tą. Tie­sa, jo vai­kys­tė­je ir jau­nys­tė­je Aly­tus tu­rė­jo ki­to­kį vei­dą - ra­mus, tin­gus pro­vin­ci­jos mies­tu­kas, kur vi­si pa­žįs­ta vi­sus, o di­džiau­sias vai­kų siau­bas - vi­sur esan­tis ins­pek­to­rius Fi­lo­no­vas, ku­rio bud­ri akis pa­ste­bi ir men­kiau­sią iš­dai­gą.

Aš­tun­to­jo de­šimt­me­čio pa­bai­go­je, kai mū­sų jau­na tri­jų as­me­nų šei­ma at­si­kė­lė į Aly­tų, bu­vo ypač sun­ku nu­sa­ky­ti, koks tas mies­to vei­das. „Ke­tu­rių šim­tų me­tų jau­nuo­lis“ - rė­kė „Ko­mu­nis­ti­nio ry­to­jaus“ ant­raš­tės. „Pie­tų Lie­tu­vos re­gio­ni­nis cen­tras“, „Aly­tu­je ky­la pra­mo­nės gi­gan­tai“. O man, bai­gu­siai stu­di­jas sos­ti­nė­je, mies­to dva­sia pa­si­ro­dė it dzū­kų kai­mo mer­ge­lė - pa­si­puo­šu­si gra­žiau­siais, jos su­pra­ti­mu, tau­ti­niais dra­bu­žiais, įsi­py­nu­si ra­mu­nę į gels­vas ka­sas ir pa­te­ku­si į niū­rią, grės­min­gą blo­ki­nių na­mų ap­sup­tį, kai tarp žmo­nių ir pa­sta­tų už­klum­pa klaust­ro­fo­bi­ja, pa­si­jun­ti tar­si ankš­to­je ka­me­ro­je, sun­ku kvė­puo­ti, no­ri­si iš­trūk­ti, iš­si­verž­ti, pa­bėg­ti į lau­kų pla­ty­bes ar ūks­min­gą miš­kų prie­globs­tį, bet mū­rai ne­iš­lei­džia, tik vis la­biau spau­džia, du­si­na...

Kaip vie­na bal­ta var­na ki­tą įkal­bi­nė­jo

Ma­no min­tis nu­trau­kia gar­sus var­nų krank­sė­ji­mas. Pa­ke­liu gal­vą, bet nie­ko ne­ma­ty­ti, iš­ei­nu į sa­vo žvy­ruo­tą gat­ve­lę, ap­si­dai­rau, ati­džiau įsi­klau­sau: triukš­mas sklin­da nuo ko­le­gi­jos. Kas gi ten at­si­ti­ko? Ko tie paukš­čiai ne­rims­ta? Smal­su­mo ve­da­ma ta­pe­nu ar­tyn. Pri­ėju­si san­kir­tą su Mer­ki­nės gat­ve su­sto­ju kaip įbes­ta: bu­vęs po­li­tech­ni­ku­mo dirb­tu­vių pa­sta­tas sto­vi pil­kas, pli­kas ir mur­zi­nas, stai­ga ap­si­nuo­gi­nęs ir at­sklei­dęs vi­siems sa­vo ne­pa­trauk­lų vei­dą.

Iš pra­džių ne­su­vo­kiu, kas gi čia at­si­ti­ko, ko­dėl jis, stūk­sąs lyg sve­tim­kū­nis ma­no pri­si­jau­kin­ta­me Pir­ma­ja­me Aly­tu­je, stai­ga ta­po dar pa­ste­bi­mes­nis, dar bjau­res­nis. Jer­gu­tė­liau! Tuo­pų ne­bė­ra! Su­so­din­ti vi­sai ša­lia pa­sta­to, jau se­niai jį pra­au­gę, slė­pę to grioz­do niū­ru­mą me­džiai gu­li nu­vir­tę ant že­mės, jau su­pjaus­ty­ti da­li­mis, veš­li la­pi­ja nu­klo­ju­si že­mę tarp ša­li­gat­vio ir pa­sta­to, ne­pri­žiū­rė­ta iš­si­ke­ro­ju­si kau­le­nio gy­va­tvorė iš­lau­žy­ta, o virš kir­ta­vie­tės ne­pa­ten­kin­tos, pik­tai krank­sė­da­mos su­ka ra­tus var­nos. Jos taip mėg­da­vo nu­tūp­ti to­se ne­iš­vaiz­džio­se tuo­po­se. Ne, ne­suk­da­vo liz­dų, bet daž­nai ap­si­sto­da­vo nak­vy­nei. Tie­sa, kar­tais il­gai svars­ty­da­vo, nu­si­leis­da­vo, įsi­tai­sy­da­vo ir stai­ga vėl ap­si­gal­vo­ju­sios, kark­sė­da­mos lyg be­si­gin­čy­da­mos, kad ki­ta vie­ta gal pa­to­ges­nė, pa­kil­da­vo ir ap­su­ku­sios ke­lis ra­tus su­si­mes­da­vo į kai­my­ni­nia­me skly­pe au­gan­tį ber­žą, bet, ma­tyt, nu­ta­ru­sios, kad tuo­po­se jau­kiau, po il­gų svars­ty­mų vėl su­grįž­da­vo. Bū­da­vo links­ma ste­bė­ti jų ne­si­bai­gian­čias vieš­bu­čio pa­ieš­kas. Kur­gi da­bar tos varg­die­nės nu­ke­liaus, kur gal­vas nak­čiai pri­glaus?

Ga­liau­siai var­nos vi­su bū­riu ūž­te­li ko­le­gi­jos par­ko link - ap­si­dai­rys, gal pa­tiks te­nykš­čių kaš­to­nų ir kle­vų prie­bė­ga? Ta­čiau ne vi­sos nu­skri­do, vie­na vis dar tu­pi ant krin­tan­čių me­džių ap­lau­žy­to kau­le­nio krū­mo ir, ro­dos, pa­šai­piai žvel­gia į ma­ne. Ko­kia ne­baikš­ti, pa­ma­nau ir stai­ga su­vo­kiu: bet­gi ji ki­to­kia, bal­ta. Su­mirk­siu ap­stul­bu­si. Ar ma­ne akys ap­gau­na? Rei­kia aki­nių ne tik skai­tant, bet ir į to­lį žiū­rint? Nes vaiz­das jau lie­ja­si, ta var­na di­dė­ja, pu­čia­si ir da­ro­si vis pa­na­šes­nė į... Jur­gį?

- Svei­ka, Ža­lia­mui­le, - su­kark­si, ne, žmo­gaus bal­su sa­ko ji. Ne, ne ji, o jis, tik­rai Jur­gis, da­bar jau aiš­kiai įžiū­riu iš se­nų lai­kų įsi­min­tą ra­šy­to­jo si­lu­e­tą, at­pa­žįs­tu jo pa­šai­pią, bet mie­lą šyp­se­ną.

Ža­lia­mui­le? Su­mirk­siu ap­stul­bu­si. Dar nie­kas ma­nęs taip nė­ra va­di­nęs. Bet kaž­ką me­nu iš vie­no Jur­gio ap­sa­ky­mo - ža­lia­mui­liai ar­ba za­ne­munš­či­kai - tai žmo­nės iš ki­tos Ne­mu­no pu­sės, nors Pir­ma­ja­me Aly­tu­je už­au­gęs, per anks­ti iš­ke­lia­vęs ana­pi­lin fut­bo­lo tre­ne­ris Ri­mas za­ne­munš­či­kais va­di­no kaip tik ano kran­to gy­ven­to­jus. Tai­gi ku­rie tik­rie­ji? Ai, koks skir­tu­mas, abu mes za­ne­munš­či­kai, tik iš skir­tin­gų pa­ra­pi­jų.

- La­bas... Jur­gi, - vos gir­di­mai iš­spau­džiu.

- Nu­gir­dau, kad vis ieš­kai da­bar­ti­nio Aly­taus vei­do ir ne­ran­di?

Iš kur jis tai ži­no, pa­si­bai­siu. Ro­dos, tik kar­tais per­šne­kė­da­vo­me su na­miš­kiais ir ne­abe­jin­gais mies­tui žmo­nė­mis... Bet gal iš aukš­čiau ge­riau ma­to­si ir gir­di­si?

- Mė­gi­nu, bet sun­ku, - su­tri­ku­si vos iš­le­me­nu. Su gy­vu Jur­giu bu­vo­me vos pa­žįs­ta­mi, kar­tais per­si­mes­da­vo­me vie­nu ki­tu sa­ki­niu, o su jo dva­sia ne­nu­tuo­kiu, ką ir kal­bė­ti, kad nenu­si­šne­kė­čiau. -Tas vei­das kaž­koks iš­si­lie­jęs, iš­tį­sęs, sun­kiai api­bū­di­na­mas. Be­pi­gu se­nie­siems aly­tiš­kiams - pri­si­me­na ir skaid­rų Ne­mu­no van­de­nį, ir „ploš­čiad­kę“, ir Mei­lės sa­lą, ir įžy­mų­jį gry­bu­ką Mies­to so­de. Da­bar tai skam­ba kaip fan­tas­ti­nio ro­ma­no iš­trau­ka, ne­ma­čius sun­ku pa­ti­kė­ti. Pats tai la­bai gra­žiai ap­ra­šei, o aš at­ėju­si jau to ne­ra­dau...

- O gal ne ten ieš­kai? - iro­niš­kai tei­rau­ja­si jis. - Vei­das kaip vei­das, jis kei­čia­si. Ma­no lai­kais vie­noks, da­bar - ki­toks. Raukš­lė­ja­si, sens­ta, pa­ti­ria plas­ti­nę ope­ra­ci­ją ar ga­vęs ge­rų emo­ci­jų in­jek­ci­ją at­gims­ta dva­siš­kai, vėl at­jau­nė­ja. Bu­vu­sio tu ne­pa­žįs­ti, to­dėl ta­pyk da­bar­ti­nį. O po dvi­de­šim­ties me­tų tai jau bus is­to­ri­ja. Gal ta pa­ti, o gal ki­ta Ine­sa pa­sta­tys mie­lą spek­tak­lį kaip pa­gal ma­no kū­ry­bą...

Tai­gi tai­gi, kad tik ne­pa­sta­ty­tų pa­gal ma­no kū­ry­bą. Ne­drįs­tu ši­taip to­li šok­ti.

- O be to, vei­das be žmo­nių ne­gy­vas tar­si plokš­čias pie­ši­nys, - to­liau kal­ba jis. - Pa­ieš­kok mies­to dva­sios. Ji ne tik ap­lin­ko­je. Aš ra­šiau apie aly­tiš­kius... Tai­gi ir tu pa­mė­gink.

- Aš? - net krūp­te­liu iš ne­ti­kė­tu­mo. - Ko­dėl aš? Aš tai ne tu. Ra­šau mei­lės ro­ma­nus.

- Nie­ka­da ne­si­tei­sink dėl to, ką ra­šai, - gra­sy­da­mas pirš­tu ne­pik­tai su­ba­ra Jur­gis pa­šai­piai šyp­so­da­ma­sis kaip ka­dai­se, gal prieš pen­kio­li­ka me­tų, kai šne­ku­čia­vo­mės at­si­tik­ti­nai su­si­ti­kę prie „Po­ro“ par­duo­tu­vės. - Kiek­vie­nam sa­vo. Yra tik ge­ra li­te­ra­tū­ra ir blo­ga. Ne­ra­šyk blo­gos, o žan­ras ne­svar­bu. Tai kaip tau ma­no min­tis?

- Aš net ne aly­tiš­kė. Yra dau­gy­bė gi­mu­sių ir už­au­gu­sių čia, jie tik­rai pa­ra­šy­tų ge­riau už ma­ne.

- Ma­tyt, ne­ra­šo, - nu­kir­to Jur­gis. - Bent jau ne­ma­ty­ti. Va­di­na­si, rei­kės tau.

- Ko­dėl man? Jei tu liep­tum, gal ir tie ki­ti pa­klau­sy­tų.

- O kas aš, kad jiems nu­ro­di­nė­čiau?

- Tu - jau le­gen­da.

- Bū­tent - le­gen­da. Ne­no­riu jiems vai­den­tis ir pri­mes­ti sa­vo va­lios, po­rei­kis tu­ri gim­ti žmo­gaus vi­du­je.

- Tai ko­dėl įkal­bi­nė­ji ma­ne?

- Bal­ta var­na jau­čia ki­tą iš sa­vo gi­mi­nės, - nu­si­juo­kęs sa­ko jis. - Bet jei dar lauk­si, ne­tru­kus ir pa­ti tap­si le­gen­da, o kas ta­da ra­šys?

- Ne­ži­nau kas, bet man ši naš­ta per sun­ki... - mė­gi­nau jį per­kal­bė­ti, bet Jur­gis, re­gis, nebe­si­klau­sė, pa­kė­lęs akis į dan­gų dai­rė­si į de­be­sis, pri­si­tai­kęs su­grie­bė vie­ną, stryk­te­lė­jo ir nu­ple­ve­no vais­kia žyd­ry­ne.

- Lik svei­ka, man jau me­tas, - dar šūk­te­lė­jo tol­da­mas, vėl pa­gra­sė pirš­tu: - Žiū­rėk, ne­nu­vilk ma­nęs, - ir iš­ny­ko iš akių.

Stai­ga at­si­dū­riau ant sū­puok­lių sa­vo kie­me. Rug­sė­jo die­na karš­ta, tvan­ki, oras tirš­tas, ty­lu, ne­si­gir­di nei var­nų krank­sė­ji­mo, nei žvir­blių peš­ty­nių, nei žio­gų čirš­ki­mo, dan­gus įga­vęs vio­le­ti­nį at­spal­vį kaip prieš aud­rą. Pa­si­pur­tau. Ži­no­ma, bu­vau už­snū­du­si, jo­kia bal­ta var­na ne­tu­pė­jo ant var­ga­no kau­le­nio krū­mo ir ne­vir­to Jur­giu, tų tuo­pų jau nuo per­nai ne­bė­ra - jo­kia čia staig­me­na, net kel­mai su­drož­ti, nė skied­re­lės ne­li­ko. Aš nie­kam nie­ko ne­pa­ža­dė­jau, ne­tu­riu jo­kių įsi­pa­rei­go­ji­mų, to­dėl ga­liu ne­kreip­ti dė­me­sio į tą keis­tą sap­ną, ra­mi­nu sa­ve. Bet ge­riau ne­pa­si­jau­čiu, kaž­kas vis kir­ba vi­du­je. Gal vis dėl­to dar kar­tą pa­mė­gin­ti rim­tai pa­ieš­ko­ti to mies­to vei­do? Žiū­rėk, be­si­dai­ry­da­ma ra­siu ir dva­sią.

Nuo ko pra­dė­ti? Pa­sak Jur­gio, esu „ža­lia­mui­lė“, tai ir ty­ri­nė­ti pra­dė­siu nuo sa­vo kie­mo. Vis dėl­to ne, nu­spren­džiu ap­si­dai­riu­si. Kie­mas kaip kie­mas, ne­pa­vyz­di­nis - ne­la­bai kruopš­čiai puo­se­lė­ja­mas gė­ly­nas, žo­liap­jo­vės jau be­si­pra­šan­ti ve­ja, ant ku­rios tel­pa ba­tu­tas, di­de­lės ir ma­žos sū­py­nės, su­au­gu­sių­jų ir vai­kų lau­ko bal­dai, smė­lia­dė­žė su anū­kių žais­liu­kais - ne­ver­tas ki­tų dė­me­sio. Nors ir ma­lo­nu čia va­sa­ros va­ka­rą pa­si­sė­dė­ti su drau­gais gurkš­no­jant vy­ną, kai ore ple­ve­na ant gro­te­lių ke­pa­mos mė­sos aro­ma­tas, nors mie­la ste­bė­ti ant ba­tu­to stri­ki­nė­jan­čias, šū­ka­lo­jan­čias mer­gy­tes, Pir­ma­ja­me Aly­tu­je yra ir svar­bes­nių vie­tų.

Aly­taus pra­džia yra čia...

„Aly­taus pra­džia yra čia“, - skel­bia už­ra­šas Pir­mo­jo Aly­taus aikš­tė­je. Kai iš Pu­ti­nų dau­gia­bu­čio at­si­kraus­tė­me už Ne­mu­no, ši vie­ta va­di­no­si Ta­ry­bų aikš­te, nes at­seit čia bu­vo pa­skelb­ta ta­ry­bų val­džia. Kar­tą pa­klau­siau da­bar jau ana­pi­lin iš­ke­lia­vu­sios se­nu­tės iš Mer­ki­nės gat­vės pra­džios, gal ji gir­dė­ju­si, kaip ten tą ta­ry­bų val­džią skel­bė, ar bu­vo koks nors mi­tin­gas? „Oi tu, vai­ke­li, - pa­lin­ga­vo gal­vą ji ir nu­si­juo­kė, - man mo­čiu­tė pa­sa­ko­jo, kad čia ant kam­po sto­vė­ju­si kar­če­ma. Vie­ną va­ka­rą iš­vir­to per du­ris trys ge­rai ži­no­mi gir­tuok­liai, ma­tyt, sa­vi­nin­kas ne­be­py­lė sko­lon ir iš­me­tė į gat­vę, tai jie su­py­kę žag­sė­da­mi ėmė rė­kau­ti: bur­žu­jus lauk, vi­sa val­džia ta­ry­boms. Va taip ir bu­vo pa­skelb­ta ta­ry­bų val­džia.“ Bu­vo taip ar ne, kas čia da­bar su­vai­kys, bet taip ir gims­ta le­gen­dos, pa­gal­vo­ju.

Aikš­tė di­de­lė, iš­grįs­ta vi­so­kiau­sių rū­šių, spal­vų ir for­mų trin­ke­lė­mis ir grin­di­nio ak­me­ni­mis. Stūk­so pen­ki žo­lė­ti te­le­ta­bių, pa­sak ma­no anū­kių, kal­ne­liai. Ma­tyt, aikš­tės pro­jek­tuo­to­jas su­ma­nė juos šių po­pu­lia­rių fil­mu­kų įkvėp­tas, šyp­te­lė­ju­si nu­spren­džiu. Gal ir ge­ra min­tis tie kal­ne­liai - vai­kams pa­tin­ka nuo jų ri­den­tis. Tie­sa, ža­lu­ma skur­do­ka - vien ak­muo, skal­da, žvy­ras. Taip, prieš per­tvar­ką ve­jos bu­vo kur kas dau­giau, bet nė vie­no suo­lo. Da­bar pri­dy­go dau­gy­bė suo­le­lių, su­skai­čia­vau per tris­de­šimt, net nu­si­bo­do ir ga­liau­siai pa­me­čiau skai­čių, bet ir tai dar ne vi­si. O jei ant kiek­vie­no pa­so­din­si­me bent po tris žmo­nes... Oho, kiek pa­var­gu­sių pra­ei­vių ga­li­ma su­tal­pin­ti! Tik kas čia keps sau­lės ato­kai­to­je be jo­kio še­šė­lio, kai, pa­ė­jė­ję šim­tą ar ke­lis šim­tus žings­nių į aikš­tę spin­du­liais su­bė­gan­čio­mis gat­vė­mis, vie­ti­niai ran­da sa­vo kie­mą, so­de­lį ir paunks­nės vė­są? Net ir šil­tais va­sa­ros va­ka­rais čia be­veik tuš­čia. Nors ir gra­žiai žyb­si įvai­rias­pal­viai fon­ta­nai, tik vie­na ki­ta po­re­lė su­si­gun­do pri­sės­ti ar jau­ni tė­vai ste­bi po čiurkš­lė­mis nar­dan­čias krykš­tau­jan­čias at­ža­las. Ne­rei­kia ste­bė­tis: ko­dėl kiū­to­ti čia, ste­bė­ti ne­si­bai­gian­tį au­to­mo­bi­lių srau­tą A.Juo­za­pa­vi­čiaus gat­ve, klau­sy­tis jų ūže­sio, kai ga­li ra­miai čirš­kin­ti keps­ne­lius sa­vo nuo­ša­lia­me kie­me­ly­je?

Vis dėl­to pa­čios iš­ta­kos ne šio­je aikš­tė­je, o prie pi­lia­kal­nio, tai­gi lei­džiuo­si te­nai. Pra­ei­nu pro taip ge­rai pa­žįs­ta­mus cen­tri­nius ko­le­gi­jos (tik ne po­lės, kaip dar kar­tais ten­ka iš­girs­ti sa­kant) rū­mus. Drau­giš­kas gels­vas pa­sta­tas ryš­kiu rau­do­nu sto­gu, re­gis, links­mai mirk­čio­ja pro ža­lią ūks­min­gų me­džių už­dan­gą sve­tin­gai kvies­da­mas už­ei­ti. Ne gė­da jį ant­rai­siais na­mais lai­ky­ti ir gau­sius sve­čius pri­im­ti. Tai jau ne tas niū­rus pa­pil­kė­ju­sių, ka­dai­se bal­tų ply­tų mū­ras, ku­ria­me pra­dė­jau dirb­ti prieš dau­giau kaip pen­kio­li­ka me­tų. Vie­nas iš vil­tin­gų ir sėk­min­gų Pir­mo­jo Aly­taus po­ky­čių, nu­spren­džiu ir žings­niuo­ju to­liau, kur šau­kia is­to­ri­ja.

Ke­liu­kas per lau­ki­nę gam­tą

Smė­lė­ta Pi­lia­kal­nio gat­vė siau­ru­tė, prieš­prie­šiais su­si­ti­kę au­to­mo­bi­liai vos ga­li ap­si­lenk­ti, o pės­tie­siems ša­li­gat­vio vi­sai nė­ra. Ir kur jie čia vi­si grū­da­si, min­ty­se bur­no­ju jau kaž­ke­lin­tą kar­tą trauk­da­ma­si į dul­kė­tą pa­ša­lę, kad pra­leis­čiau vi­su­rei­gį, ga­lė­tų pa­si­vaikš­čio­ti taip, kaip aš, bet ne - į gam­tą tik ra­tuo­ti.

Ke­lias lei­džia­si že­myn į slė­nį. Abi­pus tik­ros džiun­glės, ir ko­kių au­ga­lų čia ne­ra­si: šal­ta­lan­kiai, uo­sia­la­piai kle­vai, alks­niai, gu­do­be­lės, obe­lys, kriau­šės dar su vai­siais, obuo­lių pil­na že­mė, pū­va nie­kam ne­rei­ka­lin­gi. Kas čia jas ka­dai­se pa­so­di­no? Žmo­nės ar paukš­čiai? Vie­na­me šo­ne aukš­tas skar­dis, ki­to­je pro tan­kią au­ga­li­ją kur ne kur su­bliz­ga Ne­mu­no van­duo. Bet čia prie upės ne­pri­ei­si, tek­tų brau­tis pro erš­kė­čius, kie­čius, us­nis, da­gius, gerv­uo­ges ir ne­įvei­kia­mą die­vai­žin ko­kių vi­jok­lių raiz­ga­ly­nę. Grės­min­gai siū­buo­ja už ma­ne aukš­tes­nės dil­gė­lės, lyg at­kly­du­sios iš pa­sa­kos apie dvy­li­ka juod­var­niais laks­tan­čių bro­lių ir se­su­tę Ele­ny­tę, mez­gu­sią dil­gė­lių marš­ki­nius, kad juos iš­va­duo­tų.

O kas ten to­lu­moj bal­tuo­ja? Įsi­žiū­riu ati­džiau: tan­kmės gi­lu­mo­je į me­dį li­pa bal­tais žie­dais ap­li­pu­si ra­ga­nė tar­si... bal­ta var­na? Ne, vei­kiau vil­ties ži­bu­rė­lis niū­rio­je, lau­ki­nė­je, ne­pa­ža­bo­to­je, ne­sve­tin­go­je gam­to­je. Keis­ta, prie na­mų re­tai kur pa­ma­ty­si šiuos vi­jok­lius, ta­po ne­be­ma­din­gi. Iš kur ji čia?

Ne­įvy­kęs in­ter­viu

De­ši­nė­je krū­mai pra­re­tė­ja ir iš­ny­ra se­nas, su­kry­pęs na­me­lis, įtū­pęs siau­ra­me ruo­že­ly­je ant skar­džio, taip ar­ti upės, aki­vaiz­du, kad dar me­nan­tis prieš­ka­rio mies­tą. Se­no­vi­nė­se ap­va­lio­se klom­bu­kė­se pleš­ka oran­ži­niai se­ren­čiai, ma­žu­tė­lia­me tvar­kin­ga­me dar­žiu­ke - bul­vės, mo­liū­gai, čes­na­kai, ant krū­mų ša­lia gy­va­tvorės rau­do­nuo­ja vė­ly­vo­sios avie­tės, ku­rias sto­vė­da­ma nu­ga­ra į ma­ne ski­na ži­la se­nu­tė­lė. Už­kal­bin­siu ją, pa­ma­nau, pa­klau­siu, ar sma­gu gy­ven­ti vie­nai to­kia­me ro­man­tiš­ka­me kam­pe­ly­je be jo­kių kai­my­nų taip ar­ti upės, ar ne­bai­su, kai ūžau­ja nuož­mūs ru­dens vė­jai dre­bin­da­mi pa­lai­kę tro­be­lę, kai pa­va­sa­rį ant kran­to apa­čio­je gra­sin­da­mos po­tvy­niu grū­da­si le­do ly­tys.

- La­ba die­na, - sa­kau, bet se­nu­čiu­kė ma­nęs ne­gir­di. Pa­ei­nu ar­čiau, dar kar­tą svei­ki­nuo­si ir dar, vis gar­siau ir gar­siau. Nie­ko. Tik­riau­siai ne­pri­gir­di ar to­kia su­si­kau­pu­si sa­vo dar­be, kad ne­krei­pia dė­me­sio į ap­lin­ką? Gal įei­ti per var­te­lius? Pa­ju­tęs įsi­bro­vė­lę kie­me ima ska­ly­ti šuo ir tuoj pats at­bė­ga vis pik­čiau am­sė­da­mas - ma­žiu­kas kiem­sar­gis juo­das su bal­tais lo­pais. To­kie bū­na ypač ar­šūs, ge­riau ne­su­si­dė­ti.

- Ge­ras sar­gas, - pa­gi­riu ir pa­trau­kiu to­liau - va­di­na­si, ne­lem­ta su­ži­no­ti, koks gy­ve­ni­mas čia ant skar­džio.

Me­dy­je su­stin­gu­sios le­gen­dos

Ar­tė­da­ma prie pi­lia­kal­nio gir­džiu kaž­ko­kį ūže­sį, žvan­ge­sį, pro ma­ne pra­riau­mo­ja di­džiu­lis smė­lio pa­krau­tas sunk­ve­ži­mis, vi­siš­kai ne­de­ran­tis prie jau apė­mu­sio jau­du­lio - ar­tė­ju prie iš­ta­kų. Dar vie­nas stai­gus ke­lio kry­tis, ir pa­ga­liau at­si­ve­ria Ne­mu­nas - plau­kia sau ne­sku­bė­da­mas pro Pir­mą­jį Aly­tų ir Ku­ror­tą ki­to­je pu­sė­je kaip Jur­gio lai­kais, kaip prieš šimt­me­čius, tūks­tant­me­čius. Ke­lios idi­liš­kos mi­nu­tės ant me­di­nio suo­liu­ko po me­džiu be siu­van­čių į abi pu­ses au­to­mo­bi­lių, kai ra­my­bę trik­do tik žio­gai, cyp­si kaž­ko­kie paukš­te­liai. Nė­ra ko ti­kė­tis skam­bių tre­lių - ru­duo. Ty­liai čiur­le­na Aly­tu­pis, me­nan­tis me­di­nę, kry­žiuo­čių su­de­gin­tą pi­lį, ša­lia su­stin­gę iš am­žių gi­lu­mos at­kly­dę prie­pi­lio gy­ven­to­jai - ant ka­la­vi­jo pa­si­rė­męs su­si­rū­pi­nęs ku­ni­gaikš­tis Rai­mo­nis mąs­to, kaip ap­gin­ti sa­vo žmo­nes, ne­nu­jaus­da­mi pa­vo­jaus pie­vo­je su­bri­dę vai­ku­čiai ste­bi sau­lės ato­kai­to­je pail­sė­ti su­gu­lu­sias avy­tes, ro­dos, net gir­di il­ge­sin­gą pie­me­nė­lio ra­ge­lio ra­lia­vi­mą.

Siau­ras ta­ke­lis pa­lei upe­lį at­ve­da prie Mirg­rau­sė­lės ir kar­žy­gio Ali­tos. Sto­vi jie pa­kran­tė­je už ge­le­ži­nio til­te­lio dar gy­vi, be­si­šyp­san­tys, lai­min­gi, ne­nu­jau­čian­tys, kad tuoj mir­tis juos iš­skirs. O to­liau ant kran­to gu­li jau vie­na skaus­mo pa­lauž­ta mer­ge­lė už­merk­to­mis aki­mis, čia rau­do­ju­si žu­vu­sio my­li­mo­jo ir mi­ru­si iš siel­var­to. Il­go­se me­di­nė­se plau­kų sruo­go­se zu­ja skruz­dė­lės, ply­šiuo­se įsi­ren­gu­sios na­mu­čius. Ba­na­li tie­sa - gy­ve­ni­mas tę­sia­si.

Ant ge­le­ži­nio til­te­lio pa­ste­biu dvi spy­ne­les. Do­vi­lė ir Ai­das, Dai­va ir Re­mi­gi­jus čia už­ra­ki­no sa­vo mei­lę. O kur įme­tė rak­te­lius? Į ne­gi­lų Aly­tu­pį ar nu­ne­šė į Ne­mu­ną, kad bū­tų pa­ti­ki­miau ir nie­kas tik­rai ne­su­ras­tų? Kaip sim­bo­liš­ka - už­ra­kin­ti sa­vo mei­lę čia, kur Mirg­rau­sė­lė mi­rė iš mei­lės. Tik ar šiuo­lai­ki­nių jau­nuo­lių mei­lė to­kia pa­ti pa­si­au­ko­jan­ti, ar ji liks api­pin­ta le­gen­do­mis? Ar po dau­ge­lio me­tų jie at­ves čia sa­vo anū­kus ir pa­ro­dys til­te­lį, kur ka­dai­se pri­sie­kė am­ži­ną mei­lę?

Pro ša­lį pra­skren­da var­na ir krank­te­li tar­si šai­py­da­ma­si: „Tu, mei­lės ro­ma­nų ra­šy­to­ja, vi­sur įžvel­gi tik ro­man­ti­ką.“ O ką? Ar­gi ne vi­sas gy­ve­ni­mas pa­rem­tas mei­le? Ar ne dėl jos žmo­nės au­ko­da­vo­si, at­lik­da­vo žyg­dar­bius, ar­gi ne ji su­ka pa­sau­lį? No­riu at­si­kirs­ti, bet nė­ra kam. Pra­dun­da sunk­ve­ži­mis, temp­da­mas kaž­ko­kią sta­ty­bos įran­gą, pra­bir­bia mo­to­cik­las, ir ro­man­tiš­ka is­to­ri­ja vėl grimz­ta slė­pi­nin­go­je pra­ei­ties mig­lo­je.

Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Lietuvos gyventojai ir toliau muša rekordus: vis daugėja norinčių keliauti po savo šalį

831 tūkst., arba net 9,25 proc. daugiau. Šis užsienio turistų augimas 2019 m. I pusmetį yra...

Viešbučių darbuotojai pasakojo, kas nutiktų, jei iš kambario ką nors pavogtumėte (44)

Ar jūs – iš viešbučių vagišių, kurie mėgsta išsinešti šampūną ar šlepetes?

Šiltos vasaros pratęsimui: kur Pietų Europoje rudenį atostogauja vietiniai (8)

Nuo Portugalijos Algarvės iki Graikijos Peloponeso – Pietų Europoje rudenį pasitinka tie, kurie...

5 akinančiai baltos pasaulio vietos (1)

Čiupkit saulės akinius! Be jų neapsieisite, nes dabar keliausime į 5 labiausiai baltas, net...

Paaiškėjo, kokias atostogas lietuviai vadina idealiomis

Tyrimas parodė, kad beveik pusei apklaustųjų idealios atostogos yra kelionė į užsienį su...

Top naujienos

Garsus skeptikas pamokė, kaip Lietuvos antivakserius pastatyti į vietą: jų lyderio veiksmai gali iššaukti epidemiją DELFI specialiai iš Liuksemburgo (25)

Pseudomokslas sklinda, nes tikrasis mokslas visuomenei dažnai yra svetimkūnis. Tačiau su tokiais...

Verslininkus džiugina vasaros rezultatai, o palangiškiams ji „šūdina“ (77)

Besibaigiančią vasarą vis daugiau Lietuvos gyventojų rinkosi poilsį pajūrio ir pamario...

Į Rytų Ukrainą plūdo išskirtinė Rusijos technika: po mokymų rusų kariams nustatė vienodą diagnozę (864)

Prieš penkerius metus, antrojoje 2014 m. rugpjūčio mėnesio pusėje, vadinamasis „Ilovaisko...

Lietuvis daro tai, apie ką daugelis svajoja, bet nedrįsta: mano tikslas – pasiekti visišką dugną (183)

Prieš trejus metus prisidengęs Modus Vivendi slapyvardžiu 24-erių Edgaras Bajerčius sėdęs ant...

Ar žinote savo kraujo grupę: dvi iš jų – ypač išskirtinės, tačiau kurią turėti yra geriau moterims? (10)

Pirma, antra, trečia ar ketvirta; pliusas ar minusas? Taip daugelis nuo seno esame įpratę skirti...

Sulaikytas Palangos atrakcionų savininkas: čekas įtariamas prekyba žmonėmis papildyta (6)

Policijos departamento duomenimis, Palangoje buvo sulaikytas ir į areštinę uždarytas Palangos...

Lietuviams kelionė po Ameriką įsiminė ilgam: pasidalino patarimais, kaip nepermokėti (17)

Sveiki, mieli DELFI skaitytojai! Esu Marek Kolosovski – keliautojas iš Šalčininkų, man 26-eri...

Pasaulis kraustosi iš proto dėl šių dviejų interjero stilių: kurį rinktumėtės jūs? (4)

Nuo interjero žanrų gausos kartais sukasi galva, tačiau šį kartą pakalbėsime apie du...

Amerikietiško futbolo bendruomenė šokiruota: 29-erių NFL žvaigždė netikėtai baigė karjerą (6)

Lyg perkūnas iš giedro dangaus. Amerikietiško futbolo bendruomenę praėjusią naktį šokiravo...