Pir­mą kar­tą ap­lan­kiau Aly­tų to­li­mais 1970 me­tais, kai jis dar bu­vo ne Pie­tų Lie­tu­vos re­gio­ni­nis, o tik pa­pras­tas ra­jo­no cen­tras. Pa­ly­gin­ti su ma­no gim­tai­siais Šiau­liais, ta­da skai­čia­vu­siais jau apie šim­tą tūks­tan­čių gy­ven­to­jų, Dzū­ki­jos sos­ti­nė su jos sep­ty­nio­li­ka tūks­tan­čių at­ro­dė juo­kin­gai ma­ža.
© DELFI / Valdas Kopūstas

Tą bir­že­lį su bend­ra­klasiais šiau­lie­čiais se­nu mė­ly­nu il­ga­no­siu „pa­zi­ku“ dar­dė­da­mi - tik­rą­ja šio žo­džio pras­me - na­mo iš res­pub­li­ki­nės kraš­to­ty­ri­nin­kų sto­vyk­los prie Pa­mer­kių kai­mo, pa­var­gę, snau­džian­tys, nes vi­są nak­tį iki sau­lė­te­kio siau­tė­me prie lau­žo at­si­svei­kin­da­mi su sto­vyk­la, stab­te­lė­jo­me pa­pie­tau­ti Aly­taus „Ne­mu­no“ val­gyk­lo­je.

Se­nie­ji aly­tiš­kiai la­bai įsi­žeis, bet ta­da nie­ko įsi­min­ti­no ne­pa­ma­čiau - pa­pras­ta, dul­kė­ta ma­žo mies­te­lio aikš­tė su di­džiu­le gar­bės len­ta prie­šais ne­iš­vaiz­dų gelž­be­to­nio ir stik­lo dė­žę pri­me­nan­tį res­to­ra­ną. Po Šiau­lių, tu­rin­čių aiš­kų cen­trą su dviem su­si­ker­tan­čio­mis il­go­mis, pla­čio­mis pa­grin­di­nė­mis gat­vė­mis, so­li­džiais po­ka­rio sta­ty­bos (Šiau­liai be­veik vi­siš­kai su­griau­ti per Ant­rą­jį pa­sau­li­nį ka­rą) mū­ri­niais na­mais, ku­rių pir­muo­se aukš­tuo­se bu­vo įsi­kū­ru­sios iš­tai­gin­gos, tų lai­kų su­pra­ti­mu, par­duo­tu­vės, ne­ga­lė­jo­me pa­ti­kė­ti at­si­dū­rę pa­čio­je Dzū­ki­jos sos­ti­nės šir­dy­je ir vis klau­si­nė­jo­me va­do­vų: tai kur čia tas cen­tras? Ko no­rė­ti iš pa­si­pū­tu­sių did­mies­čio mo­ki­nu­kų, jei to pa­ties jau šiais lai­kais „Vai­di­los“ vieš­bu­čio ad­mi­nist­ra­to­rės klau­si­nė­jo sve­čiai, at­vy­kę žiū­rė­ti Eu­ro­pos krep­ši­nio čem­pio­na­to.

Ne­la­bai ska­niai pa­val­gę, kaip ir vi­so­se tuo­me­ti­nė­se so­viet­me­čio val­gyk­lo­se, ga­lė­jo­me ke­lias mi­nu­tes ap­si­dai­ry­ti, ap­žiū­rė­ti mies­tą. Bet­gi iš tik­rų­jų kur­gi jis? Ap­link aikš­tę su­si­trau­ku­sios gū­žia­si ke­lios ne­di­du­kės, skur­do­kos, mū­sų aki­mis, kai­mo par­duo­tu­vė­lės, gi­liau - ti­pi­nis bui­ti­nio ap­tar­na­vi­mo kom­bi­na­tas, ly­giai toks pat kaip Šiau­liuo­se, tik pas mus jis įsi­kū­ręs ne cen­tri­nė­je mies­to aikš­tė­je. Tuoj už res­to­ra­no pra­si­de­da miš­kas, pa­ė­jus gat­ve­le pro ne­iš­vaiz­džius me­di­nius na­mu­kus, mū­ri­nį grės­min­gai at­ro­dan­tį par­ti­jos ko­mi­te­tą, ža­lius me­di­nius ra­jo­no kul­tū­ros na­mus, gat­vės vi­du­ry ant pos­ta­mento riog­so pen­kia­kam­pė žvaigž­dė, ap­link - so­vie­ti­nių ka­rių ka­pi­nės. Ka­pi­nės? Mies­to vi­du­ry? Iš kur mums ta­da ži­no­ti apie ka­dai­se to­je vie­to­je tri­mi­ta­vu­sį Lais­vės an­ge­lą? Net Mies­to so­das ne­pa­si­ro­dė la­bai įspū­din­gas par­kas. Per ma­žas, nu­spren­dė­me, nors tuo­me­ti­niai Šiau­liai par­kais taip pat ne­ga­lė­jo pa­si­di­džiuo­ti. Gre­ti­mo­se gat­vė­se ri­kiuo­ja­si me­di­niai na­me­liai ap­si­lu­pu­siais da­žais, tarp jų tik vie­nas ki­tas rau­don­ply­tis ar tin­kuo­tas mū­ri­nu­kas.

Taip ir ne­su­ra­dę mies­to grį­žo­me į sa­vo var­ga­ną, ben­zi­nu pra­smir­du­sį au­to­bu­sė­lį, nes ne­ga­lė­jo­me už­si­bū­ti - lau­kė il­ga pen­kių va­lan­dų ke­lio­nė na­mo. Ta­čiau ir ne­ma­tė­me, dėl ko rei­kė­tų lik­ti il­giau. „Koks ny­kus mies­tas, - pa­sa­kiau bend­ra­klasiams. - Nie­ka­da ne­no­rė­čiau čia gy­ven­ti.“ Jie pri­ta­rė. Bet, kaip by­lo­ja se­no­lių iš­min­tis, nie­ka­da ne­spjauk į šu­li­nį, nes ne­ži­nai, ka­da teks iš jo ger­ti. Ma­tyt, ten aukš­ty­bė­se jau kaž­kas juo­kė­si iš ma­no mak­si­ma­lis­ti­nių pa­reiš­ki­mų ir po aš­tuo­ne­rių me­tų, bai­gu­sią stu­di­jas uni­ver­si­te­te ir iš­te­kė­ju­sią už dzū­ko, at­bloš­kė čia.

Pir­mo­mis sa­vai­tė­mis lie­ju­si aša­ras, kad at­si­dū­riau to­kio­je gū­džio­je pro­vin­ci­jo­je, da­bar, iš­gy­ve­nu­si Aly­tu­je tris­de­šimt še­še­rius me­tus ir pri­si­jau­ki­nu­si mies­tą (o gal tai jis ma­ne pri­si­jau­ki­no?), jau ga­liu šū­ka­lo­ti per­fra­zuo­da­ma Ma­ri­jų: „Aš tik­rai my­liu Aly­tų. Ar my­lit jį jūs?“ Ta­čiau ne­pa­liau­ju ieš­ko­ju­si tik­ro­jo mies­to vei­do...

Am­ži­ni nau­ja­ku­riai

Rug­sė­jo die­na kaip re­ta šil­ta, net­gi karš­ta. Sė­džiu ant sū­puok­lių sa­vo kie­me Pir­ma­ja­me Aly­tu­je Nau­ja­ku­rių gat­vė­je, iš lė­to sū­puo­da­ma­si ir mė­gau­da­ma­si gal­būt pas­ku­ti­ne šiais me­tais pro­ga pa­si­le­pin­ti prieš dar dos­niai spin­du­lius da­li­jan­čią sau­lu­tę.

Iro­niš­ka - mes am­ži­ni nau­ja­ku­riai. Kai at­si­kraus­tė­me čia prieš ket­vir­tį am­žiaus, bu­vo­me nau­ja­ku­riai, taip jais ir li­ko­me. Jau ir ši­fe­riu deng­ti sto­gai ap­sa­ma­no­jo, jau ir sū­nus, ku­rį vos tri­jų mė­ne­sių at­si­ve­žiau į nau­jus na­mus, ta­po barz­do­tu jau­nuo­liu, jau ir ta­da so­din­tos ke­lių cen­ti­met­rų aukš­čio si­dab­ri­nės eg­lu­tės sto­gus pra­au­go, nors imk ir pa­do­va­nok mies­tui prieš Ka­lė­das, nes jos gra­si­na už­kly­du­sio vie­su­lo iš­kli­bin­tos už­griū­ti ir su­dau­žy­ti tą ši­fe­rį, kad ir kenks­min­gą, bet vis tiek den­gian­tį nuo lie­taus, mes nie­kaip ne­tam­pa­me sen­bu­viais - vis nau­ji ir nau­ji, vis dar lai­ki­ni, tar­si ne­bū­tu­me čia įlei­dę šak­nų. Bet gal to­dėl ne­sens­tan­tys, ding­te­li min­tis. O kiek lai­ko rei­kia, kad žmo­gus im­tų lai­ky­ti sa­ve vie­ti­niu gy­ven­to­ju? Ar gi­mu­si ir už­au­gu­si Šiau­liuo­se, pra­gy­ve­nu­si tris­de­šimt še­še­rius me­tus Dzū­ki­jos sos­ti­nė­je aš jau aly­tiš­kė? Štai Jur­gis ir gy­ven­da­mas Vil­niu­je vi­sa­da li­ko aly­tiš­kis ir su to­kia mei­le ap­ra­šė sa­vo gim­tą­jį mies­tą. Tie­sa, jo vai­kys­tė­je ir jau­nys­tė­je Aly­tus tu­rė­jo ki­to­kį vei­dą - ra­mus, tin­gus pro­vin­ci­jos mies­tu­kas, kur vi­si pa­žįs­ta vi­sus, o di­džiau­sias vai­kų siau­bas - vi­sur esan­tis ins­pek­to­rius Fi­lo­no­vas, ku­rio bud­ri akis pa­ste­bi ir men­kiau­sią iš­dai­gą.

Aš­tun­to­jo de­šimt­me­čio pa­bai­go­je, kai mū­sų jau­na tri­jų as­me­nų šei­ma at­si­kė­lė į Aly­tų, bu­vo ypač sun­ku nu­sa­ky­ti, koks tas mies­to vei­das. „Ke­tu­rių šim­tų me­tų jau­nuo­lis“ - rė­kė „Ko­mu­nis­ti­nio ry­to­jaus“ ant­raš­tės. „Pie­tų Lie­tu­vos re­gio­ni­nis cen­tras“, „Aly­tu­je ky­la pra­mo­nės gi­gan­tai“. O man, bai­gu­siai stu­di­jas sos­ti­nė­je, mies­to dva­sia pa­si­ro­dė it dzū­kų kai­mo mer­ge­lė - pa­si­puo­šu­si gra­žiau­siais, jos su­pra­ti­mu, tau­ti­niais dra­bu­žiais, įsi­py­nu­si ra­mu­nę į gels­vas ka­sas ir pa­te­ku­si į niū­rią, grės­min­gą blo­ki­nių na­mų ap­sup­tį, kai tarp žmo­nių ir pa­sta­tų už­klum­pa klaust­ro­fo­bi­ja, pa­si­jun­ti tar­si ankš­to­je ka­me­ro­je, sun­ku kvė­puo­ti, no­ri­si iš­trūk­ti, iš­si­verž­ti, pa­bėg­ti į lau­kų pla­ty­bes ar ūks­min­gą miš­kų prie­globs­tį, bet mū­rai ne­iš­lei­džia, tik vis la­biau spau­džia, du­si­na...

Kaip vie­na bal­ta var­na ki­tą įkal­bi­nė­jo

Ma­no min­tis nu­trau­kia gar­sus var­nų krank­sė­ji­mas. Pa­ke­liu gal­vą, bet nie­ko ne­ma­ty­ti, iš­ei­nu į sa­vo žvy­ruo­tą gat­ve­lę, ap­si­dai­rau, ati­džiau įsi­klau­sau: triukš­mas sklin­da nuo ko­le­gi­jos. Kas gi ten at­si­ti­ko? Ko tie paukš­čiai ne­rims­ta? Smal­su­mo ve­da­ma ta­pe­nu ar­tyn. Pri­ėju­si san­kir­tą su Mer­ki­nės gat­ve su­sto­ju kaip įbes­ta: bu­vęs po­li­tech­ni­ku­mo dirb­tu­vių pa­sta­tas sto­vi pil­kas, pli­kas ir mur­zi­nas, stai­ga ap­si­nuo­gi­nęs ir at­sklei­dęs vi­siems sa­vo ne­pa­trauk­lų vei­dą.

Iš pra­džių ne­su­vo­kiu, kas gi čia at­si­ti­ko, ko­dėl jis, stūk­sąs lyg sve­tim­kū­nis ma­no pri­si­jau­kin­ta­me Pir­ma­ja­me Aly­tu­je, stai­ga ta­po dar pa­ste­bi­mes­nis, dar bjau­res­nis. Jer­gu­tė­liau! Tuo­pų ne­bė­ra! Su­so­din­ti vi­sai ša­lia pa­sta­to, jau se­niai jį pra­au­gę, slė­pę to grioz­do niū­ru­mą me­džiai gu­li nu­vir­tę ant že­mės, jau su­pjaus­ty­ti da­li­mis, veš­li la­pi­ja nu­klo­ju­si že­mę tarp ša­li­gat­vio ir pa­sta­to, ne­pri­žiū­rė­ta iš­si­ke­ro­ju­si kau­le­nio gy­va­tvorė iš­lau­žy­ta, o virš kir­ta­vie­tės ne­pa­ten­kin­tos, pik­tai krank­sė­da­mos su­ka ra­tus var­nos. Jos taip mėg­da­vo nu­tūp­ti to­se ne­iš­vaiz­džio­se tuo­po­se. Ne, ne­suk­da­vo liz­dų, bet daž­nai ap­si­sto­da­vo nak­vy­nei. Tie­sa, kar­tais il­gai svars­ty­da­vo, nu­si­leis­da­vo, įsi­tai­sy­da­vo ir stai­ga vėl ap­si­gal­vo­ju­sios, kark­sė­da­mos lyg be­si­gin­čy­da­mos, kad ki­ta vie­ta gal pa­to­ges­nė, pa­kil­da­vo ir ap­su­ku­sios ke­lis ra­tus su­si­mes­da­vo į kai­my­ni­nia­me skly­pe au­gan­tį ber­žą, bet, ma­tyt, nu­ta­ru­sios, kad tuo­po­se jau­kiau, po il­gų svars­ty­mų vėl su­grįž­da­vo. Bū­da­vo links­ma ste­bė­ti jų ne­si­bai­gian­čias vieš­bu­čio pa­ieš­kas. Kur­gi da­bar tos varg­die­nės nu­ke­liaus, kur gal­vas nak­čiai pri­glaus?

Ga­liau­siai var­nos vi­su bū­riu ūž­te­li ko­le­gi­jos par­ko link - ap­si­dai­rys, gal pa­tiks te­nykš­čių kaš­to­nų ir kle­vų prie­bė­ga? Ta­čiau ne vi­sos nu­skri­do, vie­na vis dar tu­pi ant krin­tan­čių me­džių ap­lau­žy­to kau­le­nio krū­mo ir, ro­dos, pa­šai­piai žvel­gia į ma­ne. Ko­kia ne­baikš­ti, pa­ma­nau ir stai­ga su­vo­kiu: bet­gi ji ki­to­kia, bal­ta. Su­mirk­siu ap­stul­bu­si. Ar ma­ne akys ap­gau­na? Rei­kia aki­nių ne tik skai­tant, bet ir į to­lį žiū­rint? Nes vaiz­das jau lie­ja­si, ta var­na di­dė­ja, pu­čia­si ir da­ro­si vis pa­na­šes­nė į... Jur­gį?

- Svei­ka, Ža­lia­mui­le, - su­kark­si, ne, žmo­gaus bal­su sa­ko ji. Ne, ne ji, o jis, tik­rai Jur­gis, da­bar jau aiš­kiai įžiū­riu iš se­nų lai­kų įsi­min­tą ra­šy­to­jo si­lu­e­tą, at­pa­žįs­tu jo pa­šai­pią, bet mie­lą šyp­se­ną.

Ža­lia­mui­le? Su­mirk­siu ap­stul­bu­si. Dar nie­kas ma­nęs taip nė­ra va­di­nęs. Bet kaž­ką me­nu iš vie­no Jur­gio ap­sa­ky­mo - ža­lia­mui­liai ar­ba za­ne­munš­či­kai - tai žmo­nės iš ki­tos Ne­mu­no pu­sės, nors Pir­ma­ja­me Aly­tu­je už­au­gęs, per anks­ti iš­ke­lia­vęs ana­pi­lin fut­bo­lo tre­ne­ris Ri­mas za­ne­munš­či­kais va­di­no kaip tik ano kran­to gy­ven­to­jus. Tai­gi ku­rie tik­rie­ji? Ai, koks skir­tu­mas, abu mes za­ne­munš­či­kai, tik iš skir­tin­gų pa­ra­pi­jų.

- La­bas... Jur­gi, - vos gir­di­mai iš­spau­džiu.

- Nu­gir­dau, kad vis ieš­kai da­bar­ti­nio Aly­taus vei­do ir ne­ran­di?

Iš kur jis tai ži­no, pa­si­bai­siu. Ro­dos, tik kar­tais per­šne­kė­da­vo­me su na­miš­kiais ir ne­abe­jin­gais mies­tui žmo­nė­mis... Bet gal iš aukš­čiau ge­riau ma­to­si ir gir­di­si?

- Mė­gi­nu, bet sun­ku, - su­tri­ku­si vos iš­le­me­nu. Su gy­vu Jur­giu bu­vo­me vos pa­žįs­ta­mi, kar­tais per­si­mes­da­vo­me vie­nu ki­tu sa­ki­niu, o su jo dva­sia ne­nu­tuo­kiu, ką ir kal­bė­ti, kad nenu­si­šne­kė­čiau. -Tas vei­das kaž­koks iš­si­lie­jęs, iš­tį­sęs, sun­kiai api­bū­di­na­mas. Be­pi­gu se­nie­siems aly­tiš­kiams - pri­si­me­na ir skaid­rų Ne­mu­no van­de­nį, ir „ploš­čiad­kę“, ir Mei­lės sa­lą, ir įžy­mų­jį gry­bu­ką Mies­to so­de. Da­bar tai skam­ba kaip fan­tas­ti­nio ro­ma­no iš­trau­ka, ne­ma­čius sun­ku pa­ti­kė­ti. Pats tai la­bai gra­žiai ap­ra­šei, o aš at­ėju­si jau to ne­ra­dau...

- O gal ne ten ieš­kai? - iro­niš­kai tei­rau­ja­si jis. - Vei­das kaip vei­das, jis kei­čia­si. Ma­no lai­kais vie­noks, da­bar - ki­toks. Raukš­lė­ja­si, sens­ta, pa­ti­ria plas­ti­nę ope­ra­ci­ją ar ga­vęs ge­rų emo­ci­jų in­jek­ci­ją at­gims­ta dva­siš­kai, vėl at­jau­nė­ja. Bu­vu­sio tu ne­pa­žįs­ti, to­dėl ta­pyk da­bar­ti­nį. O po dvi­de­šim­ties me­tų tai jau bus is­to­ri­ja. Gal ta pa­ti, o gal ki­ta Ine­sa pa­sta­tys mie­lą spek­tak­lį kaip pa­gal ma­no kū­ry­bą...

Tai­gi tai­gi, kad tik ne­pa­sta­ty­tų pa­gal ma­no kū­ry­bą. Ne­drįs­tu ši­taip to­li šok­ti.

- O be to, vei­das be žmo­nių ne­gy­vas tar­si plokš­čias pie­ši­nys, - to­liau kal­ba jis. - Pa­ieš­kok mies­to dva­sios. Ji ne tik ap­lin­ko­je. Aš ra­šiau apie aly­tiš­kius... Tai­gi ir tu pa­mė­gink.

- Aš? - net krūp­te­liu iš ne­ti­kė­tu­mo. - Ko­dėl aš? Aš tai ne tu. Ra­šau mei­lės ro­ma­nus.

- Nie­ka­da ne­si­tei­sink dėl to, ką ra­šai, - gra­sy­da­mas pirš­tu ne­pik­tai su­ba­ra Jur­gis pa­šai­piai šyp­so­da­ma­sis kaip ka­dai­se, gal prieš pen­kio­li­ka me­tų, kai šne­ku­čia­vo­mės at­si­tik­ti­nai su­si­ti­kę prie „Po­ro“ par­duo­tu­vės. - Kiek­vie­nam sa­vo. Yra tik ge­ra li­te­ra­tū­ra ir blo­ga. Ne­ra­šyk blo­gos, o žan­ras ne­svar­bu. Tai kaip tau ma­no min­tis?

- Aš net ne aly­tiš­kė. Yra dau­gy­bė gi­mu­sių ir už­au­gu­sių čia, jie tik­rai pa­ra­šy­tų ge­riau už ma­ne.

- Ma­tyt, ne­ra­šo, - nu­kir­to Jur­gis. - Bent jau ne­ma­ty­ti. Va­di­na­si, rei­kės tau.

- Ko­dėl man? Jei tu liep­tum, gal ir tie ki­ti pa­klau­sy­tų.

- O kas aš, kad jiems nu­ro­di­nė­čiau?

- Tu - jau le­gen­da.

- Bū­tent - le­gen­da. Ne­no­riu jiems vai­den­tis ir pri­mes­ti sa­vo va­lios, po­rei­kis tu­ri gim­ti žmo­gaus vi­du­je.

- Tai ko­dėl įkal­bi­nė­ji ma­ne?

- Bal­ta var­na jau­čia ki­tą iš sa­vo gi­mi­nės, - nu­si­juo­kęs sa­ko jis. - Bet jei dar lauk­si, ne­tru­kus ir pa­ti tap­si le­gen­da, o kas ta­da ra­šys?

- Ne­ži­nau kas, bet man ši naš­ta per sun­ki... - mė­gi­nau jį per­kal­bė­ti, bet Jur­gis, re­gis, nebe­si­klau­sė, pa­kė­lęs akis į dan­gų dai­rė­si į de­be­sis, pri­si­tai­kęs su­grie­bė vie­ną, stryk­te­lė­jo ir nu­ple­ve­no vais­kia žyd­ry­ne.

- Lik svei­ka, man jau me­tas, - dar šūk­te­lė­jo tol­da­mas, vėl pa­gra­sė pirš­tu: - Žiū­rėk, ne­nu­vilk ma­nęs, - ir iš­ny­ko iš akių.

Stai­ga at­si­dū­riau ant sū­puok­lių sa­vo kie­me. Rug­sė­jo die­na karš­ta, tvan­ki, oras tirš­tas, ty­lu, ne­si­gir­di nei var­nų krank­sė­ji­mo, nei žvir­blių peš­ty­nių, nei žio­gų čirš­ki­mo, dan­gus įga­vęs vio­le­ti­nį at­spal­vį kaip prieš aud­rą. Pa­si­pur­tau. Ži­no­ma, bu­vau už­snū­du­si, jo­kia bal­ta var­na ne­tu­pė­jo ant var­ga­no kau­le­nio krū­mo ir ne­vir­to Jur­giu, tų tuo­pų jau nuo per­nai ne­bė­ra - jo­kia čia staig­me­na, net kel­mai su­drož­ti, nė skied­re­lės ne­li­ko. Aš nie­kam nie­ko ne­pa­ža­dė­jau, ne­tu­riu jo­kių įsi­pa­rei­go­ji­mų, to­dėl ga­liu ne­kreip­ti dė­me­sio į tą keis­tą sap­ną, ra­mi­nu sa­ve. Bet ge­riau ne­pa­si­jau­čiu, kaž­kas vis kir­ba vi­du­je. Gal vis dėl­to dar kar­tą pa­mė­gin­ti rim­tai pa­ieš­ko­ti to mies­to vei­do? Žiū­rėk, be­si­dai­ry­da­ma ra­siu ir dva­sią.

Nuo ko pra­dė­ti? Pa­sak Jur­gio, esu „ža­lia­mui­lė“, tai ir ty­ri­nė­ti pra­dė­siu nuo sa­vo kie­mo. Vis dėl­to ne, nu­spren­džiu ap­si­dai­riu­si. Kie­mas kaip kie­mas, ne­pa­vyz­di­nis - ne­la­bai kruopš­čiai puo­se­lė­ja­mas gė­ly­nas, žo­liap­jo­vės jau be­si­pra­šan­ti ve­ja, ant ku­rios tel­pa ba­tu­tas, di­de­lės ir ma­žos sū­py­nės, su­au­gu­sių­jų ir vai­kų lau­ko bal­dai, smė­lia­dė­žė su anū­kių žais­liu­kais - ne­ver­tas ki­tų dė­me­sio. Nors ir ma­lo­nu čia va­sa­ros va­ka­rą pa­si­sė­dė­ti su drau­gais gurkš­no­jant vy­ną, kai ore ple­ve­na ant gro­te­lių ke­pa­mos mė­sos aro­ma­tas, nors mie­la ste­bė­ti ant ba­tu­to stri­ki­nė­jan­čias, šū­ka­lo­jan­čias mer­gy­tes, Pir­ma­ja­me Aly­tu­je yra ir svar­bes­nių vie­tų.

Aly­taus pra­džia yra čia...

„Aly­taus pra­džia yra čia“, - skel­bia už­ra­šas Pir­mo­jo Aly­taus aikš­tė­je. Kai iš Pu­ti­nų dau­gia­bu­čio at­si­kraus­tė­me už Ne­mu­no, ši vie­ta va­di­no­si Ta­ry­bų aikš­te, nes at­seit čia bu­vo pa­skelb­ta ta­ry­bų val­džia. Kar­tą pa­klau­siau da­bar jau ana­pi­lin iš­ke­lia­vu­sios se­nu­tės iš Mer­ki­nės gat­vės pra­džios, gal ji gir­dė­ju­si, kaip ten tą ta­ry­bų val­džią skel­bė, ar bu­vo koks nors mi­tin­gas? „Oi tu, vai­ke­li, - pa­lin­ga­vo gal­vą ji ir nu­si­juo­kė, - man mo­čiu­tė pa­sa­ko­jo, kad čia ant kam­po sto­vė­ju­si kar­če­ma. Vie­ną va­ka­rą iš­vir­to per du­ris trys ge­rai ži­no­mi gir­tuok­liai, ma­tyt, sa­vi­nin­kas ne­be­py­lė sko­lon ir iš­me­tė į gat­vę, tai jie su­py­kę žag­sė­da­mi ėmė rė­kau­ti: bur­žu­jus lauk, vi­sa val­džia ta­ry­boms. Va taip ir bu­vo pa­skelb­ta ta­ry­bų val­džia.“ Bu­vo taip ar ne, kas čia da­bar su­vai­kys, bet taip ir gims­ta le­gen­dos, pa­gal­vo­ju.

Aikš­tė di­de­lė, iš­grįs­ta vi­so­kiau­sių rū­šių, spal­vų ir for­mų trin­ke­lė­mis ir grin­di­nio ak­me­ni­mis. Stūk­so pen­ki žo­lė­ti te­le­ta­bių, pa­sak ma­no anū­kių, kal­ne­liai. Ma­tyt, aikš­tės pro­jek­tuo­to­jas su­ma­nė juos šių po­pu­lia­rių fil­mu­kų įkvėp­tas, šyp­te­lė­ju­si nu­spren­džiu. Gal ir ge­ra min­tis tie kal­ne­liai - vai­kams pa­tin­ka nuo jų ri­den­tis. Tie­sa, ža­lu­ma skur­do­ka - vien ak­muo, skal­da, žvy­ras. Taip, prieš per­tvar­ką ve­jos bu­vo kur kas dau­giau, bet nė vie­no suo­lo. Da­bar pri­dy­go dau­gy­bė suo­le­lių, su­skai­čia­vau per tris­de­šimt, net nu­si­bo­do ir ga­liau­siai pa­me­čiau skai­čių, bet ir tai dar ne vi­si. O jei ant kiek­vie­no pa­so­din­si­me bent po tris žmo­nes... Oho, kiek pa­var­gu­sių pra­ei­vių ga­li­ma su­tal­pin­ti! Tik kas čia keps sau­lės ato­kai­to­je be jo­kio še­šė­lio, kai, pa­ė­jė­ję šim­tą ar ke­lis šim­tus žings­nių į aikš­tę spin­du­liais su­bė­gan­čio­mis gat­vė­mis, vie­ti­niai ran­da sa­vo kie­mą, so­de­lį ir paunks­nės vė­są? Net ir šil­tais va­sa­ros va­ka­rais čia be­veik tuš­čia. Nors ir gra­žiai žyb­si įvai­rias­pal­viai fon­ta­nai, tik vie­na ki­ta po­re­lė su­si­gun­do pri­sės­ti ar jau­ni tė­vai ste­bi po čiurkš­lė­mis nar­dan­čias krykš­tau­jan­čias at­ža­las. Ne­rei­kia ste­bė­tis: ko­dėl kiū­to­ti čia, ste­bė­ti ne­si­bai­gian­tį au­to­mo­bi­lių srau­tą A.Juo­za­pa­vi­čiaus gat­ve, klau­sy­tis jų ūže­sio, kai ga­li ra­miai čirš­kin­ti keps­ne­lius sa­vo nuo­ša­lia­me kie­me­ly­je?

Vis dėl­to pa­čios iš­ta­kos ne šio­je aikš­tė­je, o prie pi­lia­kal­nio, tai­gi lei­džiuo­si te­nai. Pra­ei­nu pro taip ge­rai pa­žįs­ta­mus cen­tri­nius ko­le­gi­jos (tik ne po­lės, kaip dar kar­tais ten­ka iš­girs­ti sa­kant) rū­mus. Drau­giš­kas gels­vas pa­sta­tas ryš­kiu rau­do­nu sto­gu, re­gis, links­mai mirk­čio­ja pro ža­lią ūks­min­gų me­džių už­dan­gą sve­tin­gai kvies­da­mas už­ei­ti. Ne gė­da jį ant­rai­siais na­mais lai­ky­ti ir gau­sius sve­čius pri­im­ti. Tai jau ne tas niū­rus pa­pil­kė­ju­sių, ka­dai­se bal­tų ply­tų mū­ras, ku­ria­me pra­dė­jau dirb­ti prieš dau­giau kaip pen­kio­li­ka me­tų. Vie­nas iš vil­tin­gų ir sėk­min­gų Pir­mo­jo Aly­taus po­ky­čių, nu­spren­džiu ir žings­niuo­ju to­liau, kur šau­kia is­to­ri­ja.

Ke­liu­kas per lau­ki­nę gam­tą

Smė­lė­ta Pi­lia­kal­nio gat­vė siau­ru­tė, prieš­prie­šiais su­si­ti­kę au­to­mo­bi­liai vos ga­li ap­si­lenk­ti, o pės­tie­siems ša­li­gat­vio vi­sai nė­ra. Ir kur jie čia vi­si grū­da­si, min­ty­se bur­no­ju jau kaž­ke­lin­tą kar­tą trauk­da­ma­si į dul­kė­tą pa­ša­lę, kad pra­leis­čiau vi­su­rei­gį, ga­lė­tų pa­si­vaikš­čio­ti taip, kaip aš, bet ne - į gam­tą tik ra­tuo­ti.

Ke­lias lei­džia­si že­myn į slė­nį. Abi­pus tik­ros džiun­glės, ir ko­kių au­ga­lų čia ne­ra­si: šal­ta­lan­kiai, uo­sia­la­piai kle­vai, alks­niai, gu­do­be­lės, obe­lys, kriau­šės dar su vai­siais, obuo­lių pil­na že­mė, pū­va nie­kam ne­rei­ka­lin­gi. Kas čia jas ka­dai­se pa­so­di­no? Žmo­nės ar paukš­čiai? Vie­na­me šo­ne aukš­tas skar­dis, ki­to­je pro tan­kią au­ga­li­ją kur ne kur su­bliz­ga Ne­mu­no van­duo. Bet čia prie upės ne­pri­ei­si, tek­tų brau­tis pro erš­kė­čius, kie­čius, us­nis, da­gius, gerv­uo­ges ir ne­įvei­kia­mą die­vai­žin ko­kių vi­jok­lių raiz­ga­ly­nę. Grės­min­gai siū­buo­ja už ma­ne aukš­tes­nės dil­gė­lės, lyg at­kly­du­sios iš pa­sa­kos apie dvy­li­ka juod­var­niais laks­tan­čių bro­lių ir se­su­tę Ele­ny­tę, mez­gu­sią dil­gė­lių marš­ki­nius, kad juos iš­va­duo­tų.

O kas ten to­lu­moj bal­tuo­ja? Įsi­žiū­riu ati­džiau: tan­kmės gi­lu­mo­je į me­dį li­pa bal­tais žie­dais ap­li­pu­si ra­ga­nė tar­si... bal­ta var­na? Ne, vei­kiau vil­ties ži­bu­rė­lis niū­rio­je, lau­ki­nė­je, ne­pa­ža­bo­to­je, ne­sve­tin­go­je gam­to­je. Keis­ta, prie na­mų re­tai kur pa­ma­ty­si šiuos vi­jok­lius, ta­po ne­be­ma­din­gi. Iš kur ji čia?

Ne­įvy­kęs in­ter­viu

De­ši­nė­je krū­mai pra­re­tė­ja ir iš­ny­ra se­nas, su­kry­pęs na­me­lis, įtū­pęs siau­ra­me ruo­že­ly­je ant skar­džio, taip ar­ti upės, aki­vaiz­du, kad dar me­nan­tis prieš­ka­rio mies­tą. Se­no­vi­nė­se ap­va­lio­se klom­bu­kė­se pleš­ka oran­ži­niai se­ren­čiai, ma­žu­tė­lia­me tvar­kin­ga­me dar­žiu­ke - bul­vės, mo­liū­gai, čes­na­kai, ant krū­mų ša­lia gy­va­tvorės rau­do­nuo­ja vė­ly­vo­sios avie­tės, ku­rias sto­vė­da­ma nu­ga­ra į ma­ne ski­na ži­la se­nu­tė­lė. Už­kal­bin­siu ją, pa­ma­nau, pa­klau­siu, ar sma­gu gy­ven­ti vie­nai to­kia­me ro­man­tiš­ka­me kam­pe­ly­je be jo­kių kai­my­nų taip ar­ti upės, ar ne­bai­su, kai ūžau­ja nuož­mūs ru­dens vė­jai dre­bin­da­mi pa­lai­kę tro­be­lę, kai pa­va­sa­rį ant kran­to apa­čio­je gra­sin­da­mos po­tvy­niu grū­da­si le­do ly­tys.

- La­ba die­na, - sa­kau, bet se­nu­čiu­kė ma­nęs ne­gir­di. Pa­ei­nu ar­čiau, dar kar­tą svei­ki­nuo­si ir dar, vis gar­siau ir gar­siau. Nie­ko. Tik­riau­siai ne­pri­gir­di ar to­kia su­si­kau­pu­si sa­vo dar­be, kad ne­krei­pia dė­me­sio į ap­lin­ką? Gal įei­ti per var­te­lius? Pa­ju­tęs įsi­bro­vė­lę kie­me ima ska­ly­ti šuo ir tuoj pats at­bė­ga vis pik­čiau am­sė­da­mas - ma­žiu­kas kiem­sar­gis juo­das su bal­tais lo­pais. To­kie bū­na ypač ar­šūs, ge­riau ne­su­si­dė­ti.

- Ge­ras sar­gas, - pa­gi­riu ir pa­trau­kiu to­liau - va­di­na­si, ne­lem­ta su­ži­no­ti, koks gy­ve­ni­mas čia ant skar­džio.

Me­dy­je su­stin­gu­sios le­gen­dos

Ar­tė­da­ma prie pi­lia­kal­nio gir­džiu kaž­ko­kį ūže­sį, žvan­ge­sį, pro ma­ne pra­riau­mo­ja di­džiu­lis smė­lio pa­krau­tas sunk­ve­ži­mis, vi­siš­kai ne­de­ran­tis prie jau apė­mu­sio jau­du­lio - ar­tė­ju prie iš­ta­kų. Dar vie­nas stai­gus ke­lio kry­tis, ir pa­ga­liau at­si­ve­ria Ne­mu­nas - plau­kia sau ne­sku­bė­da­mas pro Pir­mą­jį Aly­tų ir Ku­ror­tą ki­to­je pu­sė­je kaip Jur­gio lai­kais, kaip prieš šimt­me­čius, tūks­tant­me­čius. Ke­lios idi­liš­kos mi­nu­tės ant me­di­nio suo­liu­ko po me­džiu be siu­van­čių į abi pu­ses au­to­mo­bi­lių, kai ra­my­bę trik­do tik žio­gai, cyp­si kaž­ko­kie paukš­te­liai. Nė­ra ko ti­kė­tis skam­bių tre­lių - ru­duo. Ty­liai čiur­le­na Aly­tu­pis, me­nan­tis me­di­nę, kry­žiuo­čių su­de­gin­tą pi­lį, ša­lia su­stin­gę iš am­žių gi­lu­mos at­kly­dę prie­pi­lio gy­ven­to­jai - ant ka­la­vi­jo pa­si­rė­męs su­si­rū­pi­nęs ku­ni­gaikš­tis Rai­mo­nis mąs­to, kaip ap­gin­ti sa­vo žmo­nes, ne­nu­jaus­da­mi pa­vo­jaus pie­vo­je su­bri­dę vai­ku­čiai ste­bi sau­lės ato­kai­to­je pail­sė­ti su­gu­lu­sias avy­tes, ro­dos, net gir­di il­ge­sin­gą pie­me­nė­lio ra­ge­lio ra­lia­vi­mą.

Siau­ras ta­ke­lis pa­lei upe­lį at­ve­da prie Mirg­rau­sė­lės ir kar­žy­gio Ali­tos. Sto­vi jie pa­kran­tė­je už ge­le­ži­nio til­te­lio dar gy­vi, be­si­šyp­san­tys, lai­min­gi, ne­nu­jau­čian­tys, kad tuoj mir­tis juos iš­skirs. O to­liau ant kran­to gu­li jau vie­na skaus­mo pa­lauž­ta mer­ge­lė už­merk­to­mis aki­mis, čia rau­do­ju­si žu­vu­sio my­li­mo­jo ir mi­ru­si iš siel­var­to. Il­go­se me­di­nė­se plau­kų sruo­go­se zu­ja skruz­dė­lės, ply­šiuo­se įsi­ren­gu­sios na­mu­čius. Ba­na­li tie­sa - gy­ve­ni­mas tę­sia­si.

Ant ge­le­ži­nio til­te­lio pa­ste­biu dvi spy­ne­les. Do­vi­lė ir Ai­das, Dai­va ir Re­mi­gi­jus čia už­ra­ki­no sa­vo mei­lę. O kur įme­tė rak­te­lius? Į ne­gi­lų Aly­tu­pį ar nu­ne­šė į Ne­mu­ną, kad bū­tų pa­ti­ki­miau ir nie­kas tik­rai ne­su­ras­tų? Kaip sim­bo­liš­ka - už­ra­kin­ti sa­vo mei­lę čia, kur Mirg­rau­sė­lė mi­rė iš mei­lės. Tik ar šiuo­lai­ki­nių jau­nuo­lių mei­lė to­kia pa­ti pa­si­au­ko­jan­ti, ar ji liks api­pin­ta le­gen­do­mis? Ar po dau­ge­lio me­tų jie at­ves čia sa­vo anū­kus ir pa­ro­dys til­te­lį, kur ka­dai­se pri­sie­kė am­ži­ną mei­lę?

Pro ša­lį pra­skren­da var­na ir krank­te­li tar­si šai­py­da­ma­si: „Tu, mei­lės ro­ma­nų ra­šy­to­ja, vi­sur įžvel­gi tik ro­man­ti­ką.“ O ką? Ar­gi ne vi­sas gy­ve­ni­mas pa­rem­tas mei­le? Ar ne dėl jos žmo­nės au­ko­da­vo­si, at­lik­da­vo žyg­dar­bius, ar­gi ne ji su­ka pa­sau­lį? No­riu at­si­kirs­ti, bet nė­ra kam. Pra­dun­da sunk­ve­ži­mis, temp­da­mas kaž­ko­kią sta­ty­bos įran­gą, pra­bir­bia mo­to­cik­las, ir ro­man­tiš­ka is­to­ri­ja vėl grimz­ta slė­pi­nin­go­je pra­ei­ties mig­lo­je.

Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!

Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Siekiama į Lietuvą privilioti daugiau turistų iš Rusijos (121)

Sankt Peterburge bus pristatytos Lietuvos turizmo galimybės, siekiant sustiprinti Lietuvos kaip...

Aklas vyras, savarankiškai aplankęs 125 šalis, siekia apkeliauti visą pasaulį (9)

Susipažinkite su Tony Giles, bebaimiu keliautoju iš Didžiosios Britanijos, kuris nepaisant to, jog...

Keliautojai kviečiami vasarą aplankyti per šimtą dvarų ir pilių Baltijos šalyse (2)

Keliautojai kviečiami aplankyti per šimtą Baltijos šalių dvarų ir pilių, šią vasarą...

Į kurortus vyksime patogiau – grįžta „Pajūrio ekspresas“ (27)

Praėjusiais metais išpopuliarėjęs „Pajūrio ekspresas“ grįžta – jau nuo gegužės 25-osios...

Baltijos šalių pilys ir dvarai atveria duris turistams (3)

Latvijoje pristatytas projektas „Pažinkime Baltijos šalių pilis ir dvarus“, skirtas Lietuvos...

Top naujienos

Tyla prieš audrą: prabilo apie „valstiečių“ gretose bręstantį maištą ir jo dalyvius (307)

Virš valdančiosios Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) frakcijos Seime pakibo...

Smulkaus verslo realybė: buvęs partneris prasiskolino, o dabar mėto pėdas (15)

„Jis galimai sukčiavo“, „tiesiog piktybiškai apgavo“, „aš jį jau beveik sapnuoju“ –...

Geros žinios norintiems parduoti naudotą automobilį: dabar lengva kaip niekada (36)

„Ukrainiečių daugėja kiekvieną dieną. Galima taip pasakyti: dabar yra ukrainiečių daugėjimo...

Penkiamečio tragedija: motina stojo ginti patėvio (52)

„Grasino įkišti pimpaliuką jam į užpakalį“, – toks kaltinimas buvo įrašytas byloje,...

Petrauskas apie „Žalgirio“ žygį Europoje: su šiuo sezonu niekas nesibaigia (13)

„Šis „Žalgiris“, kuris dabar atsirado, jis nedings. Galbūt vienas žaidėjas išeis, kitas....

Orai: pirmiau trumpi lietūs ir perkūnija, vėliau – įspūdinga šiluma (5)

Artimiausiomis dienomis per šalį nuvilnis lietus, kai kur griaudės perkūnija, bus vos gaiviau....

Tėvo ligoninėje netekęs vyras: traktuoju tai kaip žmogžudystę ir aplaidų darbą (455)

Jūrininkas Tomas Zigmantavičius atostogų metu Klaipėdoje planavo atšokti artimųjų vestuves ir...

Socialiniuose tinkluose – aršios diskusijos dėl Meghan Markle šukuosenos balsavimas (15)

Pasigirdus kritikai, kad nuotaka Meghan Markle savo vestuvių ceremonijoje pasirodė netinkamai...

Dėl išskirtinės nuotraukos lietuvė tapo žinoma visoje Italijoje: mane tai papiktino (69)

Trejus metus Milane gyvenanti Gintarė Sutkevičiūtė vadina save sušių menininke. Ji kuria...

Atminties spąstai: kur dingsta vaikystės prisiminimai? (8)

Savo vaikystę atsimename labai fragmentiškai. Atmintyje gali likti kokia nors ypatinga diena,...