Finalinis keliautojo Gintaro Katino „pasibastymo“ po Nepalą etapas dokumentuoja akistatos su didingais kalnais įspūdžius, čia pat sudėti ir pagrindiniai prieš kelis metus trukusios (tačiau tik dabar Gintaro aprašytos) išvykos akcentai, kuriuos pateikiame mūsų skaitytojams.
Nepalo kraštovaizdis pakeliui į kalnus
© RIA/Scanpix

Važiuojame reisiniu autobusu tokiais pat kalnų serpantinais. Ir šitas reikaliukas jau yra tikrai ne silpnų nervų keliautojams. Autobusas nedidelis. Vidus pilnas keleivių, su mumis kartu. Taip pat keleiviai įsitaisę ir ant autobuso stogo. Absoliuti jų dauguma – vietiniai žmonės. Autobusas lekia dideliu greičiu. Matyt, taip yra priimta, kad kiti automobiliai jam turi trauktis iš kelio. O gal taip mano tik šito konkretaus autobuso vairuotojas, neturiu supratimo.

Autobuso salone keleiviai žiūri per monitorių indišką filmą. Man susidaro įspūdis, jog ir vairuotojas daugiau žiūri kiną, o ne į kelią, mat spėja pamatytais ekrane įspūdžiais emocingai dalintis su kitais žiūrovais. O mūsų šešetukas sėdime pastėrę ir, kaip vėliau prisipažinsime, visi galvojome vienodai, ką reikės daryti, kai pradėsime skristi į prarają. Štai tokios kelionės ir yra reikalingos tam, kad iki galo suvoktum, kas yra laimės jausmas.

Kai Pokharoj išrėplioji iš autobuso, jautiesi pačiu laimingiausiu pasaulio žmogumi – man pavyko, likau gyvas. Šiaip, turiu prisipažinti, jog kalnų serpantinais, tame tarpe ir neasfaltuotais, man ne tiek ir mažai yra tekę pasivažinėti. Ir visada jautiesi vienodai – daug daug adrenalino su baime ir neišpasakytas malonumas, kelionei pasibaigus. Namie sėdėdamas, tokių jausmų gamos niekada neišgyvensi. Nesiginčysiu, galima pragyventi ir be jų.

Pokharoj jau iškart pamatai visai šalia stūksančių kalnų didybę. Sniego kepurės saulėje spindi kraujo spalva. Šalia jų jautiesi tokia maža skruzdėlyte, menkute Žemės dulke. Stovi ir vėpsai į kalnus niekaip neatsivėpsodamas. Tavo mintys tuo metu iškeliauna savais, nuo tavęs nepriklausančiais takais. Apibendrintai jas galimėtų išsakyti taip – kaip pasisekė, jog turi gyvenime galimybę susitikti su tokia Gamtos didybe.

Pats Pokharos miestas kitoks, nei iki šiol matyti. Lyg ir jaučiasi, jog čia gyvena labiau prakutę žmonės. Kol mūsų grupės vadas organizuoja žygį į kalnus, mes pora dienų ilsimės visai padoriame viešbutuke, pro kurio langą matosi Phewa Tal ežeras. Mus sudomina ežero saloje esanti Barahi šventykla, į kurią kitą dieną ir esame nugabenami valtimi. Mieste daug įdomybių, bet mūsų mintys jau kalnuose, civilizacijos reikalai labai mažai bedomina.

Visos šnekos tik ir sukasi apie tai, kad nuo čia visai nebetoli ir dauguma aukščiausių Žemės viršukalnių, į kurias, deja, paprastam mirtingajam nelemta pakliūti. Žiūrėdami į kalnus spėliojame, kuri viršukalnė yra kuri, panašiai, kaip žiūrint į žvaigždes, bandai nuspėti jos pavadinimą. Kadaise jaunystėje, bandžiau užsikabinti už alpinizmo. Kalnuose netgi pavyko įsiropšti į keliasdešimties metrų beveik sieną. Nežiūrint į apačią. Apėmė nerealus džiaugsmas.

Bet kai atėjo metas leistis atgal, kilo mintis pasilikti ant uolos, lai ereliai geriau sukapoja. Nusileidimas yra daug sunkesnis. Pasiekus apačią daviau sau žodį, jog šis ekstremalus sportas ne man skirtas. Dabar gi po kalnus mes tik turistausime, nieko bendro tai su alpinizmu neturi. Prasieisime prieškalnių keliuku.

Viskas pasiruošta, kuprinės sukrautos, pasisamdytas šerpas, kuris palydės iki žygio tikslo – Anapurna Basecamp stovyklos (ABC), esančios 4130 metrų virš jūros lygio. Tam skirtos 3 dienos pirmyn ir 3 atgal. Aukščiau į kalnus galima keliauti tik su tinkama įranga ir atitinkamai pasiruošus.

Kelionė prasideda nuo atrakcijos. Ir mes pabandome, kas tai yra nešti krovinį kaip šerpas. Jie kuprinę dar prisiriša plačia juosta prie kaktos. Įsitikiname, jog tai skirta ne mums, lygumų kurmiams. Ir pirmyn, išžygiuojame takučiu per mišką, lydimi mūsiškio šerpo akinamai baltų dantų šypsenos. Visą kelią jis taip šypsosis. Tegu man po to kas nori tą ir kalba – galima šypsotis ištisai ir ta šypsena greta esančius priverčia šypsotis. Mokykitės, surūgėliai, iš šerpų, jau jų gyvenimas tai tikrai nėra lengvesnis už jūsiškį.

Pradžia kelionės vyksta per tankiai gyvenamas vietoves, daug kaimų. Abiejose kelio pusėse plyti pliki laukai, kuriuose kitu metų laiku auginami ryžiai. Tai nepaliečių pagrindinis maistas. Šiuo metu tai pilkos spalvos, terasomis įrengti, žemės ploteliai. Kai kada per juos ir trumpiname kelią, nukirsdami kai kuriuos vingius.

Šiose vietose, kur dabar einame, musonų metu iškrinta labai daug kritulių. Kaip viskas liūčių metu kitaip turėtų būti, rodo daugybė šiuo metu išdžiuvusių upių vagų, per kurias žingsniuojame akmeniniais ir mediniais lieptukais. Dabar tai kai kur tik siauručiai sraunūs upeliai. Žalumos ir dabar pakanka, šalimais tako auga medžiai, krūmai.

Keliukas, kuriuo traukiame, tai visiškai susiaurėja, tai išplatėja iki metro pločio. Grįstas visokiausiais akmenimis. Žmonių take sutinkame daug, tarp jų ir tokių pat turistų. Vietomis prasilenkiant tenka vieniems kitus praleidinėti. Su kiekvienu sutiktu privalomas „Namaste“ pasisveikinimas.

Vietiniai kartais pasirodo ir su ištisomis mulų vilkstinėmis, tai pagrindinė krovinių gabenimo priemonė kalnuose. Praleidi jas, palauki, kol nusės kalnai dulkių ir eini toliau.
Daugybė akmenų krūvų su budistinių spalvų vėliavėlėmis. Tai stupos, šventos vietos. Aukščiau kalnuose jos žymi ir vietas, kur žuvo žmonės. Visai tas pats, kaip pas mus kryžiai, spėčiau.

Iki šiol Nepale teko matyti tiktai tuntus valkataujančių nušiurusių šunų, net keista buvo – o kur katės? Štai ir jos pagaliau pasirodo. Net nesuprasi, ar naminės, ar laukinės. Pilkos taškuotos. Prašyte prašosi būti kartu pasiimamomis.

Taip iškylaujančiu žingsniuku beeinant ir vakaras atrėplioja. Apsistojame kaimo užeigoje. Mažiukai kambariukai su patalyne. Vakarienės meniu skurdus, telpantis ant vieno popieriaus lapo. Įsiminė labai pilkos spalvos bulvių košė, bet skani – „boiled potatos“ vadinama. Įdomiau yra su gėrimais. Čia pirmą kartą tenka paragauti Nepalo kalnų gėrimo – sviesto arbatos. Šlykštumėlis, pasakysiu.

Bet pasirinkimas paprastas, be jos iš kažko šildančio dar yra ryžių degtinės. O norisi kažko karšto, ypač rytais, kai tikrai būna vėsu, todėl tenka „mėgautis“ šia arbatos atmaina nuolat. Mūsų vedlys paaiškino, jog ši arbata suteikia daug energijos būnant kalnuose. Tiesą sakant, pirmą žygio dieną visai nesijautė, jog juose esame.

Tai pradeda justis antrą kelionės dieną. Apmažėjo gyvenamų vietovių, praretėjo augmenijos. Štai dešinėje keliuko pusėje atsiranda praraja. Tolumoje, kitoje bedugnės (slėnio) pusėje, matyti aukšti kalnai su sniego kepurėmis. Slėnio apačioje, vos įžiūrima tekanti upė. Visiškai šalimais, bedugnės skardis apaugęs bambukais. Jų viršūnės dažnai užstoja vaizdą į slėnį. Kairėje keliuko pusėje kalno, bet be sniego, status šlaitas. Taip ir vinguriuojame smagiuoju keliuku į viršų.

Vakarop dešinėje pusėje visu gražumu pasirodo garsiausia šių vietų Machapuchre viršukalnė. Žuvies Uodegos kalnu vadinamas dėl išskirtinės formos. Saulei tekant ir leidžiantis puikiai matyti, kaip sniegas ir ledas nusidažo rausvu blizgesiu. Vakarinis blizgesys kitoks, kiek tamsesnis.

Vakarėjant gauni progą pasigrožėti po savimi esančiais debesimis. Jie panašūs į rūką. Akmenimis grįstas keliukas vietomis pavirsta siauručiu paprastu takučiu bevinguriuojančiu tarp daugybės riedulių. Akmenys šilti, įšildyti per dieną saulės. Darosi vėsu. Antroji žygio nakvynė – specialiai turistams skirtame mediniame barake ant medinių gultų savuose miegmaišiuose. Temsta šiuose kraštuose labai staigiai. Prieš miegą grožimės dangumi, pasipuošusiu daugybe žvaigždžių. Kiekviena kūno dalele jauti Himalajų dvasios didybę.

Trečioji ropštimosi į viršų diena pasitinka šalčiu ir sviesto arbata, kad sušiltume. Jau tenka dienos žygio pradžiai išsitraukti striukes, kepures ir pirštines. Vėliau saulutė ir judėjimas sušildys ir vėl iki vakaro šie žiemos atributai nukeliaus į kuprines. Dabar jau iš visų pusių stūkso aukštos snieguotos viršukalnės, einame kalnų tarpekliu. Pasiekiame Machapuchre Basecamp stovyklą. Čia šiąnakt nakvosime, bet šios dienos kelionė dar nesibaigė.

Šioje vietoje yra kelio išsišakojimas. Oi, koks čia įdomus reikaliukas. Mums reikia sukti į kairę, į savąjį ABC tašką, o štai jei eitum tiesiai, ten jau tikri kalnai, kur tokiems darželinukams, kaip mes, negalima. O norisi. Bet negalima. Taškas. Čia kaip gyvenime – noriu daugiau, bet kol kas nepajėgus to padaryti. Ech, kalnai kalnai, jūs mokate užkabinti visiems laikams!

Traukiame vis siaurėjančiu tarpekliu į galutinį, aukščiausią mūsų šio žygio tašką. Štai pasirodo ir pirmas sniegas po kojomis. Jo nelabai daug, tik kur ne kur. Bet vis vien išdidu – pasiekėme sniego ribą. Tarpeklis baigiasi ir pakilę atsiduriame stadiono dydžio aikštutėje, nusėtoje akmenimis. Iš visų pusių statūs kalnų šlaitai, į kuriuos nelabai įsiropši.

Kelio pabaiga. Viduryje aikštelės, mūrinė ABC stovyklavietė, kur galima pernakvoti ir pavalgyti. Nuo šitos vietos, esančios 4130 metrai virš jūros, prasidės mūsų kelionė atgal į namus. Savo tikslus pasiekėme, pamatėme ir terajus, ir kalnus iš arti. Įdomus galutinis kelionės tikslo peizažas: į visas puses kalnų siena ir tik vienoje pusėje vos įžiūrimas takelis žemyn, kuriuo ką tik atkeliavome.

Traukiame juo atgal į jau minėtą MBC (3750 metrų virš jūros) stovyklą. Joje nakvoti rekomendavo todėl, kad galimėtų pasigrožėti nerealia vakaro panorama kalnuose. Sėdi ir spoksai į kalnus ir debesis bandydamas visiems laikams „įfotografuoti“ į atmintį pasakišką vaizdą.

Ryte nubudus sužinome, jog lauke 17 laipsnių šalčio. Beje, keliaujančios publikos daug. Kažkas šitoje stovykloje kaip tik aklimatizuojasi prieš kelionę ten toliau, kur einama su specialia įranga, į aukštesnius kalnus. Aš jiems truputėlį pavydžiu. Ir viskas, čiuožiame atgal, žemyn į Pokharą. Nežinau, kaip kitiems, bet man nieko nėra nuobodesnio, kaip eiti tuo pačiu taku, bet tenka.

Buvome sumąstę nusileisti iš kalnų žymiai spėriau ir per sutaupytą dieną nusibelsti autobusu ir užmesti akį į kaimyninę Indiją. Deja, ne visi bendrakeleiviai gali greitu tempu žingsniuoti žemyn, todėl idėjos atsisakome ir niekur nebeskubėdami, grožėdamiesi kitu rakursu į apylinkių vaizdus, parsibeldžiame į Pokharą. Kitą rytą tiesiu taikymu į autobusų stotį. Norime greičiau atsidurti Katmandu, ramiai išsimiegoti ir likusias porą dienų iki skrydžio atgal, pasibastyti po sostinę.

Šitame krašte autobusų tvarkaraštis neegzistuoja. Kai susirenka pakankamas keleivių kiekis, tada ir važiuojama. Štai ir Pokharoj autobusą į Katmandu randame, o kada jis važiuos, nieks nežino. Kelias valandas slampinėjame netoli jo, kol vairuotojas nusprendžia, jog važiuoti atėjo metas.

Ir vėl viskas tas pats: kalnų serpantinas, indiški filmai, tik kažkaip nuovargis slopina baimes. Tiesiog važiuoji ir pamažu atsisveikini su Nepalu. Įspūdžių susikaupė tiek daug, kad beveik ir gana.

Bet numigus jaukiame, švariai vokiečių turistams skirtame viešbutyje, dar surandi vietos ir Katmandu. Šito miesto triukšmo kakofonija nenutyla kiaurą parą. Tikrų tikriausias chaoso miestas. Įsiminė, jog visą laiką nuo kalnų pučiantis vėjas neša debesis dulkių, todėl kai kas po miestą vaikšto ir užsirišę kaukes.

Tarp daugybės žmonių ir visokiausio transporto, puikiai jaučiasi ir jau minėti karvės ir šunys, kurių čia begalės. Ir dar makakos, kurių daugiausia šlaistosi prie šventyklų. Kiek suprantu, visi šie gyviai minta atliekomis. Teko aplankyti ir ant kalno miesto centre esančią „Swayambhunath Stupa“ (beždžionių šventykla), kur beždžionaitės ypač mylimos ir gerbiamos.

Šiaip visos šventyklos yra gana panašios ir jų labai daug. Su nuo visų keturių pusių žiūrinčiomis Budos akimis. Budos akys išpieštos ir ant daugelio transporto priemonių, šalia priekinių žibintų. Kaip aiškino vairuotojai, jos saugo nuo nelaimių.

Pravažiavome ir pro taip nepaliečių mylimo Karaliaus rūmus. Tada dar nieks nežinojo, jog jam liko valdyti nebeilgai. Šioje vietoje išlikęs prisiminimas su Nepalo vėliava. Jei kas nežinot, ji vienintelė pasaulyje ne keturkampė.

Žmonės Katmandu įpratę prie europiečių ir nepuola tavęs nužiūrinėti – nučiupinėti, kaip aštunto pasaulio stebuklo. Smalsesni tik vaikai. Man irgi pasidarė smalsu, kodėl jie visą laiką apsirengę vienodai. Išsiaiškinau, jog daugumai jų mokyklinė uniforma yra vienintelis turimas padoresnis drabužėlis. Labai graudu į juos žiūrėti. Labai norėtųsi, jog kai užaugs, turėtų galimybę gyventi žymiai žymiai geriau nei dabar. Kaip ir visi kiti nuostabūs šio krašto žmonės. Jie verti to, nes kaip šypsotis ir būti geraširdžiais iš jų galėtų mokytis didžioji dalis žmonijos.

Štai ir viskas, paskutiniai „Namaste“ nuoširdiems šio krašto žmonėms ir pro sidabrinio kylančio paukščio langus matomiems Katmandu ir Himalajų vaizdams. Graudu skirtis, nors jau ir pavargai nuo gausybės įspūdžių, su šalimi, kur laikas eina visai kitaip, kurioje tvyro gerumo aura ir kurios gabalėlį išsiveža kiekvienas čia pabuvęs normalus žmogus.

www.perpasauli.lt
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
Savaitės naujienų prenumerata

Top naujienos

Pensijų fondų atstovai: 5 Kukuraičio netiesos (86)

Valdžios planus keisti galiojančią tvarką taip, kad „Sodra“ nebepervedinėtų pinigų į...

Profesorius iš Lenkijos su alkoholikais dirba jau 30 metų: ko iš jo keistų eksperimentų galėtume pasimokyti kiekvienas mūsų (37)

Ilgametę patirtį, dirbant su nuo alkoholi o priklausomais žmonėmis, turintis psichiatras Dr....

Perspėja vairuotojus: taip važinėdami sulauksite baudos (87)

Kai orai permainingi ir drėgni, gatvėse rieda vis daugiau automobilių, kurių valstybinių numerių...

Milijardieriaus mirtis sukėlė įtarimų rastas ir žmonos kūnas (12)

Kanados farmacijos gigantė „Apotex“ patvirtino, kad mirė jos įkūrėjas, milijardierius Barry...

Butų pardavėjai sugalvojo naują būdą privilioti pirkėjų (169)

Drastiškai mažėjant gyventojų Klaipėdoje stringa ir naujos statybos butų pardavimai. Šiuo metu...

Nustebsite sužinoję, kiek lietuviai uždirba „pardavę“ savo šventes

Nors kalėdinis laikotarpis daug kam reiškia papildomas atostogas, tačiau vis dar yra tokių, kurie...

Po povandeninio laivo tragedijos Argentina ėmėsi drastiškų veiksmų (10)

Argentina šeštadienį atleido savo karinio jūrų laivyno vadą dėl praėjusį mėnesį...

Pristatyti seniai matyto masto pensijų sistemos pokyčiai (323)

Pirmadienį Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje surengtoje spaudos konferencijoje pristatyti...

Bankai – šviesi pramonės, bet ne būsto rinkos ateitis

Gyventojams ir verslui šiemet sparčiai skolinimą didinę bankai apsukų neketina mažinti ir 2018...

Kovoje dėl Grybauskaitės kėdės du kandidatai veržiasi pirmyn (1260)

Pamainos Daliai Grybauskaitei prezidento poste besidairantys rinkėjai kol kas labiau simpatizuoja į...