Esu pažadėjęs parodyti draugams savo labai mėgstamas Molėtų apylinkes. Štai ir puiki proga, kol dar neatėjo žiema.
Ir kelionės šeštadienis mus pasitinka pasakiškai gražiais rudens orais – su šviečiančia saule, nediduku šaltuku ir vis dar labai daug žalios spalvos. Net nesitiki, jog jau spalio pabaiga.
Traukiame pirmiausia į Labanoro regioninį parką paieškoti grybų. Čia viskas kitaip, nei Varėnos grybų krašte – ir miškas kitoks, gal ir grybai moka labiau slėptis. Bet tuo įdomiau. Didžiausias skirtumas matomas iškart – Varėnoje vis stengiesi išvengti kitų grybautojų ir niekaip nepavyksta to padaryti, o čia, kai galų gale sutinki kitus kolegas - grybų ieškotojus, būna tikra šventė – pasidalini įspūdžiais apie laimikį ir mielai pabendrauji.
Ir jie šįkart pasakė tikrą tiesą – svarbiausia ne surastų grybų kiekis, o pats procesas. Puikus šeštadienio rytas labai gražioje aplinkoje su gera nuotaika ir šaunia kompanija. Ir ne tiek jau mažai surastų grybų – kaip prizas už pastangas. Tokia mūsų kelionės pradžia.
Ateina metas ir daugiau gražaus pamatyti. Važiuojame gaudyti įspūdžių prie etnokosmologijos muziejaus. Tai puikus pavyzdys, kaip savo srities entuziastų kolektyvas ir geras vadovas gali sukurti kažkas nepaprasto. Įstabaus grožio vietoje – ant gražutės kalvos, apsuptas ežerų ir miškų, stūkso tikrų tikriausias NSO kosmodromas. Ir šią vietą jau atrado daugybė žmonių. Tuščia nebūna beveik niekada. Nemanau, kad kas iš čia išsiveža blogų įspūdžių.
Čia gali daug įdomaus sužinoti ir apie kosmosą, ir apie istoriją. Ir į žvaigždes per teleskopą naktimis pasižiūrėti. O ant žemės, šalia muziejaus, ištisas visokiausių paslaptingų daikčiukų parkas. Gražus jis ir dabar, vėlų rudenį. Tarp gėlynų ir medelių įsitaisę mistiniai akmenys, šalia kurių prieš tūkstantį ir daugiau metų savo ritualus atlikdavo senovės žyniai. Įdomu būtų paklausyti, jei tie akmenys prabiltų, ar ne?
Surasi šiame parke ir Visatos Akį, o angelas sargas saugo nuo pikto. O kad jam vienam tą daryti nebūtų sunku, padeda ir gyvūnų kaukolės – veja piktas dvasias lauk.
O šalimais muziejaus yra Kulionių piliakalnis. Nusileidi nuo kalvos, pereini lieptuku į kitą ežero pusę ir jau ropštiesi į kalną.
Piliakalnis apaugęs mišku, stūkso Želvos ežero pusiasalyje. Man jis labai primena Ginučius-Ladakalnį prieš dvidešimt metų. Jeigu čia taip pat pasitvarkius, ohoho koks vaizdukas į apylinkes atsivertų. Dar, kaži, ar matomų ežerų kiekiu Ladakalniui nusileistų.
Man labai įstrigo kai kurių užsieniečių pasakyti žodžiai, jog piliakalnių yra daug kur, bet tik mes, lietuviai, iš jų sugebėjome pasidaryti tikrą istorinį paveldą. Dabar jau mus bando ir kiti šia linkme vytis, pavyzdžiui, baltarusiai. Užveda tie kalnai, piliakalniais vadinami. Juk tai vietos, kur niekas niekaip niekad mūsų nenugalėjo, kad ir kaip bandė. Man tokia mintis šovė – jei Kęstutis Kemzūra būtų mūsų krepšinio rinktinę užginęs ant kokio Merkinės Kalno, niekam ta rinktinė nebūtų pralaimėjusi. Garantuotai!
Sunku iš šios Molėtų vietos išjudėti. Visada taip būna. O jau vasarą-vasarą koks dalykėlis čia įsitaisyti, kažkur daugybės ežerų pašonėje, su palapine ir nakvyne. Ir prie laužiuko pasidairyti į žvaigždes – nerealus dalykas!
Baigiame savo pasibastymą po rudenį visai netoliese esančiame kitame regioniniame parke – Asvejos.
Kaipgi nepasigrožėti krintančiais auksaspalviais lapais ant Dubingių piliakalnio! Šis piliakalnis, mano supratimu, turi patį gražiausią ant jo augantį parką. Su daugybe ąžuolų. Su didingos Lietuvos giminės – Radvilų – kapaviete.
Su ilgiausiu Lietuvos ežeru papėdėje. Gražu neišpasakytai. Ir tas ruduo nebe toks baisus pasidaro – su juo kartais ir liūdesys juk atkerėploja. Mes jo neįsileisime, kaip neįsileisdavo kryžiuočių-kalavijuočių mūsų protėviai.
