Šeštadienio rytas. Dangus toks rudeniškai aukštas ir skaidrus. Namie paliekamos visos praeities ir ateities problemos. Įsimetame į automobilį du privalomus atributus - be jų grožis neturi tiek atspalvių: puikią nuotaiką ir bendraminčių kompaniją. Ir ką, pirmyn!
Užriaumoja pasibastymų žvėries motoras. Kažkas jau paleido grotuve užvedančią muziką, vejančią lauk paskutinius miego likučius. Ir tipiškai ramiomis savaitgalio ryto gatvėmis paliekame sostinę. Traukiame į šiaurę gaudyti romantikos labai paslaptinguose kraštuose.
Vaikystėje maniau, jog būtent ten ir gyvena Pasaka. Ir dabar dar labiau tuom tikiu. Mylima latvių Rašytoja L. Muktupavela su savo nepakartojama „Kilpa“ įtikino visiškai.
Paklausite, kas tai per kraštas? Legendomis apipinti nerealybiško grožio Latvijos Latgalos ir Vidžemės regionai.
Per išsiilgusio nuotykių pasibastymų automobilio langus bėga lietuviškas filmas: medžiai jau dabinasi margumu, vis dar žydi gėlės pievose, danguje stypso vienišas gražutis debesėlis, dailutė Utena, linksmesnis kelias per labiau raižytą vietovę, Zarasai, siena be pasieniečių, viskas, jau titrai latviški, labdien, Latgale! Uf, soriukas, ne ta kalba pasisveikinau, susimaišiau, čia gali to ir nesuprasti. Taigi, pasitaisau: loba deina, Latgola!
Taip, čia gyvena latgaliai. Tai kažkas labai labai panašaus į mūsų tautiečius žemaičius. Gal net dar savičiau, nes iš kitų Latvijos regionų išsiskiria ne tik savo kitokia kalba (tarmė, tai kalbininkų išmislas, darant žmones nuobodžiai standartiškais, aš manau kitaip), bet ir kultūra. Tai švariai katalikiškas kraštas, kryžių pakelėse – nemažiau nei pas mus. Žmonės už savo kultūros autonomiją čia kovoja taip pat aršiai, kaip mūsų broliai žemaičiai. Gamta – tai mūsų puikuolės Aukštaitijos pratęsimas. Tikras girių ir ežerų kraštas.
Čiuožiam toliau, dažnai sustodami kuo nors pasigrožėti. Šitos kelionės akcentas sudėtas į įspūdžių kokybę, o ne kiekybę.
Štai ir Daugpilis su Dauguva, ir ant jos kranto dunksančiu niūriu kalėjimu. Ir egzotika, tramvajų pavidalu, lietuviškiems veizolams. Liuks viskas, diena nuostabi, kaip ir visos kitos šito gyvenimo, kai nesuki smegenų apie šlamštą.
Išlaviruojame į Rezeknės kryptį ir pro prilipusio prie asfalto žvėries langus vėl bėga įstabūs paveikslai: klevai, beržai, eglaitės, apleisti ir dirbami laukai, žalia, geltona, marga, ir žydras dangus priešaky. Su skambančiu senu geru F.Diuvalio šlageriu priešakyje pasirodo didelis baltas kryžius.
Čia jau dingstame iš magistralinių kelių, posūkis į dešinę. Ramus Agluonos miestukas. Ohoho, kokia tai vieta broliams katalikams! Miestuke yra mergaitės Marijos garbei skirta bazilika, tikinčiųjų Meka, kaip mūsiškė Šiluva. Tam tikromis progomis čia plūsta minios piligrimų net iš labai tolimų kraštų.
Aš, deja, esu kito tikėjimo – gamtos ir meno dievų, tai nelabai ką ta linkme ir papasakosiu.
Žavus žvyrkeliukas, uodega iš paskos besivelkančių dulkių kamuolių, ežerų tiek daug, jog atrodo, kad nebūna nei akimirkos be tyvuliuojančio telkinio. Atvažiavome, seniausias latgalių Milkos piliakalnis.
Gražutis vaizdas aplinkui. O viršuje laukia siurprizas – tai pačiai mergaitei skirta koplyčia. Esu tolerantiškas, lai kiekvienas tiki kuom tik nori. Bet kam reikia iš šventų istorinių pagoniškų vietų daryti šventas katalikiškas, niekaip mano neišmanėliškas protas nepagauna?! Paaiškinu tai tik bolševizmo užkratu – anie gi labai mėgo niekinti kitatikius, iš šventovių darydami karvides...
Metame sunervinimus į Delete dėžę ir varome toliau. Visai netoliese ir dar pora įžymybių įsikūrę. Labai aukštas, mūsų kraštų išmatavimais, Makuonkalnio kalniukas (248 m virš jūros), panorama liuks klasės. Labai ūpą pakelia kalavijuočių pilies likučiai. XIV amžiuje protėviai ją nuteriojo. Pasidarome išvadą, jog štai už jas mums vis ir keršija kryžeivių palikuonys, statinėdami ant piliakalnių savo atributus.
Gretimais ir ežeras nerealus tvykso, labai panašus į jūrą. Raznos.
Daugiausiai vandens savyje turintis iš visų Latvijos brolių. Vakarėja.
Temsta. Nakties žibintas nosytę kiša, nutvieksdamas vandens paviršių švytinčia balzgana permatoma pamėkliška mėnesiena. Žvaigždutės pulsuoja, dovanodamos šimtmečius keliavusią, tik mums skirtą, savo šviesą. Jausmas toks, jog tuoj iš praeities pasirodys kalavijuočių laikų dvasios. Nepaprastas reikalas, vieną svajoklišką dieną susigavome.
Kitas rytas. Rudeniškai vaiskiai nepakartojamas. Automobilis, pats kelius žinodamas, veža mus į priekį. Atleisk, Lubano ežere, su Teičų pelke, būtinai pas jus kitą sykį užrėpliosim! Tylutėlis, sekmadienio ramume paskendęs Madonos miestukas, gal su juo paliekame ir krikščionybės stabus.
Čia, Vidžemėje, jau gyvena šunburniai, skrajoja aitvarai ir šliaužioja karūnuoti žalčiai. Gi ne veltui ir saulutė pradeda slėptis debesyse. Aukščiausia braliukų žemių vieta virš jūros, Gaizinkalnio kalva (312 m), juodai apleista turizmui. Kur čia iki Juozapynės, netgi iki kokios rusiškos Magadanijos netraukia. Keista tai, jog prie kalno išsidėsčiusi visa keliauninkų aptarnavimo industrija, o pačios kalvos net nušienauti nesugeba.
R. Paulo apdainuotas, rūke pasislėpęs, dailuolis Inešio ežeras.
Vėl posūkis į dešinę, čiuožiame į Drustuose esantį Saulės kalniuką. Išduosiu paslaptėlę. Ant jo yra labirintas, paslaptingas. Prakerėpliojai juo su svajone galvelėje ir skaityk... Tikėjimas savimi žmogui yra svarbiau už tikėjimą stabais, o tokios vietos, jei nesi be vaizduotės, įpila į pasitikėjimo kuro baką degalų. Jei stengsiesi, su tavimi kartu bus visos gamtos dvasios!
Sigulda. Vien miestuko vardas fantastiškai mielai skamba. Jo apylinkių grožybių nesužiūrėsi ir per metus. Tiltas per Gaujos upę.
Žiebteli sentimentų audros iš jaunų dienų, prisiminimai plaukiant ja. Ši upė - tikras mūsų kraštų gamtos stebuklas. Jei kas su ja dar nesusipažinote rimčiau – tai tas pats, kaip nežinoti, kas tai yra sportinis automobilis. Suprantu – egzistavime, gi to žinoti ir nebūtina.
Šitos vietos – Gaujos nacionalinio parko – grožį būtina pajusti, įkvėpti, išgirsti... Tam reikia keliauti pėstute, baidarėmis, dviračiais, o ne automobiliu.
Ir pats miestukas - iš legendų klasės. Ne veltui konkurse gavęs garsiojo Rygos Laimos laikrodžio vienintelio dublikato vietą pasaulyje. Uf, nežinote, koks tai laikrodukas, išsilavinimo spragos, užtaisau jas – labiausiai pasaulyje sėkmę nešanti pirmojo pasimatymo vieta!
Privalu Siguldoje būnant praskrieti fanikulieriumi-vagonėliu, palandžioti po pilis, atstatytas ir apgriuvusias. Čia ir Latvijos pasididžiavimas – bobslėjaus ir rogučių trasa. Beveik mūsiškių krepšinio halių analogas, pagal sporto prestižo reikalus.
Mus spaudžia laikas, todėl teks apsilankyti patiems, nebepasakosiu, mes čiuožiame toliau. Į nacionalinį parką. Į Araišių ežero atmosferas. Kas mėgstate istoriją ir natūros grožį, viskas jums pateikta vienoje vietoje. Kai užeisite į protėvių būstus, rekonstruotus smulkmeniškai, net ir žemaūgiai pasijusite tikrais Guliveriais.
O toliau jau nepakartojamos Gaujos upės atodangos, olos, grotai, šaltiniai stebuklingi ir peizažo paveikslas iš nuotraukų matytų internete iš kokių nors australijų ar PAR. Ir kiekvienas stebukliukas su nerealia legenda. Labiausiai jų pavydžiu braliukams ir sesikėms, jų vaizduotė visada buvo aukštumoje.
Cėsių pilies griuvėsiai.
Vakaras. Šitoj vietoj atsakau tautiečiui į klausimą, ką veikti griuvėsiuose, po jo paburbėjimo kažkada apie Bauskės pilį. Virš šitų griuvėsių, piliakalnių ir kitų panašių vietų, tvyro tikra nereali kelių šimtų ar tūkstančių metų aura. Čia vyksta spektakliai, koncertai, istorinėje atmosferoje. O dauguma mūsų atstatytų pilaičių ir dabar spėriai bestatomų kitokių kičinių patalpėlių viso labo mena keliasdešimties metukų Sniečkaus ir co dvasiukę. Na, taip, dar ir jo anūkų, bet už tai su kibinų kvapu pašonėje ir peizažiuku į maketą akiratyje. Ne, ne, tu nesupratai, mielas drauge, tik norėjau leptelėti, jog šių laikų pilis niekada neprilygs anųjų, net griuvėsiuose esančių!
Čiuožiame namolio, liuks kelionė. Dar labai vietiniai žmonės pageidavo, jog rašydamas paminėčiau apie pas braliukus vykstančius negerus dalykus: barbariškai kertamus miškus ir visiškai užtvertas privačių valdų tvoromis, vandens telkinių pakrantes. Visai kaip pas mus. Štai užsukau šįmet pagrybauti į savo mėgstamas vietoves, ir iš dešimties vietų, kur dygo voveraitės, teradau tris. Kitur tik kelmai styro. O dar prieš kelis metus čia tokių vietelių žinojau virš trisdešimties. Taip, taip, žinau, esam puikios dvi valstybės sesės, smarkiai remiančios Vakarų baldų pramonę!
Sėkmės visiems bastūnams gaudant gyvenimo grožį.
