Pro automobilio langą lekia žaliuojanti ir žydinti Lietuva, fantastiška ir nerealybiška. Stebimės, iš kur tie mūsiškiai apokaliptikai vis pamato dirvonuojančias apleistas pakeles. Padarom išvadą, kad jų akys aptrauktos liūdesio migla. Patarimas: meti į grotuvą Richard Marx Hazard gabaliuką ir niūruma iškart iščiuoš.
O gandrų, gandrų... Net pasimetėme beskaičiuodami sutiktuosius, maklinėjančius po pievas ir varles kibinančius.
Ir štai taip linksmai keliaudami net nepastebime, kaip horizonte pasirodo seniausio Lietuvos miesto kontūrai. Dunkso tolumoje pasipuošę kelių stovinčių debesėlių karūnom.
Oho, koks tai miestas. Ne tik seniausias (1252 metų gimimo), bet ir vienintelis mūsų krašto Hanzos stiliaus atstovas, su dar išlikusia fachverkiška (iš vok. k. - plokštinė statyba) architektūra. Netgi kadaise buvęs laikinąja Prūsijos karalystės sostine. Turtingas jūra ir mariomis. Turintis ilgą, didingą ir permainingą istoriją. Žalias miestas, žydintis, užauginęs ir tebeauginantis daugybę Didelių Žmonių. Privalumų savo CV turintis tiek daug, kad visų neišvardinsiu. Tik pasakysiu, jog man jis visiems maniškiams laikams liks LAISVĖS MIESTO simboliu.
Tais senais sovietiniais laikais atsibelsdavome į jį, susėsdavome ant molo ir žiūrėdavom į išplaukiančius laivus. Pavydėdavome jiems: jie gi laisvi, traukia sau kur nori. Svajodavome, kaip kada nors į vieną tokį įšoksime ir visiems laikams dingsime iš to Durnių Laivo, TSRS besivadinančio. Netgi žuvėdras laikėme kvailėmis; kaip jos nesuvokia, kad ten už horizonto LAISVĖ, kur ir žuvys daug skanesnės. Klaipėda nuo tada - tarsi langas į kitokį pasaulį.
Įvažiuojame į uostamiestį, statome pasibastymų žvėrį į stovėjimo aikštelę, lai ilsisi iki rytdienos. Mūsų šio pasivaikščiojimo programoje - tik pasivaikščiojimai pėstute. Jokių planų ką pamatyti nesudarinėjome, jokie renginiai nedomina, atsibeldėme bastytis kur akys rodo ir kojos neša šiame Stebuklingame Mieste.
Viskas žydi, žmonės šypsosi, saulutė šildo, išdidžiai vaikštinėja balandžiai, liuks reikaliukas – tikra idilė. Štai užklystame į skulptūrų parką. Senas, dar iš mano vaikystės laikų. Iš akmeninių veidų gali atskirti, kokiais laikais skulptūra sukurta. Tarybinių laikų veidukai kitokie; ech tie menininkai, puikiai įvaldę Ezopo šneką.
O štai, tarp žydinčių medžių ir krūmų, atrandu KATINO skulptūrėlę. Patinka šie gyvūnėliai: absoliučiai laisvi ir nepriklausomi žvėrys. Šitų laisvūnų vienintelių net į Bibliją nepriėmė. Žinojo siaubo pasakų kūrėjai nuo neatmenamų laikų, vadinasi, kad su katinais nepajuokausi ir jų nepažabosi.
Keistai viskas vyksta. Kaip patraukė parke skulptūros, taip ir nebepaleidžia. Kur tik einame, žvilgsnis sugauna vis naujus personažus. Niekada neatkreipiau lig šiol dėmesio, kiek jų Klaipėdoje daug. Štai stebuklingas peliukas, pašnibždėjai jam gerą norą į ausytę, ir mintys taps stebuklu.
O štai slibinas ant sienos drybso – klaidingą pėdą saugo. Nežinote legendos apie šito miesto atsiradimą? Apie du brolius? Menančią dar šių vietų šeimininkų kuršių laikus. Taip taip, tų pačių, Baltijos pakrančių siaubūnų, kurių net vikingai vengė. Suintrigavau, puiku, visagalis internetas papasakos, aš taip nemoku.
O štai dobermanas šuniukas senamiestį saugo.
Netoliese ir pašto balandžiai laiškučių laukia.
Oho, dar vienas katinas, džentelmeno veidu. Irgi norus pildantis, gal už tai ilgapirščiai vandalai ne kartą šitą padarą vis bandė pasisavinti. Nieko nepadarysi, kai netikša gimsti, net nepajėgus esi suvokti, kad prie katinų su piktais kėslais net geriau nesiartinti.
Štai ir Taravos Anikė su savo demokratišku gražučiu veiduku, tarp fontanėlių stoviniuoja. Klaipėdietis Simonas Dachas ją taip tarp germanų išgarsino, kaip mūsų Maironis Trakų pilį, nebedings nei viena, nei kita istorijoje niekada.
O štai išdidus klaipėdietis rymoja. Jis norų nepildo.
Beje, kiek pažįstu šito krašto žmonių, visi jie tokie: išdidūs, turi humoro jausmą, laisvi, simpatiški, nepriklausomai nuo lyties ir amžiaus. Sako, juos tokiais paverčia šito miesto dvasia. O dar susimaišiusi su jūros ir marių dvasiom! Jūračių ir Kastyčių palikuonys kaip nekaip.
Menininkų kiemas: patarčiau užsukti, čia nepamatysi anei vieno apokaliptikos matytojo ir verksnio žvilgsniuko. Klaipėdiečiai menininkai ne ašaroja, o kovoja. Ir miestą savo gražina puikiai. Menas čia mylimas, uostamiestis turi net 4 teatrus, krūvą muziejų, o kur dar daugybė švenčių ir festivalių.
Danė. Tyliai sau plukdena vandenuką, antys pliuškenasi, Meridianas su Kaminkrėčiu šalimais stūkso, kiras įžūlus pristojo – žiūri alkanom akim. Knechtai šeši savo septinto brolio laukia – tai lietuvių pergalių prieš jūras ir vandenynus simboliai.
Lauko kavinukėje pietaujame, susisuko galvos, kokiais mes čia įmantriais maršrutais vaikštinėjome, kad stebuklingam peliukui, vis iš naujo sutiktam, net po tris norus suspėjome pasakyti. Ir kas čia su mumis pasidarė, kad kaip niekur kitur susidomėjome skulptūromis? Atsakymas paprastas - šiame mieste labai jau jos mielos, linksmos ir prasmingos. Kaip tas laikrodis ant I. Simonaitytės bibliotekos sienos. Kažkur netoliese turėtų būti balkonas, kur tūlas žmogėdrų vadas Hitleris, čia atsibeldęs, priiminėjo paradą. Nutariame: kanibalų vietos mūsų nedomina ir traukiame kitur.
Jono kalnelis - štai čia žavi vietelė. Olandiškų bastionų maketas. Išsidrėbiame ant pievutės ir mano vaizduotė į šią vietą atgabena buvusį Klaipėdos komendantą Suvorovą. Gal jis net toje pat vietoje kadaise stoviniavo.
Tada nusibeldžiame pas šito miesto Vaiduoklį, gyvenantį šalia pasukamo tiltuko. Naktį jis dar gražesnis. Miestas be vaiduoklio, miestas be ateities, Artūrai! Tokia mintis šovė pavyduliaujant klaipėdiečiams.
Viskas, įspūdžių tiek daug iš miesto gyvenimo, jog atėjo metas jūrai. Vakarėja. Perkėla. Keltas. Kirai. Žuvėdros. Romantika. Smiltynė. Pušys žydi. Kvepia nežemiškai. Beveik nesimato žmonių. Traukiame takučiu. Kurioje pusėje jūra nesuklysi, medžiai neleis. Vyraujančio vakario vėjelio veikiami, jų kamienai palinkę į rytus, ypač beržiukų. O štai pasigirsta tylus ramus jūros ošimas – šįvakar ji nepadykusi.
Išsitiesiame ant smėliuko ir mūsų mintys išplasnoja kažkur... Gal ten, kur žuvėdros suka ratus, o gal ir dar toliau...
Temsta, laikas atgal. Užšokame pabaigai į Hageno kalną. Tai 36 metrų kopa. Ramuma. Būtų, jei ne debesys uodų. Tenka čiuožti atgal, su šitais padarais nesusitarsi...
Ilgai dar vakare aptarinėjame visą pamatytą per dieną daugybės stebukliukų chaosą, žiūrėdami iš viešbučio balkono į pasipuošusią neonu naktinę Klaipėdą. Nepasiginčysi, smagu čia, LAISVAME mieste.
