Turistai, kurie netingi įveikti 365 laiptelius ir įkopti į aukštą Belvederio kalną, gali kiek nusivilti. Mat šiuo metu rūmai yra gana sunykę, nerestauruoti, o juos supantis parkas apverstas išdžiūvusiais medžiais ir apaugęs piktžolėmis. Kažkada prašmatnūs, spindintys grožiu ir prabanga, šiuo metu rūmai yra stipriai apgriuvę ir apleisti.
Vertinga koplyčia, po kuria yra išlikę čia gyvenusių didikų laidojimo navos, taip pat yra stipriai apgriauta. Paminėtina, kad šis pastatas, kaip ir daug kitų kultūros paminklų, buvo privatizuotas. Kaip žinia, kultūros paveldo „pri[ch]vatizacija“ neretai vyko chaotiškai ir neatsakingai. Tikėkimės, kad harmoningu paprastumu išsiskiriantys Belvederio rūmai, koplyčia, oficina ir ūkio pastatai bus išgelbėti nuo galutinio sunykimo, restauruoti bei pritaikyti turistų poreikiams.
Ypač mielą įspūdį paliko pastatą supantis parkas. Nors parkas ir miškas, į kurį jis nepastebimai pereina, taip pat yra apleistas, tačiau pasivaikščioti ten vis tiek yra malonu. Galima pasimėgauti miške tvyrančia ramybe, pasigrožėti pavasarinių gėlių žiedas, pasiklausyti paukščių giedojimo.
Vaikščiodama po šį parką, bandžiau įsivaizduoti, kaip jame pramogaudavo rūmuose gyvenantys bajorai ir jų svečiai. Parke suradome mažą koplytėlę, kuri labai dailiai atrodė tarp ją supančių medžių.
Vytėnų pilis (kitaip vadinama Gelgaudų arba tiesiog Panemunės pilimi)
Vos už kelių kilometrų nuo Belvedero rūmų radome įspūdingą Vytėnų pilį. Milžiniška Renesanso stiliaus pilis pastatyta ant aukšto Panemunės skardžio. Pietinėje statinio dalyje pro langus atsiveria gražus vaizdas į dvaro parką ir Nemuną. Pilis žavi įspūdingu bokštu, kuriame galime matyti kryžiaus formos langus. Iš to galima suprasti, kad bokštą statė krikščionys, o ne pagonys, kurie siekė apsisaugoti nuo kryžiuočių užpuolimų.
Žiūrėdami į tokias pilies detales, bandėme atspėti jos amžių bei istoriją. Tad vertėtų paminėti kelis faktus iš įspūdingos Vytėnų pilies istorijos. Šią pilį 1604 m. pradėjo statyti vengrų kilmės dvarininkas , o XVIII a. ji buvo perleista LDK vėliavininkui Antanui Gelgaudui, ją rekonstravo apleistą pilį ir įkūrė čia prabangią savo šeimos rezidenciją. Generolas A. Gelgaudas buvo vyriausiuoju 1831 metų sukilimo dalyvių vadu. Po to, kai sukilimas buvo nuslopintas, o jis pats žuvo, pilis buvo nusavinta ir apleista.
Tarpukaryje pilyje veikė saleziečių vienuolynas. Nors 1961 m. pilis buvo įtraukta į Lietuvos architektūros paminklų sąrašą, tačiau ji iki šiol stovi neatrestauruota. Ypač niūriai pilis atrodo iš nugarinės dalies. Aptvertas aukšta tvora, čia esantis kiemas kažkuo panašėja į konclagerį.
Greta pilies yra senas, jau kiek sulaukėjęs 15 hektarų parkas. Jis buvo labai nuniokotas pokario laikais, kuomet iškirstos šimtametės liepos ir kiti medžiai. Tačiau parke išsaugoti kaskadiniai tvenkiniai. Nuo tvenkinių atsiveria labai gražus vaizdas į pilį, taip pat galima matyti jos atspindį vandenyje.
Ši trumpa kelionė man padėjo į Lietuvą pažvelgti tarytum nauju žvilgsniu. Kartais tiesiog nesusimąstome, kiek autentiško grožio turime pačioje Lietuvoje. Kai norime pamatyti įspūdingus kraštovaizdžius, rūmus ar pilis, tuomet traukiame į užsienį. Ir netgi nežinome, kiek daug grožybių yra čia pat, netoli mūsų.
