Būdama emigrantė Sigita visiems primena, jog reikėtų būti supratingesniems žmonėms, kuriuos atgina į svetimą kraštą karo baimė ir ragina prisiminti, jog kažkada ir patys lietuviai bėgo iš savo šalies, o tie, kurie nesugebėjo pritapti prie tuometinės valdžios buvo ištremti į Sibirą.
– Pabėgėliai veržiasi į Vokietiją, jūs šioje šalyje gyvenate jau 17 metų, Vokietijoje esate emigrantė iš Lietuvos. Kaip vokiečiai reaguoja į svetimšalius?
Taip bendrai sunku pasakyti, kaip vokiečiai reaguoja į svetimšalius. Didžioji dalis vokiečių yra svetingi, tolerantiški ir nėra priešiškai nusiteikę. Manau, jei svetimšaliai patys linkę integruotis, mokosi kalbos, priima vokiečių kultūrą, tuomet didelių problemų neiškyla. Tai yra būtini dalykai, norint gyventi kitoje šalyje. Problemos iškyla, kuomet atvykusieji patys atsiriboja nuo vokiečių, gyvena savo tautinėse bendruomenėse, nesimoko kalbos ir net nebando integruotis. Nereikia integracijos maišyti su asimiliacija.
Niekas nereikalauja atsisakyti savo kalbos ar kultūros, tačiau prisitaikyti būtina. Atvykusieji netgi savotiškai papildo vokiečių kultūrą. Vokietijoje klesti daugybė restoranų, kur galima paragauti patiekalų iš kitų šalių. Vyksta šventės, kuomet galima pristatyti savo šalies dainas, meną ir panašiai.
Kuomet atvykau į Vokietiją studijuoti, jau kalbėjau neblogai vokiškai, o be to atvykau į tokį miestą, kur gali išgirsti įvairiausių pasaulio kalbų – į Frankfurtą prie Maino. Nieko čia nestebina kitakalbiai. Todėl nebuvo taip sunku pritapti, rasti bendraminčių.
– Kokia yra dominuojanti nuomonė apie pabėgėlius Vokietijoje?
Šiuo metu dominuoja dvi visiškai priešingos nuomonės. Vieni supranta sunkią pabėgėlių padėtį, renka aukas, rūpinasi jų apgyvendinimu, žodžiu, elgiasi, kaip dera krikščioniams padedantiems artimui. Tokių žmonių yra dauguma. Kiti nusiteikę priešiškai, eina į gatves protestuoja prieš valdžios politiką pabėgėlių atžvilgiu, net padeginėja pastatus, kuriuose ketinama apgyvendinti pabėgėlius. Jie bijo tų kitaip atrodančių kitataučių, bijo, kad jiems gali kažko pritrūkti, kad gali netekti kažkokio komforto ar pagaliau nusiristi iš vidutinio sluoksnio, tapti socialiai remtinais, jei tokiais dar nėra tapę.
– Kokia jūsų nuomonė apie pabėgėlius atvykstančius į Vokietiją, kai į situaciją žiūrite emigrantės akimis?
Nereikėtų pabėgėlių sulyginti su emigrantais, ieškančiais tik geresnio gyvenimo svečioje šalyje. Bedarbystė, nepritekliai taip pat gali priversti palikti šalį ne savo noru, tačiau visuomet lieka galimybė prasigyvenus sugrįžti. Kuomet žmonės bėga iš savo šalies, reiškia gyvenimas joje yra neįmanomas. Pabėgėliai iš Sirijos bando išsigelbėti, rizikuodami savo ir savo vaikų gyvybėmis. Pasilikti namuose reikštų mirtį.
O mums visiems čia, Europoje taip jaukiai gyvenantiems, nemaloniai žiūrisi į išvargusių, apsimuturiavusių bėdžių srautus, kuriuos reikia pavalgydinti ir apgyvendinti. Tik ar paklausiam savęs, kur eitume patys, būdami jų vietoje? Palyginus ne taip jau seniai, seneliai prisimena, tūkstančiai lietuvių patys buvo pabėgėliais. Turiu omeny, besibaigiant antrajam pasauliniam karui viską palikę traukėsi į vakarus, vėliau į JAV. Pasilikusieji Lietuvoje turėjo pritapti prie tarybų valdžios arba buvo ištremti į Sibirą. Todėl manau, kad mūsų pareiga padėti tiems, kuriuos atgina pas mus karo baimė. Niekad negali žinoti, kas laukia mūsų pačių ateityje.
– Jūs mokote vokiečių kalbos emigrantus, norinčius pasilikti Vokietijoje. Koks jums sunkiausias dalykas mokant?
Sunkiausia yra apibrėžti, kas yra mano darbas, o kas ne. Labai dažnai mano mokiniai kreipiasi į mane per pertraukas prašydami, kad išaiškinčiau gautus iš įvairių institucijų laiškus, kad padėčiau kažką susirasti, kažkur susigaudyti ar panašiai. Gyvenimas Vokietijoje yra tikrai sudėtingas, o ypač nemokant vokiečių kalbos. Paprastai tokiais atvejais stengiuosi juos nukreipti į jiems kur kas kvalifikuočiau galinčias padėti organizacijas, nei tai pajėgiu aš.
– Kokius kultūrinius skirtumus pastebite tarp lietuvių ir vokiečių? Galbūt lietuviams reikėtų kažko pasimokyti iš vokiečių?
Vokiečiai yra labai organizuoti ir planuojantys, pavyzdžiui be išankstinio susitarimo į svečius neužsuka. O lietuviai mėgsta nustebinti vieni kitus netikėtais apsilankymais, labiau spontaniški. Kiekviena tauta turi savo ypatybių, tai yra gerai ir taip turi būti.
– Kaip manote, kokios pagrindinės priežastys lemia tai, jog žmonės nori pasilikti, kurti šeimą ir gyventi Vokietijoje?
Priežastys, dėl ko lietuviai pasilieka čia, yra labai paprastos: stabili ekonominė situacija, mažas nedarbo lygis, gera medicininė priežiūra, mažai korupcijos, geras socialinis aprūpinimas. Visa tai sudėjus reiškia, kad mokėdamas kalbą, turėdamas specialybę ir dorai dirbdamas – gali ramiai gyventi be didesnių sukrėtimų. Jeigu žmogus neteko socialiai apdrausto darbo, jis gauna metus laiko tam tikrą procentą nuo atlyginimo sumos bedarbio pašalpą.
Jeigu šeimoje gimsta vaikas, tėvams metus laiko mokami „tėvapinigiai“. Kiekvienam vaikui mokami „vaikpinigiai“, kol užaugs ir įgis išsilavinimą. Nors kiek žinau, Lietuvoje įstatymai kur kas geriau sureguliuoti šeimų naudai. Motinystės pašalpa mokama kur kas ilgiau ir yra procentais gerokai aukštesnė. Vienintelis dalykas, kas yra negerai, tai pats pavadinimas – pašalpa, tarsi kokia išmalda ir tarsi bandanti gavėją jaustis nepatogiai, gauni tarsi ne tai, kas priklauso. Tiesiog netinkamai parinktas terminas. O šiaip susidaro įspūdis, kad Lietuvoje šeimos yra labai mylimos ir vertinamos. Mamoms su vaikais parduotuvėse yra atskiros kasos, prekybos centruose žaidimų kambariai. Aišku, visa tai atsiranda komerciniais sumetimais, tačiau vis tiek malonu.
– Jūsų vyras yra vokietis, ar jis moka kalbėti lietuviškai? Ar vaikus mokysite lietuvių kalbos?
Mano vyras kalba šiek tiek lietuviškai. Kažkada bandžiau jį mokyti, tačiau greit pamačiau, kad iš vadovėlių jis ne ką te įsimena, tačiau kaskart paviešėjęs Lietuvoje išmoksta daug. Su vaikais kalbu lietuviškai. Mano vyresnėliui sūnui 4 metai. Kai jis pradėjo lankyti lopšelį dar nekalbėjo, tačiau burbuliuodavo kažką savo susikurta kalba. Viena auklėtoja man ir sako: jis labai daug kalba, bet tik lietuviškai, mes nieko negalim suprasti. Buvo daug juoko, kai pasakiau, kad dar nekalba, nors buvo 1,5 metukų. Maždaug 2 metų pradėjo kalbėti vien vokiškai.
Stengiausi ir toliau su juo kalbėti lietuviškai, skaityti jam knygeles, kuriomis mus aprūpina močiutė. Šiais metais įvyko persilaužimas, kada pas mus paviešėjo jo pusbrolis su pussesere iš Lietuvos. Dabar, nors ir su akcentu, jis kalba su manim lietuviškai. Mažėlis kol kas dar tik klausosi. Augant mišrioje šeimoje labai svarbu mokėti arba bent jau suprasti abi kalbas. Tėvai privalo padėti abiejų kalbų pagrindus, kad neužkirstų vaikams kelio ateityje bendrauti abiem kalbomis.