Nužudytų aukų skaičių įamžina neįprastu būdu

Mirštanti filipiniečių tatuiruočių darymo tradicija buvo atgaivinta ir amžiams pakeista keliautojų iš viso pasaulio, norinčių, kad jiems tatuiruotę padarytų paskutinė genties meistrė, 97-erių metų Apo Whang-Od.

Filipinų Kordiljerų kalnuose gyvena moteris, kuri jau 70 metų darė tatuiruotes galvų medžiotojams (žmonės, praktikuojantys ritualinį užmuštų savo aukų galvų nukirtimą ir kolekcionavimą – red. past.) ir ritualines apeigas atliekančioms moterims. Apo Whang-Od yra laikoma paskutine Kalingos provincijos tatuiruočių meistre, išlaikiusia tūkstantmetinę „batok“ tradiciją.

Whang-Od buvo nominuota Filipinų nacionalinių vertybių apdovanojimui, tuo pačiu pakeisdama šio senovės meno ateitį.

Už septyniolikos valandų kelio į Šiaurę nuo Manilos esanti Kalingos provincija yra tokia nepriklausoma, kad per 400 metus trukusią Filipinų okupaciją jai sėkmingai pavyko pasipriešinti bet kokiam išorinių jėgų valdymui.

Kiekvienas Kalingos provincijos kaimelis turėjo savo „mambabatok“ (tatuiruočių meistrą). Kai mergaitės jau buvo pasiruošusios ir tinkamos vedyboms, jos savo kūnus dabindavo tradicinėmis tatuiruotėmis, kad tokiu būdu pritrauktų gerbėjų. Kai galvų medžiotojai ruošdavosi į mūšį, jų talismanu tapdavo rašalu ant odos nupieštas šimtakojis, o kai jie sugrįždavo kažką nužudę, jų pergalę įprasmindavo ištatuiruotas erelis.

„Tatuiruotės yra vienas didžiausių mūsų lobių“, – sako Whang-Od. „Skirtingai nei materialius dalykus, niekas tatuiruočių negali iš mūsų atimti, kai numirštame“.

Šių dienų Kalingos provincijos gyventojai juodą rašalą ir gentinius piešinius dažnai laiko atgyvena, lyginant su naujais ryškiais rašalais ir atnaujintomis tatuiruočių darymo technologijomis. Pati Erminger turi mašinėle padarytą tatuiruotę, kurioje – jos vaikino vardas. Pastaruoju metu poreikis „batok“ tatuiruočių darymo technikai buvo smarkiai sumažėjęs.

Naudojant šią techniką tatuiruotė daroma skustuvo aštrumo spygliu, pritvirtintu prie lazdelės ir merkiamu į suodžių pagrindo rašalą. Spyglys, naudojant rankų darbo tatuiruotės trafaretą, greitai badomas į odą specialaus bambukinio muštuko pagalba.

„Mambabatok“ meistrai gali mokyti tik savo kraujo gimines, todėl savo vaikų neturinti Whang-Od būtų tapusi paskutine „mambabatok“ Kalingos provincijoje. Tačiau prieš dešimtmetį ji šio meno pradėjo mokyti savo dukterėčios dukrą, Grace Palicas. Būdama 10-metė, Palicas pradėjo insensyvų mokymąsi, kad spėtų išmokti šio senovinio meno paslapčių, jam reikalingos koordinacijos ir išvystytų gebėjimą daryti 100 dūrių per minutę.

Svarbiausia, kaip paaiškino Whang-Od: „tam, kad Grace taptų puikia „mambabatok“, jai prireiks daug aistros ir kantrybės“.

2013 metais „Discovery“ kanalo tatuiruočių medžiotojas, Larsas Kurtakas, parodė Whang-Od laidoje apie Kalingos provincijos karių tatuiruotes.

Po šios laidos, kalbos apie Buscalan kaimelį ir galimybę gauti tatuiruotę iš paskutinės „mambabatok“ paplito labai greitai. Keliautojai, tatuiruočių mėgėjai, žurnalistai ir besididžiuojantys filipiniečiai pradėjo plūsti į kaimelį ir grįždavo su istorijomis apie didžiąją Whang-Od. Susidomėjimas piką pasiekė 2015 metų rudenį, kai socialinių medijų kampanija, skirta pagerbti šią menininkę, pritraukė tiek daug dėmesio, jog paskatino Filipinų senatorę Miriam Defensor Santiago nominuoti Whang-Od Filipinų nacionalinių vertybių apdovanojimui.

Buscalan kaimelis neturi vietų, kur turistai galėtų apsistoti, ar pakankamai maitinimo įstaigų, jau nekalbant apie nuotekų valymo sistemą, kuri galėtų atlaikyti tokį didelį žmonių antplūdį. Vietos vaikai tapo agresyvesni prašydami saldainių ir pinigų už pagalbą nurodant kryptį, kur įsikūrusi tatuiruočių meistrė, o suaugę vietos gyventojai nuo turistų slepiasi savo privačiuose namuose.

Tai provincija, kurios palikimas buvo paremtas sugebėjimu apsiginti nuo išorės atvykėlių. Tačiau turint omenyje, kiek šiandien ten atvyksta keliautojų, norinčių pagerbti didžiausią Kalingos kultūrinį paveldą, kaimelis neturi kitos išeities ir turi juos įsileisti.

„Noriu, kad žmonės žinotų, kad tradicinė tatuiruotė yra ne tik paveikslėlis – kiekvienas piešinys kažką reiškia“, - sako Whang-Od. „Noriu, kad žmonės turėtų tatuiruotes ne dėl mados, o dėl to, kad paveikslėlis, kurį jie pasirenka, kažką apie juos pasako“.

Atrodo, kad Buscalan kaimelis pastaraisiais metais pasikeitė labiau nei per paskutinius tūkstantį metų. Tačiau menui, kuris buvo atsidūręs ant išnykimo ribos, tokia evoliucija greičiausiai yra geriausias sprendimas.

Žmonių antplūdis ir dabar jau 97 metus skaičiuojančios Whang-Od ribotos fizinės galimybės leido Palicas pagerinti jos techniką ir pradėti daryti tatuiruotes savarankiškai. „Noriu ir toliau daryti tradicines Kalingos tatuiruotes“, – sako ji. „Kai Whang-Od nebeliks, aš būsiu ta,kuri pasirūpins mūsų Kalingos provincijos tradicijomis, kad išlaikyčiau jas žmonėms ir neleisčiau pamiršti mūsų kultūros“.

Kalingos provincijos tatuiruočių meno ateitis yra neaiški, tačiau bent jau žinome, kad ši tradicija nemirs kartu su Whang-Od. Šis senovinis menas šiuo metu kelia labai didelį susidomėjimą ir jauna Palicas – dabar tarptautinėje tatuiruočių meistrų bendruomenės labai gerbiama meistrė – toliau neš jo palikimą. Whang-Od daugiau nebebus apraudoma kaip paskutinė „mambabatok“. Greičiausiai ji taps naujos Kalingos tatuiruočių kartos pradininke.