Įdomiai besidėliojantys sutapimai, nuotykių alkis bei noras pačiai patvirtinti ar paneigti sklandančius mitus apie Gruziją šiuo metu Vilniuje gyvenančią biržietę Aistę Laisonaitę su draugų kompanija ir atvedė į dailininko N. Pirosmanio gimtinę.

Save Aistė apibūdina kaip truputį fotografuojančią, truputį piešiančią bei koliažus kuriančią, viskuo smarkiai besidominčią studentę ir laisvai samdomą žurnalistę. Nejučia ir mane ji nukelia ten, kur kalnai tilindžiuoja karvių varpeliais, o ant lūpų tebejaučiamas vynas iš rago...

- Daugelis jaunų žmonių gali pasigirti išmaišę Vakarų Europą, tačiau posovietinės šalys neretam iš jų tebėra terra incognita. Kaip į Gruziją pasuko Jūsų keliai?

Visada stengiuosi užuosti, kur labiausiai kvepia nuotykiais, nesvarbu, kuriomis pasaulio kryptimis keliauju. Iš tiesų kelionė į Gruziją (be užpernai autostopu intensyviai išmaišytos pusės Europos) man buvo viena didesnių kelionių. Aš net reaktyviniu lėktuvu skridau pirmą kartą! Bet Gruzija jau seniai siuntė visokiausias užuominas apie savo svetingumą: pavydą keliančius draugų bei pažįstamų pasakojimus, nuotraukas ir nedidelius sutapimus.

Pavyzdžiui, praėjus porai dienų po aplankytos N. Pirosmanio paveikslų parodos kino teatre žiūrėjome garsaus gruzinų režisieriaus O. Joselianio filmą „Sodai rudenį“, kuriame šmėžavo mano ir draugo Dariaus mėgstamiausias Pirosmanio paveikslas su šernu. Į Gruziją turėjome skristi dar užpernai vasarą, tačiau nespėjome nusipirkti pigių bilietų, o tuomet ir karas prasidėjo. Taigi teko laukti dar metus, o per tą laiką su viena draugų pora spėjome išsiaiškinti, kad ir juos taip pat traukia Gruzija. Galiausiai toje šalyje atsidūrėme įpusėjus praėjusių metų liepai ir turėjome dešimt dienų viskuo įsitikinti.

- Kokie mitai apie Gruziją lydėjo iškeliaujant? Ko tikėjotės (o gal bijojot?) ir kokia šalis pasirodė esanti iš tikrųjų?

Kalbėti apie Gruziją stengiuosi itin atsargiai, nes vis baiminuosi, kad tos kalbos netaptų panašios į lėkštą poeziją arba į pagyrūniškus kelionių lankstinukų tekstus. Nors žinau, kad Gruzija tikrai verta tos nepramanytos pompastikos. Pasak pačių gruzinų, tik jų šalyje aukščiausi kalnai, skaidriausias vanduo, saldžiausi vaisiai ir, žinoma, gražiausios dainos tėvynei. Būnant Gruzijoje man patiko tuo tikėti. O dar tik ruošdamasi vykti svarsčiau: ar iš tiesų gruziniško vyno užtenka visoms plačioms burnoms, ar dar rūksta dūmai iš subombarduotų namų griuvėsių ir, pavyzdžiui, ar tikrai prisipažinus apie savo lietuvybę tampi išskirtinio palankumo objektu?

Aš jau žinau, kaip atsakyti į šiuos klausimus, bet nežinau, ar tuos pačius atsakymus randa buvę ir būsimi Gruzijos svečiai. Man atrodo, kad ta šalis tave praryja gyvą ir viską pajauti taip, kaip giliai pavyksta užsibūti jos viduriuose. Aš pajutau vėsų kalnų orą ir vandenį, pirštus apsikandžioti verčiantį maistą bei vyną, daug draugiškų gaujomis lakstančių šunų ir dar daugiau vidury kelio išsidrėbusių karvių, svarbiausia – geraširdžius, šventai savo tradicijų besilaikančius ir ypač svetingus žmones. Nors, žinoma, visa tai – tik apibendrinimai.

- Ar turėjot šalies „pažinimo planą“: pamatyti įžymias vietas, ieškoti neatrastų kelių, o gal – tiesiog bendrauti ir būti?..

Bene svarbiausias kelionių „vadovas“ buvo iš interneto atsispausdintas mūsų draugo fotografo bei dailininko Mariaus Abromavičiaus tinklaraštis. Šis žmogus ne tik dažnai aplanko Gruziją, bet ir organizuoja bendrus kultūrinius projektus su tos šalies menininkais. Marius net prisipažino, kad, rašydamas kelionių įspūdžius ir žinodamas, jog netrukus šią šalį aplankysime ir mes, specialiai pridėdavo jį svetingai priėmusių ar kitaip padėjusių gruzinų kontaktus. Vis dėlto pasinaudoti jais šįkart neteko, nes didžiausias mūsų kelionės planavimas vyko jau Tbilisyje, kasdien po rytinio dušo.

Atsisėsdavome armėnės Veneros virtuvėlėje, valgydavom jos pagamintus pusryčius (dažniausiai troškintas daržoves), gerdavome klampią turkišką kavą ir klausydavome moters pasiūlymų. Venera puikiai žinojo Gruzijos istoriją ir svarbiausius lankytinus objektus bei negailėjo praktinių patarimų. Prisijaukinti Gruziją mums padėjo armėnės devyniolikmetis sūnus Davidas (lydėjo mus visą kelionę) bei jo draugai Dima ir Pantalemonas. Su šiais vaikinais buvo sunku išvengti nuotykių.

- Kokia gi kelionė be nutikimų ir netikėtumų. Ką Jums pažėrė Gruzija?

Jau pirmomis dienomis paaiškėjo, kad mūsų neoficialusis gidas Davidas galėtų tapti specialiai gruzinams subalansuoto nuotykių filmo apie Tarzaną herojumi. Vaikinas vis užbėgdavo mums už akių (bei kelio) ir štai jau mojuoja nuo aukščiausių viršūnių (nesvarbu, ar tai rūmų griuvėsiai, ar, pavyzdžiui, milžiniškas medis, į kurį įlipus yra tik vienas kelias žemyn – šokti į vandenį), o paskui kviesdavo ir mus prisijungti.

Kartu su Davidu lipome per tvorą į didžiulį vaisių sodą (Gruzijoje valgyti vaisius svetimame sode nelaikoma vagyste, svarbu, jog tų gėrybių neneštum maišais ar kišenėmis), paskui nugara braukėme vienos cerkvės sieną (nes paskui Davidą slinkome siaura atbraila už apsauginės tvoros, o apačioje buvo toks skardis, kad atrodė, jog kojos pirštas yra didesnis už apačioje esantį namą).

Lipome į dviejų kilometrų aukščio kalną karvių pramintais takeliais, voliojomės juodame Juodosios jūros smėlyje (kuris, pasak Davido, yra kažkoks įmagnetintas, o į paplūdimį atsinešti telefonai nebeveikia) ir maudėmės kokių 22 laipsnių šiltumo lietuje, dėl kurio mūsų gidas peršalo ir apsirgo.

O vieną dieną mano kompanionai sumanė paliesti sniegą. Su jais į šitą žygį nesileidau, bet užtat sulaukiau lauktuvių – Davido draugas Dima parnešė man gabalą ledo ir gėlių. Šioje vietoje dar galėčiau papasakoti, kad dėl savo šviesios išvaizdos dažnai sulaukdavome dėmesio ir nuolatinio nužiūrinėjimo nuo galvos iki kojų. O nuogas kojas ir moteriškas galvas, beje, visuomet reikėdavo užsidengti skaromis tam, kad galėtume įeiti į cerkvę.

Kelionė su gruziniškai puikiai kalbančiu Davidu turėjo ir kitą pusę. Pavyzdžiui, šiek tiek išklydus iš kelio Davidas visuomet galėdavo gruziniškai pasikalbėti su vietiniais gyventojais ir paklausti teisingos kelionės kryties, o atvykę į svetimą miestą galėdavome nemokamai pernakvoti pas jo gimines ar draugus. Vaikinas taip pat rūpinosi mūsų pirkiniais ir atsiskaitymu už maistą, todėl viską gaudavome už gruzinišką, o ne turistams pritaikytą kainą.

- Gruzinai – kokie jie?

Aš labai nenoriu jų kaip nors suštampuoti. O juk ir šiaip artimiau bendravome tik su keletu gruzinų. Iš jų sulaukėme ypatingo dėmesio ženklų: nemokamai gavome naujutėlaitį džipą (kuris įveikė visus tuos sudėtingus Adžarijos kalnų šunkelius, kurie kažkodėl vadinami antrąja pagal dydį Gruzijos magistrale), buvome vaišinami ir girdomi atvykę į svečius net naktį, mokomi gana painaus elgesio prie stalo su visais tostais ir gėrimais iš ragų.

Gana komiškai baigėsi ir mūsų kelionė, nes išleistuvės prabangiame tradicinio gruziniško maisto restorane užsitęsė iki pat lėktuvo išskridimo. Tiksliau, oro uoste atsidūrėme likus dvidešimčiai minučių iki pakilimo, gruziniškas vynas dar garavo pro ausis, o kuprinės, prikrautos lauktuvių (limonadų, akmenų, gruziniškais raštais puoštų kepurių, kojinių ir pakabukų, čiačios, riešutų uogienės, prieskonių, ragų, persikų ir t. t.), tikrai svėrė penkis kartus daugiau nei turėjo.

Vis dėlto, kaip patekome į lėktuvą, – sunku prisiminti. Bet visai nesudėtinga buvo išmokti taisyklę, kad, jei esi kieno nors draugo draugas arba brolio pusbrolis, tai visos durys (net į gruzinų širdis) tau yra atviros.

- Trys neatremiami argumentai, kodėl verčiau vieną kartą pamatyti, negu 100 kartų išgirsti?

O aš pagalvojau, kad net ir vieną kartą pamačius, to neužtenka. Vis atrodo, kad Gruzija ir vėl tavęs laukia.