Jau lyg ir viską susidėjome, turime pajudėti, bet... Niekaip nerandame vienos iš mašinų raktelių. Kol kas į paniką niekas nepuola... Pradedam ieškoti nameliuose, kuriuose gyvenom, aplinkinėj vietovėj, teritoriją ko gero kiekvienas iš mūsų keturiom apėjo. Raktų - nei kvapo.
Pamažu pradedam prisiminti kiekvieną savo žingsnį... Labiausiai tikėti tikimybė – mašinos rakteliai tos pačios – užrakintos – mašinos bagažinėje. Bandome įvairiausiais būdais atidaryti mašiną, jos bagažinę, dureles, bet ką, kad tik patektumėm į vidų. Jokių šansų. Nubėgu į registratūrą. Ten jauna moteriškė. Papasakoju, kokia situacija, ir paklausiu, ar yra galimybė Italijoje išsikviesti meistrus, kurie atrakina mašinas. Mergina pagalvoja ir sako: oi, žinokit, tai labai brangu... Geriau pabandykit patys atrakinti. Aš pasakiau, kad mums jau nebėra kur dėtis. Tada ji sako, palaukit, aš turiu čia vieną pažįstamą, nulėksiu pas jį – paklausiu, gal galės padėti.
Ir prie to paties duoda dar savo peiliuką su įvairiausiais priedais ir sako: va, čia mano mamos peiliukas, aš su juo daug ką esu atsukusi, jis labai geras... Pabandykit su juo. Sėdo ant dviračio ir nuvažiavo ieškot draugo. Po kokių 15 min. atvažiuoja mergina iš registratūros ir atsiveža savo draugą. Draugas, iš pirmo žvilgsnio, toks tipinis vietinis „vagiukas“. Tamsūs akiniai, apsmukę džinsai, „maikutė“, daug tatuiruočių. Tačiau labai malonus ir paslaugus. Apžiūri mašiną, pagalvoja, šiek tiek pabando parakinėt, ir sako: aš atidarysiu mašiną, bet bus sugadinta mašinos bagažinės spynelė... Jei tinka, galiu pradėt darbus.
Mes pagalvojam, vis tiek, nėra kur trauktis... Sutinkam. Jis atsineša grąžtą ir kimba į darbą. Vargo jis ten ilgai, niekaip jam nepavyko... Ir matosi, žmogus tikrai stengiasi ir išgyvena, kad nepavyksta. Sako, turiu išlėkti keliom valandom, nes mano budėjimas restorane (pasirodo, jis padavėjas). Žada sugrįžti. Mes laukiam ir tuo pačiu patys bandom įvairiausiomis vielom atidarinėt mašiną. Pro šalį kaip tyčia važiuoja kempingo darbuotojai. Sustoja, klausia, kas atsitiko. Papasakojam, kas nutiko. Pora skambučių, ir prie mūsų mašinos jau būriuojasi daug pagalbininkų.
Atvažiuoja netgi servisas, kuris atrakina užsitrenkusias mašinas. Tas, kuris labai brangiai kainuoja. Gal kokią valandą, jei ne daugiau, prie mūsų mašinos triūsia koks dešimt vyrų. Tiesiog, iš didelio noro padėti.
Laikas nuo laiko pasigirsta itališki keiksmažodžiai. Niekam nepavyksta. Pagaliau randam sprendimą. Kviesti kitus meistrus, kurie atvyktų, išimtų langą, ir taip mes pakliūtumėm į mašinos vidų. Mes – neturim kur dėtis.
Tačiau meistrų reikia laukti pusantros valandos ar net dvi. Mes iš nevilties sutinkam. Visi strese, išsinervavę, beviltiškoj situacijoj.
Dalis šeimos narių eina prie jūros nusiraminti, mes keturiese liekam prie mašinos laukti. Mano vyras pasiima vielos gabalą ar kažkokį kitą kietesnį daiktą ir bando atidaryti bagažinę (prieš tai buvęs meistriukas su grąžtu buvo ją kažkiek prasukęs). Mes nieko nesitikim, tiesiog laukiam... Ir staiga pasigirsta mažas garsiukas „cakt“... Atsiranda viltis, kad mes bagažinę atsidarysim. Dar keli bandymai, bagažinė šiek tiek atšoka, mes trise sukišom pirštus, kad tik bagažinė nebeužsidarytų.
Ir staiga, bagažinė atšoka. Mes nei garso neišleidom. Bagažinę greitai atidarėme ir pradėjome ieškoti rakteliu (reikia paminėti, kad mes taip ir nebuvom 100 proc. įsitikinę, kad jie ten). Daiktas po daikto viską dėliojome ant žemės. Bagažinė pilnut pilnutėlė daiktų. Nei vienas nešnekam, tik kraunam, kraunam daiktus. Ir štai, pačiame, pačiame bagažinės dugne, iškėlus visus, visus daiktus – guli sau vienišas raktelis. Va tada jau prasidėjo spiegimas, šokinėjimas, šaukimas, bėgimas pas kitus šeimos narius ir džiaugsmas. Nubėgom pas registratorę ir paprašėm atšaukti meistrus. Ji taip pat labai džiaugėsi. Mes savo ruožtu, labai prašėm padėkoti tam meistriukui, panašiam į vagį, nes jei ne jis, tikrai bagažinės nebūtumėm atidarę...
Taigi nors ir sugaišom visą dieną, nepraradom atostogų pulso ir jau tą patį vakarą stresą skandinom Slovėnijos kurorte. Tuo metu, tikrai, nervų buvo išgadinta labai daug, bet dabar visa tai prisimenam su šypsena. O mūsų „nuotykis“ įrodo, kad italai - tikrai labai paslaugūs ir malonūs žmonės.
Birutė S.
**********************************
Šis rašinys - konkurso „Nuotykis užsienyje, kurio nepamiršiu“, dalis.
