Vis tik atsiranda žmonių, kurie nepabūgsta sunkumų ir siekia gyventi, o ne tik pragyventi. Galimybių visada yra, tik reikia jomis pasinaudoti, todėl svarbu nebijoti siekti ir svajoti. Pasidalinti savo įspūdžiais ir išgyvenimais pakvietėme du jaunus žmones, kurie pasinaudojo “Jaunimo kelionių” agentūros darbuotojų patarimais bei pagalba ir nepraleido galimybės išvykti metams mokytis ir dirbti į kitą pasaulio kraštą, Luką ir Justę.
Kaip kilo idėja išvykti į užsienį ir dar taip toli?
Justė: Jau ilgą laiką to labai norėjau, nuo mokyklos baigimo galvojau kažkur išvažiuoti pagyventi, pakeliauti, pažinti naują kultūrą. Atėjus tinkamam laikui ir susiklosčius aplinkybėms, iškart išvykau. Australiją pasirinkau todėl, kad ji labai toli. Atrodo nepasiekiama. Viliojo šiltas klimatas ir žmonės, bei ypatingai gražus kraštovaizdis.
Lukas: Po mokyklos norėjau padaryti pertrauką ir kurį laiką paeksperimentuoti su gyvenimu. Nenorėjau iš mokyklinio suolo iš karto persėsti į universitetinę auditoriją. Todėl nusprendžiau metus po mokyklos keliauti ir dirbti. Norėjau važiuoti į anglakalbę šalį, kad butų lengviau susirasti darbą. Tačiau taip pat norėjau, kad ta šalis butų tolima ir egzotiška - kad tai būtų didelis projektas, o ne tiesiog uždarbiavimas užsienyje.
Amerikoje esu buvęs, man ten patinka, bet norėjau kažko kitokio. Per tuos kelionių metus norėjau daryti, ką nors kam greičiausiai bus sunku rasti laiko, kai turėsiu finansinių, šeimyninių, profesinių ar kokių kitų įsipareigojimų. Todėl tuo metu Australija su savo kengūromis, banglentėmis ir geru oru atrodė puiki vieta. Galų gale, mano kelionės metu šiaurės pusrutulyje buvo žiema, o Australija yra pietų pusrutulyje ir ten tuo metu buvo vasara.
Kas labiausiai nustebino nuvykus į Australiją?
Justė: Viskas atrodė šiek tiek keistai, kitaip nei čia Lietuvoje. Labiausiai nustebino australų laisvumas ir atsipalaidavimas, teisingas požiūris į gyvenimą ir nuoširdus draugiškumas.
Lukas: Mane irgi labiausiai nustebino australiška kultūra. Jie tokie atsipalaidavę... Australijoje juokaujama, kad jei nori kalbėti kaip tikras australas, kiekvieną sakinį turi pradėti žodžiais: "No worries, mate" (Nesijaudink, bičiuli). Vienas iš įsimintinų įvykių nutiko, kai susipažinau su lietuviškas šaknis turinčia australų šeima ir jie pasikvietė mane į svečius. Jie turėjo namą, bet jį vadino "property" (nuosavybė).
Iš pradžių man pasirodė keista, kai jie sakydavo: "o dabar važiuojam apžiūrėti mūsų nuosavybės". Bet kai pamačiau jų nuosavybę, tai neapsiverstų liežuvis to pavadinti namu. Namas ten buvo, tačiau už jo buvo dideli laukai, o tuose laukuose jie laikė žirgus. Turėjo vilkšunį ir daug papūgų - tiesa, tos papūgos laukinės, bet jos vis tiek visą laiką tupi kieme ir laukia maisto. Tos milžiniškos spalvotos papūgos Australijoje yra toks dažnas gyventojas, kaip kad Lietuvoje balandžiai.
Ar galima sakyti, kad vis tik išvykę taip toli patyrėte kultūrinį šoką?
Lukas: Taip! Anksčiau galvodavau, kad kultūrinis šokas neegzistuoja, bet tai netiesa. Didžiausią šoką padarė tas australiškas požiūris, kurį minėjau. Patį kultūrinį šoką sunku aprašyti ir identifikuoti. Gal lengviau pasakyti ko jis mane išmokė - džiaugtis tuo ką turiu, tuo metu, kai tai turiu.
Kuo skiriasi mokymosi/darbo aplinka?
Justė: Labiausiai patiko, kad koledže mokosi studentai iš įvairiausių pasaulio kampelių, taip pat daug dėmesio skiriama Australijos kultūros pažinimui, daug naudingos informacijos ir įdomios ekskursijos. Kalbant apie darbo aplinką, sunku įvardinti bendrinį skirtumą. Aš pakankamai greitai ir lengvai susiradau darbą. Man patiko tai, kad jie labai vertina europiečius kaip darbuotojus ir sukuriamos pakankamai geros sąlygos derinti darbą su mokslais ir kelionėmis.
O kaip su ta finansine situacija? Ar tai vis tik įmanoma, nes investicijų juk reikia nemažai?
Lukas: Įmanoma. Bet taip, pinigai nemaži. Tikrai reikalinga apvali suma, kol įsikursi ir susirasi darbą. Aš Australijoje pagal vizos reikalavimus galėjau dirbti daugiausiai 20 valandų per savaitę. Tiek ir dirbau, daugiau neleido darbdavys. Prieš važiuodamas į Australiją aš tris mėnesius dirbau Anglijoje. Tačiau be tėvų pagalbos vis tiek nebūčiau apsiėjęs.
Justė: Taip. Pradžioje šiek tiek gąsdina nemažos investicijos į mokslus, taip pat brangus skrydžio bilietas, tačiau nuvažiavus ten ir įsidarbinus investicijos labai greitai sugrįžta. Tikrai galima susitaupyti ir kelionėms.
Kaip pasikeitė jūsų gyvenimai po kelionės?
Justė: Jis tikrai pasikeitė. Supratau, kad pasaulis nors ir atrodo labai didelis, tačiau realiai viskas yra labai lengvai pasiekiama, reikia tik norėti. Į viską žiūriu paprasčiau ir laisviau. Dingo daug tabu.
Lukas: Aš savo draugams sakau, kad tas Lukas, kuris išvažiavo į Australiją, niekada nebegrįžo, nors dar ir dabar iki galo nesuprantu, ko aš ten išmokau ir ką patyriau. Kartais susimąstau, kad galbūt būtent Australijos patirtis dabar nulemia mano reakcijas į aplinką, pasirinkimus ir pan. Australijoje išmokau ramiau reaguoti į gyvenimą, labiau džiaugtis tuo, ką dabar turiu.
Ką patartumėt norintiems, bet bijantiems išvykti ir keliauti po tolimas šalis?
Lukas: Patarčiau išsiaiškinti, ko konkrečiai bijai, kokių lūkesčių turi. Reiktų pagalvoti, ką darysi, jei baimės pasitvirtins - kaip kovosi su jomis? Ar grįši namo?
Justė: Aš patarčiau nieko nelaukti - imti ir važiuoti. Nes gyventi su jausmu, kad kažko labai norėjai, bet neišdrįsai padaryti, nėra gerai.
