Atostogas praleisti Norvegijoje V.Baltramiejūną suviliojo joje apsilankęs anūkas. „Gražu Šveicarijoje, bet Norvegijoje nuostabiau“, – įtikinėjo senelį keliautojas. Prisikrovęs lagaminą šiltų drabužių ir lietuviškos dešros panevėžietis leidosi į dvylikos dienų kelionę, tokių per pastaruosius porą metų Lietuvoje organizuotos tik penkios.
Norvegiją pasiekti pasiryžusių lietuvių turistų kelias driekėsi rytine Suomijos dalimi, pagal pasienį su Rusija. Vienas kitą keičiantys ežerai su juose prisiglaudusiomis salelėmis – nuolatos keliautojus lydėjęs peizažas. Įspūdinga Pielineno ežero ir apylinkių panorama atsivėrė nuo 347 metrų Koli kalvos.
Pakeliui turistus pasitiko kaliausių paradas – laukymėje buvo išrikiuota apie tūkstantis daržo baidyklių. Joms porą kartų per metus keičiami apdarai. Įdomu, kad viena jų buvo papuošta ir marškinėliais su Lietuvos vardu.
V.Baltramiejūnas juokauja, kad rugpjūčio 10-oji šiais metais jam tapo itin įsimintina – savo gimimo dieną panevėžietis peržengė Šiaurės poliarinį ratą, už kurio prasideda Kalėdų Senelio šalis – Laplandija. Keliautojo pasiekimą liudija ir parsivežtas vardinis sertifikatas – tokius turistams už trijų eurų mokestį pasirengę išrašyti vietiniai suvenyrų prekiautojai.
Tik gautasis popierius ir tebuvo įrodymas, kokioje jis vietoje atsidūrė. „Kas yra šiaurė, pamačiau tik nuvažiavęs dar 400 kilometrų, kai prasidėjo tikroji tundra – vien akmenys ir samanos, plynumos be jokio augalėlio“, – pasakojo V.Baltramiejūnas.
Svarbiausi sprendimai – saunoje
Lietuviai poliarinį ratą pasiekė ką tik pasibaigus tris mėnesius trukusiai poliarinei nakčiai, tačiau dar pirmą valandą skaityti buvo įmanoma nedegant šviesos. Tamsa nusileisdavo vos pusantros valandos per parą. O nuo lapkričio iki gruodžio saulės iš vis nebematyti.
Turistų akis traukė išsimėtę samių namukai iš medžio ir akmens, velėna dengtais stogais. Tradicinės jurtos, anot keliautojo, paliktos tik turistų akims paganyti – tuščios ir nebegyvenamos. Važiuojant tolyn už poliarinio rato lietuviams keliais teko dalytis su klajojančiais elniais. V.Baltramiejūnas juokavo, kad puošniais ragais pasidabinę gyvūnai Suomijos ir Norvegijos šiaurėje įgavę tokį pat statusą kaip Indijoje karvės. „Teko važiuoti keliu paskui elnią – į signalizavimą gyvūnas nė nekreipė dėmesio ir ramiausiai ėjo ten, kur jam reikėjo“, – įspūdžiais dalijosi pašnekovas.
Poliarinį ratą pervažiavę turistai nepraleido progos išbandyti ir suomiškos saunos ypatumus. Penkis milijonus gyventojų turinčioje Suomijoje dviem trims žmonėms tenka viena sauna.
„Joje ne tik ilsimasi – ten sprendžiami komerciniai, politiniai klausimai. Teko matyti nuotrauką, kaip saunoje posėdžiauja ministrų taryba“, – pasakojo V.Baltramiejūnas. Suomijoje organizuojamos ir ištvermingiausių varžybos – rekordininkas saunoje kaitinant 130 laipsnių temperatūrai išbuvo 18 minučių.
Lietuviams pasikaitinti užteko ir 90 laipsnių – paskui įšokus į vos iki 10 laipsnių įšilusį ežerą vanduo pasirodė karštut karštutėlis.
Parsivežė aukso
Keliaudami per Laplandiją lietuviai užsuko į Tankavarą – aukso ieškotojų kaimelį-muziejų. Apie jį V.Baltramiejūnui primena parsivežtos lipnia juostele paties išsiplautos trys aukso smiltelės.
„Aukso ten niekas nebeieško – tai tik turistams palikta pramoga. Ir aš buvau aprengtas lietpalčiu, apautas guminiais batais ir ant suoliuko atsisėdęs iš ežero pasisėmęs smėlį dubenį teliuskavau, kol auksą išsiploviau. Dėl trijų smiltelių valandą užtrukau“, – pasakojo pašnekovas.
Net ir pačių išsiplautas auksas – ne už dyka: egzotiška pramoga kainuoja trejetą eurų. Turistams tai viena didžiausių atrakcijų. Kartu su V.Baltramiejūnu į ežerą sutūpę auksą plovė dar kelios dešimtys Suomijos svečių – italų, rusų, vokiečių ir kitų tautybių.
Tačiau kelionės kulminacija V.Baltramiejūnas vadina apsilankymą Norvegijoje esančiame Nordkape – šiauriausiame Europos taške. Į šį Barenco jūros kyšulį turistams teko važiuoti 6,8 kilometro ir 8 metrų pločio tuneliu, nutiestu oloje. „Už važiavimą tokiais tuneliais Norvegijoje renkamas mokestis, tačiau tik iki tol, kol atsiperka jo nutiesimas – 10-20 metų“, – pasakojo V.Baltramiejūnas.
Vandenų apsuptame Nordkape visas dėmesys – turistams. Be tradicinių suvenyrų kioskų, aplankyti masinančios koplyčios, užsukti kviečiančio restorano, keliautojams siūloma įsigyti ir vardinį diplomą, liudijantį apsilankymą išskirtinėje Europos vietovėje. Tokie diplomai veltui nedalijami – už tai turistams tenka atverti pinigines. Tačiau pasisėdėjimo norvegiškame restorane V.Baltramiejūnas atsisakė – vien 0,33 litro bokalas alaus kainuoja 15-20 litų.
„Suomijoje kainos triskart, Norvegijoje – penkis kartus didesnės nei Lietuvoje“, – pastebėjo pašnekovas.
Tačiau pačių norvegų tokios kainos, keliautojo nuomone, negąsdina. Vidutinis darbo užmokestis šalyje siekia 12 tūkst. litų.
Protėvius priminė piešiniai
Neką mažesnį įspūdį už Nordkapą turistams paliko apsilankymas Altos apylinkės, kurių olas puošia poledynmetyje ten gyvenusių žmonių piešiniai ant uolų. Apžiūrint olose įamžintus medžioklės vaizdus, gyvūnų piešinius sunku patikėti, kad tai į akmenį buvo įrėžta dar prieš 5000 metų. Ši magija dvelkianti vieta įtraukta į UNESCO gamtos ir kultūros paveldo sąrašą.
Tačiau didžiausią įspūdį padarė apsilankymas Lofotenų salose, apsuptose Barenco ir Norvegijos jūrų. Lietuvių grupę į salas perkėlė keltas, tačiau gruodį jau turėtų būti baigtas į jas vedantis tunelis.
„Atrodo tarsi būtų atsivėręs kitas pasaulis – fiordai ir apačioje teškantis vanduo. Akį traukia įvairiausių formų – trikampiai, panašūs į pėdas, piltuvėlius kalnai. Būti Norvegijoje ir neužsukti į Lofotenų salas – tas pats, kas lankantis Romoje neaplankyti Vatikano“, – įspūdžiais dalijosi V.Baltramiejūnas.
Žvejyba sekėsi
Dienai apsistoję Lofotenų salose lietuviai turėjo galimybę užmesti meškeres Barenco jūroje. Tačiau iki soties prisižvejoti norvegiškų menkių turistams nebuvo leista – 10 žmonių grupelei, sugavusiai keliolika žuvų, buvo suskubta pasiūlyti apžiūrėti vaizdingas apylinkes.
Menkės – vienas iš pagrindinių Norvegijos pragyvenimo šaltinių. Jų labai daug eksportuojama į Italiją. Ypač mėgstamos tris mėnesius ant karčių džiovintos menkės. Kad tiek laiko bet kokiu oru lauke kabojusi žuvis būtų, kaip V.Baltramiejūnas juokauja, bent įkertama kirviu, sudžiovinta ji dar penkias dienas mirkoma. Kokia norvegams svarbi ši žuvis, įrodo ir specialiai jai įkurtas muziejus.
Iš norvegiškos žvejybos grįžęs „Sekundės“ pašnekovas didžiavosi krantą pasiekęs ne tuščiomis – ant jo kabliuko užkibo ledjūrio menkė, vadinamoji saida. Panevėžietis juokauja, kad jeigu norvegai išmoktų grybauti, jie gyventų dar turtingiau. Lofotenų salose klaidžiodami takeliais lietuviai negalėjo praeiti pro pūpsančius baravykus, raudonikius.
„Prisigrybavę norvegai grybus veža į paskirstymo punktus. Ten iš pririnkto krepšio išmeta tris ketvirtadalius – tiek prisirenka žmonės nuodingų grybų“, – stebėjosi V.Baltramiejūnas.
Vaikštinėdami Norvegijos jūros skalaujama Lofotenų salų pakrante lietuviai grožėjosi tik televizijos ekranuose matytais vaizdais – jūroje nardančiais ir šokinėjančiais delfinais.
Iš šachtos – pas Kalėdų Senelį
Atsisveikinami su išsaugotomis gamtos grožybėmis stebinančia Norvegija lietuviai dar spėjo užsukti į Narviką – neužšąlantį, specialiai švediškai geležies rūdai vežti pastatytą uostą.
Kodėl minima būtent švediška rūda, V.Baltramiejūnas teigia suvokęs tik atvykęs į Švedijos Kiruno miestą. Ten įkurtoje Kirunavaros geležies rūdos kasykloje gamtos ištekliai tik kasami, tačiau jokia metalurgijos pramonė neplėtojama siekiant apsisaugoti nuo oro taršos – iškasenos skirtos tik eksportui.
Lietuviams teko galimybė apsilankyti 500 metrų po žeme esančioje kasykloje, veikiančioje nuo 1903 metų. Tikrieji kasinėjimai vykdomi dar giliau – 800 metrų po žeme. Apie 2-3 val. nakties girdėti dunksėjimai – šachtoje, kai nėra žmonių, sprogdinama ir ji rengiama kasinėjimams.
Lietuviai būtų likę nesuprasti, jei iš tokios kelionės būtų grįžę neužsukę pas Kalėdų Senelį. Tačiau paskutinė stotelė lietuvių turistams pasirodė pernelyg nusaldinta ir sukomercinta – turistų minios plaukte plaukia į Senelio trobelę – trokšta įsiamžinti su gerumo simboliu. 19 laipsnių šilumos – ne priežastis Kalėdų Seneliui nusivilkti šiltą raudoną ir visiems pasaulio vaikams gerai žinomą apsiaustą.
Anot V.Baltramiejūno, įspūdžiai atpirko patirtą nuovargį: 12-os dienų kelionę autobusu, nakvynę mažų viešbučių kambarių dviaukštėse lovose.
Kartu su lauktuvėmis keliautojas parsivežė ir iš namų įsidėtojo lietuviško maisto, tačiau Norvegija susižavėjusiems būsimiems turistams pašnekovas pataria iš anksto pasirūpinti užkanda, kad svetur netektų alkti dėl lietuviams kol kas kosminėmis atrodančių kainų. Pavyzdžiui, pietūs atsieitų 50-200 Norvegijos kronų (apie 25-100 litų), alaus bokalas – 50 Norvegijos kronų. Suomijoje už lašišos kepsnį tektų sumokėti 7-10 eurų, kavą – tris eurus, sriubą – 5 eurus, alų – 2-5 eurus.
