Tuščia... Tik grupelė mėlynanosių, aplink ką tik ištiestą palapinę išrikiavusių butelių bateriją, ruošėsi naktinėti.
Tikroji Pukapuka yra toli – 1150 kilometrų į šiaurės vakarus nuo Kuko salyno pagrindinės salos Rarotongos. Pukapuka – viena atokiausių ir sunkiausiai pasiekiamų salų pasaulyje. Ir kasmet pasiekiama vis sunkiau.
Prieš keletą šimtmečių ji buvo vadinama Pavojų sala, nes priartėję prie salos laivai atsimušdavo į povandeninius rifus ir nuskęsdavo. Prieš daugelį metų į Pukapuka kas šešias savaites iš Rarotongos dar skrisdavo reisiniai lėktuvai. Vėliau jų vis mažėjo, reisai retėjo, kol pagaliau liko tik ta kryptimi valdžios užsakymu vykdomi čarteriniai skrydžiai.
Jais skristi brangu – bilietas į vieną pusę kainuoja gerokai virš tūkstančio dolerių.
Jeigu išsiruoščiau į Pukapuka salą iš savo namų, tektų daug valandų su keliais persėdimais skristi iki Naujosios Zelandijos, iš Naujosios Zelandijos – apie penkias valandas iki Kuko salyno salos Rarotongos, o iš ten – jau kaip Ramiojo vandenyno dievai lems.
Porą kartų per metus iš Rarotongos į Pukapuka išplaukia krovininis laivas. Kada bus sekantis reisas? Nors uosto krantinėje Pukapukai skirtų konteinerių krūva auga, niekas tikslios datos pasakyti negali. Kaip dievai duos... Dabar uraganų sezonas, laivas senas ir aplūžęs.
Neturtingos nedidukės Ramiojo vandenyno šalys pasižymi laivybos nesaugumu. Laivai prastai prižiūrimi ir eksploatuojami, ir tai jie įrodė 2009 metais, kai vienas po kito nuskendo keli dideli laivai kartu su visais kroviniais ir keleiviais. Tongo Princess Ashika laivo kapitonas miegojo ir pabudo tik prieš pat laivui nuskęstant. Jo paskubomis pasiųstas SOS signalas jau niekam padėti nebegalėjo.
Net ir nuplaukus į Pukapuka, kaip reiktų iš jos sugrįžti? Saloje uosto nėra. Iš krovininio laivo konteineriai perkeliami į mažesnius laivelius ir nuplukdomi į krantą. Taip, kaip ir kitose Kuko salose. Po keleto valandų didysis laivas apsisuka ir, kartu su juodų dūmų debesiu, paleidęs paskutinę liūdną ir ilgesingą sireną, išnyksta vandenyno ūkuose. Kada atplauks sekantis laivas? Kaip dievai duos... Gal už pusmečio, gal dar vėliau.
Jau girdžiu kritiškųjų komentatorių, pavarčiusių turistinius žinynus, visažiniškai ironiškus balsus: „Taigi Samoa salos yra arčiau už Rarotongą ir iš ten taip pat retkarčiais plaukia laivai...“
Laimingos kelionės, jaunieji keliautojai! Aš pro ten plaukti nerizikuosiu. Samoa priklauso Jungtinėms Amerikos Valstijoms. O aš prieš daugelį metų netinkamu laiku ir netinkamoje vietoje leptelėjau, kad nemyliu Amerikos. JAV konsulo reakcijos ilgai laukti nereikėjo. Jis užtikrino, kad JAV vizos negausiu laaaabai ilgai... Ach, tie pasaulio policininkai...:)
Pukapukos saloje dar nebuvau, bet ją mačiau, girdėjau, jutau, ragavau jos tradicinius patiekalus. Ir įsimylėjau visam gyvenimui... Na, jo likučiui.
Prasidėjus didžiajam tautų kraustymuisi, Kuko salų gyventojų skaičius katastrofiškai mažėja. Kai kuriose salelėse likę vos po keliasdešimt gyventojų. Kartu su Kuko valstybės pasu salose gimę kūdikiai automatiškai įgyja ir Naujosios Zelandijos pilietybę, todėl jų pasirinkimą, kur gyventi, lemia nebe vien meilė gimtinei.
Globalizacijos kerų pagauti žmonės emigruoja iš pradžių į Rarotongą, vėliau keliasi į Naująją Zelandiją. Ne išimtis ir Pukapuka. Šimtai pukapukiečių yra šiuo metu nuleidę gyvenimo inkarą Rarotongoje. Daugelis paliktosios gimtosios salos niekada nebepamatė ir vargu, ar pamatys.
Tačiau savo mintimis, dainomis ir šokiais jie kasmet sugrįžta į Pukapuką. Sugrįžta ne į pačią salą, bet į savo šventę, kai sausio pirmąją kasmet triukšmingai švenčia Naujųjų Metų sutikimą.
Kuko sostinė ir vienintelis Rarotongos salos miestas Avarua dar snaudė po naujametinio šurmulio, kai į savąjį kultūros centrą grupelėmis iš visų salos pakraščių pradėjo rinktis tolimosios salos atstovai.
Didžiuliai maisto, gaiviųjų gėrimų krepšiai, gėlės ir tradiciniai vainikai. Senimas, jaunimas ir tik vakar gimęs kūdikis – namuose neliko nė vienas. Tokia tradicija. Pirmieji pro langus sklindantys virtuoziški mušamųjų instrumentų garsai taip užbūrė, kad neįstengiau pajudėti iš po ūksmingo medžio pavėsio, kur trumpam buvau stabtelėjusi.
„Patinka? – išgirdau šalia savęs klausimą ir pamačiau šviečiančią plačią šypseną.- Eime pas mus. Bus smagu“. Taip atsidūriau Pukapukoje, tikriau, tarp jos žmonių, garsų ir šypsenų.
O, kaip jie šoko! Lyg apimti transo, jie šoko ir dainavo sau, savo ilgesiui, savo džiaugsmui. Tai nebuvo tie nulaižyti ir sintetinę chemiją primenantys turistams skirti kasdieniniai viešbutiniai šou. Mačiau nemažai ir jų. Nors šokėjai ir mikliai judindavo klubus, jų akyse tos ypatingos ugnelės nebūdavo. Kartą po eilinio šou net užkalbinau vieną jaunutį šokėją, kuris kad ir kaip stengėsi, prilygti temperamentingiems polineziečiams negalėjo: „Kur tavo šaknys?“ Smulkučio, smailianosio berniuko atsakymas nenustebino: „Mano mama iš Ukrainos...“
Pukapukos naujametinėje šventėje visi pasidalijo į dvi grupes – mėlynųjų ir raudonųjų, atstovaujančių Pukapukos saleles. Tiesą sakant, Pukapukoje yra trys salelės, bet rungtyniauti tik dviems grupėms šioje šventėje yra paprasčiau. Kasmet jos abi varžosi, kuri skambiau sudainuos, smagiau pašoks, kuri originaliau pajuokaus.
Šiai dienai kasmet kuriamos specialios dainos, šokiai, eilės, skamba juokas ir pokštai. Nesupratau jų savita salos kalba besiliejančio sąmojaus, tačiau džiaugsmo upė pagavo ir įtraukė į savo sūkurį.
Nepakartojamą šventės foną kūrė tradiciniais saliečių mušamaisiais instrumentais grojantys virtuozai. Jų nebuvo labai daug, na, gal keliolika. Suskaičiuoti taip ir nesugebėjau, nes, vikriai pakeitę savo raudoną palaidinę į mėlyną ir atvirkščiai, jie virpino savo instrumentus tai vienai, tai kitai salai atstovaujančioje grupėje. Juk ne nugalėti varžytuvėse buvo svarbiausia, o švęsti taip, kad skambėtų Žemė!
Apie nepakartojamus Kuko salų būgnininkų sugebėjimus jau buvau girdėjusi ir anksčiau, tačiau būti greta jų ir jausti griausmingą besiveržiantį temperamentą – nepakartojama likimo dovana.
Kai po keleto savaičių, paviešėjusi kitose salose, sugrįžau į Rarotongą, pamačiau JĮ, savo išsvajotąjį laivą, pasiruošusį kelionei į Pukapuką.
Giliai panėręs į vandenį savo gerokai aprūdijusį korpusą ir lyg pakumpęs nuo denyje sukrauto konteinerių kalno svorio, jis suposi prie krantinės.
Kilo pasiutęs noras išmesti savo kelionės bilietus ir plaukti į svajonių salą. Užėjau į uosto kontorą.
„Ši kelionė – ne jums,- paaiškino dispečerė. – Kelias per vandenyną – sunkus, pavojingas. Turistai mūsų laivais neplaukioja...“
Kitą rytą uoste laivo nebebuvo. Išnyko miglose lyg amžina neišsipildžiusi svajonė.
Šis tekstas - DELFI Gyvenimo konkurso "Pasaulio kraštas, į kurį norėčiau sugrįžti" dalyvio rašinys.
