Kelionė namo atrodė kaip beprotiškas lėkimas. Ne tik atrodė, bet taip ir buvo. Jei važiuodami į priekį Irkutską šiaip ne taip pasiekėme per dvi savaites, tai atgal parlėkėme per savaitę.
Motociklais aplink Baikalą
© A.Dambrausko nuotr.

Na, aišku ir važiavimo tempas buvo kitoks - jei į priekį važiuodami, kaip normalūs žmonės keldavomės kokią septintą ar aštuntą valandą, darydavomės pusryčius ir mėgaudavomės rytine kava, ramiai susirinkdavome daiktus ir, jei labai pasisekdavo, kokią dešimtą išvažiuodavome, tai varydami atgal atsikeldavome penktą, per pusvalandį susirinkdavome palapines ir daiktus bei maudavom iki pirmos degalinės greitam puodeliui kavos.

Pusryčiai būdavo dar už kokio šimto kilometrų, tada dar 200 niekur nestojant, o paskui - kaip Dievas duos ir tol, kol sutems.

Važiuojant atgal turėjom labai gerą sąjungininką - laiką. Laiko skirtumas tarp Vilniaus ir Irkutsko - 6 val, tad skirtingai nei važiuojant į priekį, kiekvieną dieną turėjom papildomą prizinę valandą.

Pasvarsčius, kad M5 magistrale, kuri veda per visą Rusiją ir ja važiuota į priekį, net ir labai skubant važiuoti - visiškai neįdomu, pasukam link Jekaterinburbo, o iš ten per Maskvą - namo. Kelias, palyginus su M5, gal ir blogesnis, bet užtat beveik nėra mašinų, o kas svarbiausia - „fūrų“. Palaima, ne važiavimas - susikeli kojas ant variklio apsaugų ir besimėgaudamas apylinkėmis ryji kilometrus.

Neapsieita ir čia be nuotykių ir įvairiausių nutikimų. Kažkurį vakarą pasiklydom laukuose. Suprantu, kad skamba juokingai - kaip galima pasiklysti laukuose? Galima... mums net visai paprastai gavosi.

Ieškant nakvynės, nusukom nuo kelio į kažkokius laukus, buvo jau prietema ir... pasiklydom. GPS pradėjo ratais vedžioti, sutemo - galiausiai nebesuprantam, kurioje pusėje kelias. GPS primygtinai siūlo važiuoti kažkokiais keliukais, kurių nėra - net porą kartų nulipom nuo motociklų, ėjom ieškoti - gal tiesiog lauko keliuko pradžios nesimato... nėra... arba ražienos, arba suartas laukas.

Kokias geras dvi valandas praklaidžiojom, kol į asfaltą išvažiavom. Teko nakvoti ir žmonių bei turbūt ir dievų užmirštame kaime. Kadangi irgi stojom jau saulei beveik pasislėpus, kažkaip ir dėmesio neatkreipėm, kad namai, pro kuriuos pravažiavom ir už jų iškart pievoje palapines pasistatėm, tiesiog negyvenami.

Ryte važiuojant atgal iš pievos vaizdas tikrai įdomus - kaimukas, rąstiniai namai, viskas išplėšta, langai išdaužyti, kai kur įgriuvę stogai, o kai kur - visai padorūs namai ir nė gyvos dvasios... net lojančių šunų niekur nesigirdi. Kokia žmonių išnykimo iš gyvenamos vietovės priežastis - nei laiko, nei didelio noro aiškintis nebuvo. Bet jausmą tokie vaizdinai palieka įdomų...

Kažkur už Omsko aptinkam vienišą įdomų keliautoją motociklu dar įdomesnėje situacijoje, nei pats keliautojas. Pakelėje stovi apynaujis BMW GS650, aplink išmėtyti apdegę daiktai, guli sudegusi šoninė motociklo dėžė, motociklas visas nusėtas baltais gesintuvo milteliais. Užsidegė... važiuodamas. Užgesino kažkoks pravažiuojantis automobilio vairuotojas. Užgesino ir paliko.

Motociklas nesiveda. Situacija gal ir neatrodytų labai tragiška, nes motociklininkas sveikas, motociklas iš pažiūros irgi labai nenukentėjo, bet... situacija tragiška. Bent jau motociklininkui.

Kaip vėliau sužinojom - tai pirma jo kelionė. Visą savo sąmoningą gyvenimą vaikinukas svajojo apie keliones motociklu, ir štai atėjo laikas, kai sugebėjo nusipirkti motociklą ir leistis iškart į 4000 km kelionę. Pats vaikinukas iš Maskvos, dirba Lada koncerne finansininku, o kadangi partija, t.y vadovybė išsiuntė darbus atlikti už 4000 km nuo Maskvos, namo sugrįžti sumąstė tik ką nusipirktu motociklu iš Japonijos.

Truputį pakrapštęs užvedžiau jo motociklą, surinkom jo likusius nesudegusius daiktus ir liepėm bent jau porai šimtų kilometrų jungtis prie mūsų kompanijos ir važiuoti kartu, kad išlindus dar kokiam gedimui po gaisro neliktų vienas. Finansininkas pedantas iki panagių - ilgai paslapčiomis šypsojomės, kai man besiruošiant tepti jo motociklo grandinę, vaikinukas labai atsargiai mus bandė įtikinti, kad grandinės taip paprastai tepti negalima - prieš tai ją reikėtų išplauti... Taip paprastai jis daro prieš kiekvieną tepimą... su dantų šepetėliu.

Na, čia arba tarnavimo rusiškoje armijoje pasekmės, arba jį kažkas kažkaip blogai informavo..:) Palydim vaikinuką 400 km iki kažkokių pakeliui gyvenančių jo giminių ir paliekam. Vėliau iš laiškų sužinojom, kad visgi iki Maskvos nusikapstė. Smagu įgyvendinti svajones...

Likus kokiam porai šimtų kilometrų iki Jekaterinburgo, neatlaikė ir mano rėmas, na, tiksliau sakant, neatlaikė varžtas, jungiantis du motociklo rėmus. Nulūžo, aišku, irgi ne taip paprastai, kad nulūžtų ir tiek, bet nulūžo taip, kad varžto dalis, likusi rėme, neleistų įsukti naujo varžto, o tam, kad tą dalį išsuktum, reikia išardyti pusę motociklo. Pasiraišiojom virvelėmis ir užtraukiamais dirželiais ir traukiam iki Jekaterinburgo į artimiausią servisą.

Susitikimas Jekaterinburge tik dar syki patvirtino, kad šioje kelionėje mus lydi sėkmė. Tik įvažiavus į miestą prisistatė motociklininkas su nauju „Uralu“. Kaip visada - „iš kur, į kur, važiuojam, pavaišinsiu kava“.

Ir pavaišino - Harley Davidson salone. Pasirodo, vyrukas su „Uralu“ - salono savininkas. Ir kava privaišino, ir rėmą su visais nulūžusiais varžtais Harley servise susitvarkėm. Paknebinėjom ir šių dienų „Uralą“. Įdomi technika - „Uralo“ likęs tik variklis. Na, gal dar rėmas. Visa kita - garsių firmų dalys: stabdžiai Brembo, amortizatoriai Sachs ir t.t

Na, toks lyg ir turėtų būti visai geras aparatas. Bet kol aš kapsčiausi su savo rėmu, Linas važinėjosi su tuo „Uralu“, išvada-rusiškas traktorius. Nepykit, gamintojai... na, bet taip jau yra..:)

Prie Maskvos įvyko trečias ir paskutinis susitikimas su Rusijos policija. Situacija visiškai banali - antrą valandą nakties, prieš tai gerą pusvalandį prasivilkę paskui ilgą, ilgą ir, mūsų požiūriu, lėtai važiuojantį sunkvežimį be progos jį aplenkti, aplenkėm jį jam besukant iš kažkokio apvažiavimo kelio į pagrindinį kelią.

Atrodė viskas labai normaliai - nesudarėme jokios avarinės situacijos, niekam netrukdėme... bet taip atrodė tik mums.
Policininkų, kurie sustabdė, nuomone tai mes totalūs pažeidėjai -kažkur belenkdami kirtome ištisinę liniją. Už tokį pažeidimą rusai baudžia griežtai - gali laisvai metams netekti teisės vairuoti.

Klausimas tik, ar kam nors taip nutinka, nes po policininkų paaiškinimų apie pažeidimą, nuobaudas ir visokį ten kitokį velnią, kuris mums tą parą nuvairavusiems beveik pusantro tūkstančio kilometrų, buvo visiškai vienodai, toliau sekė paaiškinimas, kad jei norime viso to išvengti, tai kainuos po 1000 RUB kiekvienam.

Gero pusvalandžio įtikinėjimas, kad, bičiuli mielas, neturime mes tiek pinigų ir būk geras, pasitenkink tu tuo vienu tūkstantėliu už visus, kurį mes turime piniginėje, rezultatų nedavė jokių - teko Liną komandiruoti ieškoti bankomato, o patiems pasilikti kaip užstatams.

Susimokėjus policininkai tapo visai mielais pašnekovais - aptarėme ir politinę padėtį, ir automobilių verslą, vos nepardavėme jiems savo motociklų, nes labai jau jie jiems patiko. Išsiskyrėm netikėtai, nes kažkaip policininkai tapo visai paslaugūs, net paklausė, ar nereikia mums kokios nors pagalbos, o kadangi pagalbos tikrai labai reikėjo - para važiavimo, labai ėmė miegas, tad visai mandagiai paprašiau padaryti po puodelį geros stiprios kavos.

Sarkazmą balse, matyt, visgi išgirdo - liepė tučtuojau nešdintis iš čia. Na, nors prasiblaškėm kažkiek. Geros kavos ir naktipiečius gavome kolonėlėje likus iki Maskvos 20 km.

Ketvirta valanda ryto... nusprendėme į pačią Maskvą nevažiuoti, nors labai magėjo nusifotografuoti su motociklais prie Kremliaus. Bet tamsoje nuotraukos, matyt, gautųsi ne kokios. Sulauksim aušros - tada ir važiuosim, o tuo tarpu, kol ta aušra ateis, galime pabūti prie kolonėlės, pagurkšnoti kavą, parūkyti, pašnekėti... na, kažką veikti, kad greičiau ta aušra ateitų.

Aušra atėjo visai netikėtai... akimirksniu, nes užmerkus akis dar buvo tamsu, o pramerkus į jas visai skaisčiai švietė saulutė. Kokias geras pora valandų snustelėjom ant žolynėlio, skiriančio keturių juostų į vieną pusę autostradą nuo degalinės. Užmigta, matyt, buvo tiesiog bešnekant, tad pravažiuojantiems vaizdas turėjo būti gana linksmas. Pakankamai keista, kad neprižadino degalinės apsauga, kuri budi kiekvienoje degalinėje ir viską akylai stebi. Tik pabandyk užsidegti cigaretę kur nors degalinės teritorijoje, iš kart prisistato ir gauni velnių.

Maskvą pamatėm. Ir prie Kremliaus nusifotografavom, ir visą Maskvą išilgai pravažiavom - labai pasisekė, kad buvo šeštadienio rytas, eismas nedidelis, na, panašiai kaip pas mus normalios darbo dienos pabaigoje. Užtrukom kokias tris valandas - Maskvos mastais susisukom per rekordiškai trumpą laiką. Nebesinorėjo jau niekur stoviniuoti, dar kažką pasižiūrėti - juk tik už 1000 km laukė namai.

Nors ir nemiegoję antrą parą, bet visai nuotaikingai traukėm link sienos. Labai pagelbėjo latvė, kurią sutikome bešeimininkaujančią savo pakelės kavinukėje už Maskvos - skirtingai nei naktį sutikti policininkai, ji padarė po didelį didelį puodelį tikros... juodos... netirpstančios... ir pasakiškai kvepiančios kavos. Paprasti klientai nėra taip maloninami kaip mes... kavą gavome iš jos asmeninių atsargų, kurias kartas nuo karto papildo atvykstančios giminės.

Nuostabi, sėkminga ir nepamirštama kelionė. Kažkaip dabar sėdint ir rašant, vartant nuotraukas ir dar vis kiekvieną dieną gyvenant prisiminimais, galiu drąsiai pasakyti, kad ši kelionė tikrai nebūtų tokia įspūdinga, jei keliautum traukiniu, automobiliu ar lėktuvu...

Motociklas šioje kelionėje buvo ne tik transporto priemonė, bet taip pat ir pagrindinė bendravimo priemonė. Na, tikrai nebūtų taip, kad sustojus su automobiliu kokioje nors Ufos gatvėje, prie jūsų prieitų vos ne pirmas pasitaikęs praeivis, pasibėdavotų, kad seniai svajoja keliauti motociklu, nors neturi nei motociklo, nei lėšų jam įsigyti, bet turi svajonę ir begalinį norą kuo ilgiau pabūti prie tų motociklų ir vien dėl to ima telefoną, pas pažįstamus ieško vietos, kur mums būtų geriausia pernakvoti, susitaria, ima automobilį, lydi 30-40 km už miesto…

Ir taip visur.. .mieste, kaime, tiesiog pakelėje. Niekur nebuvo taip, kad tik stabtelėjus kas nors neprieitų, nepasiteirautų, iš kur mes, kur traukiam, gal reikia kokios pagalbos? Niekur nesijautėm svetimais... visur buvom priimami kaip laukti svečiai...


Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Po Venckienės sulaikymo išplatintas jos sūnaus kreipimasis (125)

Ketvirtadienį pranešus apie buvusios teisėjos ir Seimo narės Neringos Venckienės sulaikymą JAV,...

Langaitis: nemanau, kad būsiu didelis praradimas (90)

Penktadienį konservatorius Tadas Langaitis savo socialinio tinklo paskyroje feisbuke pranešė...

Kuodis įvardijo, kokia bus esminė ekonominė problema po 10 metų (126)

XXI amžius gali Žemę, kaip žmonių planetą, pakeisti į Žemę, kaip robotų planetą, sako...

Venckienė įtariama trylika nusikalstamų veikų (418)

Čikagoje suimtą buvusią Seimo narę Neringą Venckienę prokurorai įtaria pagal trylika...

Per tėvų aplaidumą mergytė nugrimzdo į komą, nuteista motina įpareigota rūpintis vaiko sveikata (15)

Prieš pusantrų metų Gargžduose iki komos sumuštos vos dvejų metų mergytės gyvybę medikams...

Romualdas Žadeika iš „Achemos grupės“ atleistas neteisėtai

Buvęs koncerno „ Achemos grupė “ generalinis direktorius Romualdas Žadeika iš koncerno...

Pasidalino, kuo maitina užsienio ligoninėse – kai kurios porcijos stebina (19)

Lietuvoje pradėjus vykdyti ligoninių maisto patikrinimus, paprašėme užsienyje gyvenančių ar...

Apie įtakingo asmens seksualinį priekabiavimą prabilo aktorius Brendanas Fraseris (3)

Į seksualinį priekabiavimą paskatinusių reaguoti judėjimų „#MeToo“ ir „ Time ’s Up“...

Išskirtinį meniu siūlanti Kauno užkandinė – iki šiol neatrasta vieta burgerių gerbėjams (27)

Kaune jau kelerius metus gyvuoja užkandinė pavadinimu „Kuhne“. Taip, kuhne . Iš tiesų,...